„Ši mano kolekcija – atsitiktinumas, – sako Pakruojo rajone gyvenanti V. Kirnienė, paprašyta papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo. – Maždaug prieš 20 metų mano mama sugalvojo, kad aš kolekcionuoju paukštelius. Net nežinau, kodėl jai šovė tokia mintis, bet ji nupirko man keturis stiklinius paukštelius. Tokia ir buvo pradžia. Šiaip niekada nieko nekolekcionuodavau, o tada ir pradėjau.“

Ji pažymi, kad nerenka jokių atvirukų, pašluosčių, servetėlių – tik paukščių skulptūrėles. Ieško estetiškų, kuo panašesnių į tikrus paukščius. Tiesa, būna ir taip, kad ji skulptūrėlėje mato paukštį, o kiti neįžvelgia.

V. Kirnienės kolekcijos paukščiai – iš stiklo, krištolo, porceliano, paprasto ir šamotinio molio, drožti iš medžio ar kitų augalų, padaryti iš kriauklelių, metalo. Yra devyni paukščiai iš druskos. Labai daug ančių – apie 50, bet jos visos skirtingos, visos išpieštos rankomis.

Kriterijai: kolekcininkė renkasi tokias skulptūrėles, kurios ne tik estetiškos, bet ir kuo panašesnės į tikrus paukščius. / V. Kirnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Man labiausiai patinka paukščiai ši natūralių akmenų – ametisto, įvairaus kvarco, granito, malachito, onikso. Tokių turiu apie 30. Bene daugiausia paukščių yra iš švediško, čekiško Bohemijos stiklo ir Venecijos (Murano salos) krištolo. Yra ir Vokietijos porceliano, skandinaviško medžio ir molio“, – vardija kolekcininkė.

Man labiausiai patinka paukščiai ši natūralių akmenų – ametisto, įvairaus kvarco, granito, malachito, onikso. Tokių turiu apie 30.

Daugumą paukštukų ji nusipirko pati. Nemažai jų yra parsivežusi iš kelionių po užsienio šalis. Važiuoja į kokią šalį, taip po vieną du ir parsiveža, jei aplanko vienos kelionės metu kelias šalis – iš kiekvienos po vieną. Štai ir dabar neseniai vieną iš Maroko parsivežė, kitą – iš Portugalijos, iš Ispanijos jau nesivežė, nes turėjo. Daugiausia iš kelionės yra parsivežusi keturias penkias statulėles.

„Siųstis, keistis statulėlėmis nemėgstu. Kartais perku iš prekiautojų sendaikčiais, tai tie, kurie žino apie mano pomėgį, vis palieka. Tada paimu net ir tas, kurios man nelabai patinka, nes nesmagu atsisakyti – kitą kartą nepaliks, jeigu būsiu labai išranki, – pasakoja Vitalija. – Šeima, draugai kartais parveža skulptūrėlių iš kelionių ar dovanoja papuošalų su paukščiais, bet tų kitos paskirties paukščių nedaug turiu.“

V. Kirnienės asmeninio archyvo nuotr.

Paukščiai įkurdinti trijose kolekcijai skirtose spintelėse, keliose lentynose. Daug stiklinių skulptūrėlių kažkada teko padėti vonioje ant palangės, nes, kaip pasakoja Vitalija, vis atvažiuodavo tokių svečių, kurie labai norėdavo jomis pažaisti, – teko padėti ten, kad nesudužtų.

Vis dėlto ne visų paukščių gyvenimas jos namuose būna sėkmingas. „Kai pirmą kartą buvau Prahoje, dar nerinkau tų paukščių, tad ir jų parduodamų nemačiau. Kai nuvažiavau antrą kartą, kolekciją jau buvau pradėjusi rinkti, tad atrodė, kad suvenyrų parduotuvėse – vien įvairiausi stikliniai paukščiai. Nusipirkau tada juodą stiklinę gervę. Parvažiavome sėkmingai, viskas gerai. Pasistačiau ant spintelės, dariau dureles ir ta juoda gervė nuskrido ant grindų“, – iki šiol apgailestauja kolekcininkė.

V. Kirnienės asmeninio archyvo nuotr.

Suvenyriniai paukščiai, pasak jos, dažniausiai atspindi šalį, kurioje pirkti, puošiami jai būdingais tautiniais raštais ir spalvomis. Skandinaviški, pavyzdžiui, neperkrauti, kaip ir skandinaviški baldai. Kiti būna labai ryškūs, margi, spalvingi.

Kiek jai kainavo surinkti tokią paukščių kolekciją, Vitalija nelabai gali įvardyti. Tiesa, pamini turinti ir tikrai vertingų skulptūrėlių. Pavyzdžiui, Meiseno porceliano manufaktūros gaminį. Toks paukštis pačiame Meiseno porceliano fabrike kainuoja, jos žiniomis, apie 400 eurų, o ji sendaikčių turguje nusipirko vos už 3 eurus, nes žmonės tiesiog nežinojo, ką parduoda. Brangesni ir rankų darbo gaminiai, pavyzdžiui, rankomis išpieštas paukštis, kurį jai parvežė dovanų ir Meksikos.

V. Kirnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kuris paukštis mieliausias, mylimiausias? „Net nežinau. Gal tie paukščiai iš akmenų... Dar tie, kurie tuo metu būna naujausi“, – juokiasi pašnekovė.

Surinko per dešimtmetį

Rokiškyje gyvenanti Rasa pasakoja, kad viskas prasidėjo prieš dešimtmetį, 2013-aisiais, kai kraustantis iš vienų namų į kitus jai akis užkliuvo už dviejų mažų suvenyrinių gulbyčių, kurias sūnus buvo parvežęs lauktuvių iš ekskursijos. Moteris jas pasiėmė ir nuo to laiko vaikštinėdama po parduotuves ar muges ėmė dairytis gulbių. Stebėjosi: visokiausių gyvūnų, varlių, angelų yra, o gulbių – nelabai. Tada ir nusprendė, kad reikėtų pamėginti gulbių statulėles rinkti, jei tik pavyks jų rasti.

„Jeigu rasdavau – pirkdavau. Į paieškas buvo įjungti ir vaikai, ir giminės, ir bendradarbiai. Kažkas kažkur išvažiuoja, jeigu randa – nuperka ir parveža, – sako kolekcininkė. – Visaip būdavo. Vienais metais tik kelias gulbes į savo kolekciją gavau. Tačiau kolekcija vis pildėsi. Šie metai buvo dosnūs: metų pradžioje skaičiavau, kad iki 600 trūksta beveik 100, bet dabar jau 600 perkopiau, greitai ir 700 pasieksiu.“

Įvairovė: kolekcijoje – beveik 700 gulbių statulėlių ir įvairiausių gulbės formos ar gulbėmis dekoruotų daiktų. / R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

Pildyti kolekciją Rasai padėjo dalyvavimas socialiniuose tinkluose, įvairiose antikvaro mėgėjų, sendaikčių grupėse. Randa kažką, ko dar neturi, – atsisiunčia. Tiesa, atsisiųsti kainuoja, tad prašo pardavėjo rezervuoti ir palaukti, gal dar kokia gulbė atsiras. Taip viena moteris jai yra net 25 gulbes atsiuntusi.

Draugams ir artimiesiems ilgą laiką nekildavo klausimų, ką įvairių švenčių proga Rasai padovanoti. Tačiau pastaruoju metu vaikai nutarė, kad gana mamai su tomis gulbėmis žaisti, ir jų nebedovanoja, ką kita sugalvoja. Rasa nesistebi: ne taip jau lengva rasti kažką, ko dar neturi.

R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

Kolekcija džiugina

Rasos kolekcija prasidėjo nuo gulbių statulėlių, tačiau vėliau ji ėmė rinkti viską, kas susiję su gulbėmis. Dabar jos namuose – gulbės formos ar gulbėmis dekoruoti indai, vazos, užuolaidos, marškinėliai, patalynė, muilai, muilinės, dantų šepetėliai, drožtukai, trintukai, pieštukai, kvepalų buteliukai, eglutės žaisliukai, paveikslai ar dar daug visko. Iš Nyderlandų į Lietuvą greitai turėtų atkeliauti neseniai įsigytas šviestuvas-gulbė.

