Leidyklos „Alma littera“ lentynose Vilniaus knygų mugėje nuguls daugiau nei 340 knygų. Leidykla mugėje surengs 25 knygų pristatymus ir susitikimus su skaitytojais. Knygų mugės dienomis stende darbuosis daugiau nei 50 leidyklos darbuotojų – čia bus galima sutikti ir finansų analitikus, ir pačią leidyklos vadovę D. Zaidę.

Net 40 proc. „Alma littera“ knygų, kurias renkasi mūsų skaitytojai, sudaro lietuvių autorių kūryba. Tai ypač ryškiai matyti vaikų literatūros lauke, daugiau nei pusė išleidžiamų vaikiškų knygų – lietuvių rašytojų ir iliustruotojų kūryba. Leidykloje taip pat išleidžiama daug lietuvių autorių literatūros suaugusiesiems, knygų temos čia – nuo receptų, bendravimo psichologijos iki istorinės tematikos.

„Mums, leidėjams, rūpi ne tik skatinti autorius kurti, bet ir pagelbėti jiems ieškoti aktualių temų, tobulinti turinį ir kartu su įvairių sričių profesionalais – mokslininkais, psichologais, medikais jį realizuoti. Esame atviri ir nuoširdžiai džiaugiamės, kai leidyklą pasiekia idėja, kurioje įžvelgiame knygos potencialą. Idėjų ieškome ir patys, kūrėjams siūlome temas, taip gimsta nemažai bendrų projektų – gerų lietuviškų knygų aktualiomis temomis“, – teigė D. Zaidė.

Šiuolaikiniai autoriai istorijos pamokų ieško praeityje

Vilniaus knygų mugei leidykla „Alma littera“ parengė dešimtis karštų naujienų, susitikimuose su autoriais bus pristatytos naujausios šių metų ir praėjusių metų pabaigos knygos.

Sonata Dirsytė. „Alma littera“ archyvo nuotr.

Lietuvos istorija yra viena mėgstamiausių temų, kurias imasi nagrinėti lietuvių autoriai. Istorinio romano apie nežinomą ir dramatišką Žygimanto Senojo nesantuokinės šeimos istoriją „Išdidumo kalinė“, kurį parašė Sonata Dirsytė, pristatymas vyks sekmadienį, 15 val., 5.3 salėje. Romano centre – nepelnytai užmirštos, tačiau pėdsaką istorijoje palikusios moterys: keturių nesantuokinių Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Telnyčietė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostragiškaitė. Šių moterų istorija – tai emancipuotų moterų kova už savo teises, jų mėginimas išlikti savarankiškoms ir kurti savo gyvenimą patriarchalinėje visuomenėje.

„Alma littera“ archyvo nuotr. 

Kaip augo nesantuokinė karaliaus dukra Beata Bonos Sforcos dvare? Kokios įtakos merginai turėjo Bona? Koks gyvenimas Beatos laukė susituokus? Apie tai knygos autorę S. Dirsytę kalbins literatūros kritikė Lina Buividavičiūtė.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Rašytoja Gina Viliūnė savo istoriniame romane „Apolonija“ pasakoja apie vieno iš 1863–1864 metų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko mylimąją Apoloniją. Likimas porai skyrė tik devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimu. Po vyro mirties ištremta į Rusiją, sukilimo vado našlė kantriai laukė susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties. Mugės ketvirtadienį, 16 val., 5.1 salėje šią istoriją su knygos autore plačiau nagrinės literatūros ekspertė Vitalija Maksvytė.

Gina Viliūnė. „Alma littera“ archyvo nuotr.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos Leontjevos fantazija knygoje „Turgaus aikštė, arba Dviejų Žanų istorija“ tiesia tiltą iš praeities į dabartį. Beveik dvidešimt metų rašytas romanas pasakoja apie dvi stiprias moteris – dvi Žanas. Žana D’Ark ateina tarsi iš niekur ir pakeičia viso žemyno istoriją. Šiuolaikinės Žanos istorija persmelkta prancūziškos dvasios, viliojančios alchemijos, lemtingos dirigento meilės ir atkaklių ieškojimų. Knygos pristatymas vyks penktadienį, 18 val., Rašytojų kampe. Knygos autorę kalbins žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Knygos „Mėlynas kraujas“ autorius, kultūros istorikas Eimantas Gudas, prisipažįsta neturintis nei noro, nei pašaukimo rašyti grožinės literatūros. „Man patinka rašyti pažintines knygas, nes jose nėra fikcijos, mėgstu rašyti tiesą apie realybę. Ar bent jau pateikti tokias interpretacijas apie praeitį, kurios būtų kuo arčiau tiesos, ir man svarbu, kad pažintinė literatūra, kurią rašau, suteiktų žinių visuomenei, kad skaitytojui būtų įdomi“, – sakė jis.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Vilniaus knygų mugėje E. Gudas pristatys naujieną – „Gedimino kraujas“. Knygoje fiksuojama daugiau nei šimto Gedimino giminaičių likimai. Knyga bus pristatyta mugės šeštadienį, 16 val., salėje 1.3. Autorių kalbins istorikė, komunikacijos specialistė Luka Lesauskaitė.

Kai vienas ir tas pats domėjimosi objektas suburia bendraminčius, nutinka įdomiausių dalykų. Beveik septynerius metus užtrukęs Trečiojo Lietuvos Statuto vertimo į lietuvių kalbą procesas praėjusį rudenį įgavo formą – pasirodė elegantiškai įrišta popierinė Trečiojo Lietuvos Statuto knyga.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

„Mūsų tikslas – kad Trečiojo Statuto tekstai gyventų, kad jis būtų prieinamas istorikams, studentams ir visiems, kurie domisi mūsų šalies istorija ir teise“, – sako vertimo iš rusėnų kalbos iniciatorius, LDK instituto direktorius Rūstis Kamuntavičius. Statutą į lietuvių kalbą vertė istorikas Ričardas Jaramičius ir Vilniaus universiteto teisės istorikas prof. Jevgenijus Machovenko, jiems talkino ir daugiau tyrinėtojų. Šeštadienį, 18 val., Konferencijų salė 5.1, juos visus kalbins istorikas A. Švedas.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Istorikas Aurimas Švedas mugės sekmadienį, 14 val., Forumo erdvėje pristatys naują istoriko, karo teoretiko, bestselerio „Prieš panyrant į sutemas“ autoriaus Valdo Rakučio knygą „Karai ir taikos“. Knygoje autorius nagrinėja ne tik karo priežastis, principus, pramonę, bet ir kalba apie taiką, kuri yra kiekvieno karo tikslas, ieško atsakymų į klausimus, kaip taika keičia laimėtojų ir pralaimėtojų likimus.

Ilgai lauktos knygos ir debiutai

Šių metų Vilniaus knygų mugės šūkį „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ ypač gerai atspindi naujausia Juozo Gaižausko knyga „Antarktidos indėnai“. Vienas skaitomiausių autorių bibliotekose penktajame savo romane nebijo žaisti žanrais ir formomis – „Antarktidos indėnai“ vieniems gali pasirodyti vaikiška, o kitiems – filosofinė knyga suaugusiesiems. Tai – pasaka, įkvėpsianti net visai gyvenimo prasmės netekusius žmones. Knygos pristatymą penktadienį, 12 val., 5.1. salėje, ves Emilija Latėnaitė, Eimutis Kvoščiauskas ir Lina Rastokaitė. Ištraukas skaitys ir kūrinius atliks Sakalas Uždavinys, Dalius Skamarakas, Vaidotas Martinaitis, Remigijus Vilkaitis, Marius Matulevičius ir knygos autorius J. Gaižauskas.

Poeto, dramaturgo, eseisto Sigito Parulskio gerbėjai visada laukia naujų jo knygų. Ironiškas, pastabus, nebijantis vertinti ir įsivertinti, šių dienų klasiku laikomas S. Parulskis po dvejų metų grįžta su knyga „Kaip aš mečiau“. Tai istorija apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti. Apsisprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

„Tai – rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai“, – jis sakė.

Knygos pristatymas vyks penktadienį, 19 val., 5.3 salėje. Pokalbį moderuos literatūros kritikė Jūratė Čerškutė.

Vos pasirodžiusios kunigo Beno Lyrio knygos tampa bestseleriais. Vilniaus knygų mugėje su pamėgtu autoriumi skaitytojai galės susitikti ir jo autografą ant naujos knygos „Išgydytos mintys“ gauti „Alma littera“ stende visas keturias mugės dienas.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Susivienijusios šalies bibliotekos skaitomiausios autorės – Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn – šiais metais išleido bendrą romaną „Atgimusi melodija“. Jo kaltininkas – praėjusių metų Vilniaus knygų mugė, kurioje rašytojos spontaniškai nusprendė kartu parašyti romaną. Apie romano rašymo subtilybes autores ketvirtadienį, 14 val., salėje 5.1, kalbins literatūros ekspertė V. Maksvytė.

