Laura Sintija Černiauskaitė

„Kvėpavimas į marmurą“

„Alma littera“, 2018

Antrą kartą perleistą L.S.Černiauskaitės romaną leidėjai derino prie šiais metais pasirodžiusios Giedrės Beinoriūtės ekranizacijos pagal šią knygą. Vis dėlto tekstas pataikė ir į kitą aplinkybę – naują vaikų teisių standartą, staiga vėl padalijusį visuomenę į dvi Lietuvas.

Knygoje nužudomas vienturtis Izabelės ir Liudo sūnus Gailius. Jį mirtinai peiliu subado berniukas iš globos namų Ilja. Ūmusis vaikas kurį laiką gyveno šioje šeimoje, bet jie, negalėdami susidoroti su nevaldomu globotinio būdu, grąžino jį valstybinei įstaigai. Vėliau Ilja grįžo ir išliejo nuoskaudą nužudydamas poros biologinį vaiką.

Nors už žmogžudystę yra atsakingas jaunasis nusikaltėlis, rašytoja nukreipia žvilgsnį į poros santykius ir atskleidžia, kokios yra tokios nelaimės sąlygos ir aplinkybės. Sutuoktiniai yra susvetimėję žmonės. Liudas užmezga romaną su savo žmonos vaikystės drauge, kuri yra ir globos namų vaikų vadovė. Ši moteris, Beatričė, tampa tarytum dviejų nelaimių tarpininke – neištikimybės ir žmogžudystės.

Pamažu ima aiškėti, kaip, vedami egoistinių paskatų (Liudo atveju) arba kentėdami nuo tamsių impulsų (Izabelės atveju), suaugėliai ne tik nesukuria tvarkingos šeimos, bet ją išvis sugriauna.

Simboliniu arba mitologiniu lygiu „Kvėpavimas į marmurą“ yra labai lietuviška istorija. Vadovaudamasi menine intuicija ir įžvalgia psichologija, rašytoja įsismelkia į pakrikusios šeimos šerdį, pateikdama universalų, tarytum archetipinį lietuvių šeimos modelį.

Jos meistriška proza pasiūlo kitą rakursą įvertinti, kodėl kyla pasipriešinimas ir baimė pradėjus taikyti modernias vaiko teisių gynimo priemones. Mes bijome pirmiausia ne dėl savo vaikų, o nejaukumą sukeliančios nuojautos, kad vaiko teisių standartai taikosi sureguliuoti mūsų pačių dvasios barometrą, kurį iš kartos į kartą sukalibravo valstietiško patriarchalizmo ir sovietinio režimo smurtinė tradicija.

Po dvylikos metų perleistas „Kvėpavimas į marmurą“ yra sukrečianti knyga, nustebinanti autorės įžvalgumu dabar turbūt dar labiau negu tada. Šiais metais pasirodė ir naujas L.S.Černiauskaitės kūrinys „Šulinys“, vėlgi paliudijantis, kaip talentingai autorė narsto šeimines temas.

Alanas Lightmanas

„Atsitiktinė visata: pasaulis, kurį maneisi pažįstąs“

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė

„Sofoklis“, 2018

Lapkritį vykusiose tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ svečio, amerikiečių fiziko ir eseisto tekstų rinkinys – vertas dėmesio fizikos pradžiamokslis tiems, kuriems nuo kvantų ir kvarkų, multivisatos arba stygų teorijos sulėtėja kraujotaka, medžiagų apykaita ir neuronų veikla. Autorius suprantamai dėsto svarbiausius fundamentaliosios fizikos pasiekimus, nepanaudodamas nė vienos formulės. Eseisto kalbėjimas suprantamas, bet ne lėkštas, nes mokslinę informaciją jis perteikia per subjektyvų filtrą, suminkštindamas sunkius faktus gyvenimiškomis įžvalgomis.

Savo tekstuose autorius šalia mokslinės informacijos ieško egzistencinės perspektyvos. Pavyzdžiui, A.Lightmanas išskleidžia paradoksą apie žmogaus troškimą likti nemirtingam, kai „visi gamtos faktai tam prieštarauja“ (p. 51). Jis argumentuoja, kad žmogui kliautis visiškai nepažįstama substancija (Dievu, rojumi ar pan.) yra tiesiog beprasmiška. Knyga tikrai netiks tikintiesiems.

Atskleisdamas fizinio pasaulio paslaptis žmogiška kalba, jis prieina ir prie įdomių kultūrinių įžvalgų: pastebi, kad „daugeliui menininkų ir humanitarų klausimas yra svarbesnis už atsakymą“ (p. 66), ir svarsto, kad estetinis „pasigėrėjimas gimsta kažkur tarp nuobodžio ir susipainiojimo“ (p. 105). Galbūt tokie pastebėjimai ir nesiekia filosofinės minties aukštikalnių, užtat įžemintas, griežtai gamtamoksliškai grįstas pasakojimas sukuria įdomią perspektyvą, vertą kiekvieno istorija, literatūra ar menais besidominčio skaitytojo dėmesio.

Viena naujausių savo esė „Bekūnė visata“ autorius neria ir į virtualios realybės lauką. Jis retoriškai užsimena, kad pastaruosius šimtmečius sukauptos žinios apie neregimą pasaulį galėjo mus atvesti į „bekūnius mūsų gyvenimus šių dienų pasaulyje“ (p. 175). Nenuostabu, kad mokslininkas sykiu žvilgteli ir į ateities tunelį, kuriame mūsų rūšį mato kaip pusiau žmones, pusiau mašinas. Tiesą sakant, sunku būtų jo spėlionėms prieštarauti.

Nerijus Milerius

„Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“

„Jonas ir Jokūbas“, 2018

Iš karto susitarkime: tai nėra knyga vien apie kiną ar prievartą kine. Vilniaus universiteto tyrėjas Nerijus Milerius, vienas ryškiausių šiuolaikinių šalies mąstytojų, aprėpia kur kas daugiau – nuo dailės ir fotografijos funkcijų iki karo ir smurto fenomenų kasdienybėje.

Nors tai filosofinė knyga, kurios žanras – monografija, ją įdomu skaityti vien kaip studiją apie šiuolaikinę kultūrą. Mokslininko analitiškas pasakojimas paprastiems skaitytojams suteikia grynai praktinių žinių: kaip vertinti reportažus iš karo, kokią iš tikrųjų vertę kuria mūsų pačių nuotraukos instagrame arba ko verta visa mados industrija: „Mados sukurta ir mados fotografo išryškinta galimybė būti savimi ir tapti kitam pasirodo besanti iliuzija ir saviapgaulė, nes įvelia į rutininį ritmą net ir ten, kur tariamai buvo žadėta beatodairiška žaismės laisvė“ (p. 88).