„Kai kas nors klausia, kuri gulbė man mieliausia ar brangiausia, visada sakau: kad ir kokios jos būtų – nors ir auksinės, kad ir kiek būtų kainavusios, pačios meiliausios man – tos dvi vaiko dovanotos gulbytės, nuo kurių viskas prasidėjo“, – sako pašnekovė.

R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

2010 m. kolekcininkė buvo surengusi savo gulbių parodą Rokiškio rajono viešojoje bibliotekoje, kurioje dirba. Šiuo metu jos namuose vienas kambarys įrengiamas gulbėms apgyvendinti – tada galėsianti ir svečius priimti, savo kolekciją parodyti.

„Aš gyvenu savo gulbėmis. Jos man – ir grožis, ir poilsis. Matau jas ir esu laiminga, – sako Rasa. – Vyras nelabai entuziastingas mano hobio palaikytojas, bet ką darysi – tenka jam susitaikyti. Vaikai kai kada paklausia: mama, ką mums reikės daryti su tavo kolekcija, kai tu išeisi? Sakau: nežinau. Tikiuosi, neišmes.“

R. Junokienės asmeninio archyvo nuotr.

Sulaukia viešnios

Rasa juokiasi, kad jos kolekcijoje yra ir tikra gulbė. Prieš trejus metus pirmą kartą raiša gulbė nebylė nusileido į tvenkinį prie jos namo. Moteris svarsto – gal dėl raišumo kitų buvo atstumta?

„Kai atskrido – palesinome. Rudenį išskrido, pavasarį vėl grįžo. Būdavo, išskrenda kelioms dienoms, paskui grįžta ir ateina į kiemą palesti, iš rankos lesalą ima, nieko nebijo. Gal prijaukinta buvo, – pasakoja pašnekovė. – Ji visada viena. Jeigu atskrenda į tvenkinį gulbės giesmininkės, tai ji jas išvaro. Šiemet pavasarį buvo atskridusi – tris mėnesius gyveno šalia. Tikiuosi, kitą pavasarį ji vėl grįš.“

Pamėgo pradėjusi tapyti

Kodėl aguonos? Kuo šis augalas ypatingas? V. Jocienė sako, kad aguonos į jos gyvenimą atėjo kažkaip netikėtai... Negalėtų sakyti, kad tai – jos mylimiausias augalas, bet pro raudonai šviečiantį aguonų lauką nepravažiuotų. Gražu ir rugiagėlės ar žibutės, bet dabar jau labiausiai žavi aguonos.

„Gal prieš 20 metų dirbau Telšių rajone esančio Tryškių miestelio kultūros namuose. Ten ilgais žiemos vakarais vykdavo įvairūs užsiėmimai – floristikos, rankdarbių ir pan., – pasakoja Vilija. – Vieną žiemą direktorė sako: o kodėl mums nepasimokius tapyti?.. Uffff, galvoju, čia jau ne man, tad nelankysiu – turėsiu bent vieną žiemą daugiau laisvų vakarų... Tačiau direktorė paprašė ateiti nors į pirmą susitikimą, nes nežinia, kiek bus norinčių. Jeigu nedaug, tai nors darbuotojai dalyvaus, o jau toliau – kaip bus, taip. Nuvažiavau. Davė geltonos, mėlynos ir baltos spalvos dažų ir pasiūlė nupiešti žalią pievą... Maišiau tas spalvas, niurnėjau, kad galėjau žalių dažų prisipirkti visokiausių atspalvių, kam čia tuos dažus maišyti, negana to, dar keliais sluoksniais tapyti... Na, bet kadangi jau atėjau – tapiau. Pabaigiau savo piešinį ir ta pieva tokia pažįstama pasirodė, visai kaip pas babytę, kur augau, kur kalniukas, pakalnikė, o ten kartkartėmis po mažą aguonėlę pražysdavo. Bėgdavau jų babytei parnešti, o ar nunešdavau iki namų – čia jau klausimas... Papasakojau mokytojai ir gavau – išimties tvarka – raudonos spalvos. Nupiešiau kelias mažas aguonėles ir viskas sustojo į savo vietas.“

V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

Taip aguonos atėjo į moters gyvenimą, o spalvas ji maišo iki šiol – teptuką kartkartėmis pasiima į rankas ir tapo, ir kas viena spalva nupiešta – jau labai nebepatinka.

„Deja, pirmas mano piešinys žuvo per vieną gaisrą patalpose, kur buvo paroda, bet tų aguonėlių tai viename, tai kitame paveiksle vis atsiranda, – sako pašnekovė. – Po paskaitos apie gydymą spalvomis išsiaiškinau, kad raudona spalva nėra mano mylimiausia, bet tai moters sveikatos spalva ir reikia save prie jos pratinti, turėti nors po mažą raudoną detalę aprangoje ar buityje, kad sveikata nemažėtų...“

Taip aguonyčių moters aplinkoje ėmė daugėti, atsirado puodelių, servetėlių... Ir virtuvė jos namuose dabar yra aguonynė. „Pradėjo labai į akis kristi puodeliai su aguonomis, tad kur tik pamatydavau – įsigydavau. Jau kai įsivažiavau, tai dabar ir dovanų aguonų gaunu, ir pati nusiperku ne tik puodelių“, – sako Vilija.

Gausa: kiekvienas kolekcijos daiktas jos aguonynėje Vilijai primena brangius žmones ar svarbius įvykius. / V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

Kolekcija – ne tik pažiūrėti

Indai su aguonomis moters namuose turi savo aguonų indaują, kurią specialiai įsigijo po virtuvės remonto, atvirukai – specialų albumą. Jei daiktai turi paskirtį – termometras, laikrodis, arbatinukas, šaukšteliai ir  naudojami pagal paskirtį, o tai, kas nenaudojama, guli specialioje dėžutėje.

„Vis žadu nupaveiksluoti viską ir susikurti nuotraukų albumą – tada būtų lengva suskaičiuoti ar pasitikslinti, yra jau namuose toks daiktas ar dar ne. Tačiau vis pritrūkstu laiko“, – sako kolekcininkė.

Ar tie daiktai turi didelę piniginę vertę? Nebūtinai. Kur kas svarbiau, kad juos pamatęs žmogus mane prisimena ir nori pradžiuginti.

Moteris svarsto – ar tikrai tai kolekcija? Mat ji mėgsta funkcionalius daiktus, tad būtent tokie, tik dekoruoti aguonomis, jos namuose ir kaupiasi. Ir jie nestovi čia tik dėl vaizdo – apsilankę draugai ir šeima drąsiai ima indus iš aguonų indaujos: suduš tai suduš.

„Labai tikslaus skaičiaus, kiek tų aguonų turiu, ir nežinau. Manau, visko yra apie 500. Tačiau kažkaip tas skaičius man ir nesvarbus – svarbu nuotaika, kurią atneša į namus aguonos, – sako Vilija. – Manau, kad jau dabar tų aguonėtų daiktų yra labai daug, o visko ir nenorėčiau turėti. Stengiuosi įsigyti tik tai, kas tikrai reikalinga arba jau labai labai man gražu. Išimtis taikoma tik puodeliams – visada pasižvalgau jų parduotuvėse ar mugėse.“

Artimieji, anot jos, kažkaip labai natūraliai priėmė šį moters pomėgį. Gal todėl, kad tai atėjo palaipsniui, o laikui bėgant tapo tarsi žaidimu. Dabar ir jiems akys užkliūva už aguonų – jei tik kur pamato, žiūrėk, ir atkeliauja kažkokiu aguonėtu daiktu nešini.

V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

Daiktai primena žmones

Moters kolekcijoje daugiausia indų, bet yra ir atvirukų, suvenyrų, kosmetikos, paveikslų, net keletas drabužių. Mažiausi yra auskariukai – aguonos žiedelis, o didžiausias daiktas – draugės nutapytas ir padovanotas paveikslas.

Įvairių švenčių proga, o ir be progos daiktų su aguonomis jai dovanoja draugai ir artimieji, bet ir pati neretai įsigyja ką gražaus pamačiusi.

Kadangi yra rankdarbių mėgėja, ir pati kažką į kolekciją pasigamina. Pavyzdžiui, turi nusilipdžiusi keramikos lėkščių su aguonomis, kartais kokį daiktą papuošia aguonomis dekupažo technika ar iš modelino nulipdyta detale, yra pasigaminusi papuošalų.

