Einama ne tik dėl dvasinių ieškojimų – vieną iššūkį po kito sau keliantys amžininkai, atrodo, nebegali gyventi be sudėtingų tikslų, gyvenimo strategijų, o laiką, kai nevykdo kokios taktinės užduoties, vadina tuščiai švaistomu. Tad pats ėjimas, sąmoningas noras patirti didesnį ar mažesnį fizinį diskomfortą, tampa viena šiuolaikinio žmogaus dvasinės praktikos formų, būdu įveiklinti populiarųjį požiūrį, esą patogiai gyvenantis žmogus tobulėti gali tik periodiškai išeidamas iš komforto zonos.
Noras suprasti, kas veda kasdien dešimtis kilometrų nužingsniuojančius, per kelias savaites šimtus kilometrų piligrimų keliais nueinančius žmones paskatino atsiversti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusią menotyrininko, kino kritiko, humanitarinių mokslų daktaro Nariaus Kairio knygą „Yura yura“.
2019 m. debiutavęs romanu „Toliau nei vandenynas“ šįkart N. Kairys aprašo kelionę japonams svarbiausiu piligriminiu keliu – aplankant 88 šventyklas. 1 200 km nusidriekęs maršrutas vingiuoja aplink vieną iš keturių pagrindinių Japonijos salų – Šikoku.
Ši knyga – ne dar vienas linksmų patirčių romanas, ne madingojo travelogo žanro kūrinys. N. Kairys aplinką stebi su mokslininkams būdingu tiriančiu žvilgsniu, pasitelkdamas savąjį antropologinį pastabumą.
„Yra du pagrindiniai būdai eiti 88 šventyklų kelią. Pirmas – pagal laikrodžio rodyklę (japoniškai šis keliavimo būdas vadinamas jun-uchi): kelionę pradedi pirmoje šventykloje, o baigi 88-oje Ōkubo-ji. Antras – prieš laikrodžio rodyklę (japoniškai gyaku-uchi): kelias prasideda 88-oje. Jun-uchi keliavimo būdas populiaresnis, nes gyaku-uchi daug sunkesnis: reikia įveikti statesnius kalnus, geriau išmanyti maršruto specifiką, nes kelio nuorodos ir žymės orientuotos į einančiuosius pagal laikrodžio rodyklę. Be to, pėdinant gyaku-uchi būdu daug lengviau paklysti – ne pati maloniausia perspektyva henro, ypač tądien sukorusiam didelį atstumą ir svajojančiam tik apie poilsį. Vis dėlto 2020 m. didžiuma japonų, kaip vėliau sužinojau savanoriaudamas 58-oje šventykloje Senyū-ji, net pirmą kartą traukė būtent prieš laikrodžio rodyklę. Šį piligriminį kelią japonai laiko savotiška askezės praktika: įveikus sudėtingesnį variantą ėjusiojo pasiekimai ir nuopelnai bus ir didesni, ir gilesni“, – rašo autorius, knygoje išsamiai supažindinantis su japoniškąja piligrimystės tradicija.
Rašytojas fiksuoja savo pojūčius, nebijo pasidalinti abejonėmis, prisiminti fizinio silpnumo akimirkų, taip knygos tekstui suteikdamas gyvumo ir įtaigumo. Žengdamas tarp fikcijos ir prisiminimų, N. Kairys kartu su skaitytoju darsyk kartoja kelionę, tapusią vienu reikšmingiausių jo gyvenimo įvykių.
Puslapis po puslapio – ir skaitydamas imi jaustis tarsi būtum autoriaus bendrakeleivis, apgailestauji laiku neištiesęs jam rankos, neišsklaidęs neramių minčių apie pandemiją – kelionė įvyko pirmaisiais jos metais, kai pasaulis tiesiogine to žodžio prasme sulaikęs kvėpavimą gyveno nežinioje, bene pirmą kartą per dešimtmečius nuolankiai laukdamas mokslininkų sukurto stebuklo.
Ką reiškia tapti piligrimu, Japonijoje vadinamu henro, kurio namai – 88 šventyklų kelias? Apie tai – pokalbis su dr. N. Kairiu.
Procesas: „Nuėjęs galbūt šimtą žingsnių, o galbūt milijoną, suvoki save esant didesne visumos dalimi, tarytum šį kelią bendromis pastangomis kurtų viskas nuo tavęs paties iki Šikoku. / N. Kairio asmeninio archyvo nuotr.
– Į žygį po 88 šventyklas leidotės apie tokią galimybę sužinojęs piligriminėje kelionėje Ispanijoje. Kada ir kodėl apskritai pirmą kartą nusprendėte eiti piligrimų keliu?