Mugėje bus pristatyta pirmojo leidyklos „Alma littera“ organizuoto grožinės literatūros konkurso knyga nugalėtoja – debiutinis Dainos Kleponės kriminalinis detektyvas „Kritusių mazgas“. Romano atspirtimi tapo 2015-ųjų įvykiai Sirijoje ir Europą užplūdęs pabėgėlių srautas. Žaibiškai besirutuliojantys įvykiai, sąsajos tarp Vokietijos kraštutinių dešiniųjų ir žiauriosios „Wagner“ grupuotės, tarp Vakarų verslo lyderių ir Antrajame pasauliniame kare siautusių nusikaltėlių, tarp išnaudojamų trečiųjų šalių vaikų ir žmogaus teisių gynėjų kuria įtraukiančią detektyvinę intrigą. Apie rašymo subtilybes su D. Klepone ketvirtadienį, 12 val., salėje 1.2 kalbėsis Paulius Ambrazevičius.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Vaikų pamėgta autorė, personažo Kakė Makė kūrėja Lina Žutautė, debiutuoja suaugusiųjų literatūros lauke. Tamsus, tirštas, paslaptingas ir baugus, magiškai realistiškas, primenantis kriminalinius skandinavų romanus siaubo trileris „Devyni apgamėliai“ pasakoja apie 40-metį reklamos dizainerį, kuris po apsilankymo paslaptingame, uždraustame miške ant savo kūno parsineša 9 paslaptingus, deginančius apgamėlius. Apie tai, kaip mylimiausio vaikų personažo autorė nusprendė parašyti siaubo romaną suaugusiesiems, su L. Žutaute mugės penktadienį, 15 val., 5.3 salėje, kalbės literatūros ekspertė V. Maksvytė.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Apie tai, kaip valgyti ir ką kalbėti

Dar nė nepasirodžiusi Eglės Juzumas receptų knyga „Mano vaikas valgo viską“ jau pateko į perkamiausių knygų dvidešimtuką. Mamoms, tėčiams, seneliams, dėdėms ir tetoms, auklėtojams, maisto pardavėjams, o svarbiausia – vaikams skirtoje knygoje autorė rodo, kokia įvairi ir nenuobodi gali būti vaiko mityba. Maži žmonės turi teisę į sveiką, visavertį ir subalansuotą maistą, o paprasti produktai – grikiai, burokėliai ar perlinės kruopos vaikui gali irgi būti įdomūs bei skanūs. Apie visa tai knygos pristatyme šeštadienį, 11 val., salėje 5.1, su E. Jazumas kalbėsis nuomonės formuotoja, televizijos laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Apie maistą ir skanų gyvenimą savo knygoje „Skanus JAZZU gyvenimas“ pasakoja ir viena populiariausių šiandienos atlikėjų Justė Arlauskaitė Jazzu.

Tinkamų žarnyno funkcijų svarbą žmogaus sveikatai šiais metais išleistoje savo knygoje „Sveikata tavo pilve“ pabrėžia 17 metų pedagoginį darbą dirbanti, paskaitas Lietuvos ir užsienio universitetuose skaitanti, seminarus ir kvalifikacijos kėlimo kursus vedanti Sandrija Čapkauskienė. Šią autorę per Vilniaus knygų mugę bus galima sutikti leidyklos stende.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

„Gerai kalbėti gali visi“, – teigia to paties pavadinimo knygos autorė Neringa Bliūdžiūtė. Savo knygoje, pati ilgą laiką turėjusi neapykantos santykį su viešu kalbėjimu, knygos autorė įsitikinusi, kad gerai kalbėti reikia visiems – ne tik mokiniams, kurie rengiami debatams, bet ir būsimiems staliams, kurie turės papasakoti, ką jie veikia ir kodėl būtent juos reikia pasirinkti. Apie viešąjį kalbėjimą su N. Bliūdžiūte mugėje šeštadienį, 15 val., 2.1 salėje, diskutuos Austėja Landsbergienė.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Bendravimo svarbą savo knygoje pabrėžia ir gydytojas psichiatras, psichoterapeutas prof. dr. Eugenijus Laurinaitis savo naujoje knygoje „Žuvis vandenyje“. Skaitytoją jis veda per visus žmogaus gyvenimo etapus ir pateikia išsamią bendravimo abėcėlę. Knygos pristatyme sekmadienį, 13 val., salėje 2.1, kurį ves literatūros ekspertė V. Maksvytė, profesorius pateiks receptų, kaip užmegzti tvirtus ir ilgalaikius ryšius, sukurti darnią šeimą bei puoselėti meile, pagarba ir supratimu grįstus santykius su vaikais ir aplinkiniais.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Vieno didžiausių Lietuvoje mokymų centrų „SoulACTION“ įkūrėjas Rimvydas Židžiūnas savo knygoje „Meistro kelias“ pasakoja apie tai, kaip Rytuose įprasta vertinti meistriškumą. Ketvirtadienį, 17 val., Forumo erdvėje knygos autorius surengs požiūrio plėtimo seminarą „Kaip atrasti pilną realizaciją veikloje?“.

Vaikų autoriai tiesia kelius į pasaulio pažinimą

Net septyneri gamtininko klajonių, nuotykių ir nuotraukų metai sugulė į Mariaus Čepulio knygą „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“. Mugėje bus pristatyta neseniai pasirodžiusi antroji knygos dalis. Knygoje-fotoalbume gausu ne tik autoriaus per septynerius metus užfiksuotų Lietuvos gamtos akimirkų, bet ir šmaikščių, įtraukiančių autoriaus pasakojimų stebint gamtą bei laukiant geriausio kadro. Ji supažindina su gamtos metų ratu, pastaraisiais metais vykstančiais pokyčiais ir kviečia tausoti, saugoti aplinką. Knygos pristatymas vyks sekmadienį, 12 val., salėje 5.3. Jame knygos autorius pasidalys patirtimi, knygos kūrybinio proceso ypatumais, papasakos apie aplink mus vykstančius stebuklus, kuriuos per fotoaparato akutę stebėjo ir metai iš metų fiksavo jis pats.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Keturių knygų autorius, socialinis psichologas, doc. Visvaldas Legkauskas, neabejoja, kad pažintinės knygos reikalauja daug žinių, tačiau dažniausiai, prieš rašydamas knygą, autorius didžiąją dalį jų jau turi. Naujausia jo knyga „Pinigų kelionė: nuo atsiradimo iki tavo kišenės“ atsirado iš hobio – numizmatikos. Hobį psichologas susiejo su dar viena itin svarbia gyvenimo veikla – vaikų auginimu.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

„Knygos paskirtis – papasakoti vaikams, kaip veikia pinigai“, – sakė autorius.

Knygos pristatymas ir viktorina vyks sekmadienį, 11 val., Jaunųjų skaitytojų salėje.

Vaikams apie svarbiausius šalies istorijos įvykius pasakojantis istorikas dr. Zigmas Vitkus mugėje pristatys atnaujintą savo knygą „Lietuvos kasdiena“, pasakojančią apie mūsų ir mūsų protėvių kasdienybę nuo akmens amžiaus iki dabartinių dienų: kokius būstus statė, kaip rengėsi, ką valgė, kuo vertėsi, kaip gydėsi, kaip kito ir buvo keičiamas Lietuvos kraštovaizdis. Penktadienį, 19 val., Jaunųjų skaitytojų salėje, pagal savo knygą Z. Vitkus surengs proto mūšį.

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Penktadienį, 14 val., Jaunųjų skaitytojų salėje mokslo žurnalistė Goda Raibytė-Aleksa pristatys savo knygą „Kas vyksta kosmose?“. Knygoje daug negirdėtų ir įdomių faktų apie saulę, kometas, asteroidus, misijas ir net... nežemišką gyvybę, o knygos pristatyme jaunųjų dalyvių lauks moksliniai eksperimentai kosmoso tema.

Leidyklos stende viešės vaikų itin mėgstamas gamtos rašytojas Selemonas Paltanavičius, į Vilniaus knygų mugę grįžtantis su nauja knyga – „Gyvas vabzdžių pasaulis“. Šį kartą pasakojimas sukasi apie nepaprastai gausų, įvairų ir labai įdomų vabzdžių pasaulį, kuris sudaro nuo 75 iki 80 proc. visos gyvūnijos įvairovės. Gamtininkas kviečia į pažintinę kelionę, kurioje taps aišku, ar vabzdžiai mato ir girdi? Kaip jie gyvena ir kuo minta? Ką daryti, kad juos apsaugotume?

„Alma littera“ archyvo nuotr.

Leidyklos stende taip pat bus galima sutikti ir daugiau naujų knygų – „Tilidūda dainelės“, Evelinos Daciūtės „Medaus mainai. Geriausios meškių istorijos“, Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“, Renatos Lazdin „Jaukių ir laimingų namų knyga“, Lauryno Kaminsko „Kakė Makė. Noriu sužinoti apie animaciją“ bei kitų leidinių autorius, kūrėjus ir iliustruotojus.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido ir gali pasiūlyti naujų patrauklių knygelių vaikams, puikios lietuvių poezijos ir meistriškai išverstų romanų – užsienio autorių atradėjams.

Knygos vaikams

Amanda Noll „Ar tu mano baubas?“

Spalvinga, linksma baubų knyga – patiems mažiausiems skaitytojams, įkvėpta populiariųjų „Kaip aš sutikau savo baubą“, „Man reikia baubo“ ir „Ei, čia mano baubas!“ Ar padėsi berniukui pagal jo piešinį surasti savo mylimiausią baubą? Kad miegelis būtų saldus. Iš anglų kalbos vertė  Saulius Repečka.

Marija Čepaitytė „Vilniaus Vištytė“

Gyveno kartą Vilniuje Senelis ir Senelė, turėjo jie smalsią baltą Vištytę, kuri išskrido iš namų į miesto gatves balto arklio ieškoti... Taip prasidėjo jos kelionė po legendomis apipintą Vilnių, kuriame sklando mūzos, trimituoja angelai, pildosi ant Stebuklo plytelės sugalvoti norai, o Vėjų Rožė, rodydama pasaulio kryptis, padeda nepaklysti paslapčių kupiname mieste.