Tarp kitko, kultūrinei kritikai dar XX a. viduryje suvokus, kad „niekas nėra vertas išskirtinio dėmesio“, kai atsirado galimybė vaizduoti viską, dar makabriškiau atrodo dabartinė mūsų asmeniniais telefonais kuriama ir socialiniuose tinkluose kaupiama vaizdų perprodukcija. Turbūt kiekvieno į vartojimą paleidžiamo vizualaus kūrinio (paveikslo, nuotraukos, filmo) vertė santykinai kaskart tik mažesnė ir mažesnė, nemanote?

N.Milerių vadinčiau dūmų sklaidytoju, iliuzijų triuškintoju. Pasiremdamas žymiausiais pasaulio postmodernizmo mąstytojais, iškiliausiais XX a. rašytojais ir kino kūrėjais, jis kuria intriguojančią mąstymo perspektyvą, milerišką diskursą. Štai mes visi mėgstame kalbėti apie matytus filmus. Pabandykite juos įvertinti VU docento akimis – atsivers netikėtų įžvalgų.

N.Milerius yra griežtas, bet korektiškas ir santūrus šiuolaikybės kritikas. Jo naujausia knyga užtikrina intelektualinį malonumą ir visiškai pagrįstai palieka dvejonę, ar gali kinematografinis vaizdas, po galais, iš tikro nužudyti.

Haruki Murakami

„Aklas gluosnis, mieganti moteris“

Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė

„Baltos lankos“, 2018

Pasaulyje egzistuoja gausi bendruomenė, kuri kiekvieną rudenį tikisi stebuklo – literatūrinės Nobelio premijos vienam garsiam japonų autoriui. Šią bendruomenę pavadinkime bendru sutartiniu žodžiu – murakamininkai.

Murakamininkų lietuviakalbiam divizionui leidykla padovanojo dar vieną dovaną – naują apsakymų rinkinį lietuviškai. Anksčiau leidyklos šį bestselerių autorių versdavo iš anglų kalbos, dabar jau nusistovėjo praktika parengti vertimą iš originalo – šįkart pasidarbavo net dvi vertėjos.

Skaitydami pasakojimą po pasakojimo murakamininkai patirs, kad knygoje ataidi jau kituose H.Murakami knygose pastebėti motyvai, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos struktūros: minkšto kasdienybės siurrealizmo situacijos, tarp stebuklo ir psichoanalizės įstrigę veikėjai, nepaaiškinami sutapimai, netektys.

Garsiajam japonų autoriui būdinga nepamainoma vaizdavimo kompetencija. Gebėjimas vaizduoti yra turbūt svarbiausia sąlyga grožinei literatūrai kurti (patirtis, idėjos, stilius, kt. – jau antriniai dalykai). Tačiau nardant po H.Murakami pasaulius kyla klausimas, ar užtenka vien vaizdavimo. Jo istorijos žavios, bet dažnai tarytum tuščiavidurės, čia pat, vos užvertus knygą, susprogstančios lyg į orą išpūsti muilo burbulai.

Kita vertus, H.Murakami istorijos yra kaip pats gyvenimas. Jas verta skaityti vien dėl paties skaitymo malonumo, kaip gyventi gyvenimą – vien dėl paties gyvenimo, neklausinėjant kiekviename žingsnyje savęs, kokia viso to prasmė. Nebūtina juk griežtai ieškoti prasmės, kai vasaros vakarą žvelgi į sodą, lengvai nuo vėjo plaikstantis lango užuolaidai.

Naujausia H.Murakami knyga lietuviškai labiausiai turėtų patikti tiems, kurie dar nėra susipažinę su šiuo autoriumi. Murakamininkams gi vertėtų nepadauginti ir perskaityti po vieną istoriją, pavyzdžiui, kas dvi savaites. Kadangi rinkinyje apsakymų yra 24, šitaip simboliškai būtų galima murakamiškai apskliausti visus metus. Tuomet galbūt visi metai bus keistesni, truputį sumurakamėję, arba, dienas perkošus per savotiškus autoriaus pasakojimus lyg per švelnų dieninės užuolaidos filtrą, pats pasaulis pasidarys maloniai keistesnis.

„Selfų slėnis“

Monika Budinaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Virtualiam tinklui tapus mūsų sąmonių ir kūnų tęsiniu, interneto fenomenai tampa ir visaverčiu kultūros objektu. Reiškinį įvairiais rakursais įtaigiai nagrinėja distopinis serialas „Black Mirror“, apie tinklo įsigalėjimą paminant žmogaus laisves ir teises pasakoja Dave’o Eggerso romanas „Ratas“, pasirodęs ir lietuviškai.

Lietuvoje internetą kaip moralinę dilemą pirmiausia užčiuopė rašytojos paaugliams. Monika Budinaitė per keturis skirtingus siužetus aprašydama tinklo poveikį sąmonei ir santykiams artėja prie distopinio diskurso, nors ne iki galo: jos tekstas lieka psichologinės ir socialinės analizės lygio. Autorė apsvarsto prijungties įtaką įvairaus amžiaus ir statuso individams ir pirmiausia angažuojasi nuvainikuoti išoriškai sėkmingus tipažus – fotošopo adeptus, kurių luobą pakrapščius randi vien tuštumos skylę.

Keturi pasakojimai: apie išpuikusį ir jausmus slepiantį pripažintą fotografą, nesugebantį atsiverti savo merginai, apie instagraminę šeimą, slepiančią nutylėjimus po virtualybės fasadu, apie kitą šeimą, kurioje motina jausmų deficitą užkamšo viešindama paauglio sūnaus gyvenimą, apie paikšą vidutinybę, trokštančią išgarsėti bet kokiomis priemonėmis. Visos keturios istorijos autonomiškos ir faktiškai nesusieinančios.