V. Jocienės asmeninio albumo nuotr.

„Įdomiausi man yra tie daiktai, kurie turi istoriją, – sako Vilija. – Atsimenu visas dovanas ir dovanotojus. Draugė, grįždama iš kelionės, parvežė paveikslą su tikra aguona. Atvirukas su aguonėtu japonišku sariu man labai labai miela. Dukros padaryti deimantukų paveikslai ar suverta karoliukų segė-aguonėlė man yra ypač brangūs. Marčios nupirkta tortinė puošia vaišių stalą per šventes. Kitos marčios ir sūnaus padovanotas paveikslas ar sveikinimų atvirukai – būtinai su aguonomis. Turiu draugių, kurios aguonas pamato visur, kad ir kur nuvyktų, – žiūrėk, jau ir atveža kokį daiktą. Jų dovanotas laikrodis su aguonomis tiksi virtuvėje, užrašų knygutė neleidžia pamiršti svarbių datų. Ar tie daiktai turi didelę piniginę vertę? Nebūtinai. Kur kas svarbiau, kad juos pamatęs žmogus mane prisimena ir nori pradžiuginti. Man ta šiluma lieka ilgam.“

Būtent tiek boružėlių namuose turi šilutiškė Estera Žiliuvienė. Tiesa, visos taškuotosios jos namuose – patys įvairiausi daiktai. Tačiau aplanko ir tikrosios, kai kurios jos namų balkoną, dideliam moters džiaugsmui, net pasirenka žiemos miegui.

Iš kur ta meilė ir išskirtinis dėmesys boružėlėms, pašnekovė negali pasakyti. Tiesiog prieš kokį dešimtmetį vieną dieną namuose atsirado pirmoji boružėlė, o paskui ją – ir visos kitos. Dabar moters namuose šimtai įvairių raudonų ir juodai taškuotų daiktų – žaislų, žaidimų, laikrodžių, taupyklių, knygų skirtukų, atvirukų, statulėlių, dėžučių, mokyklinių priemonių, servetėlių, rankšluosčių, žvakučių, žiebtuvėlių, indų, magnetukų, žvakidžių, gėlių vazonų, pagalvėlių, kilimėlių ir dar daug visko.

Aplinka: boružės Esteros namuose draugiškai įsikūrusios specialiose lentynose. / E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Tik gerokai vėliau kolekcininkė išsiaiškino, kad boružė – jos talismanas, nes pagal horoskopą ji – Liūtas. „Keista buvo, kai sužinojau. Atrodytų, liūtas – toks grėsmingas gyvūnas, o jo talismanas – mažutė boružėlė“, – stebisi Estera.

Nusiperka ji ir boružėmis puoštų drabužių, juos mielai dėvi, įvairių aksesuarų – rankinių, segių, auskarų, vėrinių, juos puošiasi. Net dekoruotus boružėmis batus turi.

„Saldainiukų būna visokių boružiukų – tai aš nusiperku ir vis sakau, kad valgysiu, bet pati nevalgau, nebent pasidaliju su kitais“, – sako pašnekovė.

Boružėlių E. Žiliuvienei dovanoja šeimos nariai, draugai, pažįstami – visi žino jos pomėgį, tad, kas kur pamato, nuperka. Turi boružėlių iš įvairių pasaulio šalių – Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Turkijos, Italijos.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Pati irgi perka – iš kolekcininkų grupių, internetinėse parduotuvėse. Sako, užeina ko nors ieškodama į kokį internetinį puslapį, ta pačia proga patikrina, ar yra boružėlių. Randa – perka ir siunčia namo. Tik dabar jau renkasi kuo mažesnes, nes nebetelpa namuose – šiuo metu savo kolekcijai Estera skyrusi vieną kambarį.

Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos. Labai mieli man šie maži padarėliai.

„Feisbuko kolekcininkų grupėje susipažinau su viena moterimi, kuri man pasiūlė boružėlę, – nusipirkau. Ji gyvena užsienyje, po blusturgius vaikšto, tai dabar vis ką radusi klausia, ar man reikia. Nuperka ir atsiunčia. Oi, kaip džiugu tuos siuntinius gauti“, – sako kolekcininkė.

Pati kur nors nuvykusi boružėlių parsiveža – jai net nereikia ieškoti, bet kur užėjus iškart į akis krinta, o kiti net nepastebi. Kitą kartą tiesiog jaučia, kur užeiti reikia.

„Pastaruoju metu stengiuosi šiek tiek save riboti, nes boružėlių jau tikrai daug ir kartais pagalvoju: kur jas dėsiu, kam paliksiu? – sako pašnekovė. – Sūnūs mano dideli, jiems tokie dalykai neįdomūs. Anksčiau galvojau, gal turėsiu anūkėlę, tai kai pamatydavau kokių mergaitiškų drabužėlių, vis pirkdavau. Tačiau turiu anūkėlį. Jam esu dovanojusi ne vieną boružėlę. Kartais kokias kojines su boružėlėmis užsimauname ir vaikštome abu vienodomis kojinėmis.“

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia boružė moters kolekcijoje – pripučiamas pufas. Boružės, už kurias teko sumokėti daugiausia, – segės, auskariukai, bet ir tie nebuvo labai brangūs. Sako, jei ką labai gražaus pamatytų, nepagailėtų ir 100 eurų. Tačiau ne daiktų vertė svarbiausia, o tai, kad jie yra širdžiai mieli.

„Kartais, kai būna liūdna, einu į miestą ieškoti boružėlių. Visada randu – tad nuotaika pasitaiso. Matyt, yra kažkoks vidinis poreikis“, – svarsto Estera.

Laisvalaikiu ji sako paskaitanti ir apie tikrąsias boružes, kurių pasaulyje yra labai daug rūšių. Juokauja, kad, benaršydama internete, ir kalbų pasimoko, – tenka išsiaiškinti, kaip boružė vadinasi kitomis kalbomis, pavyzdžiui: švediškai – nyckelpiga, prancūziškai – coccinelle, lotyniškai – adalia, lenkiškai – biedronka, ispaniškai – mariquita.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos, – juokauja kolekcininkė. – Labai mieli man šie maži padarėliai ir šiaip mėgstu mažus daiktus. Kažkas renka didelius, grubius daiktus, o man reikia smulkių, gražių – tokių, kad net suskaičiuoti, kiek jų yra mano kolekcijoje, būtų sunku.“

Prieš šešerius metus Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Estera rengė savo kolekcijos parodą – boružių jau tada turėjo apie 500. Nuo to laiko taškuotųjų tiesiog nebeskaičiuoja, bet visada mielai savo kolekcijoje randa vietos vis naujoms.

Ne kepti, o kolekcionuoti

V.Zykutė pasakoja, kad jos mama turėjo keturias suvožiamas keptuves: grybukų, gaidelių, voveryčių ir čirvinių blynų. Vaikams, kai maži buvo, skanumynus kepdavo. Ir Vita panoro savo dukrai kepti. Bet iš tėvų juk neimsi, juo labiau kad vaikai šeimoje buvo trys: vienas paims, kitas irgi norės. Tėvams tos keptuvės taip pat dar reikalingos – anūkams skanumynų iškepa.

Tiesa, Vitai išsikrausčius gyventi pas vyrą, mama grybukų keptuvę jai padovanojo, bet ir čirvinių, ir gaidelių išsikepti norėjosi. Todėl ėmė pati tų keptuvių ieškoti sendaikčių grupėse internete.

„Kai įlindau į sendaikčių grupes keptuvės ieškodama, tai oho kiek ten visko pamačiau – pasirodo, dar tokia yra, o dar ir šitą galima iškepti... Ieškojau tos savos keptuvės. Vienokią nusiperki, paskui kitokią pamatai – ir tos norisi. Taip jų vis daugėjo“, – sako moteris.

Tik štai keptuvių dabar gausybė, o kepti laiko beveik nėra. Ir apskritai, kad visas išbandytum, anot kolekcininkės, – gal pusei metų tektų namie užsidaryti. Vitai juk savo darbą dirbti reikia, buities darbais namuose užsiimti.