– 2008 m. baigęs socialinio darbo bakalauro studijas, išėjau iš darbo psichiatrijos ligoninėje ir leidausi į kelionę po Europą. Neturėjau jokio tikslo, laiko ribojimų, taigi tiesiog atsidaviau kelio malonei ir judėjau iš anksto nepažymėtu maršrutu. Susipažinęs su dviem vokietėmis, važiavusiomis dirbti į vynuogyną Prancūzijoje, atsidūriau Burgundijoje. Kartu su manimi vynuoges skynusi britė papasakojo apie šv. Jokūbo kelią, apie kurį prieš tai nieko nebuvau girdėjęs. Nors tais metais į piligriminį kelią neišsiruošiau, noras pabandyti keliauti kitaip atsirado būtent tada. Panašiai nutiko ir su 88 šventyklų keliu, tik šįsyk užtrukau dar ilgiau – sužinojau apie 88 šventyklų kelią 2010 m., tačiau Šikoku atsidūriau tik po dešimt metų. Mintį subrandinti iki veiksmo kiek užtrunka, bet anksčiau ar vėliau šis perėjimas įvyksta.
– „Ėjimas – tai malda pėdomis. Taip melsdamasis nepaklysi“, – rašote. Knygoje ne kartą minite maldą. Ar svarbu, nusprendus eiti piligrimų keliu, tikėti kokį nors dievą? Gal be tikėjimo tai tebus žingsniavimas, aktyvaus poilsio forma, kaip kad madinga badauti, laikytis mėnesio be alkoholio ar cukraus?
– Manau, nėra būtina. Nors tai, regis, prieštarauja pačiai piligrimystės idėjai, nesiangažuodamas su vienu ar kitu tikėjimu (krikščionybe – Šv. Jokūbo kelyje, budizmu – 88 šventyklų kelyje), gali kaip tik patirti tikėjimą grynąja forma. Ne institucinę, turinčią savo griežtą kanoną ir procedūras, o tokią, kuri savo esme yra santykio su savimi pačiu, tave supančiu pasauliu, keliu, žmonėmis, Dievu ar dievais užmezgimas. Kitaip tariant, tikintysis kokį nors dievą veikiausiai savo tikėjimą piligriminiame kelyje sustiprins, o netikintysis jį kaip tik atras.
– Kodėl būdamas piligriminėje kelionėje, kaip rašote, negali gręžtis atgal, žvelgi anapus savęs, anapus horizonto?
– Norėdamas atsakyti į šį klausimą, turiu pirmiausia paklausti kito: ar piligriminė kelionė kuo nors skiriasi nuo sekuliarios? Remdamasis savo patirtimi, sakyčiau, kad skiriasi. Skirtumų yra ne taip ir mažai, tačiau pagrindinis yra susijęs su tapatybės problematika. Leisdamasis į piligriminę kelionę pamažu, o gal ir iš karto, atsisakai savojo aš ir tampi Kitu – piligrimu (ką šiais laikais tai reiškia, rašau viename knygos skyriuje). Keliaudamas, kad ir aplink pasaulį be būtinybės grįžti po mėnesio ar metų, tu vis viena esi tu – keliautojas į pasaulį žvelgia kaip į veidrodį. Galima pasakyti ir paprasčiau: visi piligrimai yra keliautojai, tačiau ne visi keliautojai yra piligrimai.
Tik tie, kas mažiausiai žino, gali skelbti esą užtikrinti, kokia ta šalis iš tikrųjų yra.
– Knyga patraukli ne tik tema, bet ir teksto stiliumi. Dėmesys sutelktas į vieną temą, nėra nei perteklinio aplinkos poetizavimo, nei dirbtinės saviironijos, kuria rašydami pirmuoju asmeniu kelionių / patirčių knygų autoriai vis mėgsta papirkti skaitytojus. Skaitydami randame žinių, lengva ranka neišgūglinamų, tačiau nepaskandinote kultūrologinių samprotavimų jūroje. Spėju, išbalansuoti tarp turinio svorio ir teksto lengvumo padėjo tai, kad esate dėstytojas, žinote, kaip išlaikyti auditorijos dėmesį?
