Tad apie tai, kaip naujausios technologijos padeda atskleisti arba daryti nusikaltimus, susirinkusiesiems pasakojo žurnalistas, septynių knygų autorius Dailius Dargis.
– Kas esate – žurnalistas ar rašytojas?
– Manau, kad pirmiausia – žurnalistas. Taip, išleidau jau septynias knygas, o šiuo metu dirbu prie, ko gero, įdomiausio gyvenimo projekto, pradėto prieš daugiau nei trejus metus, kurį netrukus pristatysiu savo skaitytojams.
Bet kuriuo atveju visa tai, ką suguldau knygose, remiasi mano žurnalistiniais tyrimais. Tai absoliuti dokumentika, tikros istorijos, atspindinčios realią situaciją. Todėl ir sakau, kad visų pirma esu žurnalistas. Tačiau nuo pirmos knygos supratau, kad žmonėms yra įdomios tikros, o ne išgalvotos istorijos. Apie tas tikras istorijas aš ir rašau. Ir rašysiu, kol man pačiam tai bus įdomu.
– Tačiau atlikti žurnalistinį tyrimą – ilgai užtrunkantis procesas...
– Prie naujausios savo knygos intensyviai dirbu maždaug pusantro mėnesio, nuo rugpjūčio vidurio, – tiek užtrunka parašyti naujus, papildytus faktus, kurie bus paskelbti šioje knygoje. Surinkti knygai medžiagą užtrunka gerokai ilgiau, neretai ir keletą metų. Tarkime, knygoje "Tikroji Daktarų istorija" išdėstyta informacija, kurią surinkau per septynerius metus. "Kriminalinei Agurkinių odisėjų" istorijai, kuri taip pat sulaukė labai didelės sėkmės, informaciją kaupiau maždaug dešimt metų, intensyviai prie to dirbau ketverius metus – tiek užtruko, kol pavyko įkalbėti, kad interviu man duotų pagrindinė knygos figūra Saulius Velečka, vadinamasis Agurkas.
– Kodėl pasirinkote gilintis būtent į šią – nusikalstamo pasaulio – sritį?
– Todėl kad Lietuvoje niekas nedrįsta tuo rimtai užsiimti. O man įdomu, man patinka. Aš niekada neinu tais takais, kuriais eina dauguma kitų žurnalistų – renkuosi temas, kurios nėra užkabintos, o kai jau užkabinu, tai išspaudžiu iš jų maksimumą, kad kitam autoriui jau nebereikėtų rašyti ta tema antros knygos.
Kitas dalykas – mane visada domino aštresnės temos. Tai jaudina visuomenę, jiems įdomu. Man nuo vaikystės patikdavo visokie detektyviniai, kriminaliniai filmai, ir visa tai, manau, padarė didelę įtaką mano kūrybai.
– Dauguma mūsų girdėję apie mafiją Italijoje, matę gausybę filmų apie nusikalstamą pasaulį, tarkime, JAV. Ar, pradėjęs domėtis nusikalstamojo pasaulio veikla Lietuvoje, jūs įsivaizdavote, kokie realūs to nusikalstamumo mastai?
– Daugelis žmonių, kurie neskaitę mano rašinių, klaidingai įsivaizduoja, kad mano knygos – pasakojimai apie banditus, apie nusikaltėlius, kas ką nužudė, ką vienas iš kito atėmė. Iš tiesų taip nėra. Net toje pačioje "Daktarų" knygoje yra daug informacijos apie tai, kaip formavosi mūsų valstybė dešimtajame dešimtmetyje, kokia buvo padėtis valdžioje, ekonomikoje, politikoje, kokios buvo politikų ir valdininkų sąsajos su anų laikų kriminalinio pasaulio veikėjais, korumpuotais teisėsaugininkais, apie mūsų lietuviškų bankų žlugimo istorijas, kurios taip pat yra susipynę su tam tikrais šešėlinio pasaulio šulais arba žmonėmis, kurie turėjo rimtų sąsajų su jais.
Tie, kurie labiausiai prisidirbę, labiausiai ir linkę save balinti.