„Na, kai jau keptuves renki, tai vis tiek knieti vieną kitą pabandyti, kas čia per krokodilas išeis, – juokauja Vita. – Bet ilgainiui supratau, kad aš arba kepu, arba kolekcionuoju. Kadangi esu toks daugiau garažo, o ne virtuvės žmogus, tai nusprendžiau, kad geriau kolekcionuosiu. Jeigu bus badas, tada ir kepsiu.“

Kiekviena keptuvė turėjo savo šeimininkę, savo gyvenimą, tad visos jos kažkuo išskirtinės.

Moteris pasakoja, prieš kokius trejus metus pabandžiusi kepti – prieš Velykas nusprendė vaikui šventę surengti, kepinius padažyti, glazūrų visokių prigamino. Tepė, tepė... Dukrai greitai atsibodo: kokio grybuko galvą padažo – iškart nukanda. Vita dar kažkiek glazūravo, tačiau ir jai greitai kantrybė baigėsi – paliko visus kepinius ant stalo, vėliau ir be glazūros suvalgė.

Kepinių receptas, sako, nuo seno užsilikęs, dar mamos naudotas. Tiesa, ant kai kurių vartomų keptuvių yra įlieti receptai. Kažkada vokišką receptą norėjo išbandyti, bet labai daug sviesto ten dedama, o kai daug sviesto – keptuvė juo labai apteka.

Sunku rasti informacijos

Keptuves V.Zykutė teigia dažniausiai perkanti įvairiose grupėse, kur prekiaujama sendaikčiais. Iš pradžių pati ieškojo, o dabar jau net ieškoti nereikia – kai tik ko įdomaus atsiranda, gauna pranešimą, ar draugai, pažįstami nuorodą atsiunčia. Pirks ar ne, priklauso nuo to, ar keptuvė kuo nors įdomi. Na ir kaina, suprantama, turi įtakos.

„Nesu aš nesu ta kolekcininkė: pamatė, kad tokios neturi, būtinai reikia, kad ir kokia kaina būtų! Ne. Paskaičiuoji, kad nenuskriaustum šeimos“, – sako moteris.

Brangiausia jos įsigyta keptuvė kainavo 130 eurų. Ši keptuvė neypatinga, bet ji labai reta. Joje gali išsikepti šachmatus.

Kitas keptuvių paieškos būdas – vadinamieji garažiniai sendaikčių išpardavimai. Kai vyras, remontuojantis senovinius automobilius, važiuoja automobilių ar jų detalių ieškoti, ir Vita kartu traukia, nes garažuose, anot jos, daug visokio gėrio galima rasti. Ten ji, pavyzdžiui, rado savo vienintelę datuotą keptuvę – 1917 m. „Pamačiau, tai net rankos drebėti pradėjo. Laimė, kaina įkandama buvo“, – pasakoja.

V.Zykutės kolekcijoje – dvi keptuvės su datomis. Pirmoji – su pagaminimo data, 1917 m., o ant kitos keptuvės išgraviruoti 1976 m., bet, matyt, tais metais ji tik buvo kažkam kažkokia proga padovanota, o pagaminta gali būti pokariu.

„Labai sunku nustatyti keptuvių amžių, nes jos santykinai panašios. Tos vartomos dažniausiai yra prieškario arba karo laikotarpio. Kodėl tiek kepiniai bado blynais vadinosi? Nes niekas neturėjo jokio sviesto, džiaugėsi miltų turėdami, – pasakoja kolekcininkė. – Tos žirklinės keptuvės, kur lyg žirklėm suspaudžia tešlą ir į krosnį kiša, gali būti ir XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios. Grybukų keptuvių, kurios su rankenomis, amžių gali įtarti nebent pagal tai, iš kokios medžiagos jos pagamintos, arba iš rankenų, jeigu jos lietos. Štai čia ir problema – ne mašina, ne koks vežimėlis, kad galėtum pažiūrėti, kokiais metais kokius gamino, bet kokios informacijos apie tas keptuves sunku rasti.“

Nelengva sužinoti net ir tai, kur jos gamintos. Iš 100 keptuvių gal tik ant keturių penkių – minimali informacija, tarkim, kažkokios mašinų gamyklos įspaudas. V.Zykutė pastebi, kad dauguma sovietinio laikotarpio keptuvių – ukrainietiškos.

„Kadangi nesu kaupėja, o kolekcininkė, noriu, kad žmonės pamatytų mano surinktas keptuves, kokių jų būna, todėl surengėme parodą Mikalavo kaimo bendruomenės namuose, vyksiančią visą kovo mėnesį. Tikiuosi grįžtamosios reakcijos – gal kažkas kažką girdėjo apie tas keptuves, kažkur kažkokios informacijos matė ir praneš, papasakos, pasidalys“, – sako Vita.

Lemtinga dovana

Biržai – miestas Šiaurės Lietuvoje, Aukštaitijoje netoli Latvijos sienos. Nedidelis, bet didingas, viliojantis savo išskirtiniu gamtos grožiu, ypatingais jos reiškiniais ir turtinga istorija. Kiekvienas užsukęs į šį miestą turi galimybę apsilankyti „Biržų arbatinėje“ ir senovinių arbatinukų galerijoje-muziejuje.

Arbatinė ir arbatinukų muziejus įsikūrę 1920 m. statyto medinio namo, kuris prikeltas naujam gyvenimui, pirmame aukšte. Antrame aukšte įrengtas viešbutis, kurio autentišką dvasią kuria antikvariniai baldai, skoningi interjero aksesuarai ir, žinoma, arbatinukai.

„Biržų arbatinėje“ eksponuojamą arbatinukų kolekciją, kurioje jau apie 800 eksponatų, surinko arbatinės įkūrėja Irena Korsakienė. Čia arbatinukai – kur bepasisuksi: ir ant lentynų, ir languose, ir specialiai jiems pritaikytose patalpose. Dideli ir maži, išraižyti įvairiausiais įrašais ir ornamentais.

Irena pasakoja, kad pirmiausia jos gyvenime atsirado arbatinė – reikėjo kažką veikti, todėl prieš maždaug 20 metų ją ir įkūrė.

Kažkam negaila pinigų brangiems batams, o man negaila arbatinukams. Aš tikrai vietoj batų mieliau pirksiu arbatinuką.

„Kadangi turėjau arbatinę, prieš maždaug penkiolika metų gavau dovanų – giminaičiai iš užsienio atvežė senovinį arbatinuką. Nuo jo viskas ir prasidėjo“, – pasakoja I.Korsakienė.

Pirmasis arbatinukas niekuo neišsiskyrė – paprastas, nedidelis. Vėliau pati nusipirko vieną, kitą, trečią – darėsi vis įdomiau. Apie dvejus trejus metus kolekcija pildėsi lėtai, o paskui reikalai įsivažiavo. „Pastaruoju metu jau niekas kitas neberūpi, arbatinukų paieška tapo nebepagydoma liga – tik ir galvoju, kur jų rasti, – juokiasi kolekcininkė. – Kad ir kur važiuoju, pirmiausia skubu į antikvariatą, į sendaikčių turgelius, vis ieškau įdomesnių arbatinukų. Jų turiu jau apie 800. Anksčiau lengviau būdavo surasti senų arbatinukų, dabar jau sunkiau. Didžiąją dalį arbatinukų parsivežiau ar atsisiunčiau iš užsienio, dalį radau Lietuvoje.“

Kolekcininkė tapo išranki

Arbatinukus I.Korsakienė ir pati perka, ir dovanų gauna. Būna, kad arbatinėje apsilankę žmonės vėliau dovanų kokį arbatinuką atneša. Kartą net anoniminio siuntėjo siuntinuką su arbatinuku gavo.

Tiesa, Irena pati pripažįsta, kad tapo išranki, – sunku jai įtikti. Pati paprastai ieško, kad daiktas būtų įdomus, turintis istoriją, kuo senesnis – tuo geriau.

Nusipirkusi naują eksponatą, ieško apie jį informacijos: kas pagamino, kur, kokiais metais. Taip ir pati daug naujo sužino, istorijos mokosi. Stengiasi pirkti būtent tokius, ant kurių yra gamintojo antspaudas, o kai aiškus gamintojas, pagal jį ieško informacijos. Mat skirtingi fabrikai skirtingais metais skirtingai savo produkciją žymėdavo.

Brangiausias finansine prasme eksponatas jai kainavo per 1 tūkst. eurų. Tai buvo vadinamasis samovaras – senovinis, retas. „Žinote, kaip sakoma, – lengviau rasti 100 eilinių nei vieną ypatingą. Kai jau randi tą ypatingą, tai jis ir kainuoja“, – sako kolekcininkė.