Veikėjai stokoja visaverčio ryšio ne tik vienas su kitu (nes tokia kūrinio idėja), ne tik tarp skirtingų kūrinio dalių (kitaip sakant, knyga nėra vientisa), veikėjai stokoja ryšio su pačiu pasakotoju – toks rimtas trūkumas. Užtat psichologinis teksto pagrindas tvirtas, tvirtesnis už samsungo ekraną, nesuskyla užvertus puslapį, todėl pasakojimas įtikina. Pati originaliausia ir pagaviausia, didžiausią vidinę teksto energiją spinduliuoja trečioji dalis apie paauglį Luką, kuris išsivaduoja nuo mylinčios motinos nesąmoningai organizuojamo virtualaus teroro.

Pagrindinė teksto paraiška yra ne vien apie į virtualų savivaizdį iškeičiamą tapatybę – tai ir nujaučiamas įspėjimas, kaip mes, pasinėrę į kibernetinę nirvaną, likimo valiai paliekame savo vaikus.

„Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“

Paulas Monty (iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis)

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Apie Vilnių pastaraisiais metais knygų išėjo tiek, kad pamėginęs jas visas perskaityti ir išgyventi veikiausiai nustotum pačiame mieste gyventi. Atskira kategorija – tai miesto gidai, kurių per metus išleidžiama bent keli. Kuo šis gidas kitoks nei ankstesnieji arba dar 2001 m. pasirodęs Tomo Venclovos etaloninis „Vadovas po miestą“?

Pirma, „Vilniaus kelrodis“, parašytas prieš šimtą metų Vilniuje tarnavusių vokiečių armijos kariškių, yra jubiliejinis vertimas. Antra, šiame kelionės reportaže Vilnius vertinamas miestą pamilusio svetimšalio akimis.

Skaitydamas „Vilniaus kelrodį“ kažko ypač naujo nesužinai, nors autoriaus (iš tikrųjų – dviejų autorių, pasivadinusių slapyvardžiu) subjektyvus vertinimas ir siūloma nuotaika įtraukia, sužavi. Skaitydamas patiri paradoksą, kad prieš šimtą metų Vilnius buvo ir visiškai kitoks, ir lygiai toks pat. Gidas parengtas pagal apgalvotą geografinę struktūrą, ankstesniojo miesto žemėlapį atvaizduojančią detaliai, kad sekti paskui teksto mintį visiškai nebūtina įjungus „Google Maps“ – pats pasakotojas neleidžia paklysti. Smagu taip keliauti vaizdingai parašyto teksto promenadomis ir, užuot, kaip kviečiama knygoje, pasukus į skersgatvį arba įkopus į kalvą, mintyse atsiremti į sieną: juk ten, kur kažkada kelias buvo laisvas, dabar jau apstatyta.

Vilnius niekada nebuvo lietuvių miestas; psichoistoriškai lietuvių sostine jis iki šiolei tik tampa. Tokie gidai kaip „Vilniaus kelrodis“ yra dar vien priemonė lietuviams savo sostinę pažinti, sykiu susitaikant, kad veikiausiai magiškasis miestas niekada nebus, anot kito gido, vien „Mano Vilnius mano“.

„Bastūnės liudijimai. Aplink pasaulį motociklu“

Eglė Gerulaitytė

„Tyto alba“, 2017

Koks nors vokietis, prieš šimtą metų atvykęs į Vilnių, įsimylį vietovę ir ją detaliai atkuria proza, o  mums tokia kelionės apybraiža bus įdomi, nes juk liudys miestą, kuris mums artimas. O kokį tenka skaitytojui susikurti santykį su kelionės reportažais apie tolimas šalis?

Atsakyčiau – jokio. Dar nesugalvojau, kodėl man turėtų būti svarbu pamatyti tai, ką kas nors kitas pamatė. Juk jeigu pats pamatyčiau, pats keliaučiau, pats patirčiau – tai kitaip. Tačiau kiekvienam šiuolaikiniam keliautojui – turistui ar bastūnui – kažkodėl atrodo, kad jeigu numini į kokį Rojų Žemėje, Pasaulio Kraštą ar Naująją Žemę, tai būtinai reikia parodyti ir kitiems. Kad ne, nereikia. Kaip ir feisbuke pasidalytoji įdegusių kojų nuotrauka iš Tenerifės, teisybę sakant, rūpi tik pačiai kojų turėtojai. Arba kaip tenka atkentėti, kai seneliai pakviečia kartu žiūrėti kokį tūkstantį neredaguotų nuotraukų iš fantastiškojo kruizo.

Eglė Gerulaitytė sėdo ant motociklo, pavažinėjo po Pietų Ameriką (net ne pasaulį, kaip siūlo pavadinimas) ir kruopščiai aprašė, ką pamatė, ką sutiko. Buvę nebuvę. Skaitytojui su knyga nukeliauti pavyktų nebent tuomet, jeigu tekstai atskleistų virsmus keliauninko sieloje, o ne ištisai vardytų išorinius atributus. Jeigu, kaip Valdo Papievio romane „Eiti“, ir mes patirtume, ką bastūnas išgyvena egzistenciniame matmenyje. O autorė kaip tik blankiomis abstrakcijomis dažniau nuo refleksijos išsisuka, nei į ją neria: „Nežinau, ar galiausiai pasiduodu Franko legendų apie neramias vėles siaubui, ar tiesiog pavargstu nuo negailestingai spiginančios saulės, tačiau Atakama manyje sužadina keistą, negerą nuojautą, ir aš suku į rytus“ (p. 151).

Na ir tegu. Nežinau, kam tokias knygas rašyti, nes skaityti jas keista. Jeigu norėčiau sužinoti ką nors apie Pietų Ameriką, pirmiausia užsukčiau į Vikipediją. Tokią ir įsivaizduoju analogiškų ir nūnai vis gausiau rašomų kelionės reportažų funkciją – kaip gidą tiems, kurie patys norėtų maršrutą išbandyti. Be to, motociklais aplink pasaulį (ne kurį nors žemyną, o visą planetą) dar 2016 m. iškeliavo lietuvių pora Linas su Asta ir vis dar keliauja. Kad tik nesumąstytų sugrįžę žygdarbio aprašyti!

„Geležinė vėjarodė“

Karolis Baublys

„Kauko laiptai“, 2018

Greičiausiai nesukursiu didelio statistinio melo pastebėdamas, kad didžioji dalis lietuvių (vyrų) moderniosios poezijos yra sukurta iš santykio su tėvu. Tėvo tema iš dalies prasidėjo nuo Vytauto P.Bložės, taip ir neparagavusio „tėvo daryto vyno“, jau nepriklausomoje Lietuvoje Sigitas Parulskis rašė: „tėvas, ak tėvas sumanė statyt tualetą“, galiausiai – jaunoji karta, kaip Mindaugas Nastaravičius, kurio jau faktiškai visas poetinis pasaulis laikosi vien ant tėvo figūros banginio.