Rašytojos Marijos Čepaitytės ir dailininkės Polinos Kucenko interaktyvus vadovas po Vilnių kviečia mažuosius smalsuolius kartu su tėveliais keliauti paskui Vištytę sostinės senamiesčio gatvėmis. Įspūdingos skulptūros ir sienų puošmenos, šimtmečius menančios gatvės ir skverai pasakoja savo istorijas ir kuria tikrą miesto pasaką. Knygelė rekomenduojama vaikams nuo 4 metų.

„Pasakų laivu aplink pasaulį“

Nuo neatmenamų laikų pasakos sekamos ir mėgstamos visame pasaulyje. Šioje knygoje surinktos gražiausios įvairių kultūrų pasakos ir pasaulio tautų išmintis. Jos nuskraidins į jūrų valdovo karaliją, į šiaurės platybes – pas laukinius trolius, į atokiąją Kiniją – pas drakonų valdovą, į rytų tolius – prie stebuklingojo žibinto ir net į Afriką – ką ten gyvūnai kalba, paklausyti.

Dėl vaikams lengvai suprantamų tekstų ir nuostabių dailininkės Anne Hofmann iliustracijų ši knyga – tikras pasakų lobis visai šeimai. Leiskitės kartu į pasakų kelionę po pasaulį! Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.

Kristina Ohlsson „Pavojingojo rūko byla“

Švedų rašytojos Kristinos Ohlsson gerbėjai sulaukė dar vienos jos knygos jauniesiems skaitytojams „Pavojingojo rūko byla" iš „Vaiduoklių biuro“ serijos.

Susidūrėte su vaiduokliais? Tada skambinkite į Vaiduoklių biurą – Elsa ir Kalis puikiai išmano savo darbą.

 

Susidūrėte su vaiduokliais? Tada skambinkite į Vaiduoklių biurą – Elsa ir Kalis puikiai išmano savo darbą. Šį kartą jų pagalbos reikia Robertui Gonsalesui. Kažkas naktimis paleidžia jo arklį, nors jis jį akylai prižiūri. Staiga prasivėrus vartams, arklys šuoliais pasileidžia laukan, nors, regis, aplink nieko nėra! Taip nutiko jau keletą kartų, bet tik tada, kai tvyrojo rūkas. Ko iš tikrųjų nori šis vaiduoklis? Ir kodėl arklys visada šuoliuoja prie krioklio? Elsai ir Kaliui reikės išspręsti jaudinančią ir paslaptingą bylą! Knygą iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė.

Björn Berenz, Christoph Dittert „Tyrėjų komanda. nuotykiai prasideda!“

Labas, tyrėjau, išduosiu tau paslaptį: prieš šešis mėnesius dingo mano tėvas. Kažkur Himalajuose! Bet prieš dingdamas išsiuntė man ekspedicijos dienoraštį. Jame gausu mįslių ir paslėptų užuominų. Tik jas įminęs, drauge su Lijasu, Modžiu ir Kuke pasieksi kitą etapą. Tavęs laukia įdomūs nuotykiai! Bet būk atsargus: keistas berniukas Tašis persekios jūsų komandą kaip šešėlis... Knyga rekomenduojama skaitytojams nuo 8 metų. Iš vokiečių kalbos vertė Laima Kuprienė.

Lietuvių poezija

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos archyvo nuotr.

Antanas A. Jonynas „153 sonetai“

Poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas yra sukūręs daugiau kaip du šimtus soneto forma parašytų eilėraščių, taip pat ir keletą sonetų vainikų. Šioje knygoje pats autorius simboliškai atrinko 153 sonetus, greta jau ankstesnėse knygose publikuotų pateikiami ir dar niekad neskelbti kūriniai.  Subtilų knygos rūbą sukūrė dailininkas Jurgis Griškevičius

Tradicinė soneto forma itin būdinga ir įprasta Antano A. Jonyno kūryboje, nemaža sonetų esama jau pirmojoje jo knygoje „Metai kaip strazdas“, išėjusioje 1977 metais. Jie nuolatos sutinkami ir visose vėlesnėse poeto knygose, o paskutinioji, 2020 metais pasirodžiusi knyga, – „Naujieji sonetai“, – sudaryta vien iš šios formos eilėraščių.  Dirbdamas su šia kanonine forma Antanas A. Jonynas įstengia išvengti monotonijos, sugeba pasiekti net formalios įvairovės – itališką petrarkiškąjį sonetą keičia angliškas šekspyriškas, o kartais improvizuojama netgi suardant tradicinę katrenų ir ketureilių eilę. Sonetams būdinga didelė temų įvairovė, tarp lyrinių, filosofinių, dramatinių gaidų kai kur įsipina ironiškos, sarkastiškos intonacijos, humoro blyksniai.

Justinas Marcinkevičius „Amžiaus pabaiga“

Poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybos rinktinė pradedama eilėraščiais. Jų publikavimas ir viešas skaitymas sukūrė Marcinkevičiaus reikšmės ir populiarumo fenomeną. Iš eilėraščių gausybės stengtasi rinktis tuos, kurių posakiai, vaizdai, įvaizdžiai, imperatyvai yra įsismelkę į žmonių sąmonę. Kas prisimenama, dainuojama, pasitelkiama intymiai ir tautinei savivokai. Iš poemų parinktos tos, kurios reprezentuoja Marcinkevičiaus posūkį į jam ir skaitytojams svarbiausią temą, kurią įsimintinai įkūnijo „Mažvydo“ baigiamasis žodis: „Lie-tu-va!“ Poetas yra pabrėžęs, kad rašytojas – ne istorikas, kad „virš visų istorinių paminklų ar jų griuvėsių gieda dabarties paukščiai“.

Vis atsinaujinančių diskusijų dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir laikysenos dalyviams ypač svarbu perskaityti jo esė „Taburetė virš galvos“.

 

Vis atsinaujinančių diskusijų dėl Marcinkevičiaus kūrybos ir laikysenos dalyviams ypač svarbu perskaityti jo esė „Taburetė virš galvos“. Data 1991 metų, bet ilgai nespausdintame pasakojime prierašų atsirasdavo iki gyvenimo pabaigos. Nors ši dienoraštiška esė susijusi su konkrečiais įvykiais bei jų asmenišku išgyvenimu, pasakojamų situacijų, įvaizdžių ir poeto apmąstymų tėkmė skleidžiasi kaip XX amžiaus pabaigos Lietuvos gyvenimo dramatiška refleksija. Šaltinis – autoriaus mašinraštis, surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta „Tik po mirties“.

Rimvydas Stankevičius „Įsitvėrimai“

Dešimtojo Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinio „Įsitvėrimai“ išskirtinumas viso autoriaus ankstesnio poetinio kelio kontekste ir yra tai, kad ši knyga yra apie „šiapus“. Be abejo, įprastas metafizinis matmuo eilėraščiuose niekur nedingsta, nes gera poezija jį privalo turėti, tačiau šios knygos semantinis laukas ir veiksmo vieta yra ne pomirtinis pasaulis, ne abstrakti kosminė ar metafizinė erdvė, o tai, kame kasdien leidžiame laiką ir ką visuotinai vadiname tikrove. Šią knygą būtų netgi galima pavadinti biografine, jei tik poezija apskritai geba tokia būti.

Iš pažiūros, ypač lyginant ją su kitomis R. Stankevičiaus knygomis, „Įsitvėrimai“ – mažiausiai poemiška, todėl galbūt labiau laikytina eilėraščių rinkiniu nei poetiniu monolitu, kokiais buvo didžiuma autoriaus ankstesnių kūrinių. Šiame eilėraščių rinkinyje (kas poeto knygoms tikrai nebūdinga) netgi nėra nė vieno eilėraščių ciklo, nėra tarpusavyje sukibusių, vienas kitą paaiškinančių, papildančių ir pratęsiančių eilėraščių – visi jie savarankiški ir laisvi kūriniai, tačiau jų seka vis dėlto – nėra atsitiktinė. Neatsitiktinai eilėraščiai sugulė ir į tris knygos skyrius, kurių pirmasis – „Budimo palata“ - daugiau sutelktas į dabarties būsenas, antrasis – „Šviesos kaimynystėje“ - brėžia poeto biografijos liniją, fiksuodamas dvasines patirtis, susijusias su amžiaus ir gyvenimo dominančių kaita, o trečiasis – fiksuoja individualų, intymų žmogaus santykį su tikrove.

Verstinės knygos suaugusiems

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos archyvo nuotr.

Weina Dai Randel „Paskutinė Šanchajaus rožė“ 

„Paskutinė Šanchajaus rožė“ – nuo svaiginančių džiazo melodijų ir bohemiškų aistrų iki priešo nusiaubtų miesto gatvių – dovanoja dramatišką meilės ir atpirkimo istoriją.

1940-ieji, japonų okupuotas Šanchajus. Aiji Šao – jauna turtingos šeimos įpėdinė, prabangaus Šanchajaus naktinio klubo savininkė. Ernestas Reismanas – pabėgėlis žydas iš Vokietijos be skatiko kišenėje, ieškantis prieglobsčio mieste, įtariai žiūrinčiame į svetimšalius. Blėstant Ernesto viltims įsitvirtinti atšiauriame Šanchajuje, susikerta jo ir Aiji keliai. Nepaisydama papročių ir vietinių priešiškumo atvykėliams, Aiji nusamdo Ernestą skambinti pianinu savo naktiniame klube – ir naujasis pianistas tampa sensacija. Staiga jį aplankiusi šlovė Aiji klubą vėl paverčia mėgstamiausia miestiečių pramogų vieta. Netrukus abu jaunuoliai pajunta, kad juos sieja ne vien džiazo aistra, tačiau skirtumai tarp jų lyg praraja, maža to, Aiji jau susižadėjusi.