Parduotuvėje eksponuojami metaliniai arbatinukai – žalvario, vario, pasidabruoti. Dar bene antra tiek jų Irena turi namuose, tik porcelianinių, kurių neeksponuoja, tiesiog renka savo malonumui.

Svarbiausi: arbatinukai įkurdinti ir arbatinės languose, ir lentynose, ir specialiai jiems įrengtose patalpose.  I. Korsakienės asmeninio archyvo nuotr.

Viename rado lobį

Seniausias kolekcijos arbatinukas – su 1791 m. data ir meistro įspaudu. Anot I.Korsakienės, galbūt yra ir senesnių, bet ne ant visų yra pagaminimo datos. Seniausią eksponatą ji pirko aukcione Anglijoje. Daugiausia arbatinukų ir parsivežė iš Anglijos, nes ten jau kelis šimtmečius veikia arbatinukų gamykla. Dauguma samovarų atkeliavo iš Rusijos.

Sename arbatinuke iš Tibeto kolekcininkė rado seną kinų kalba rašytą raštelį. Kai į arbatinę prieš pat pandemiją buvo užsukusi kinų pora, paprašė jų, kad perskaitytų. Moteris kaip tik studijavo senovės kinų kalbą, tad išvertė – ten moters vyrui kadaise rašytas laiškas.

„Man labai patinka tie, ant kurių kažkas išgraviruota. Štai ant vieno užrašyta: „Tėčiui ir mamai sidabrinių vestuvių proga.“ Ir metai – 1802. Gaila, kad šeima neišlaiko tokių daiktų“, – sako moteris.

Viename arbatinuke Irenos šeima net lobį rado. „Įdomiausia, kad tas arbatinukas pas mus jau buvo apie dešimt metų. Nuvalydavome dulkes, bet į vidų taip ir nepasižiūrėdavome. Vieną dieną man skambina vyras. Sako: lobį radau. Pasirodo, per visus tuos metus arbatinuke gražiai į maišiuką sudėti gulėjo auksiniai moters papuošalai: grandinėlė, žiedelis, auskariukai. Papuošalai gal kokio pusšimčio metų senumo“, – prisimena Irena.

Kuris arbatinukas kolekcininkės mėgstamiausias – sunku pasakyti. Skirtingais gyvenimo tarpsniais jai patinka skirtingi arbatiniai. Vienu metu labiausiai patiko rytietiški, šiuo metu – carinės Rusijos laikų arbatinukai.

Paklausta, ar negaila tokiems daiktams, kurie tiesiog lentynoje stovi, pinigų leisti, pašnekovė atvira: „Kažkam negaila pinigų brangiems batams, o man negaila arbatinukams. Aš tikrai vietoj batų mieliau pirksiu arbatinuką.“

LRT radijo žurnalistė Odeta Vasiliauskaitė tai daro jau gana seniai. Jos atostogų kuprinėje visuomet rasite suknelę, aukštakulnius ir ryškiai raudoną lūpdažį. Jei kartais netyčia pasitaikytų galimybė nueiti į operą...

– Esu, švelniai tariant, šokiruota. Niekaip nesuprantu, kokiu būdu galima kolekcionuoti operas?

– Kadaise šiek tiek studijavau operinį dainavimą. Deja, dėl įvairių priežasčių jis taip ir liko mano gyvenimo rožine svajone. Užtai dabar turiu ypatingą hobį – aš kolekcionuoju operas. Tiksliau, aš vertinu tą operinę visumą – tiek operos teatro eksterjerą-interjerą, tiek atlikėjų sąstatą, dirigentą, tiek ir tuo metu žiūrimos operos pastatymą.

Kadaise šiek tiek studijavau operinį dainavimą. Deja, dėl įvairių priežasčių jis taip ir liko mano gyvenimo rožine svajone. Užtai dabar turiu ypatingą hobį.

– Jei jau turite tokį įdomų hobį, turbūt planuojate keliones gerokai iš anksto. Ar daug operų suvalgė pavasariop prasidėjęs karantinas?

– Apvalgė apvalgė... Turėjau bilietus į Barselonos operos ir baleto teatrą, Richardo Wagnerio operą. Dievinu jį. Kai perku bilietus, visuomet taikau, kad būtų kas nors iš R.Wagnerio repertuaro su gera atlikėjų sudėtimi.

– Ar atostogų šalį derinate prie geidžiamos operos, ar atvirkščiai – pirma renkatės miestą, o tik paskui ieškote, ką jis siūlo operos gerbėjams?

– Jei kokia dėmesio verta opera pasitaiko per mano atostogas, aš nepriekabiauju – perku bilietus ir tenkinuosi, kas vyksta tuo metu. Bet jei skrendu specialiai žiūrėti kažkokios operos, ją renkuosi labai atsakingai. Įvertinu viską – ir atlikėjus, ir kompozitorių, ir dirigentą, ir pačią vietą. Jei jau moku nemažus pinigus, tai norisi visapusiškos kokybės. Mano atostogų plane visuomet būna tos šalies, į kurią vykstu, operos teatrai. Išskyrus, kai lankiausi vadinamojoje Juodojoje Afrikoje – Zimbabvėje, Zambijoje, Mozambike. Ten jų ieškok neieškojęs: žmonės susikoncentravę į išgyvenimą, o ne į gyvenimo malonumus. Juk opera nėra pirmo būtinumo prekė.

Pasirengusi: kokteilinė suknelė, aukštakulniai ir raudonas lūpdažis – susitikimui su operos menu O.Vasiliauskaitė ruošiasi pagarbiai.

– Kiek suprantu, operų kolekcionavimas nėra jūsų vienintelis hobis. Antroje vietoje, jei neklystu, turėtų būti kelionės?

– O taip. Tikrai esu daug kur keliavusi. Kažkada suskaičiavau, kad iš viso esu aplankiusi apie 50 pasaulio šalių. Bet vėlgi, kai kas galbūt pareplikuos, kad mano aplankytos šalys yra kvailos (juokiasi). Aš, tarkim, niekada gyvenime nesu buvusi Egipte, kur visi lietuviai važiuoja atostogauti. Kodėl? Nežinau... Užtai net du kartus buvau Pietų Amerikoje ir likau sužavėta Iguasu kriokliais, esančiais ant Brazilijos ir Argentinos sienos.

Dažnai aš tiesiog atsiduriu reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, kai draugai planuoja keliones. Taip yra tekę prisijungti ir prie medikų (kvatojasi), kurie pernai skrido į Irako Kurdistaną skaityti pranešimų kažkokioje konferencijoje. Jie mane pasiėmė kaip lydintį asmenį. Ten operos teatro neradau, bet kažkas, pamenu, siūlėsi man surasti kokį vietinį atlikėją, kad (jei jau man taip reikia) – pagiedotų.

Dar daug šalių aplankiau su choru "Virgo", kur per išvykas būdavo galima pamatyti ir operas. Teko laimė išvysti Kubos, Argentinos, Japonijos, Urugvajaus, Singapūro, Taivano teatrų pastatus ir paklausyti įvairiausių kūrinių.

– O kaip atrodo opera Azijos šalyse? Ar ji panaši į tą klasikinę, prie kurios pratusi išlepinta europiečio akis ir ausis?

– Nieko panašaus į vakarietišką operą. Azijoje ji turi daug nacionalinių bruožų. Mano akiai ir ausiai, tarkim, kinų nacionalinė opera pasirodė kiek keistoka. Galbūt ji buvo labai aukšto meninio lygio (vertinant jų azijietiškais standartais) ir galbūt aš neturiu kompetencijos apie ją kažkaip ne taip kalbėti, bet... man ji nepatiko. Tai buvo ne tai, ko aš tikėjausi. Man operoje, visų pirma, turi būti geras, taisyklingas atlikimas. Kadangi jau esu šiek tiek studijavusi šį žanrą, tad nesunkiai girdžiu, kai žmonės nusidainuoja arba blefuoja. O aš kaifuoju nuo gero dainavimo.

– Koks pirmasis jūsų kolekcijos egzempliorius?