– Ačiū, labai džiaugiuosi tai girdėdamas. O šiaip reiktų klausti studentų, ar iš tiesų išlaikau jų dėmesį, kai jiems tenka pusantros valandos klausyti apie XIX a. kiną ir žiūrėti nespalvotus filmukus, kuriuose iš pirmo žvilgsnio mažai kas vyksta. Aš pats asmeniškai – ir tai galioja tiek paskaitoms, tiek mano tekstams – vadovaujuosi paprasta taisykle: jei man pačiam bus neįdomu, tai bus neįdomu ir kitiems. Taigi stengiuosi, kad visų pirma būtų įdomu man. O kad taip ir atsitiktų, dėstydamas, rašydamas kelionių esė, kino recenziją, remiuosi skirtingomis naratyvinėmis strategijomis, t. y. siekiu ne tiek pristatyti kokią nors informaciją, kiek ją papasakoti.
– Knygoje – vos kelios nespalvotos nuotraukos. Pasakoti vien žodžiu, ne vaizdais buvo jūsų ar leidyklos sprendimas?
– Tokio žanro knygose visuomet kyla pagunda savo mintis, veiksmus ir įvykius iliustruoti ar išryškinti nuotraukomis, kurių autoriai paprastai iš savo kelionių parsiveža šimtus. Tačiau mudu su Jurgiu Griškevičiumi, „Yura yura“ dailininku, kuriam esu be galo dėkingas už estetinę prieigą įpavidalinant knygą, nusprendėme pasielgti priešingai – užuot apkrovę tekstą vaizdais, sudarėme sąlygas skleistis skaitytojo vaizduotei. Be kita ko, šis sprendimas atliepia ir mano požiūrį į šiuolaikybės keliamus iššūkius. Gyvename vaizdų epochoje, jų perteklius neišvengiamai veikia būdus, kaip patiriame ir suvokiame pasaulį, su dirbtinio intelekto iškilimu šis aspektas taps tik dar opesnis ir aktualesnis. Jei nuotrauka, kaip byloja posakis, iš tiesų atstoja 10 tūkst. žodžių, kokia prasmė tuomet rašyti knygą? Užteks ir instagramo paskyros...
– Knygoje prisipažįstate, kad jūsų piligrimystės tikslas – užsimiršti, o ne rašyti knygą. Grįžęs vėl ėmėtės tos pačios veiklos, kurią, regis, labai vertinate ir mėgstate: dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dokumentinio filmo festivalio „Nepatogus kinas“ programa. Ar / ką jums pakeitė 88 šventyklų kelias? Ar henro galima būti tik einant keliu, ar juo tampama visiems laikams?
– Birželio 1 d., praėjus lygiai ketveriems metams po kelionės į Japoniją, planavau surengti neseniai iš spaustuvės atkeliavusios knygos pristatymą draugų ratui. Tačiau likus kelioms dienoms susirgau. Liga kiek komplikavosi ir teko atsigulti į ligoninę. Pristatymo dieną gulėjau Santariškėse, žiūrėjau pro langą į dangų karpančias kregždes ir galvojau: nors 88 šventyklas aplankiau dar 2020 m., nors „Yura yura“ nuėjau 2023 m., tam tikra prasme dabar, 2024 m. vasarą, vis dar esu henro. Kelias taip niekada ir nepasibaigė. Ir, matyt, nešiosiu jo žymę visą likusį gyvenimą. Kaip ir visi tie, kurie šiuo keliu ėjo ir dar tik ruošiasi tą daryti.
– Kaip aktyviai patys japonai puoselėja piligrimystės tradiciją?
– Atsakant į klausimą, koks japonų santykis su piligrimystės tradicija, galima išskirti kelis aspektus. Pirma, piligrimystės reiškinys, kuris skleidžiasi per skirtingas religines praktikas, Japonijoje siekia 1 tūkst. ir daugiau metų. Taigi, piligrimystė japonams yra neatskiriama jų kultūros dalis – dalis, kurią, įsitikinau tai savo akimis, jie su malonumu puoselėja. Antra, į piligrimystę japonai žvelgia kaip į unikalią galimybę pritraukti užsienio turistų, kurie pasiryžtų išsukti iš standartinio Tokijas–Kiotas maršruto ir atrastų visiškai kitokią Japoniją. Todėl deda daug pastangų, kad piligrimo poreikiai kelyje būtų atliepti.
– Kelionėje ne tik bendravote su Japonijoje gyvenančiais lietuviais – radote šiuo keliu jau ėjusių lietuvių ženklų. Jūsų žiniomis, ar daug tautiečių yra atradę 88 šventyklų kelią?
– Oficialios statistikos nežinau, tačiau spėčiau, kad kelią nuėjo labai nedaug lietuvių. Pats esu girdėjęs vos apie penkis (įskaitant save). Bet neabejoju, kad netrukus tokių bus žymiai daugiau.