Aš gimiau, augau, mokiausi, brendau Kaune, tad, dar būdamas vaikas, mačiau, kas darėsi tame mieste, net tame Dainavos rajone, vadinamajame Bermudų trikampyje, kuriame prabėgo paauglystė. Tuo metu daug ko nesupratau, tačiau dabar besigilindamas matau, kad tame mano rajone subrendo patys didžiausi šiuolaikinės nusikaltėlių kartos lyderiai. Dabar suvokiant, kokie buvo to nusikalstamo pasaulio mastai, patį kartais net šiurpas nupurto.
Atrodo, Lietuva – maža valstybė, tačiau yra žinių, kad kai kurie lietuvių nusikalstamo pasaulio atstovai gana kieti europiniu mastu, kad, pavyzdžiui, tie, kurie nubausti, daugelyje Europos kalėjimų užima lyderių, vadinamų vierchų, pozicijas. Lietuviai yra rimti daugelyje sričių, taip pat ir nusikalstamo pasaulio kuluaruose. Tarptautiniame nusikalstamame pasaulyje lietuvių žodis tikrai svarbus, kai kur net pirmas, jų net prisibijoma.
– Vakarų nusikalstamame pasaulyje, pasakojama, vaikšto milijoninės, milijardinės sumos. Lietuvoje yra tas pats?
– Taip. Pavyzdžiui, mano pastarojoje knygoje yra paminėta, kad vienas iš užsienio į Lietuvą atvykęs aukšto rango teisėsaugininkas yra viešai pareiškęs, kad Agurkinių grupuotė, priklausiusi tarptautiniam narkotikų sindikatui, iš narkotikų kontrabandos, gamybos, tiekimo į įvairias šalis – nors Lietuva buvo tik tarpinė stotelė – per dešimtmetį uždirbo beveik 1,5 mlrd. eurų.
– Šiuo metu vėl ketinate pristatyti knygą apie verslo sąsajas su nusikalstamu pasauliu ir politika. Ar verslas Lietuvoje yra / gali būti švarus?
– Tiesą sakant, abejoju. Vien paanalizavus daugiau ar mažiau žymesnio Vilniaus pastato privatizavimo istorijas galima matyti, kad visos jos yra apgaubtos, švelniai tariant, keistais burbulais.
Kai kurie dalykai šokiruoja. Ypač mane šokiravo tai, kad net ir šiais laikais garsiausių Lietuvos verslo grupių atstovai, kurie uždirba šimtus milijonų ar net milijardų, vengia mokėti mokesčius valstybei. Jie buvo susitarę, tarkime, su Valstybine mokesčių inspekcija – turėjo ten savus žmones, kad jiems būtų suteiktos tam tikros lengvatos, kurios vėliau buvo atskleistos ir ištrauktos į dienos šviesą kaip mokesčių vengimas. Pasirodo, kai kuriems mūsiškiams milijonieriams mokėti mokesčius valstybei yra ne lygis. Man tai atrodo apgailėtinai. Tai dvelkia tuo nuo sovietinių laikų likusiu turgaus spekuliantų mentalitetu – kai kurių garsiausių šalies verslininkų sąmonėje, atrodo, tai yra išlikę. Atrodo, apsišvietę, pakeliavę po pasaulį, tarptautinius verslus pradėję, tačiau mąstymas kai kurių iki šiol nepasikeitęs. Tai mane tikrai nuliūdino.
Belieka konstatuoti (tai liudija ir pasaulinės tendencijos bei pavyzdžiai), kad švariai uždirbtų milijonų verslo pasaulyje yra labai mažai.
– Jau supratome – didelis verslas Lietuvoje nėra švarus. O didelė politika?
– Politikai – atskira publika, o kas tai per publika, geriausiai matome garsiausioje pastarojo meto korupcijos byloje, kurioje minimos visos Lietuvos politinės partijos ir vienas garsiausių verslo koncernų. Lietuvos politikai negali be verslo, kaip ir verslas negali be politikų.