– Šis hobis prasidėjo nuo Buenos Airių... Ten yra toks Kolono teatras (isp. Teatro Colón, "Kolumbo teatras") – vieni didžiausių ir svarbiausių operos rūmų pasaulyje, kurie turi net 2 367 vietas (vien stovimų – 1 000). Jame yra dainavusios ir mūsų lietuviškos operos žvaigždės (pvz., Irena Milkevičiūtė). Pamenu, kad man be proto patiko tas teatras ir aš užsikabliavau. O gal ir ne nuo to.

Dar iki kelionės į Buenos Aires aš labai mėgau klasikinę muziką, dažnai lankydavausi operos teatruose. Paskui įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, ėmiau ten studijuoti klasikinį dainavimą, bet gyvenimas viską sudėliojo taip, kad operos soliste netapau. Supratusi, kad tikrai nedainuosiu operoje, savo svajonei suteikiau kiek kitokį materialų pavidalą – pradėjau kolekcionuoti operas. Tai nebuvo vienos dienos šuolis – t.y. ryte atsikėliau ir nusprendžiau, kad nuo šiol bus taip. Svajonę ėmiau realizuoti tuomet, kai jau galėjau sau tai leisti materialiai. Juk pripažinkime, kad visi tie mūsų hobiai turi savo kainą... Tik vieni renka brangias knygas, o aš renku operas ir nė nesvajoju, kad kada nors man tai atsipirks.

– Beje, kaip tas jūsų operų rinkimas atrodo fiziškai – renkate spektaklių bilietus, programėles ar tiesiog darote asmenukes įvykio vietoje?

– Kažkada rinkau programėles, dariau nuotraukas, o dabar man patinka asmenukės. Juk esu šių dienų žmogus. Taigi pasidarau asmenukę teatre, o prie nuotraukos feisbuke pridedu žymą #OperaCollection, kurią pati ir sugalvojau.

Įvairovė: Odeta yra aplankiusi 30 šalių operos teatrus.

– Ar visuomet kažkur keliaudama dedatės į kuprinę suknelę operai? O gal leidžiate sau prasmukti į operą su sportiniais marškinėliais ir džinsais – juk vis tiek niekas nepažįsta?!

– Oi, ne. Ką jūs. Net turėdama labai mažai laiko persirengti aš to nedarau. Gerbiu orkestrą, dirigentą, solistus, teatrą. Mano nuomone, jei atvyksti ne stačia galva iš oro uosto, turi tinkamai tam pasiruošti.

Todėl visuomet mano kelioninėje kuprinėje yra, kaip aš sakau, budinti kokteilinė suknelė, kuri nesilamdo. O dar – budintys aukštakulniai bateliai ir būtinai – ryškiai raudonas lūpdažis. Su tais trimis akcentais aš jaučiuosi pasipuošusi ir galinti žengti į sakralią operos teatro erdvę.

Beje, daug kartų gyvenime man būdavo taip, kad aš atsirasdavau tuose operos teatruose tiesiog beeidama pro šalį. Tarkim, eini apžiūrėti tik pastato, o ten – renginys, į kurį eiti kaip ir neplanuota.

Sykį taip buvo Naujųjų išvakarėse Brazilijoje, prie San Paulo operos teatro. Atsidūriau ten su šortais ir pliažinėmis šlepetėmis – juk ėjau iš paplūdimio. O ten – šventinis spektaklis. Žmogelis prie įėjimo man sako, kad jei suspėsiu persirengti ir atsidursiu prie pastato durų maždaug 19.15 – galėsiu stebėti koncertą nemokamai. Tą bėgimą – persirengti buvo likę gal dešimt, penkiolika minučių – prisimenu iki šiol: straksėjau per gulinčius pliaže žmones, gultus, šunis… Bet vis dėlto spėjau!

– Minėjote, kad R.Wagneris – jūsų mylimiausia operos figūra…

– Atmetus jo politinius įsitikinimus ir antisemitizmą, aš vis tiek jį myliu. Jo dieviška muzika pakylėja. Tiesa, neneigsiu, kad R.Wagneris buvo ir Hitlerio mėgstamiausias kompozitorius. Pagal tam tikras jo operų uvertiūras koncentracijos stovyklose būdavo deginami žydai. Todėl anksčiau Izraelyje R.Wagneris buvo visai negrojamas, ir tik dabar pradedamas reabilituoti. Kai maždaug prieš dešimt metų buvo nuspręsta pirmą kartą sugroti R.Wagnerį, žiūrovai buvo įspėti, kad skambės šio kompozitoriaus kūrinys ir, kas nori, gali išeiti iš salės.

– O jei dabar perjungtume mygtuką nuo jūsų kolekcijų prie mylimo darbo. Esate LRT radijo žinių vedėja. Išduokite, kokios jūsų darbo tiesioginiame eteryje subtilybės?

– Na… kelis kartus per savaitę man tenka keltis labai anksti ryte. Vasarą net 5.17 val. Per daugiau nei dvylika savo darbo metų galiu pasididžiuodama pasakyti, kad esu pramiegojusi tik vieną kartą, bet ir tai spėjau į eterį. O atsitiko taip, kad kėliausi ir… besėdėdama lovoje užmigau. Gal kokiam pusvalandžiui. Prabundu – telefonas rankoje. Tai į darbą nulėkiau per 15 minučių kaip koks viesulas.

– Ir nuo to laiko pramigimas – baisiausia jūsų fobija?

– Galbūt. Jei kitame darbe gali pasakyti: sorry, padarysiu po 10–15 minučių. Tai mano darbo specifika liepia daryti čia ir dabar: gi nebus taip, kad žinios palauks. Turi daryti greitai arba laikas pralenks tave. Laimei, aš ir šiaip gyvenime greita. Galbūt ta savybė mane ir gelbėja.

– Tai jums ir gyvenime viskas turi būti čia ir dabar?

– Tikrai taip. Mano spėrumas mane daug kartų yra išgelbėjęs, bet daug kartų ir pražudęs. Kaip aš sakau, LRT radijas man yra tarsi šventė, nes aš galiu matyti rezultatą iš karto. O kitiems (kurie dirba, tarkim, prie visokiausių projektų) jo reikia laukti ilgai.

– Ar yra buvę atvejų, kad, liaudiškai tariant, prisidirbote tiesioginiame eteryje ir dėl to vis dar save graužiate?

– Visko būna, bet jau nebesigraužiu. Supratau, kad nesveika graužtis dėl to, ko negali pakeisti. Bet vieną liapsusą prisimenu iki šiol. Prieš maždaug dešimt metų aš palaidojau vieną garsenybę 15 minučių anksčiau, nei ji mirė. Aišku, po ketvirčio valandos ji mirė iš tiesų, bet tuomet, kai kalbėjau į eterį, ją dar tik atjunginėjo nuo gyvybę palaikančių aparatų. O aš per trumpąsias žinias paskelbiau, kad jau viskas. Sūnui pradėjo plaukti užuojautos žinutės, kai jis dar tik atsisveikino su mama...

Na ir kas, kad tai įvyko ne dėl mano kaltės: juk gavau tokią informaciją. Tada aš visiems laikams įsisąmoninau, kad už tai, kas išeina į eterį iš mano lūpų, esu atsakinga tik aš viena.

– Ar nebijote, kai pranešate tokias liūdnas žinias, kad sudrebės balsas ar susigraudinsite?

– Anksčiau išties labai bijodavau. Ypač tokių jautrių naujienų. Tarkim, apie avarijas, kai reikėdavo pranešti, kad žuvo daug žmonių. Dabar įgijau patirties. Įsisąmoninau, kad toks yra mano darbas: padaryti medinį veidą ir mediniu balsu (juokiasi) perskaityti tekstą. Kadangi mano balso diapazonas gana platus – turiu galimybę ir pažaisti su juo skaitydama žinias.

– O būna, kad atsikeliate ryte – ir balso nėra, arba jis užkimęs, nemalonus, džeržgiantis?

– Jei aš užkimstu, viduriuko nėra: lieku visai be balso. Ačiū Dievui, tai būna labai retai. O kai atsitinka, gelbsti šilti gėrimai. Jei atsikeliu ir jaučiu, kad su balsu kažkas ne taip, išsyk beriu greitakalbe: pakopa po pakopos, pakopa po pakopos… Kad artikuliaciją susidėlioti. Gelbsti ir dainavimo pratimai, bet, deja, ryte nėra patartina dainuoti. Nes tavo balso stygos iki 10 valandos dar miega.