Paryžiuje studijuojantis Karolis Baublys savo debiutiniu rinkiniu irgi žemai nusilenkia tėvo figūrai. Daugmaž pusė knygos tekstų susiję su šiuo santykiu, tad pasikartojančių leitmotyvų aidas suriša viską bemaž į odę tėvui. Graudžią, žinoma, odę apie „dvidešimt minučių / tylos / vietoj artumo“ (p. 13).

K.Baublio knyga labai atvira, tačiau nerėkianti, nutildanti. Tekstai parašyti paisant aukštos meninės savimonės ir literatūrinės erudicijos, todėl eilėraščiai netampa tiesmuko skausmo deklaracija, nuoga išpažintimi (tiesa, autorius per savo knygos pristatymą Vilniuje deklaratyviai apsinuogino iki apatinių).

Man didelę nuostabą sukėlė tėvo temos nuodugni eksploatacija, totalus šio santykio išsiaiškinimas poetiniu būdu: ei, nepriklausomos šalies berniukai bernužėliai, taip ir nesuaugę bankininkų sūneliai, bemvešnikai, lovelasai, banditai arba suicidai, šis rinkinys – ir apie jus! Bet ne tik tai – debiutuojantis autorius užsikrovė tarp jaunų autorių dabar beveik nevertinamą, net prasto skonio ženklu laikomą kultūrinį bagažą, intertekstualumą. Pavyzdžiui, tekste „Geltonas akmuo“ poetas psichonalitiškai interpretuoja ir savaip pritaiko W.Shakespeare dramų įvaizdžius.

„Geležinė vėjarodė“ labai nustebino Tomui Venclovai artimos kultūrologijos ir Nijolės Miliauskaitės išplėtoto intymumo mikstūra: K.Baublys sumaišė eilėraščius iš didelio intelektualinio svorio ir jautraus (nekorektiškai tariant, moteriško) subtilumo. Bravo!

Eleanor Catton

„Šviesuliai“

Vertė Gabrielė Bernotienė. „Baltos lankos“, 2018

Tai toks skaitinys, skirtas lengvai nuprotėti. Tikra laiko mašina, kurią sudaro per pusaštunto šimto puslapių iš plonytės spaudos lapų, bet knyga vis tiek liko stora. Jeigu šią vasarą atostogausite visą mėnesį, tai kaip tik mėnesiui. Visam mėnesiui – nuotykių!

Romanas subalansuotas buvusios britų imperijos arealo auditorijai, bet turbūt tinka ir Lietuvos skaitytojams, nes pasakojimo rakursas primena Kristinos Sabaliauskaitės teatralogijos užmojį. Mūsų prozininkė detaliai pasakoja apie auksinio baroko didybę ir tų laikų papročius, o E.Catton aprašo aukso karštinės laikus. Ir, žinoma, tų laikų papročius.

Šio grožinio teksto detalumas pribloškia. Jaunoji prozininkė, „Man Booker“ premijos laureatė, kuria tokią meninę tikrovę, kaip šiais laikais nebedaro (beveik) niekas. Pavyzdžiui, veikėjų išvaizdos ir charakterio aprašymai tokie detalūs, kad personažo savybėms atriekiamas kad ir visas puslapis.

Dažnai įsijausdama į preciziką, autorė lyg rentgeno aparatu nušviečia veiksmo aplinką arba veikėjo būseną, kad net glumina: štai į herojaus kambarį viešbutyje užsukus kambarinei, jis „buvo nutaisęs įprastą, geranoriškai abejingą išraišką ir tyrinėjo stalo kampo sąnarą“ (p. 30). Stalo. Kampo. Sąnarą! Kodėl ne tapetus, ne šviestuvo dizainą, ne kambarinės aprangą, o, po galais, kažkokią stalo kampo sąnarą? Jėzau, kas čia per detalė? Prisiruošę skaityti nusiteikite – autorė pasiūlys dar ne tokių detalių, metaforų ir akcentų, kurių romane tiršta kaip žvaigždžių danguje.

Taigi štai, pasakojimą apie aukso ieškotojų nuotykius Naujojoje Zelandijoje įrėmina žvaigždžių ir planetų išsidėstymas danguje – romano struktūra suraityta pagal astrologiją. Toks dar vienas egzotikos elementas „Šviesuliuose“. Jeigu nepritrūksite kantrybės įveikti šį klampų kūrinį iki galo, žvaigždės jums bus palankios. O jeigu suvis nuoširdžiai įsijausite į XIX a. stiliumi sukurtą intrigų verpetą, virš tokio jūsų pasiekimo aukščiau liks tik dangus.

Olivieras Bourdeautas

„Belaukiant Bodžanglio“

Vertė Erika Sabaliauskaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Prancūzų autoriaus romanas yra visiška priešingybė „Šviesulių“ foliantui – ir nuotaika, ir veikėjų antstatu su visai atributais, ir pagal apimtį ji kitokia – kone apysakos storumo. Juolab kad ir veikėjų kūrinyje vos trys, neskaitant kelių epizodinių, – tai tėvas, motina ir sūnus. Iš šio perspektyvos pasakojama tėčio ir mamos meilės ir beprotybės istorija.

Vaizduojama šeimos psichologija sudėtinga ir patologinė, pats stilius yra gaivus ir lengvas. Atrodytų, kad pasakotojas apie rimtus dalykus kalba nerimtai – atstumą padeda sukurti raiškos priemonės: švelni ironija ir kiek keistas žvilgsnio rakursas į labai savitas, šmaikščias detales.

Pasakotojo tėtis, sėkmės lydimas ir anksti į poilsį išėjęs verslininkas, besąlygiškai myli pasakotojo mamą, linksmą, pakvaišusią moterį, kurios „vaikiški, žaviai putlūs skruostai slepia sužalotos paauglės patirtį“, o „praeitis greičiausiai buvo pilna duženų ir žaizdų“ (p. 33). Dar šeima augina neįprastą naminį gyvūną – gervę. Pamažu svaigi ekstravagantiškos ir tokios, sakytum, stereotipiškai paryžietiškos šeimynėlės, kurios nariai vakarais geria vyną, valgo austres ir nuolat susitinka su bičiuliais, idilė ima eižėti.