Įsisiautėjęs karas išskiria Aiji ir Ernestą, jiems žūtbūt tenka rinktis tarp meilės ir kovos dėl išlikimo. Sukrečiantys įvykiai visiškai pakeičia jųdviejų gyvenimą.

Kinijoje gimusi ir vėliau į JAV emigravusi Weina Dai Randel – keturių apdovanotų ir bestseleriais tapusių romanų autorė. Knygą „Paskutinė Šanchajaus rožė“ iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“

Šis romanas – tai įtampos kupinas, atgalinio laiko skaičiavimo formos pasakojimas. Jame autorė permąsto dramatišką savo pačios gyvenimo įvykį – 1999-ųjų birželį įvykusią motociklo avariją, kurioje žuvo jos vyras Klodas, muzikantas, muzikos apžvalgininkas, naktinio klubo vadovas.

Iš savo dramatiškos patirties rašytoja galėjo sukurti knygą apie sielvartą, bet parašė energija trykštančią, švelnumo ir nostalgijos persmelktą romaną, teigiantį gyvenimo džiaugsmą.

 

B. Giraud autofikcija – ne tik subtilus, universalus pasakojimas apie mylimo žmogaus netektį ir sunkų atsigavimo laiką, ne tik grožinės literatūros ir privataus gyvenimo santaka, bet ir spalvinga Roko kartos žmonių, dešimtojo dešimtmečio Prancūzijos gyvenimo mozaika – tarsi gyvenimo būdo vadovas po santykių peripetijas su draugais ir artimiausiais, po nuomojamus ir remontuojamus būstus, aistringą domėjimąsi muzika ir motociklais.  

Iš savo dramatiškos patirties rašytoja galėjo sukurti knygą apie sielvartą, bet parašė energija trykštančią, švelnumo ir nostalgijos persmelktą romaną, teigiantį gyvenimo džiaugsmą.

Brigitte Giraud – garsi prancūzų rašytoja, kultūros žurnalistė, gimusi Alžyre, augusi ir ėjusi mokslus Lione. Ji išleido dvylika knygų, išverstų į daugiau kaip 20 kalbų, yra apdovanota ir nominuota svarbiausioms Prancūzijos literatūros premijoms, o 2022 m. pelnė Goncourt’ų premiją už romaną „Gyvenk greitai”. Knygą iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.

Mario Desiati „Išvykėliai“

Klaudija – vienišė, bet savimi pasitikinti, ekstravagantiška mergina, mėgstanti rengtis vyriškais drabužiais ir dažytis plaukus raudonai. Frančeską, įkalintą religinių ir šeiminių ritualų rutinoje, keri jos transgresyvus būdas ir savęs paieškos, Klaudiją nuvedančios į modernųjį Milaną, paskui – į multikultūrišką Berlyną. Čia nebegalioja jiems skiepytos gyvenimo taisyklės. Abu romano veikėjai drauge bręsta kaip asmenybės, veikiamos takios savasties: abu užmezga tos pačios lyties porų santykius, abu pasiklysta ir vėl atranda save tarp margų Berlyno asmenybių. Klaudija įtikina Frančeską persikelti į šiaurę ir stoti akistaton su savo baimėmis, bet pietų ilgesys nepagydomas – tai amžinoji nostalgija ir priekaištas palikus tai, kas brangu.

Italų literatūros pasaulyje Mario Desiati vertinamas už poetišką, į lyrines klišes nenuslystančią prozą. Romane jis vaizduoja savo kartą, paženklintą egzistencinio nerimo ir nesaugumo dvasios: emigracija jai – ir galimybė, ir skaudus atotrūkis. Išvykėliais (spatrièt) Apulijos tarmėje vadinami emigruojantys tautiečiai, o drauge nepritapėliai, keistuoliai ir kiti marginalai. Sunkiausiais momentais romano herojus gelbsti literatūra: milanietiškos vienatvės akimirkomis Klaudija panyra į Apulijos poečių tekstus, siunčia Frančeskui žinutes su pietiečių rašytojų žodžiais, taip apsinuogindama ir sutvirtindama jų sielų giminystę. Berlynietiški klaidžiojimai persipina su literatūrinėmis nuorodomis ir ilgesiu.

Mario Desiati (gim. 1977) – italų rašytojas ir žurnalistas, gimęs ir augęs Apulijos miestelyje Marina Franka – jį ir aprašo romane „Išvykėliai“ – viename ryškiausių ir įdomiausių šiandienos italų literatūros kūrinių, kuris 2022 m. apdovanotas garsiausia Italijos literatūros premija – Premio Strega. Romaną iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė.

Natsume Sōseki „Širdis“

Natsume Sōseki (1867–1916) – žymus japonų rašytojas, poetas, vienas iškiliausių moderniųjų laikų Japonijos autorių. Jo kūrybinis palikimas padarė milžinišką įtaką daugumai vėlesnių garsių literatūros kūrėjų, tokių kaip Yukio Mishima ir Harukis Murakamis.

„Širdis“ priskiriamas prie svarbiausių XX a. japonų literatūros kūrinių ir tebėra vienas populiariausių romanų Japonijoje.

 

„Širdis“ priskiriamas prie svarbiausių XX a. japonų literatūros kūrinių ir tebėra vienas populiariausių romanų Japonijoje.

Jame pasakojama subtili ir skaudi dviejų neįvardytų veikėjų, jaunuolio ir paslaptingo vyresnio vyro, vadinamo Sensėjumi, mokytoju, draugystę. Persekiojamas tragiškų patirčių, ilgą laiką temdžiusių jo gyvenimą, Sensėjus palengva atsiveria savo jaunajam mokiniui – jis prisipažįsta apie gėdingus praeities poelgius, samprotauja apie kaltę ir atsakomybę, šeimą ir draugystę. Kūrinyje atskleidžiama iš pirmo žvilgsnio neįveikiama praraja tarp Sensėjaus dvasinių rūpesčių ir jo mokinio pastangų jį suprasti. Knygoje nagrinėjama kartų kaita ir prasidėjusi nauja Japonijos politinio ir kultūrinio gyvenimo epocha. Kokia ateitis laukia naujosios?

Pagal romaną „Širdis“ sukurti du filmai. Natsume Sōseki kūryba atskira knyga lietuviškai skelbiama pirmą kartą. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė.

Gianluca Gotto „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“

Deivido gyvenimas pasikeičia kone akimirksniu – jam atrodo, kad nebeliko dėl ko gyventi. Tačiau, nors ir kamuojamas tamsiausių minčių, jis ryžtasi atlikti neseniai mirusio senelio jam skirtą užduotį ir keliauti į Vietnamą. Ten sutinka Gvilį, jaunatvišką, šviesų ir išmintingą žmogų. Spalvingoje ir magiškoje šalyje jiedu aplankys daugybę miestų ir kaimų. Fizinė kelionė taps vidine, o jos metu pranyks vien racionaliu požiūriu grįsta pasaulio samprata ir atsivers čia ir dabar vykstančio gyvenimo grožis.

Populiarus italų rašytojas, keliautojas, tinklaraštininkas Gianluca Gotto romane pasakoja apie tai, kaip atrandame save tik save praradę. Laimės paieškų temą autorius perkelia į universalų lygmenį: galutinis kelionės tikslas – pakeisti ne gyvenimo būdą, o dvasios būseną, nes gyvenime svarbu būti ne akmeniu, o upe. Ir dar svarbu atsiminti, kad „rytoj ir vėl patekės saulė“.

G. Gotto knyga – ne taisyklių rinkinys, o neįtikėtinų įvykių ir virsmų romanas, kviečiantis ne priešintis, o atsiduoti gyvenimo neapibrėžtumui ir mylėti jį net tada, kai viskas vyksta ne taip, kaip tikėjaisi, kai manai nenusipelnęs to, kas atsitiko, kai atrodo, kad problemos niekada nesibaigs. Būtent tada ir nutinka šis tas nuostabaus.

Gianluca Gotto, sulaukęs dvidešimties, nusprendė pakeisti pradėtą tradicinį gyvenimo kelią, metė universitetą ir išvyko pirmiausia į Australiją, o paskui leidosi į kelionę po pasaulį. Išbandęs daugybę įvairiausių darbų, savo tinklaraštyje mangiaviviviaggia.com dalijasi kelionių įspūdžiais ir alternatyvaus gyvenimo būdo ypatumais. G. Gotto yra išleidęs keturias knygas.

Romaną „Tikrai nutiks kas nors nuostabaus“ iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė.

– Rašote knygas vaikams ir leidžiate jauniesiems skaitytojams skirtus kitų autorių kūrinius. Ar pati knygas mylėjote nuo vaikystės? Kaip jūsų ir draugės Sandros Kanopkaitės, su kuria įkūrėte leidybos ženklą „700 eilučių“, pomėgis tapo pragyvenimo šaltiniu?

– Mano meilė literatūrai gimė dar vaikystėje. Namuose visada turėjome labai daug knygų vaikams, man patikdavo jas dėlioti, vartyti, o vėliau – ir skaityti pačiai. Prie to labai prisidėjo mama, kuri mus su sese skatino atrasti stebuklingą knygų pasaulį, nuolat jų mums nupirkdavo ar parnešdavo iš bibliotekos.

Studijas pasirinkau susijusias su knygomis – Kauno technologijos universitete studijavau leidybą. Po studijų Kaune įsidarbinau leidykloje „Terra Publica“, ten susipažinau su Sandra, su ja vėliau įkūrėme savo leidyklą.

