Režisierius Rimas Tuminas, su kompozitoriumi dirbęs apie tris dešimtmečius, sako prieš dvi savaites su F. Latėnu grįžęs iš Maskvos, kur vadovauja Vachtangovo teatrui, į Lietuvą. Šiuo metu dėl koronaviruso situacijos spektakliai Rusijoje nevyksta.

„Minint Mažojo teatro 30-metį jis man taip ir pasakė: juk mes, Rimai, kartu – jau 30 metų. Aš galvoju – negali būti, mažiau. Aš jį kaip žmogų pirma pažinau, nes jis ketino studijuoti ir režisūrą baigęs konservatoriją. O aš, tik atvykęs, mane pakvietė į konservatoriją dėstytojauti, visi susipažinome, jis mane kažkaip patraukė į save  – jis mąstė natomis, mąstė apie gyvenimą muzikinio kūrinio pagrindu“, – BNS pasakojo R. Tuminas.

Pasak režisieriaus, jį „užkabino“ F. Latėno muzika vienam vaikiškam spektakliui, tačiau labiausiai patraukė ne kiek vėliau atsiskleidęs kompozitoriaus muzikinis talentas, bet užsidegimas būti teatro dalimi.

„Sugyvenome vienoje svajonėje, kalbėjome apie tą patį. Esu įsitikinęs, jis būtų labai geras, talentingas režisierius. Jis ir su aktoriais nesiliaudavo tyliai bendrauti, pasakyti, patarti, pajuokauti, kaip reikėtų daryti vienoje ar kitoje scenoje, kaip tai atrodytų jam. Patardavo ir man (...) autoriai tapome ne tik jis muzikoje, aš – scenoje, bet tapome kartu autoriai visų mūsų spektaklių, nebeatskirsiu, kas ką darėme “, – teigė kūrėjas.

Pasak R. Tumino, pastaruoju metu su juo Vachtangovo teatre dirbęs F. Latėnas turėjo begales kitų Rusijos teatrų pasiūlymų, neseniai Sankt Peterburge gavo ir garbingą apdovanojimą – „Baltijos žvaigždę“.

Režisierius prisimena ir Mažojo teatro įkūrimą prieš tris dešimtmečius kartu su F. Latėnu.

R. Tuminas. V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

„Mes labai ilgai sėdėdavome ir tylėdavome. Kažko paklausydavom, kažkokį tekstą paskaitydavome – vėl tylėdavome. Supratome, jutome, ko reikia, kas mus veda ir ko mums trūksta. Nes darome tai, ko gyvenime trūksta: trūko jam, trūko man, surasdavome papildytą gyvenimą džiaugsmu, kažkokia viltimi“, – pasakojo R. Tuminas.

Tiek jis, tiek kiti kolegos sutinka, kad jo kūryba buvo persmelkta liūdesio, graudumo.

„Jis buvo liūdesio ir vilties kompozitorius. Tokios amžinos „Requiem“ variacijos: gyvenimo, žmonių – tėvų, sūnaus netekimas jį labai sukrėtė, jis negalėjo atsitiesti po sūnaus žūties, dabar jis nuėjo pas jį, jie susitiko“, – tvirtino kompozitoriaus bičiulis.

Jis sako, kad kartu dešimtmečius dirbusi trijulė – jis, F. Latėnas ir dailininkas bei scenografas Adomas Jacovskis – negailėjo vieni kitiems ir kandžios kritikos.

„Adomas sakydavo: tau, Faustai, paprasta, tu jau visur atidarai stalčiuką – ten jau muzika parašyta, sudėta lentynėlėse, tik ištrauki ir visiems dalini. Na, o tu Adomai, ką? Vis tą pačią sieną paišai pirmyn, atgal, išilgai, stačiai? Mes ir pikdžiugiškai, ir geranoriškai, bet visada su meile, apsižodžiuodavome“, – sakė jis.

V. Gerulaitis: teatralai, intelektualai jį dievino

Muzikologas ir kompozitoriaus bičiulis Viktoras Gerulaitis sako, kad F. Latėnas buvo neabejotinai teatro kūrėjas, jo muzika išsiskyrė paprastumu – už tai jis yra sulaukęs nemažai kai kurių kolegų kritikos, nors užsienyje, ypač tarp Rusijos intelektualų, yra pelnęs didžiulį pripažinimą.

V. Gerulaitis. V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

„Jo teatro muzika yra nuostabi. Maskva, pavyzdžiui, jį dievino, visas Vachtangovo teatras, kuriame jis dirbo su R. Tuminu, jį dievino, sakė, „genialus žmogus“. Jis daug nerašė originalios muzikos, bet jis, matyt, taip nusprendė, kad rašys teatrui. Jis buvo labai talentingas, nors jį jaunystėje labai „ėdė“ kiti kompozitoriai, atsimenu, kaip jį „daužė“ Kompozitorių sąjungoje, esą jis rašąs primityvią, miesčionišką muziką. Jis rašė paprastą muziką – rašė tercijas. Jis rašė ir „žydišką“ muziką. Be to, jis yra vienintelis Lietuvos kompozitorius, kuris surengė savo autorinį koncertą Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje. Ji yra viena iš penkių didžiųjų pasaulio salių“, –  BNS pasakojo V. Gerulaitis.