Tikintysis kokį nors dievą veikiausiai savo tikėjimą piligriminiame kelyje sustiprins, o netikintysis jį kaip tik atras.
– Knygos pavadinimui panaudojote žodį „yura“. Beje, taip savo projektą buvo pavadinęs ir pernai Kaune jį eksponavęs fotomenininkas iš Japonijos Kodo Chijiiwa. Vienas žodis, bet kažkaip malonu radus kone identišką geografiškai taip toli gyvenančių žmonių kalboje. O koks jūsų santykis su Japonija? Kaip apskritai ją atradote?
– Žodis iš tiesų yra ne „yura“, o „yura yura“. Tai onomatopėja – terminas, reiškiantis žodžius, kuriais mėgdžiojame kokį nors tikrovės garsą arba reiškinį. Pavyzdžiui, dzingt, keberiokšt, triokšt ir pan. „Yura yura“ japonai nusako lingavimą, sūpavimą. Man pasirodė įstabi sąsaja su lietuviškąja jūra. Ištaręs „jūra“, prieš akis išvystu ne vandens masyvo atvaizdą, o tarsi pajuntu mane užliejantį bangavimą. Taigi mūsiškė „jūra“ man yra tiksliausiai nusakoma kitos kalbos žodžiu – „yura yura“. Fotografo Kodo Chijiiwos parodoje nesu buvęs – būtinai nueisiu, nes dabar ji persikėlė į Mažvydo biblioteką, – tačiau, mėgdamas įvairius sutapimus, galiu tik pasidžiaugti, kad ne aš vienas tiesiu lingvistinius tiltus tarp Lietuvos ir Japonijos. O savo santykį galiu apibūdinti paprastai: nežinau kodėl, bet vis jaučiu norą ten grįžti. Po kiekvieno apsilankymo sakau, kad jau viskas, dar tiek pasaulio nepamatyta, o praeina kiek laiko ir vėl imu jausti sunkiai paaiškinamą trauką. Tarytum Japonija būtų knyga, kurios neįmanoma perskaityti, bet su kiekvienu puslapiu atskleidžianti kažką naujo.
– Dar gerokai prieš pandemiją į Kauną atvykstantys turistai iš Japonijos stebindavo veido kaukėmis ir baltomis pirštinaitėmis. Net ir pergyvenus pandemiją toks atsargumas atrodo kaip nepasitikėjimo nauja aplinka ženklas. Jūsų knygoje randame kitokią Japoniją – su urvą primenančiu tsuyado, labai asketišku svetingumu, su senomis piligrimystės tradicijomis, racionaliu servisu, mėsėdžiais vienuoliais ir apskritai nemažai mujun – prieštarų. Tad kokia ta jūsų pažinta Japonija? Gal tik tie, kas jos nepažįsta, ir tegali sakyti, kad Japonija – nesibaigiančių ritualų, racionalios askezės šalis?
– Kadaise man didelį įspūdį paliko puikiai japoniškai šnekėjusio ir Japonijos kultūrines ypatybes išmaniusio brito Alano Bootho kultinio travelogo „Keliai į Satą: 2 000 mylių kelionė pėsčiomis per Japoniją“ pabaiga: autorius sutinka vietinį senuką, kuris, išklausinėjęs apie jo kelis mėnesius trukusią kelionę, tiesiai šviesiai rėžia: „Japonijos neįmanoma suprasti.“ Jei Boothas vietinio lūpomis pripažįsta, kad neįmanoma šios šalies suprasti, tai ką jau kalbėti apie visus kitus. Aš tokios pretenzijos irgi niekada neturėjau ir neturėsiu. Tad ir į jūsų klausimą vargiai atsakysiu keliais žodžiais. Bet visiškai su jumis sutinku – tik tie, kas mažiausiai žino, gali skelbti esą užtikrinti, kokia ta šalis iš tikrųjų yra.
– Parašyti knygą jus pastūmėjo situacija, kurioje atsidūrėte dėl pandemijos. Jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, tikriausiai vis dar reflektuotume aną dramatišką laikmetį. Jūsų nuomone, kaip pandemija mus pakeitė? Ir ar / kaip mus dar kartą pakeitė karas?
– Negaliu kalbėti už „mus“ – kiekvienas į krizę reaguoja skirtingai, – bet viena tikrai aišku – apie tai rašau ir knygoje – nebesu vien pasyvus Istorijos stebėtojas, tapau Jos dalyviu. Vadinasi, nuo mano individualių pastangų priklauso, kur mes keliausime – žemyn ar aukštyn.