Per vieną Vilniaus knygų mugę abi pagalvojome, kad būtų smagu leisti knygas, kurios įdomios mums. Mus domino fantazijos kupina vaikų literatūra. Taip gimė idėja mūsų pirmajai knygai. Prisiminėme, kad abiem vaikystėje labai patikdavo skaityti apie senovės graikų dievybes, antikinius mitus. Tačiau panašios knygos apie lietuvių mitologiją dar nebuvo, tad nusprendėme tokią išleisti. Susisiekėme su rašytoja Virginija Šukyte, kuri jau buvo apdovanota Martyno Vainilaičio premija už mitologinę temą knygoje „Karalaitis ir šunys“.

Virginija sutiko su mumis bendradarbiauti ir parašė istoriją apie broliuką ir sesutę, kurie vasarai iškeliauja pas senelius į kaimą, o čia jų laukia nuotykiai su įvairiose situacijose vis pasirodančiais lietuvių dievais ir deivėmis. Mūsų pirmoji knyga „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis. Senovės lietuvių dievai ir sakmės apie juos“ pasirodė 2015-aisiais. Kūrybiniame procese konsultavomės su specialistais, kad neprimeluotume vaikams ir pasakojimai apie dievus būtų kuo tikslesni.

– Tad jūsų tikslas – ne tik įtraukiančios, bet ir jaunąjį skaitytoją edukuojančios knygos? Kodėl apskritai pasirinkote rašyti ir leisti knygas vaikams ir jaunimui, o ne suaugusiesiems?

– Leidžiame tokias knygas, kokios būtų patikusios mums pačioms vaikystėje, tad į jas žvelgiame savo vidinio vaiko akimis. Visas knygas iš didžiulės pasiūlos kruopščiai atsirenkame pagal jų turinį – tekstą ir jį papildančias meniškas iliustracijas. Knygos, kurias pasirenkame leisti, skaitytojus edukuoja savo turtingu turiniu, pagrįstu tikrosiomis vertybėmis, aktualiomis temomis, ir kūrybiškumą, meninį skonį ugdančiomis iliustracijomis. Žinoma, su kolege Sandra skaitome ir knygas suaugusiesiems, tačiau kaip leidybos projektai vaikiškos knygos mus traukia labiau nei visos kitos. Artimoje aplinkoje atsiradus vaikų ir pačioms jų susilaukus, ši veikla tapo dar įdomesnė, nes visas savo knygas galime ištestuoti su savo ir draugų vaikais, kurie tampa pirmaisiais kritikais, lemiančiais naujų knygų pasirinkimą.

Džiugu, kad mūsų pirmoji knyga sulaukė daug susidomėjimo ir gerų įvertinimų. Vienoje jos apžvalgoje netgi buvo iškeltas klausimas, ar tai nėra naujas žanras – grožinė, bet sykiu ir edukuojanti knyga. Knygos autorė V. Šukytė taip pat iki šiol yra kviečiama į bibliotekas ir mokyklas kalbėti lietuvių mitologijos tema. Knygos ištraukos netgi atsidūrė vadovėliuose. Ši sėkminga pradžia buvo paskata leisti daugiau, nes iki tol buvome nežinoma leidykla.

Veikla: L. Mickutė ne tik rašo knygas, bet ir su kolege S. Kanopkaite įkūrė leidyklą „700 eilučių“, leidžiančią vertingą literatūrą jauniesiems skaitytojams. L. Mickutės asmeninio archyvo nuotr.

– Savo autorinėmis knygomis jaunuosius skaitytojus supažindinate su žymiomis Lietuvos istorinėmis asmenybėmis – Vydūnu, Vaižgantu, Žygimantu Augustu. Kaip kilo tokia idėja? Galbūt pati nuo mažens domėjotės istorija?

– Idėja kilo pamačius vienos prancūzų leidyklos knygelių seriją vaikams apie žymias Prancūzijos asmenybes. Kilo noras panašią seriją turėti ir Lietuvoje. Artėjo 2018-ieji, paskelbti Vydūno metais, tad nusprendžiau  knygą skirti šiai žymiai asmenybei, apie kurią pati tuo metu žinojau nedaug. Tik prisiminiau, kad Vydūno veidas buvo ant 200 litų banknoto ir kad jis buvo vegetaras. Taip gimė idėja knygai „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“.

Iš pradžių perskaičiau trumpą Vydūno biografiją ir supratau, kad jis išties buvo neeilinė asmenybė. Vydūnas gyveno Mažojoje Lietuvoje, bet visą savo gyvenimą nepailsdamas skyrė kovai už didžiosios Lietuvos nepriklausomybę. Jis studijavo Vokietijos universitetuose, vėliau juose  dėstė lietuvių kalbą. Iki šių dienų Vydūnas yra vienas svarbiausių Lietuvos filosofų.

Parašiusi knygą apie Vydūną, planavau kurti asmenybių, puošusių litus, knygelių seriją. Tačiau susidomėjau Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu, o kaip tik artėjo 2019-ieji, paskelbti šio kunigo ir rašytojo metais. Vaižganto gyvenimo istorija mane tiesiog įtraukė, jis buvo itin Lietuvai atsidavęs žmogus, drąsiai platinęs uždraustą spaudą, telkęs lietuvius, daug rašęs. Kartais net sunku suvokti, kiek daug jis paaukojo, dirbdamas Lietuvai.

Knyga apie Žygimantą Augustą – „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“, buvo trečioji, tačiau jos idėja kilo pirmiausia. Valdovų rūmuose, apžiūrinėjant ekspoziciją, akys užkliuvo už žodžių: „Taip ir baigėsi šios valdovų šeimos istorija. Žygimantas Augustas nesusilaukė palikuonių ir buvo paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas.“ Į galvą šovė mintis: jis – paskutinysis Lietuvos princas. Žinoma, istoriškai taip sakyti netikslu, nes vėliau šios šeimos liniją tęsė jo seserų vaikai, tad pasirinkau pasakos formatą. Knygoje vaikams suprantama kalba rašau apie Lietuvos valdovu tapusiam Žygimantui Augustui tekusius iššūkius ir užgimusią jo meilę Barborai Radvilaitei. Ši meilės istorija ne veltui vadinama legendine, ja žmonės žavisi iki šių dienų.

Jei tik tėvai atžaloms nuo mažens suteiks galimybę skaityti ir pasiūlys knygų, skaitymas taps svarbia vaikų gyvenimo dalimi.

– Kiek istorinių knygų ir kitų šaltinių jums tenka išnagrinėti, kol surenkate informaciją savo knygai? Ar su kuo nors konsultuojatės?

– Knygos rašymas visada prasideda nuo kelionės į biblioteką arba knygyną. Visų savo projektų metu simboliškai nusiperku bent vieną knygą. Pavyzdžiui, rašydama apie Vydūną, įsigijau jo pagrindinį veikalą „Sąmonė“. Taip pat visada surandu konsultantą, kuris išmano tos istorinės asmenybės gyvenimą ir gali mane pakonsultuoti. Juk istorinių šaltinių būna įvairių – vieni laikomi teisingais, kiti dėl tam tikro literatūrinio nuokrypio – mažiau patikimais. Norint kuo tiksliau atskleisti faktus, svarbi kiekviena sąvoka. Kartais rašant taip norisi žodį pakeisti kokiu sinonimu, tačiau taip gali pasikeisti ir sakinio prasmė. Todėl stengiuosi vartoti kuo tikslesnius žodžius. Dažnai tai, ko išmokstame vaikystėje, pasilieka visam gyvenimui. Todėl labai nesinori suklaidinti skaitytojų, ypač rašant knygas, kurios ne tik grožinės, bet ir edukuojančios. Knygas rašau tokiems vaikams, kokia buvau aš, – smalsiems, besidomintiems istorija.

Todėl rašydama pirmiausia stengiuosi išsirinkti tikslią, tinkamą literatūrą. Dažniausiai tai būna kelios storos knygos, kurių informaciją bandau sutalpinti į vieną mažą knygelę. Stengiuosi išrinkti svarbiausius ir mažiau žinomus, įdomius faktus, o aprašomą asmenybę tarsi nuspalvinti. Norisi atskleisti, koks tas žmogus buvo: kas jam sekėsi, kas nesisekė, kas jį įkvėpė, ką jis valgė, kur keliavo, kaip atrodė jo vaikystė, studijų metai, kokie buvo jo pomėgiai, augintiniai, kokia buitis? Juk šios asmenybės ne tik darė taurius darbus, bet ir turėjo kasdienybę, kaip ir mes. Be originalių ištraukų iš jų parašytų knygų, įdomu sužinoti, kaip Vydūnas vos nelaimėjo Nobelio premijos, skaityti apie Vaižganto ir Sofijos Smetonienės Vydūnui surengtus vegetariškus gimtadienio pietus. Aprašiau tai, kaip Vaižgantas išplaukė laivu į Ameriką ir kaip jis rašė nekrologą mylimam taksui Kaukui. Knygose perskaitysite ir apie tai, kaip tėvai jiems išrinko vardus ir kaip Juozukas Vaižgantu tapo, o Vilhelmas – Vydūnu.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate iš skaitytojų ir jų tėvų? Galbūt net patys tėvai pripažįsta iš jūsų knygų nemažai sužinoję apie Lietuvos istorines asmenybės?