Kas atsitinka? Pasakotojas nieko nekaltindamas atskleidžia, kad šeimos gyvenimas rėmėsi melu, dar tiksliau, atvirkštiniais melais (tai kiek keista sąvoka, nes atvirkščias melas tarsi turėtų būti tiesa?). Mat jau pačios poros pažintis ir flirtas prasidėjo nuo sąmoningai skleidžiamų melų, vienas kitam ištartų kaip nekalti pokštai: „varžėmės, kieno pramanai bus absurdiškesni, teorijos įtartinesnės ir sunkiai bepapildomos“ (p. 32). Maža to, sutuoktinis toliau melavo savo žmonos vardą, parinkdamas jį kasdien vis kitokį, kaip ryte mes, pažvelgę į orų prognozę, pasirenkame, kuo apsirengti.

Romane beprotybė vaizduojama nekaltai, tačiau šeimoje ribų nepaisymas niekada nelieka be padarinių.

Marius Burokas

„Švaraus buvimo“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Pagrindinis Lietuvos skaitytojas, nuoširdžiausias tarpininkas tarp knygų ir auditorijos, taip pat leidinio „370“ apžvalgininkas Marius Burokas, be kasdienio atsidavimo ir uolaus triūso lietuvių ir užsienio literatūrai, be vertimų, redagavimų ir kritikos, dar pats parašo poezijos. Nedažnai, per dvidešimt metų – tik ketvirtąjį rinkinį.

Atsivertęs šią fantastiško dizaino ir malonų taktilinį pojūtį nuo viršelio reljefo teikiančią knygą išsyk patiri, kad rašyta grožinės kūrybos profesionalo. Įvaizdžiai, formos – kaip priklauso. Tačiau neapleidžia pojūtis, kad dauguma tekstų – be druskos, be skonio. Poeto Gyčio Norvilo parinkti būdvardžiai knygos anotacijoje „niauri“ ir „jaudri“ tinka knygai pirmiausia dėl to, kad nedaug ką apie knygą pasako. Ką reiškia niūrumas ir jautrumas poezijoje? Tai žinoma, kad lietuvių poezijoje tai kaip ir privalomi emociniai įskiepiai.

Mane asmeniškai labiausiai įtraukė M.Buroko sukurti gamtovaizdžiai, per kuriuos poetas įtraukia į jaukią arba intymią lyrinę būseną. Kai kurie įvaizdžiai – netikėtai originalūs ir pasidėtini į kasdienybės žodyno kraitelę. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje šitaip subjekto akyse pasirodo rugpjūčio mėnesio šviesa:

virsta pergamentu

cukruojasi, slūgsta (p. 54).

Šviesa – cukruojasi! Žavu. Rinkinio pavadinimas, paimtas iš stipriai suveržto teksto apie gamtos būsenas ir būsenas gamtoje „Vasaris“ paskutinės eilutės: „švaraus buvimo“ (p. 34), ko gero, puikiai atitinka rinkinio nuotaiką ir idėją – tai švari poezija. Nors pats vis tiek daugiau energijos patyriau tuose tekstuose, į kuriuos įvelta daugiau purvo, arba pykčio, arba pleiskanų, kur subjektas paragina Dievą (ar pagrasina?): „nusisuk“ (p. 31).

M.Burokas, kaip ir dauguma poetų, ganėtinai atvirai apsvarsto savo padėtį literatūros lauke: „Noriu būti/ vienas iš tų –/ su šarvais, hegzamentru/ kinkytame/ vežime“ (p. 57), pats įterpia ir kanoniškai tarytum privalomų aliuzijų į kolegų tekstus (ir nuotraukas). Tiesa, kai kurie poetiniai dialogai su rašytojų bendruomene panašūs į skaitytojų trolinimą, kaip antai paskutinis dvi eilutes sudarančio rinkinio eilėraštis „Pasaulio pabaiga turėjo būti šiandien“, skirtas Aušrai Kaziliūnaitei, kurio mįslės paprastam mirtingajam turbūt nebus lemta atrakinti.

Franzas Kafka

„Procesas. Novelės“

Vertėjų kolektyvas. „Baltos lankos“, 2018 m.

Leidyklos palepina mus amžinai aktualiais kanoninės klasikos leidimais. Būna, kad gana dažnai. Tiesa, atėjęs į knygyną ne visada atrasi būtinąjį apriorinį XX a. klasikos veikalą, nes vis tiek, ar tai leidybiniai planai, ar knygų pirkimai, lyg romane „Šviesuliai“ priklauso nuo nematomų (rinkos, žvaigždžių?) konsteliacijų.

Šiais metais „Baltos lankos“ išleido net abu svarbiausius Alberto Camus romanus ir pagrindinius Franzo Kafkos tekstus. Tiesa, prancūzo romanai kažkodėl išėjo atskiromis knygomis, o iškiliojo čekų / austrų genijaus tekstų rinkinys – vienu foliantu. Įdomu pastebėti, kad leidykla F.Kafkos noveles su svarbiausiuoju romanu išleidžia kas septynerius metus – tai trečiasis tokios komplektacijos leidimas.

Skaitančiam žmogui savo veikėją vabalu pavertusio ir į absurdišką teisminį procesą įpainiotą herojų sukūrusiojo rašytojo pristatyti nėra prasmės – visi yra girdėję apie kraupią šeimos sūnaus metamorfozę arba visuotiniu biurokratijos simboliu tapusią kančią „Procese“. „Kafkiškas pasaulis“ yra visoje Europoje ir už jos ribų paplitęs frazeologizmas.

Dar vieno naujo leidimo proga verta atsiminti kitus tekstus, kurie tokio didelio kultūrinio svorio neįgijo. Pavyzdžiui, novelė „Bado meistras“ apie lieknėjimo rekordininką rūpėjo ne tik filosofui Jacques’ui Derrida, kuriam tai buvo gyvenimo atidėjimo alegorija, ne tik lietuvių režisieriui Eimuntui Nekrošiui, pastačiusiam to paties pavadinimo spektaklį, – šį tekstą psichoterapijos praktikai pasitelkia aiškindami modernių laikų epidemiją – bulimiją ir anoreksiją.

F.Kafkos aktualumas aiškinant įvairius žmogaus jausenų, ypač beprasmybės, fenomenus yra nemarus kaip Vyčio simbolio reikšmė mūsų mitologijoje. Gyvuok, Kafka, klestėk, kad stingtų kraujas gyslose, kai skaitai apie gydytojo siaubą išvydus milžinišką žaizdą ant berniuko šono audringą žaibuotą naktį, neramiam arkliui kišant snukį pro atdarą langą, ir supratus, kad tau jau viskas, kad nėra išeities, kad metas dėti tašką, tašką – kafkišką.