– Anksčiau LRT radijo klausytojai girdėdavo tik jūsų balsą, dabar internetu ir per naktines žinias televizijoje (apie 3–4 val.) jau galima matyti ir žmogų, skaitantį žinias. Ar toji nauja specifika jūsų netrikdo?

– Ne, netrikdo… Praktiškai mus mato labai nedaug kas. Ar niekada nenorėjau vesti kokią pramoginę laidą? Oi ne. Esu ne pramoginio žanro kirpimo žurnalistė. Aš – grynai žinių ir faktų žmogus. Pramogos manęs visiškai nedomina. Tikrai nenoriu, kad apie mane sakytų: va čia toji, kuri per radiją skaito žinias, o čia dabar kažkokią maklę daro… Mano misija – gerbti save, savo klausytoją ir profesionalumu pateisinti nacionalinio transliuotojo vardą. Labai mėgstu ir vertinu savo darbą. Nemanau, kad man derėtų dar kažkokia papildoma etiketė nei ta, kurią turiu dabar – LRT radijo žurnalistė.

Kolekcinės įdomybės

Brangiausias bilietas. 2019 m. balandį skridau į Vieną žiūrėti R.Wagnerio "Parsifalio", kuris truko beveik 6 val. (su dviem pertraukomis). Bilietai vienam žmogui kainavo 269 eurus.

Pigiausias bilietas. Šį bilietą eidama iš pliažo San Paule įsigijau nemokamai, nes sugebėjau per maždaug 20 minučių iš pliažo mergaitės pavirsti solidžia operos dama su teatrine suknele ir raudonomis lūpomis.

Gražiausias teatro pastatas. "Gran Teatro de La Habana" – kitaip sakant, teatras Havanoje, Kuboje. Jis visas iš gryno marmuro. Pastatą suprojektavo belgų architektas Paulas Belau. Be galo įspūdingas!

Keisčiausias operos pastatas. Jis yra Singapūre. Tai specifinio kvapo vaisiaus – durijaus – formos pastatas, kurio viduje telpa viskas – ir koncertų, ir parodų salės, ir muzikos prekių parduotuvės, kur gali nusipirkti net smuiką ar fortepijoną.

Skaniausia kava ir pyragaičiai. Karštas šokoladas mūsų Vilniaus operos ir baleto teatre yra tikrai pats skaniausias desertas pasaulyje. Visur kitur, kad ir kaip keistai skambėtų, – neskanu. Pateisinimas tam būtų tik vienas – ne valgyti ar gerti susirinkome. Kava daugmaž skani visur, išskyrus Briuselio operos teatre.

Neseniai aplankyta opera. Šį rugpjūtį buvau Klaipėdos miesto gimtadieniui skirtoje R.Wagnerio operoje "Skrajojantis olandas". Tikrai paliko didelį įspūdį.

Neišsipildžiusi svajonė. Šiais metais norėjau nuvykti į Bairoitą Vokietijoje. Jis garsus visame pasaulyje dėl kasmetinio Bairoito festivalio, per kurį atliekamos XIX a. R.Wagnerio operos. Deja, dėl karantino šią svajonę teko atidėti kitiems metams.

Daugiausiai kartų matytos R.Wagnerio operos. "Skrajojantį olandą" mačiau gal devynis kartus. "Valkirijoje" buvau gal penkis kartus, "Parsifalyje" – kokius tris, "Lohengrine" ir "Tannhauseryje" – po du. Tai buvo skirtingi pastatymai, bet mielai eičiau ir į tuos pačius, nes be galo vertinu šį kompozitorių.

Asmeninis rekordas. Iš viso esu aplankiusi apie 30 teatrų įvairiausiose šalyse, mačiusi daugiau nei 100 operų.

Rusijoje gimusi, 13 metų Didžiojoje Britanijoje praleidusi menotyrininkė šiandien savo namais vadina Vilnių. "Niekada negalvojau, kad gyvensiu Lietuvoje, bet gyvenimas kartais susiklosto netikėtai", – šypsosi pašnekovė. Į susitikimą ją atlydėjo Aidas – ištikimas žmonos kompanionas žygiuose po sendaikčių krautuvėles.

– Šiuo metu Vilniaus aukciono namuose, Meno istorijos mokykloje, skaitote paskaitas apie kolekcionavimą. Ar šią veiklą galima laikyti menu, kurio reikėtų išmokti? Juk tikriausiai nėra taip, kad įsigijus krūvą senovinių daiktų iškart tampama kolekcionieriumi?

– Išties, profesionalus kolekcionavimas neįmanomas be gilių žinių ir meno pažinimo. Tad iš pat pradžių būtina sukaupti tam tikrą žinių bazę. Tam gali pasitarnauti specializuotos knygos, interneto svetainės, kiti kolekcininkai, muziejai. Šį procesą galima palyginti su ėjimu į mokyklą. Juk iš pradžių išmokstame abėcėlę, o tik po to rašome rašinius. Tad pradedančiajam kolekcininkui derėtų susipažinti su pasirinkta tema ir kolekcionavimo taisyklėmis. O tada jau galima ieškoti dominančių objektų antikvariatuose.

Kiekvienos srities kolekcininkai skirtingais būdais tikrina, ar daiktas išties originalus.

Tuo profesionalus kolekcininkas ir skiriasi nuo paprasčiausių daiktų supirkėjų. Pastarieji perka viską iš eilės ir galvoja, kad yra visažiniai. Tačiau jų vadinamoji kolekcija yra tiesiog surinktų daiktų krūva. Be to, mėgėjų supirkti daiktai neretai pasirodo netgi nesantys senoviniai, o pagaminti prieš 15 ar 20 metų. Tad suvokimas, ką darai, ir keitimasis informacija su kitais kolekcininkais yra svarbiausi profesionalo įgūdžiai. Mano nuomone, kolekcija yra gyvas organizmas, glaudžiai susijęs su savo šeimininku. Ji geriausiai atskleidžia asmens interesus, gyvenimą, skonį ir požiūrį į pasaulį.

– Kaip pati ieškote objektų savo kolekcijai? Lankotės įvairių šalių blusų turgeliuose ir antikvariatuose, o gal dairotės daiktų internete ar mainotės su kitais kolekcininkais?

– Mane domina kelios temos. Visų pirma, senovinis porcelianas, taip pat paskirtį praradę senieji buities daiktai bei miniatiūros. Ypač – miniatiūriniai nameliai. Kolekciją galima papildyti įvairiais būdais. Galite lankytis garažų ar bagažinių išpardavimuose, namuose rengiamuose aukcionuose ar antikvariatuose. Antikvarinių objektų šiais laikais galima rasti ir internete. Šios srities lyderis – tinklalapis "eBay". Vis dėlto neturint žinių internetu nepavyks įsigyti nieko vertingo. Juk tinklalapyje matoma tik daikto fotografija – jo negalima pajusti gyvai. Tad ne kiekvienas supras, ar tai originalus daiktas. Be to, objektas gali būti įskilęs, sutrūkęs. Tik pardavėjo asmeninė etika lems, ar jis apie tai praneš pirkėjui.

– Išties, neįgudęs kolekcininkas ne tik internete, bet ir senienų krautuvėlėse gali apsigauti. Kaip atskirti vintažinius meno kūrinius nuo padirbinių?

– Pasikartosiu – padės tik patirtis ir žinios. Kiekvienos srities kolekcininkai skirtingais būdais tikrina, ar daiktas išties originalus. Kalbant apie porcelianą, daugiausia žiūrima į manufaktūros ženklinimą, tačiau kai kurie sukčiai įgudo gana kokybiškai padirbinėti tokius ženklus. Tad remiantis vien šiuo aspektu, lengva apsigauti. Protingiau atkreipti dėmesį į patį porcelianą, jo dažų spalvų gamas, stilių, paauksavimą. Tada matosi visas vaizdas ir galima suprasti, ar porcelianas atitinka konkrečios manufaktūros stilistiką. Vis dėlto daugeliu atveju belieka pasikliauti intuicija. Profesionalo akis vis tiek pamatys kokią nors mažą detalę, pagal kurią bus galima atskirti, ar tai ne padirbtas kūrinys.