– Būdama leidėja dažnai važiuoju į knygų muges. Man įdomiausia išgirsti skaitytojų nuomones, smagu, kai prieina vaikai ar tėveliai, kurie jau skaitė knygą, ir papasakoja, kuri vieta jiems labiausiai patiko. Mano knygos dažniausiai į akis krinta tėvams, o šie jas rekomenduoja savo vaikams. Apie knygose aprašomas asmenybes mokomasi mokykloje, tad vaikams jos yra ne tik įdomios, bet ir naudingos. Su dailininke Birute Bikelyte kurtos knygelės apie Vydūną ir Vaižgantą turi neįprastą prieskonį – dalį teksto jose dailininkė pakeitė į komiksus. Tad jos patinka ne tik tikslinei 10–11 metų skaitytojų grupei, bet ir suaugusiesiems.

Remdamasi savo knygomis, parengiau ir edukaciją – dabar ją užsisako bibliotekos, mokyklos. Jos metu su vaikais braižome asmenybių laiko juostas. Vaikams labai įdomu laiko juostoje dėlioti faktus, pažiūrėti, ar jos galėjo susitikti, bendrauti. Taip pat mažiesiems patinka asmenybių gretinimas, pavyzdžiui, faktas, kad tiek Vydūnas, tiek Vaižgantas lankėsi Vilniuje, kurį prieš 500 metų valdė Žygimantas Augustas, vaikščiojęs tais pačiais grindinio akmenimis.

– Jūsų knygose, skirtose vaikams, labai svarbios iliustracijos. Ar dailininkėms suteikiate laisvę, o gal pateikiate savo idėjas, kurias prašote įgyvendinti?

– Knygų, iliustruotų komiksais ir istorinių nuotraukų koliažais apie Vydūno ir Vaižganto gyvenimus, dailininkė yra Birutė Bikelytė. Neseniai grįžusi po studijų Londone, ji tapo ir mūsų pačios pirmosios knygos dizainere, su ja bendradarbiaujame iki šiol. Minėtose knygose dalis mano rašyto teksto buvo dailininkės paversta į komiksus, tad natūraliai kiek daugiau kišausi į Birutės darbą. Siųsdavau dailininkei tekstą, kartais jau su iliustracijų idėjomis, o ji išsirinkdavo dalis, kurias transformuodavo į komiksus. Tad šiek tiek užtrukome, kol nugludinome darbo modelį. Iš pradžių buvo kiek skaudu, kad dalis mano gražiai parašyto teksto tarsi iškrinta iš knygos. Tačiau rašant antrąją knygą jau buvo lengviau – Birutei nusiųsdavau savo konspektą, ji pasakydavo, ką norės panaudoti komiksams, tada aš jau dailindavau tekstą. Šmaikštūs komiksai su archyvinių nuotraukų koliažais ir mėlynos spalvos akcentais pelnė dailininkei nominaciją metų gražiausių dvispalvių knygų kategorijoje.

Pasaką apie Žygimantą Augustą iliustravo Ieva Babilaitė. Už šias iliustracijas ji pelnė Domicelės Tarabildienės gražiausios metų knygos premiją. Šiai dailininkei suteikiau daugiau laisvės, tik kartais pabrėždavau, kurias teksto dalis reikėtų iliustruoti. Pavyzdžiui, žinojau, kad mano trimetis sūnėnas knygoje tikrai ieškos tekste minimų ančiukų iliustracijos. Tad prašiau Ievos būtinai nupiešti ančiukus.

– Ar rašydama knygas vaikams jaučiate atsakomybę? Juk ugdote jaunąjį skaitytoją.

– Manau, knygos jauną žmogų stipriai formuoja, todėl rašau jas atsakingai. Vaikai yra labai imlūs, tad tinkama literatūra gali ugdyti jų asmenybę, netgi nulemti tolimesnius gyvenimo pasirinkimus – studijas, darbą. Pati vaikystėje skaitydama knygas daug iš jų pasisėmiau. Tad norisi, kad ir mano knygos apie žymias Lietuvos asmenybes skaitytojus įkvėptų drąsiems pasirinkimams. Kai rašiau apie Vydūną, dar nebuvo prasidėjęs karas Ukrainoje, tačiau šiandieniame kontekste ši knyga išties aktuali. Vydūnas savo rašto darbais ir kultūrine veikla priešinosi  Mažosios Lietuvos germanizacijai,  taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Savo tautinio identiteto išsaugojimas aktualus ir šiandien.

Rašydama jaučiu atsakomybę ir dėl to, kad knygose kuo tiksliau norisi perteikti istorinius faktus. Prieš atiduodama knygą spausdinti, viską pertikrinu daugybę kartų. Knygoje „Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija“ dažnus kunigo perkėlimus iš vienos parapijos į kitą sužymėjome žemėlapyje. Kadangi rėmiausi Vaižganto amžininko užrašais, teko ne kartą sutikrinti visus vietovardžius Lietuvoje ir už jos ribų. Kai kurie pavadinimai jau išnykę, tad šiandienį vaiką jie tik klaidintų. Pasakoje apie Žygimantą Augustą rašiau, kad princas augo su broliais ir sesėmis. Tada reikėjo patikrinti, ar jis tikrai galėjo su jais augti, kadangi anuomet daug vaikų mirdavo labai anksti. Tad, kaip minėjau, konsultuojuosi ir su tos srities specialistais.

Kita vertus, mano knygos – ne vadovėliai, tad jose taip pat nemažai grožinės literatūros elementų. Net ir istorikai kai kuriuos aspektus tik numano. Tad nežinomas šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio gyvenimo detales mano knygoje užpildo pasaka.

Misija: L. Mickutė žino, kad tai, ko išmokstame vaikystėje, lieka visam gyvenimui, todėl su ypatinga meile ir atsakomybe imasi kūrybos vaikams. L. Mickutės asmeninio archyvo nuotr.

– Knygos šiandien turi konkuruoti su telefonų ir kompiuterių ekranais. Ką pastebite – ar vaikai šiais laikais užtektinai skaito? Gal knygos jiems visiškai nebeįdomios, kaip dažnai nuogąstaujama?

– Universitete bestudijuojant leidybą prasidėjo naujųjų technologijų bumas ir atrodė, kad ekranai išstums spaudą. Tačiau taip nenutiko. Žinoma, kai kurie periodiniai spaudos leidiniai persikėlė į internetą, bet spauda nenumirė, kaip buvo prognozuota. Knygos taip pat niekur nedingo, mano nuomone, jų vertė šiame ekranų pasaulyje netgi pakilo. Dabar auginu vienų metų sūnelį, taip pat stebiu draugų vaikus, savo sūnėnus. Knygos vis dar yra svarbi vaikų veiklos dalis. Mažesniems patinka jas vartyti, žiūrėti paveiksliukus, klausytis tėvų skaitomų istorijų, o vėliau jie patys pradeda skaityti. Žinoma, kiekvieno vaiko ryšys su knyga yra individualus. Tačiau jei tik tėvai atžaloms nuo mažens suteiks galimybę skaityti ir pasiūlys knygų, skaitymas taps svarbia vaikų gyvenimo dalimi.

– Auginate vienų metų sūnelį. Kokias knygas skaitote jam?

– Mano sūnui Jokūbui labai patiko pirmoji jo knygutė – Indrės Zalieckienės „Kap kapt kapt”, gauta vos tik gimus. Knygelėje esančius tekstus sūnui dainuoju nuo tada, kai jam sukako vienas mėnuo. Tai – lyg jo nusiraminimo būdas. Kai Jokūbui būdavo liūdna, aš atversdavau knygutę, jam rodydavau paveikslėlius ir dainuodavau. Jis iškart nurimdavo. Pagal šią knygą yra sukurtas ir spektaklis, kuriame lankėmės, kai jam buvo du mėnesiai. Sūnui taip pat perku daug garsinių, interaktyvių knygų, šiuo metu esame kalbos pažinimo etape.

Mano parašytoms knygoms jis dar per mažas, bet kartais jas pavarto, drauge jose atpažįstame jam jau žinomus gyvūnus. Aišku, kol kas knygose Jokūbą labiausiai traukia paveikslėliai, bet tarp visų jo žaislų knygos tikrai sudaro didžiausią dalį (juokiasi). Prisimenu, kai dar neturėjau vaikų, vieną kartą mugėje pamačiau berniuką, vartantį knygelę, ir pagalvojau: čia mano svajonė! Kai Jokūbas pats pradėjo traukti iš savo lentynos knygeles ir atsisėdęs jas vartyti, supratau, kad svajonė jau išsipildė.

Apdovanojimų ceremonija sekmadienį vyko Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Rašytojai, dailininkai, iliustruotojai, vertėjai apdovanoti septyniose kategorijose. Aštuntoji premija skirta už skaitymo skatinimo veiklą. Šių metų renginio tema – „Vaikų knygų tiltas“ – nuoroda į asociacijos įkūrėjos, vokiečių rašytojos Jellos Lepman autobiografinės knygos pavadinimą.

Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams skirta Mariui Marcinkevičiui ir Ingai Dagilei už knygą „Akmenėlis“ (leidykla „Tikra knyga“) – už litvakų istorinės atminties aktualizavimą bei drąsą su vaikais kalbėti apie tamsiausius istorijos periodus, gebėjimą juos papasakoti jautriai, vedant skaitytoją į šviesą, ir istorijos supratimą, taip pat už nuostabią knygos vizualinę dermę.

Premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams skirta Kotrynai Zylei už knygą „Mažas kaip vabalėlis“ (leidykla „Dvi tylos“) – už atskleistą mažo pasaulio didumą, taupų, bet talpų tekstą, kuriame nuostabiai dera vaizdai ir žodžiai.

Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą skirta Aušrai Kiudulaitei už knygos „Maksas ir 92 musės“ (leidykla „Tikra knyga“) iliustracijas – už įtaigią meninę kalbą ir intertekstinius vaizdų pasakojimus, išplečiančius vaikų literatūros ribas.

Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą skirta Indrei Zalieckienei už paveikslėlių knygą „Kapt kapt kapt“ (išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) – už mažiausiųjų skaitytojų pajautimą, vaizdo ir žodžio žaismę, taisyklingą eilėdarą, savo paprastumu žavų knygos pasaulį, skatinantį ieškoti, stebėtis ir atrasti skaitymo džiaugsmą vis iš naujo.

Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams skirta Aigustei Vykantei Bartkutei už Danielos Fischerovos knygos „Blogykla“ vertimą iš čekų kalbos (leidykla „Debesų ganyklos“) – už itin gyvą ir kalbiškai spalvingą šmaikštaus apversto pasaulio perteikimą bei išmonę charakterizuojant personažus.

Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams skirta Birutei Avižinienei už Annetos Huizing knygos „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ vertimą iš nyderlandų kalbos (leidykla „Debesų ganyklos“) – už sklandžią ir taikliai perteikiančią pirmuosius bręstančios paauglės literatūrinius bandymus, jos jauseną ir mąstyseną kalbą.

Premija už geriausią metų pažintinę knygą skirta Mariui Poškui už jausmų žinyną „Ką aš jaučiu“ (leidykla „Alma littera“) – už jautrų ir atsakingą požiūrį į jaunųjų skaitytojų poreikius ir galimybes, už adresato pojūtį ieškant teksto ir vaizdo dermės.

Vinco Aurylos premija už vaikų literatūros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo skatinimo veiklą skirta Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkei Danutei Miknevičienei – už gyvą vaikų biblioteką, orientuotą į gilią, prasmingą literatūrą, už renginius ir iniciatyvas, ugdančius jaunuosius skaitytojus.

Tradiciškai kasmet nuo 1993 metų rengiami apdovanojimai vyko 29-ąjį kartą. Tai vieni svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Lietuvoje.

Vienas šių premijų tikslų ir yra stiprinti profesionalią vaikų literatūros refleksiją Lietuvoje, todėl geriausias metų knygas renka tik profesionalai – specialistų komisijos, į kurias kviečiami vaikų literatūros ir knygos meno tyrėjai, mokytojai, skaitybos specialistai, dailininkai, dizaineriai, kalbininkai, studentai ir kt.

Taip norima atkreipti dėmesį į pačias vertingiausias metų knygas bei padėti skaitytojams nepasiklysti jų gausybėje. Skelbiami geriausiųjų sąrašai gali tapti kelrodžiu ieškantiems gerų ir specialistų pripažintų knygų vaikams ir paaugliams, rašoma pranešime.

Premijos (iš viso aštuonios) kasmet teikiamos geriausių ir reikšmingiausių vaikų ir paauglių knygų rašytojams, iliustruotojams, vertėjams. Viena premija skiriama ir už vaikų literatūros tyrimus ar aktyvų skaitymo skatinimą.

Premijų laureatai paaiškės gegužės pabaigoje per iškilmingą ceremoniją Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. IBBY Lietuvos skyriaus metų knygų apdovanojimai bus teikiami dvidešimt devintą kartą.

Kviečiame susipažinti, kurios knygos pretenduoja tapti 2020 metų geriausiomis:

Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams

Akvilina Cicėnaitė už knygą „Kad mane pamatytum“ (leidykla „Alma littera“)

Marius Marcinkevičius ir Inga Dagilė už knygą „Akmenėlis“ (leidykla „Tikra knyga“)         

Kotryna Zylė už knygą „Mažas kaip vabalėlis“ (leidykla „Dvi tylos“)

Premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams

Aušra Kiudulaitė už knygą „Maksas ir 92 musės“ (leidykla „Tikra knyga“)         

Marius Marcinkevičius ir Inga Dagilė už knygą „Akmenėlis“ (leidykla „Tikra knyga“)         

Kotryna Zylė už knygą „Mažas kaip vabalėlis“ (leidykla „Dvi tylos“)

Domicelės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą

Aušra Kiudulaitė už knygos „Maksas ir 92 musės“ (leidykla „Tikra knyga“) iliustracijas       

Inga Dagilė už Mariaus Marcinkevičiaus knygos „Akmenėlis“ (leidykla „Tikra knyga“) iliustracijas         

Rasa Joni už knygos „Nematomi praradimai“ (leidykla „Žalias kalnas“) iliustracijas

Eugenijos Stravinskienės premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams

Aigustė Vykantė Bartkutė už Danielos Fischerovos knygos „Blogykla“ vertimą iš čekų kalbos (leidykla „Debesų ganyklos“)

Indrė Dalia Klimkaitė už Vanessos Walder knygos „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ vertimą iš vokiečių kalbos (leidykla „Debesų ganyklos“)

Erika Sabaliauskaitė už Roxane Marie Galliez knygos „Mijuki, laikas miegoti“ vertimą iš prancūzų kalbos (leidykla „Apkabink mėnulį“)

Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams

Birutė Avižinienė už Annetos Huizing knygos „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ vertimą iš nyderlandų kalbos (leidykla „Debesų ganyklos“)

Indrė Dalia Klimkaitė už Isabelės Abedi knygos „Ilgiausia naktis“ vertimą iš vokiečių kalbos (leidykla „Nieko rimto“)

Indrė Dalia Klimkaitė už Mirjamos Pressler knygos „Natanas ir jo vaikai“ vertimą iš vokiečių kalbos (leidykla „Magnificat leidiniai“)

Premija už geriausią pažintinę metų knygą

Rūta Norkūnė už miesto gidą „Vilnius. Vija ir Meška miestinėja“ (leidykla „Alma littera“)

Marius Poškus už jausmų žinyną „Ką aš jaučiu“ (leidykla „Alma littera“)

Justas Tertelis,  Elena Maya ir Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė už knygą „Vandens gyvenimo linija“ (išleido Lietuvos jūrų muziejus)

Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą

Diana Ganc už knygą „Lota“ (leidykla „Dominicus Lituanus“)

Rasa Lazauskaitė už knygą „Dviese bijoti drąsiau“ (išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“)

Indrė Zalieckienė už paveikslėlių knygą „Kapt kapt kapt“ (išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

Vinco Aurylos premija už metų vaikų literatūros tyrinėjimus, sklaidą ar skaitymo skatinimo veiklą

Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė Danutė Miknevičienė už gyvą vaikų biblioteką, orientuotą į gilią, prasmingą literatūrą, už renginius ir iniciatyvas, ugdančius skaitytojus ir įkvepiančius rašytojus naujiems kūriniams

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka už projektą „Knygų pristatymo konkursas“

Kotryna Zylė už projektą „Knygiukai į pagalbą vaikams“ ir tinklaraštį „Vaikų ir jaunimo knygų kūrėjai“.

Antroji premijos dalis už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą skiriama dailininkei Zofijai Vainilaitienei, kuri įvertinta už meninės kūrybos mitine tematika sklaidą bei jaunųjų skaitytojų kūrybinio prado ugdymą.

Premija teikiama kasmet, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną. Laikantis karantino sąlygų, iškilmingas premijos įteikimas šiemet nebus rengiamas.

Komisija vertino du I. Zarambaitės kūrinius. Knygos „Stebuklingi senelio batai“ siužetas pasakoja apie berniuką Enriką, kuris netenka senelio. Tai psichologiškai įtaigi knyga apie tai, kaip vaikas išgyvena artimo žmogaus mirtį. Iš pradžių neigdamas, vėliau išgyvendamas pyktį ir pagaliau priimdamas savo patirtį, susitaikydamas jis vėl grįžta į vaikiškais nuotykiais kunkuliuojantį gyvenimą, kuriame jau yra ir dalis mylimo senelio prisiminimų, ir jo perduotos išminties.

Kitu kūriniu – apysaka „Juodavandeniai“ – autorė debiutuoja paauglių literatūroje. Knygoje išlaikoma intriga, esama detektyvo, mistinių elementų, stilius pasižymi skaidrumu, pagavumu, siužete, kurio centre – šešiolikmetė Ana, susipina paaugliškos intrigos, meilė, neapykanta, draugystė, patyčios. Kaip pažymėjo komisija, knygos siužetas nuoseklus, išbaigtos pasakojimo linijos, o jaunąjį skaitytoją knyga patraukia aktualumu, jam atpažįstama mokyklos kasdienybe.

Dailininkė Z. Vainilaitienė yra ne tik žinoma ir aktyvi Martyno Vainilaičio kūrybos puoselėtoja, bet ir vaikų literatūros populiarintoja, skaitymo ir kūrybos skatintoja. Kviesdama Lietuvos menininkus – rašytojus, poetus, aktorius, – ji inicijuoja susitikimus, respublikinius vaikų meninės kūrybos festivalius „Susitikimas Ežio dvare“, parodas, veda ekskursijas M. Vainilaičio muziejuje Vaitakarčmio kaime, prisidėjus Varėnos viešajai bibliotekai, tenai yra įkūrusi muziejų ir skulptūrų parką. Ji taip pat atrenka vaikų literatūros ir dailės kūrinius mitine tematika ir skiria jiems apdovanojimus.

Z. Vainilaitienės inicijuoti vaikų meninės kūrybos festivaliai, žygiai į Mergežerį, gimtąjį poeto M. Vainilaičio kaimą, yra tapę Varėnos rajono kultūrinio gyvenimo tradicija. Z. Vainilaitienė už rūpestingą M. Vainilaičio kūrybos sklaidą, savo kūrinių parodas Varėnoje, už vaikams dovanotas knygas, vaikų skaitymo skatinimą ir literatūrinių krašto tradicijų kūrimą yra du kartus apdovanota Varėnos rajono savivaldybės.