„Jam plojo, kai jis išėjo pro duris, koks pusšimtis žmonių. Tai aš tokio antro kompozitoriaus nežinau, kad jam prie filharmonijos ar prie rūmų kokių plotų“, – kalbėjo muzikologas.

Anot V. Gerulaičio, didžiausias F. Latėno indėlis – muzika keliems šimtams spektaklių, tačiau jis yra parašęs ir pripažinimo sulaukusios akademinės muzikos, pavyzdžiui, jo kompozicija styginių kvartetui „Šviesiam atminimui“ ar kiti kvartetui skirti kūriniai.

„Jį yra grojęs Maskvos Spivakovo orkestras, jį grojo ir Čiurlionio kvartetas. Kai Amerikoje grojo kvartetą „Šviesiam atminimui“, tai publika privertė viską du kartus pakartoti. Operos solistė Giedrė Kaukaitė buvo vieną kartą Švedijoje, Čiurlionio kvartetas tuomet grojo Švedijos Filharmonijoje. G. Kaukaitė, nežinodama, kieno čia kūrinys, priėjo prie čiurlioniečių ir sako: kodėl, va, lietuviai negali tokios gražios muzikos sukurti. O jai sako – čia gi Latėno“, – pasakojo jis.

Pasak V. Gerulaičio, F. Latėnas buvo mažakalbis, „visiškai užsidaręs žmogus“.

„Jis mažai kalbėdavo, visą laiką klausydavosi, ką jam šneka. Šia prasme, jis buvo paslaptingas. Nors jis turėjo būti linksmas, kadangi mokėjo groti akordeonu – akordeonistai yra linksmi“,– kalbėjo kompozitorius.

Vis dėlto V. Gerulaitis sako, kad F. Latėno muziką galėtų iliustruoti ir kadaise rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio pasakyta frazė apie italų baroko kūrėją Antonio Vivaldį, jog šis parašė „vieną koncertą ir penkis šimtus jį perrašė“.

„Tai su Latėnu panašiai, jis praktiškai rašė tą pačią muziką“, – teigė muzikologas.

Faustas turėjo retą savybę

Aktorė Larisa Kalpokaitė kompozitorių F. Latėną apibūdina konkrečiai – tai žmogus, kuris nemelavo. „Pažinojau Faustą nuo pat konservatorijos laikų, nors tuomet mes tik pasisveikindavome. Artimiau susipažinome jau tada, kai kūrėsi Vilniaus mažasis teatras, kai buvo statomi spektakliai. Faustas buvo visoks, bet labiausiai – žmogus, kuris nemelavo. Jis nevyniojo žodžių į vatą. Jis arba nieko nesakydavo, arba sakydavo tiesą“, – talentingą kūrėją prisimena aktorė.

L. Kalpokaitė. A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Anot L. Kalpokaitės, toks teisingumas, kokiu pasižymėjo F. Latėnas, labai reta ir brangi savybė.

„Net nekalbu apie tai, koks puikus jis buvo kompozitorius, puikus teatro žinovas, išmintingas vadovas. Beje, prisimenu juokingą nutikimą. Seniai, kai dalyvavome festivalyje „Baltijskij dom“ ir vaidinome „Nusišypsok mums, Viešpatie“, repetavome didžiulėje didžiulėje salėje. Salė buvo tuščia, tik aktoriai scenoje, o Faustas – paskutinėje eilėje. Skamba jo sukurta muzika ir Faustas rimtu veidu sako – kokią gražią muziką parašiau, kokią gerą!“, – juokiasi šviesias akimirkas prisimindama L. Kalpokaitė.

Jautė trapumo pulsą

Vilniaus mažojo teatro režisierė Gabrielė Tuminaitė, paklausta apie F. Latėną, sako, kad kol kas kažką pasakyti apie šią netektį – be galo sunku: „Tų atsiminimų dar nelabai yra – turiu omenyje, kad buvo daug planų, daug darbų. Baisu, kas dabar taip sukurs muziką? Faustas buvo toks vienintelis... Ir ne tik Lietuvos mastu. Kur jis benuvykdavo, visi žavėdavosi jo muzika. O kas dabar?“

G. Tuminaitė. G. Skaraitienės / Fotobanko nuotr.

Pasak G. Tuminaitės, labiausia ją žavėjusi F. Latėno savybė buvo humoro jausmas. „Jis turėjo labai aštrų humoro jausmą, labai gerą, nors gyvenimas buvo tragiškas. Prisimenu, kai gastroliavome Kinijoje, Italijoje – būdavo įtampos, sunkių akimirkų, o Faustas sugebėdavo prajuokinti!“, – prisimena G. Tuminaitė.