– Kitaip sakant, valdo pinigai?
– Taip. Ir iš tiesų mūsų politikai, norėdami kažkokių geresnių depozitų ar pasikelti savo kartelę, vis dėlto yra linkę bendrauti su verslininkais. Todėl verslas visada ras, ką nupirkti. Manau, taip yra todėl, kad dauguma politikų ateina į valdžią norėdami pasigerinti savo gerovę – tik nedidelė dalis ateina dirbti žmonėms, kad ir kaip būtų gaila. Ir nors yra jaunos kartos, pasaulietiškų, išsilavinusių politikų, jiems neleidžiama dominuoti ar patekti į tą vadinamąją didžiąją politiką – jie greitai būna diskvalifikuojami. Manau, kad labiausiai tai nulemia žaidimai, susiję su kai kuriomis verslo grupėmis, kuriems naujokai nepalankūs, o vadinamieji veteranai – jau laiko patikrinti ir kažkam galbūt naudingi. Susidaro toks vaizdas, kad visi – tiek politikai, tiek verslas – tik ima ir deda sau į kišenę. Ir kaip parodė jau mano minėta politinės korupcijos byla, realiai visi garsiausi politikai, kurie net buvo laikomi ateities politikos lyderiais, ten buvo sukišę rankas, kojas ar dar kažkokius galus.
– Esate surinkęs gausybę informacijos apie nusikalstamą pasaulį, verslą, politikus, sandorius, sąsajas. Kaip pavyksta ją gauti?
– Aš tiesiog sugebu rinkti informaciją ir ja naudotis, nepakišdamas kiaulės. Jei man pasako daugiau ir įspėja – tu apie tai nerašyk, dabar dar nereikia, aš to ir nedarau. Nors dauguma žurnalistų šiais laikais žiūri labai siaurai: sužinojau – paleidžiam. Paleidžia, ir ką? Vienos dienos, gal net valandos dviejų sensacija šiais skambių antraščių klestėjimo internete laikais. Po paros realiai jau niekas neprisimena, ką tu ten parašei ar kokį svarbų klausimą iškėlei, nes atėjo naujos informacijos srautas. Aš visada sugebu išlaikyti puikius santykius tiek su teisėsauga, tiek su nusikalstamo pasaulio atstovais. Aš nedarau jiems kiaulysčių, atsižvelgiu į žmonių prašymus, nes suvokiu – žiūrėdamas trumparegiškai šioje veikloje aš neišsilaikysiu. Suprantama, tai reikalauja daug kantrybės. Kaip ir laiko. Būna, ateini pas žmogų, ir tam, kad išgirstum kažkokią vieną reikšmingą frazę, prireikia net penkių valandų bendravimo. Išgirsti daug nesąmonių, galva plyšta, bet suvoki, kad dėl tos vienos frazės buvo verta.
Tiesa, buvo penkiolika baudžiamųjų bylų už šmeižtą ar tam tikros informacijos paviešinimą. Tie, kurie labiausiai prisidirbę, labiausiai ir linkę save balinti įvairiausiomis priemonėmis. Su pedofilu Ervydu Čekanavičiumi, tvirkinusiu berniukus, bylinėjausi septynerius metus, su Henriku Daktaru ir jo šeimos nariais – kokius ketverius penkerius metus. Bet aš visas tas bylas laimėjau, negana to, įgijau puikios teisinės patirties ir kai kuriais atvejais į teismus galėčiau net eiti be advokato – apsiginčiau.
Iki šiol nė vieno savo pašnekovo ar informacijos šaltinio nenuvyliau, iš vadinamųjų pokalbių prie kavos į viešumą niekas neišlindo. O mačiau ir girdėjau per savo gyvenimą aš tikrai daug. Gal kada nors, kai jau bus galima, kai bus saugesnė aplinka, parašysiu apie tai savo memuaruose – manau, tai jau bus tikras sprogimas. Bet jei tai ir bus – tikrai dar negreitai. Visai realu, kad iki tol dar daug visko nutiks, o dalis atsiminimų tiesiog pasimirš.