Vaikų literatūros kūrinius vertino komisija į kurią įeina literatūrologai, Nacionalinės švietimo agentūros, ministerijos atstovai, jai vadovauja vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių autorius dr. Kęstutis Urba.

Apie Vaikų literatūros premiją. Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija. Šia premija norima paskatinti, kad Lietuvos rašytojai kurtų knygas vaikams. Taip pat siekiama įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų bei asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendražmogiškas ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Dviejų dalių premija skiriama už nuopelnus vaikų literatūros srityje ir už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje. Premijos dydis – 100 MGL (šiemet tai 4000 eurų). Už kūrybą skiriama 2400 eurų, už vaikų skaitymo skatinimą 1600 eurų.

„Džiaugiuosi, kad visuomenėje vis didesnis dėmesys skiriamas skaitymui, kuris yra ypač svarbus ankstyvajame amžiuje – skatina mąstymą, lavina kūrybiškumą ir turtina žodyną. Tai neabejotinai prisideda prie vaikų raštingumo ir leidžia pasiekti geresnių mokymosi rezultatų, todėl turime užtikrinti knygų prieinamumą visiems vaikams, nepaisant jų socialinės padėties ar regėjimo sutrikimų. Minint Tarptautinę vaikiškos knygos dieną, supažindinkime vaikus su savo vaikystės mėgstamiausiomis knygomis, jų personažais. Rodykime pavyzdį ir formuokime vaikų skaitymo įprotį, skaitykime vaikams bei skaitykime su vaikais – dovanokime pažinimo džiaugsmą“, – teigia Seimo Pirmininkė.

„Tai taip netikėta“, – sakė rašytojas, kai su juo susisiekė žiuri pirmininkė Boel Westin.

Tai didžiausia vaikų literatūros premija pasaulyje. Ją gali gauti rašytojai, iliustruotojai, įvairios organizacijos, o premijos dydis siekia 5 mln. Švedijos kronų (580 tūkst. eurų). Premija įsteigta po visame pasaulyje žinomos švedų rašytojos A. Lindgren mirties.

Šiemet dėl premijos varžėsi 262 nominantai iš 68 šalių.

R. Šerelytės istorija vaikams „Pelėdžius ir Purpurinė antis“, kurią savo iliustracijomis magiškai papuošė dailininkė Rasa Joni, įtraukta į leidyklos „Alma littera“ pradedantiems 5–8 metų skaitytojams skirtą knygų seriją „Skaitau pats“. Šioje serijoje jau išleistos aštuonios knygos. Tarp jų – vaikų mėgstamų autorių Evelinos Daciūtės, Selemono Paltanavičiaus, Nadios Kovaliovos, taip pat ir nuotaikingos, į lietuvių kalbą išverstos užsienio rašytojų knygos.

Rašytoją R. Šerelytę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

– Puikiai prisimenu žurnalą „Žvaigždutė“, vaikystėje jį skaitydavau, tačiau autorių pavardes laikas ištrynė. Nustebau perskaičiusi, kad ten dirbote, vadinasi, rašote vaikams nuo labai seniai. Ar prisimenate savo pirmąjį tekstą?

– Su vaikams skirtais žurnalais „Žvaigždutė“ ir „Genys“ siejasi mano debiutas vaikų literatūroje. Pamenu, poetui Martynui Vainilaičiui į „Genį“ nešiau savo eilėraštį apie karalių, kuris daug valgė, nes jį kankino egzistenciniai klausimai: „Karaliui liūdna. Kyla / Keistų minčių jam daug. / Kodėl nuo saulės šylam, / Sušlampam nuo lietaus?“ M. Vainilaičiui mano  eilės, rodos, patiko, bet pasakė, kad geriau rašyčiau apie ką nors kita, o ne apie karalius.

Leidyklos nuotr.

– Turbūt visada lengviau rašyti apie tai, kas širdyje, o ne apie tai, kas populiaru?

– Man visos temos įdomios, jei tik, žinoma, tikros, neišgalvotos, nepritemptos. O labiausiai domina filosofiniai klausimai. Na, tie, kur karalių kankino: „Kodėl apvalios pupos? / Kodėl vanduo – lede? / Ko paukščiai alksniuos supas / kaip obuoliai sode?“

Rašant knygas praverčia ir autentiškos patirtys, ir asmeniniai išgyvenimai, ir išlavinta fantazija. Jeigu ko nors iš šitų ingredientų pritrūksta, atidesnis skaitytojas pastebi.

– Jūsų Pelėdžius iš naujosios knygos „Pelėdžius ir Purpurinė antis“ irgi nusiteikęs filosofiškai. Kokią žinutę siunčiate savo mažiesiems skaitytojams?

– Kad reikia gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga. Nepiršti savo gyvenimo būdo kitiems ir nekreipti dėmesio, jeigu tave dėl tavo pasirinkimo apkalba.

– Ar knygos miestelis atkeliavęs iš jūsų vaikystės? Juk ir pati užaugote nedideliame miestelyje Šiaurės Rytų Lietuvoje.

– Galima sakyti, kad šiokių tokių mano gimtojo miestelio bruožų miestelis iš knygos turi. Bet nedaug. Nors kai kurie paukščiai tikrai yra panašūs į kai kuriuos žmones.

– Dar viena šios knygos tema – kad ir kas būtų, likti savimi. Kaip jums pačiai tai pavyksta? Su kokiais demonais turite kovoti, kad išsaugotumėte savastį?

– Oi, kaip baisiai nuskambėjo – kautis su demonais (juokiasi)! Geriau jau nereikėtų, nes tokia kova yra labai nelygi, o žmogus joje – labai silpnas. Nebent Dievas padeda... Turbūt svarbiausia – neišpuikti. Nes puikybė savastį kaip niekas kitas žudo.

– Renata, ar bėgant metams vis dažniau prisimenate magiškus dalykus, vykusius vaikystėje?

– Tai kad pati vaikystė – magiška. Magiška ir viskas, kas ją supa – aplinka, žmonės, įvykiai. Spalvos ir garsai. Amžinybės ir nemirtingumo jausmas.

– Jūsų knygos pristatyme parašyta: knyga lavina vaizduotę ir subtilaus humoro suvokimą. Ką šie abu dalykai reiškia jūsų gyvenime?

– Turint vaizduotę, nenuobodu gyventi. Na, o humoras, ypač subtilus, – vienas pačių žmogiškiausių bruožų, unikalus dalykas, kuris mus atskiria nuo gyvūnų ir priartina, tarkime, prie angelų.

– Jūsų knygą iliustravo puiki dailininkė R. Joni. Ar jūs pati iliustravimo procese irgi dalyvavote?

– O, aš tik paaiškinau, kas yra triušio katiliukas, – ne puodas, bet tokia skrybėlaitė... Nors gal būtų gražu, jei triušis nešiotų ant galvos puodą? Nesu linkusi patarinėti dailininkams ar varžyti jų vaizduotės – jie puikiai viską patys supranta ir padaro. Rasos iliustracijos yra tokios, į kurias kuo daugiau žiūriu, tuo labiau man jos patinka.

– Esate sakiusi, kad šiuolaikinė vaikų literatūra jums atrodo pernelyg saldi, labai teigiama, edukacinė, teisinga. Kaip manote, kodėl šitaip susiklostė?

– Na, ne visai taip – esama ir siaubo pasakų, ir šiurpių, ir gotikos, ne vien saldumynai. Tiesiog saldų tekstą parašyti daug lengviau nei, tarkime, šiurpų. Šiam reikia daug galingesnės vaizduotės. Be to, suaugusieji daug labiau visko bijo nei vaikai.

– Šiandieniai tėvai, rodos, nori apsaugoti vaikus nuo visko – uodų įkandimo ir blogų draugų. Kodėl tėvams taip baugu leisti, kad vaikai patirtų pasaulį?

– Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Pasaulis, šiaip ar taip, nėra labai saugi vieta. Ir natūralu, kad vaiką norisi saugoti. Tik anksčiau ar vėliau vaikui vis tiek reikės susidurti su gyvenimo iššūkiais – taigi vertėtų jį apginkluoti, kad būtų lengviau kovoti. Klausi, kokiais ginklais? Ogi drąsa, sąžiningumu, atjauta, gailestingumu, tiesos ir teisingumo troškimu bei humoro jausmu.

– Ar visada jaučiatės žinanti, apie ką nori skaityti šių dienų vaikai? Jie juk kitokie, turbūt netgi nuo tada, kai parašėte savo Krakatukų seriją.

– Vaikai, žinoma, keičiasi. Kinta literatūrinės mados, raiškos būdai, tačiau esama dalykų, kurie nesikeičia, kurie visada išliks svarbūs. Kai kurios vaikų literatūros knygos, kurias skaičiau vaikystėje, neteko savo magijos, bet tokių knygų nėra daug. Beveik visa klasika – Astrid Lindgren, Tove Jansson, Hanso Christiano Anderseno, Michaelio Ende kūryba iki šiol man ir žavi, ir įdomi.

– Jei paprašyčiau patarimo tėvams, kaip auklėti vaikus, kad šie pamėgtų knygas ir literatūrą, koks jis būtų?

– Nebrukti per jėgą to, kas tėvams atrodo vertinga, o vaikui – gal ir nelabai. Meilės per prievartą nebūna. Galbūt reikėtų įsitikinti, išsiaiškinti, kas vaiką domina, o paskui ieškoti jam patinkančių knygų.