„Mano kova. Mirtis šeimoje“

Karl Ove Knausgård, vertė Justė Nepaitė

„Baltos lankos“

Tenka pripažinti, kad garsiausiam šių dienų norvegų rašytojui pavyko. Pavyko parašyti genialų kūrinį, apie kurį kaip didžiausią svajonę šiame biografiniame romane užsimena pats veikėjas – Karlas Uvė.

Jeigu dar nieko negirdėjote apie „Mano kovą“, tai yra šešių tomų romanas, kuriame autorius aprašė savo gyvenimą – viską, kaip buvo. Lietuviškai išėjo pirmoji dalis. Žinoma, skaitydamas suabejoji, ar iš tikrųjų mums duota viskas taip, kaip buvo: kažin ar įmanoma tiksliai atkurti paauglystės dialogus, o ir tokios abejonės įrodymų esti pačiame tekste: „šiandien praeitis mano galvoje liko vos apčiuopiama“ (p. 31). Bet kuriuo atveju netenka suabejoti rašytojo atvirumu ir nuoširdumu.

Na, ir talentu. Nors vietomis daugžodžiavimas erzina, tačiau dažniau pasakojimas taip įsisuka į atminties karuselę, kad iš tikrųjų primena Marcelį Proustą – ne vien akimirkos rekonstrukcijos preciziškumu, bet ir grakščiu stiliumi.

K.O.Knausgårdo romanas sudaro sąlygas pačiam nusikelti į savo praeitį, susitapatinti ir atsiminti, kaip buvo. Šiame tome – į paauglystę, į santykį su tėvu. Nors laikai kiti, nors kultūra kita, patirtys atsilieps aidu ir lietuvių skaitytojo sąmonėje. Vien ko vertas įtampos persunktas aprašymas, kaip paaugliai keliavo švęsti Naujųjų metų ir planavo prisigerti – kas to nepatyrė? Turbūt daugumai buvo iškilęs, gal iki šiol lieka gyvas ir unikalumo poreikis: „taip troškau būti kažkuo, troškau būti ypatingas“ (p. 97).

„Brodekas“

Philippe Claudel, vertė Jonė Ramunytė

„Baltos lankos“

Literatūra vis dėlto – skonio dalykas. Gali kvalifikuotai įvertinti kalbą, struktūrą, tačiau kiekvienam laisvė rinktis: patinka ar nepatinka.

Šis romanas tokiu neprekiniu pavadinimu, reiškiančiu pagrindinio veikėjo vardą, įvertintas prestižinėmis premijomis. Tai yra alegorinis pasakojimas apie… Apie viską turbūt. Apie žmogiškumą, kaip atskleidžiama lietuviško vertimo anotacijoje.

Visos geros knygos yra daugmaž apie žmogiškumą. Tad patikslinkime: tai alegorija apie Holokausto padarinius. Prancūzų autoriaus pasirinkta forma Holokaustą perkelia į simbolinę, mitinę plotmę. Kalbėti apie Holokaustą kitaip, nevaizduojant įprastinių svastikų ir žiaurumų bei sykiu neprarandant jautrumo, yra didelis pasiekimas. Svarus priedėlis prie skaudžiausios XX a. temos.

Vis dėlto aš vietoj šios knygos rekomenduočiau lenkų režisieriaus Marcino Wronos filmą „Demonas“ (2015, Metascore: 80), kuriame Holokausto tema atskleidžiama ne tik kitokiu rakursu, bet ir aktualiai – tiesiu ir skausmingu dūriu šiuolaikiniam žmogui. „Brodekas“ vaizduoja anuos laikus ir papročius – kaimą. „Demonas“ vaizduoja tipiškus šiuos laikus ir per genialią formą sugrįžta ten – į Holokaustą. Man pastarasis kelias atrodo artimesnis.

P.Claudelio kūryba žavi stiliumi ir vartojamomis spalvingomis metaforomis, kurios įprastos ir lietuvių geriausiems prozininkams. Romanas išverstas puikiai ir meniškai: vietoje „snaigių“, pavyzdžiui, „sniegulės“. Todėl lietuvių skaitytojas gali „Brodeką“ prisijaukinti. Šios ypatingos, daugybę veikėjų ir sukeistintų įvykių aprėpiančios knygos motyvas galėtų būti ir toks: „prisimename tai, ką palikom, bet niekad nežinia, ką rasim, ypač tenai, kur žmonės buvo apsėsti ilgalaikės beprotybės“ (p. 72).

„Poems After Sex*“

Renata Karvelis

Lietuvių poezija, kaip ir kitur pasaulyje, tampa avangardu. Kam leisti ją leidykloje, jeigu gali atspausdinti kaip bukletą ir padovanoti tiems, kam iš tiesų rūpi? Vis tiek skaitytojų bus tiek, kiek yra – geriausiu atveju keli šimtai. Eiliuoti – tai ne Jazzu.

Šią tendenciją aiškiai parodė LLTI skelbiamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, į kurią pirmą kartą įtraukti net du el. poezijos rinkiniai – Tomo Petrulio ir Virginijos Ciabarauskės knygos. R.Karvelio knyga knygynai neprekiauja – ją įsigysite tik parašę autorei asmeniškai.

Autorės verta paprašyti savo egzemplioriaus dėl to, kad jos tekstai, parašyti iš niekur, užgriebia vidinę stygą. Autentiškas, nesuvaidintas, skaudus balsas kažkur iš Žemaitijos kaimo. Su savo savilaidos rinkiniu ji įsirašo į nūnai išpopuliarėjusos išpažintinės poezijos gretas – kartu su Vitalija P.Butkiene, Lina Buivydavičiute, Mariumi P.E.Martynenka.

Ir nors debiutuodama, formą valdo ganėtinai profesionaliai: išvengia kalbos klišių pertekliaus, išlaiko savitą (atskiruose tekstuose netgi vis kintantį!) ritmą. Tiesa, su veiksmažodžiais ir rimavimo technika R.Karvelis kai kur turi šiokių tokių problemų, bet palikime tai kitiems kritikams.