Aktorius Almantas Šinkūnas teigia: „Mano širdyje skambėjo, skamba ir visada skambės „Nusišypsok mums, Viešpatie“ melodija – amžino gyvybės ir mirties rato tema, kurią taip tiksliai atpažino ir užrašė Faustas. Žmogus, kuris jautė mūsų trapumo pulsą ir juo pasidalino.“

Teatro vadovė Daiva Baltūsytė-Len kompozitorių F. Latėną apibūdina konkrečiai ir prasmingai – kaip nuostabų patarėją. Tą, kuris be nereikalingų emocijų suprasdavo, patardavo, įkvėpdavo ramybe ir pasitikėjimu.

Muzikos „chuliganas“

Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė F. Latėną prisimena kaip tyliai besišypsantį, kūrėją, kuris „visada kalbėdavo nedaug, bet pasakydavo svariai“.

„Faustas nebijojo įtraukti į savo muziką tokio lyg kičinio garsyno, kai ypač jo, kaip profesionaliojo muziko, kelio pradžioje, buvo vertinamas pseudorimtumas. Tai jo kalbėjimo būdas atrodydavo ne visai normatyvus, jo pozicija buvo tarsi opozicija oficioziškumui. Užtat teatro muzikoje sugebėjimas per paryškintą detalę akcentuoti atmosferą labai tiko“, –  sakė R. Gaidamavičiūtė.

Anot jos, F. Latėno muzika svarbi ir tuo, kad tuometinėje akademiškoje aplinkoje ji „vertė žmones laisvėti“, reaguoti nestandartiškai.

„8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Faustas baigė akademiją ir pradėjo dalyvauti koncertiniame gyvenime, etalonas buvo rimta, oficiozinė muzika. Jo muzikoje buvo truputėlį  chuliganiškumo, įžūlumo pagal to meto sampratą, jis tarsi provokavo tas ribas „leistina-neleistina“, už tai vyresniosios kartos autoriai jį nurašydavo kaip nerimtą“, – pasakojo ji.

Anot jos, F. Latėnas buvo imlus kitoms meno sritims, jam, pavyzdžiui, buvo artimi dailininko Audriaus Puipos kūriniai, tuo metu iš pasaulio muzikos jam buvo artimas argentiniečių tango muzikos reformatorius Astoras Piazzolla (Astoras Piacola).

„Jis iki pašaknų buvo teatro kompozitorius, bet savo elgesiu nebuvo teatrališkas, priešingai – labai santūrus. Jo muzika balansavo ant sentimentalumo ir švelnaus graudumo ribos. Jis man šiek tiek priminė jau irgi išėjusį tapytoją Raimundą Sližį, kai pagrindinė mintis yra stipriai paryškinta. Faustas nesiekė nustebinti, nenutaisydavo labai rimto veido, tiesiog, gal drąsiau už kitus atvėrė savo sielą, mokėjo išryškinti netikrumo, falšo gaidą“, – sakė ji.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas F. Latėnas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometinę valstybinę konservatoriją) baigė Eduardo Balsio klasėje – kartu su juo buvo ir kiti E. Balsio mokiniai Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, taip pat gavę nacionalines premijas.

Muzikologė atkreipė dėmesį, kad F. Latėną siejo ryšys su šių metų sausį taip pat mirusiu V. Bartuliu, viename interviu jis yra pavadinęs jį ir kitus savo kartos muzikus „romantikais sieloje“. Anot jos, F. Latėno studijų aplinka iš dalies ir galėjo lemti jo posūkį į teatrą.

„Visa ta karta – Bartulis, Martinaitis, su Masalskiu ir kitais dar studijuodami jie vieni kitus pažinojo ir labai greitai įėjo į teatrą. O Faustui užtekdavo poros akordų, ir atmosfera yra. Tad jis buvo parankus režisieriams“, – kalbėjo R. Gaidamavičiūtė.

Kompozitorius, taip pat E. Balsio mokinys Gintaras Samsonas prisiminė gerą bičiulio F. Latėno humoro jausmą, tačiau kartu ir uždarumą, kai būnant kompanijoje jis dažnai nuo kitų atsiskirdavo.

„Jis nebuvo toks ekstravertas, kuris viską išsakytų, jis užsimena – tu turi daugiau viską suprasti“, – sakė G.Samsonas.

Jis sutiko su kolegomis, kad savitas F. Latėno maištas kūrybos pradžioje oponuojant vyresniosios kartos kūrėjams galbūt ir buvo vienas veiksnių, pasukęs kompozitoriaus kelią į teatrą.

„Kai jam aiškino, kad ten nieko novatoriško nėra, jis paėmė savo studijų darbus ir taip įstojo į Kompozitorių sąjungą, o paskui rašė, ką norėjo. O dėl primityvumo – pažiūrėjus į kitų kompozitorių kūrinius, irgi, atrodytų, primityvumas. O profesionaliai pažiūrėjus, ten yra labai daug visko. O Fausto posūkį į teatrą galbūt ir lėmė tai, kad koncertinėje plotmėje tie jo kūriniai buvo įvairiai sutinkami. Bet šiaip atlikėjai jį mėgo groti, yra keli kūriniai, kurie iš repertuarų nenueina, pavyzdžiui, jo kvartetas“, – pasakojo jis.

F. Latėnas mirė eidamas 65-uosius.