Galop rinkinyje tekstų apie romantiką ar seksą negausu, daugiausia, kaip Mindaugo Nastaravičiaus kūryboje, – reminiscencijos apie tėvą, vaikystės patyrimus:

aš viską suprantu, tėve

nes pati naktim nemiegu

nes pati dūsauju, vartausi

nes ir man nemeilės vėlės

stovi kojūgaly, vaidenas

Antanas Vienažindys

„Dainos lietuvininko Žemaičiuose“, sud. Brigita Speičytė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Leidinio skaitytojui gali kilti pagrįsta abejonė, kuo čia dėtas A.Vienažindys ir kuo čia dėtas XIX a.? Kas čia skaitys A.Vienažindį, kas deklamuos tokį antikvariatą blokčeinų eroje? Bet neskubėkime. Vytautui Kernagiui jis neatrodė nei per senas, nei neskambus. Nes A.Vienažindys tiesiog yra šimtaprocentis gėris, nepaisant amžių skirtumo.

Poetas dar spaudos draudimo metais pirmasis padarė tai, ką šiandien įvairūs eiliuotojai atkartoja, kopijuoja internete – tai A.Vienažindys pradėjo intymiąją meilės lyriką. Jis taip mielai eiliuoja ir apie niekad nesugrąžinamą pilnatvės akimirką – tą būseną, kurią vėliau lyrikoje žadino kiti lietuvių poetai.

Kaip vertingame rinktinės įvadiniame straipsnyje rašo jos sudarytoja B.Speičytė, poetas „epinį, aukštojo stiliaus grožio patyrimą, jo poetinį vaizdą lyriškai susmulkino, priartino prie asmens ir tarsi atvėrė kelią neoromantinėms Nėries žydėjimo miniatūroms“ (p. 31). Taigi, jeigu ir Salomėja iš dalies išaugo iš Vienažindžio žiedo, tai ir interneto eilikaliai postromantikai yra to paties paveldo augintiniai, net jei patys to nežino.

Prie rinktinės pridėtoje CD plokštelėje aktorius Algirdas Latėnas pasistengė, kad XIX a. poetinis balsas įgautų spalvingų tonų, tad kodėl neatsivertus šios knygos, „(p)akol jauni esma“. Ir šį pavėlavusį pavasarį, kai vienišiai pabalusiais nuo vitaminų trūkumo veidais išnyra į saulės šviesą, žvalgosi poros, užuot siūlę patikusiai mergužėlei į barą alaus, tepaeiliuoja:

Oi tu meile! Širdis mano

Ir turtai ant svieto!

Pasakyk, ar širdy tavo

Bus dėl manęs vieta?!

Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.

Giedra Radvilavičiūtė

„Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“

„Apostrofa“, 2018

Praėjusioje Vilniaus knygų mugėje Giedros Radvilavičiūtės eseistikos rinkinio sutiktuvės daugumos buvo įvertintos kaip bene įsimintiniausias renginys. Skaitytojai leipo juokais nuo jos pasakojamų žmogiškų istorijų su neperšamu moralu. Būtent šiai rašytojai yra būdinga ypatinga ir retai tarp literatų, ypač Lietuvoje, pasitaikanti savybių triada, aukštos vertės konstanta: kilnumas, erudicija ir sveikas humoro jausmas.

Naujausioji jos knyga apie rašytojus ir žmones ne tokia galinga kaip ankstesniosios, pelniusios nacionalinę premiją. Pirma, į rinkinį įtraukta senokai parašytų tekstų, kurie neatlaiko laikmečio lūkesčių. Antra, dalį jų skaitėme kultūrinėje spaudoje, kur būtent tada ir padarė didelį poveikį, sukėlė susidomėjimą – tai esė apie lietuvių kalbos konfliktą su angliška leksika ir žurnalistikos antraščių skurdumą. Andriaus Užkalnio fenomenui dedikuotas tekstas išvis atrodo kaip senstelėjęs pabambėjimas, nors forma, kuria ji išanalizuoja plačiai žinomo raštininko „metodą“, vis tiek puiki – tai humoristinių pamokymų, kaip pasiekti Užkalnio levelį, elementorius: „Apie jus asmeniškai kalbės Kauno zoologijos sodo žvėrys ir gyvuliai, ir ne tik Kūčių naktį. Jus sekios lygintuvas, šaldytuvas ir sklandytuvas“ (p. 105). Pacituotoji retorinė figūra iš daiktų su ta pačia priesaga yra viena keisčiausių ir originaliausių rinkinyje. Suprask kaip nori – gal užkalnizmas tik tų daiktų ir vertas?

Nepaisant kiek pritemptos rinkinio struktūros, G.Radvilavičiūtės pasaulis įtraukia. Pirmosiose esė atskleisdama savo pasirinkimų, ką skaityti, kriterijus, ji pakviečia į prasmingų kultūrologinių interpretacijų lauką: pavyzdžiui, kas sudaro prozininkės Alice Munro kūrybos stiprybę arba kodėl Haruki Murakami rašymas vertas vos vieno Danutės Kalinauskaitės puslapio. Atrodo, nepalyginami dydžiai, bet palyginimas vis tiek – mūsiškės naudai. O jau pačios žaviausios G.Radvilavičiūtės istorijos tos, kuriose ji jautriai atiduoda duoklę mažutėliams – paprastiems ir pažeidžiamiems žmonėms.

Leïla Slimani

„Lopšinė“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Prancūzijoje Leïla Slimani kūryba tapo sensacija. Ją akimoju pasigavo ir Lietuvoje – pernai išėjo abu jos romanai, išsyk sulaukę susidomėjimo ir palikę vien teigiamus įspūdžius.

„Lopšinė“ yra psichologinio siaubo istorija apie vieną didžiausių (likusių) žmonijos tabu – vaikžudystę. Jaunos šeimos mergaitę ir berniuką nužudo auklė Luiza, kai pamilusi vaikus, bet praradusi save dvasiniame akligatvyje šitaip „atsidėkoja“ ją priėmusiai šeimai. Rašytoja apdairiai paslepia patį nusikaltimo aktą ir net auklės motyvų iki galo neatskleidžia, taip palikdama sunkiai paaiškinamo poelgio paslaptį didžiausioje žmogiškos kančios ir nuodėmės tamsoje. Užtat intrigą sukuria meistrišką, tad skaitytojui lieka atkentėti šeimos tragediją iki galo.

Auklės vaidmuo ir pati vaikžudystė iš tikųjų yra šios knygos naratyvinis fasadas, paviršinis matmuo – rašytoja pirmiausia vaizduoja šiuolaikinės šeimos pakrikimą. Ką tėvai paaukoja dėl beatodairiškos karjeros, dėl asmeninės sėkmės? Ypač sunki dilema kyla moteriai, kuri užsikrovusi namų naštą turi aptramdyti savirealizacijos siekį. Romane motina Miriam visa esybe pasineria į teisininkės karjerą ir taip praranda vaikus, kurių auklėjimą monopolizuoja svetima moteris. Galiausiai auklė nueina iki kraštutinumo.

Knyga vaizduoja tą kasdienių rūpesčių Paryžių, kurio nepamatysime atvirukuose ir suvenyruose. Maroko kilmės autorė tęsia geriausias prancūzų literatūros tradicijas apie daugumai skaitytojų artimo paprasto žmogaus likimą (Victoras Hugo, Émile’is Zola), tačiau rašo šiuolaikiškai, skaidriai ir nepašykštėdama svarbaus feministinio rakurso. O svarbiausia, kad knygoje savo kasdienius vargus atpažins bet kurio pasaulio miesto gyventojas, kuris augina vaikus.

Ilzė Butkutė

„ir kitos būtybės“

2018

Sako, šiais laikais geros literatūros arba kino apie gerus dalykus nebūna. Skilusi sąmonė, tokie laikai. Nei ženklo, nei orientyro. Net patys humaniškiausi kūriniai, kaip švedų režisieriaus Roy Anderssono trilogija, vis tiek yra graudūs.

Ir štai iš žinučių dirbtuvių dar vieną poezijos rinkinį iškala Ilzė Butkutė. Viskas gražu. Šiek tiek graudoka, bet tik truputį, kad neskaudėtų. Rizikuodama nuslysti į patetiką ir banalybę autorė meistriškai eiliuoja gražią lyriką. Nestorą knygelę (62 psl.), bet gėrio ir neturi būti daug. Ar poetė kartojasi, kaip kartojasi vis tą patį rašydama feisbuko post(ringavim)uose? Na taip, kartojasi. Bet pasakyti savo mylimam žmogui „aš tave myliu“ irgi yra kartojimasis. Užtat būtinas.

Šio rinkinio įvaizdžių leitmotyvą galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: įsimylėjėliai gamtoje. Subjektai mylisi arba šoka su gamtos objektais, arba patys gamtos objektai vienas su kitu palaiko įvairų santykį. Pirmapradė būtis ir aistra pagal Dievo sumanymą, kaip jau buvo prie Antano Vienažindžio ar Maironio: „net likę vienu du sterblėj liūties“ (p. 7), „mes ir buvom tamsa“ (p. 10), „o tais takais vis dykinėjo vėjas/ ir visąlaik galvojo apie mus“ (p. 14), „Mes ją stebėsim. / Atoslūgis.“ (p. 21),“ „prieangy speigo mes buriame durų akutę“ (p. 23), „kas iš mudviejų laukė liūties / šito pirmo pavasario kraujo“ (p. 32), „žydintis medis ir priešpilnis mėnuo/ likę tik dviese (…) sode regis likom tik dviese“ (p. 33), „stovim basi šlapioje žolėje susikibę“ (p. 37); „buvom šiltas vasarvidžio gūsis“ (p. 42), „mus užkerėjo krištoliniam rutuly / stebėti lėtą sidabrinį snygį“ (p. 48), „miegok aš klausysiuos kaip žyra / pūga į ledėjantį kutą (p. 49), „ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs“ (p. 50), „žinau tai giria mus išmokė klausyt ir girdėti“ (p. 56).

I.Butkutė yra klasikinė romantikė, nei „neo“, nei „post“. Jos pačios išleistos knygos nemenkas tiražas – 2 000 egz. – rodo, kad tikisi tokį skaičių realizuoti. Vadinasi, skaitytojams jokios pastangos nereikalaujančių tekstų reikia. Ir skaitykime į sveikatą!

Finn Skårderud

„Nerimas. Klajonės po modernųjį aš“

(Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė)

„Tyto alba“, 2017

Savipagalbos knygos yra atskira visata. Žmonės nori keistis, todėl per dažnai renkasi skaityti antrinę žaliavą, kuri dažniau turbūt paklaidina, negu paskatina asmeninius pokyčius.

Norvegų psichiatro eseistinė studija ne tokia. Iš tikro „Nerimas“ yra net ne savipagalbos knyga, nors padėti ji gali. Padėti takiojoje modernybėje (ir savo vidiniame pasaulyje) klaidžiojančiam individui. F.Skårderudas aprašo šiuolaikinę neurotinę simptomatiką ir pasiūlo užuominų, kaip žmonės, jo paties klientai, iš savo dvasinių negalavimų išsikapsto.

Medikas, kuris pasirodo ir kaip puikus rašytojas, tęsia savo pirmtakų kaip Sigmundas Freudas, Jacquesas Lacanas ar Julia Kristeva darbus, tik naudodamasis šiuolaikinės medicinos ir terapijos praktikos žiniomis. Autorius pabrėžia, kad klasikinė psichoanalizė, sukurta kontrolės visuomenėje, nebetinka šiuolaikiniam fragmentuotam žmogui, todėl pats profesionaliai atnaujina, adaptuoja sąvokas: „mes, realiai egzistuojantys žmonės, nesudėlioję savęs, keliaujame psichopatologijos link“ (p. 21).

Jo rašymas kūrybiškas. Daugumą temų autorius nagrinėja iš trijų pozicijų: teorinių, praktinių bei pažintinių, tai yra medicinines žinias pagrindžia darbo su klientais patirtimi ir papildo savo išgyvenimais iš pažintinių kelionių.

Ypač didelį dėmesį F.Skårderudas skiria menininkų polinkiams išskleisti, todėl knyga gali labai praversti skausme kūrybos šaltinio ieškantiems kūrėjams: „tas perdėtas domėjimasis kančia turi aiškią kainą – atsakomybės atsisakymą“ (p. 299). Psichiatras besikartojantį kankinimąsi net pavadina sielos kliše. Dar ypač išsamiai autorius aprašo valgymo sutrikimo epidemiją. Jo teigimu, valgymo sutrikimas yra santykio kūrimas su pačiu savimi.

Vertinga mokslinė studija, parašyta lengvu stiliumi, kad tiktų kiekvienam. Matyt, dėl knygos paprastumo aiškinant sudėtingą mokslą jau beveik išparduotas ir trečiasis vertimo į lietuvių kalbą tiražas.