Bendraminčiai: kolekcionavimo aistra O. Prokofjeva užkrėtė ir savo vyrą Aidą – kartu ieško naujų daiktų, tariasi, dalijasi įspūdžiais. Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Esate senovinio porceliano, užmirštų namų apyvokos daiktų ir miniatiūrų kolekcininkė. Kuo šie objektai jus sudomino? Ypatingai įdomu išgirsti apie miniatiūrinius lėlių namelius.

– Senoviniais buities daiktais pradėjau domėtis dar vaikystėje. O štai miniatiūriniai nameliai į mano gyvenimą pateko gana įdomiomis aplinkybėmis. Kita vertus, tikiu, kad daiktai patys pasirenka sau šeimininką. 2011 m. pirmą kartą apsilankiau žymiojoje miniatiūrinių namelių parodoje "Kensington Dollshouse Festival", vykstančioje Londone. Tai – tarptautinis renginys, skirtas miniatiūrų meistrams ir šio meno gerbėjams.

Lietuva man išties patinka, tik lietuvių kalba sudėtinga. Tačiau po truputį jos mokausi. O šiaip kolekcininkui nėra svarbu, kur gyventi. Juk kolekcijas galima pildyti ir internetu.

Turiu pastebėti, kad nors šie nameliai yra mažos realių namų kopijos, kai kurie jų yra gana dideli, galintys užimti dalį kambario. Parodoje susipažinau su viena brite, kuri pardavinėjo įspūdingo dydžio ir išvaizdos namelį. Iš pradžių netgi pagalvojau, kad jis skirtas parodai, o ne parduoti. Įsišnekėjus su moterimi, paaiškėjo, kad ji turi didžiulę miniatiūrinių namelių kolekciją. Tačiau pašnekovė kraustėsi į mažesnį būstą, o didysis namelis netilpo jos naujuose namuose.

Matyt, kažkuo jai patikau. Nors trokštančių įsigyti namelį buvo nemažai, jis atiteko būtent man. Taip jis galiausiai atsidūrė Vilniuje. Pagrindinis namelio korpusas yra XVIII a. pastatyto Blickling Hall dvaro Noridžo mieste, Anglijoje kopija. Jo interjeras taip pat primena šio laikotarpio namus. Miniatiūriniai kambariai turi medines grindis, gipso lipdinius ant lubų ir daugelį kitų smulkių detalių. Šį meno kūrinį prieš 50 metų Didžiojoje Britanijoje pagamino garsus miniatiūristas. Įdomu, kad šis meistras kūrė namelius įvairiems muziejams. Jo darbai šiuo metu eksponuojami Heverio pilyje, Kento grafystėje. Tad kalbant antikvaro kalba, namelis laikomas vintažiniu.

Taip pat turiu gausią porceliano ir užmirštų buities daiktų kolekciją. Praėjusių metų pabaigoje įsigijau įdomų indą agurkams, pagamintą iš majolikos. Skamba keistai, tačiau švieži agurkai anksčiau buvo laikomi tikru delikatesu. Todėl Anglijoje aristokratiški sumuštiniai būdavo patiekiami būtent su šiomis daržovėmis. Agurkai būdavo supjaustomi griežinėliais ir pateikiami specialiame inde. Šiandien tokie indai yra itin reti, kadangi jie buvo gaminami tik aristokratams.

– 2017 m. išleidote knygą "Pamirštų daiktų pasaulis". Joje pasakojate apie buities reikmenis, kurių funkcija šiandien atrodo keista ir nesuprantama. Galbūt ieškant informacijos knygai ar apskritai kolekcionuojant, aptikote daiktų, kurių paskirties iki šiol nežinote arba buvo sunku ją išsiaiškinti?

– Taip, išties būta tokių situacijų. Pavyzdžiui, neseniai įsigijau porą sidabrinių stalo reikmenų, kurių paskirtis iki šiol neaiški. Turiu nuojautą, kad tai galėjo būti estetiškos gėlių vazos. Vis dėlto nesu visiškai tikra dėl šio spėjimo. Tariamos vazos pas mane atkeliavo iš Prancūzijos. XIX a. pabaigoje jos priklausė vienai turtingai šeimai. Matyti, kad gaminių užsakovas ir meistras turėjo ypač lakią fantaziją. Vazos dekoruotos sodo reikmenų miniatiūromis – šake, pjautuvu ir lopeta. Dėl to ir yra taip sunku išaiškinti tikrąją daiktų paskirtį.

Kopija: mažas realių namų atvaizdas leidžia įsivaizduoti, kaip atrodė Blicking Hall dvaras Noridžo mieste. Miniatiūriniai kambariai turi laiptus, gipso lipdinius, čia išdėlioti daiktai. Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Esate kilusi iš Rusijos, daug metų gyvenote Didžiojoje Britanijoje. Tik prieš kelerius metus persikėlėte į Vilnių. Lietuva, palyginti su šiomis valstybėmis, yra maža šalis. Ar čia esate radusi įdomių kolekcinių daiktų? O galbūt Lietuvos antikvariatai ir sendaikčių krautuvėlės nė iš tolo neprilygsta didžiųjų valstybių prekyvietėms?

– Tiesą pasakius, ir Lietuvoje esu radusi tikrų lobių. Seniai norėjau įsigyti senovinę blusų gaudyklę ir ją visai netikėtai prieš kelerius metus radau Klaipėdoje! Tada šioje šalyje negyvenau, su vyru buvome atvykę į svečius. Sekmadienį vaikščiodami po Klaipėdos senamiestį užsukome į savaitgalinį turgelį ir užtikome puikiai išsilaikiusią XVIII a. blusų gaudyklę. Juokingiausia, kad pardavėjas visiškai nežinojo, kam šis daiktas skirtas. Kai jam tai paaiškinau, jis taip nustebo, kad netgi pritaikė man nemenką nuolaidą. O galbūt sužinojęs, kokia iš tikrųjų buvo gaudyklės paskirtis, jis panoro ja kuo greičiau atsikratyti (juokiasi)? Visiškai nesitikėjau, kad tokį retą daiktą rasiu sekmadienio rytą vaikščiodama po Klaipėdą. Tad prieš pirkdama, nufotografavau gaudyklę ir nusiunčiau nuotrauką savo draugams kolekcininkams. Nors buvau įsitikinusi, kad tai išties yra ilgai ieškotas daiktas, norėjosi sulaukti jų patvirtinimo. Keista pagalvojus, kad šiandien dauguma nežino, kam gaudyklė buvo skirta. O XVIII a. aristokratai be jos neįsivaizdavo savo gyvenimo.

Aidą taip pat domina religinė tematika, kuri man nėra artima. Tad prireikus, šiais klausimais kreipiuosi į jį. Esame tikrai šauni komanda.

– Kas jus apskritai paskatino apsigyventi Lietuvoje? Nejaugi aptikta išsvajotoji gaudyklė?

– Gyvenimas ir nuostabi šalis (juokiasi). Niekada negalvojau, kad gyvensiu Lietuvoje, tačiau štai aš ir čia. Mano vyras lietuvis, tad šios šalies pasirinkimą lėmė ir tai. Tiesa, daug laiko vis dar praleidžiu Didžiojoje Britanijoje. Juk gyvenau čia daugybę metų, studijavau universitete. Lietuva man išties patinka, tik lietuvių kalba sudėtinga. Tačiau po truputį jos mokausi. O šiaip kolekcininkui nėra svarbu, kur gyventi. Juk kolekcijas galima pildyti ir internetu. Be to, šiandien keliauti lengva kaip niekada. Galima sėdint Lietuvoje dalyvauti aukcione, kuris vyksta JAV, ir paštu atsisiųsti įsigytus daiktus.

– Ar jūsų pažinties su Aidu istorija susijusi su kolekcijomis ar antikvariatais? Gal jūsų vyras taip pat kolekcionuoja ką nors ar turi kitokių įdomių hobių?

– Mūsų pažintis nėra susijusi su kolekcionavimu, tačiau objektų paiešką kolekcijoms pildyti galima vadinti bendra mūsų veikla. Kartu ieškome naujų daiktų, laviname intuiciją, tariamės ir dalijamės įspūdžiais. Be to, išvykus gyventi į Jungtinę Karalystę būtent mano vyras supažindino mane su blusų turgeliais, Anglijos aukciono namais. Iš pradžių į blusturgius žiūrėjau skeptiškai, tačiau greitai supratau, kad čia galima aptikti daugybę užmirštų daiktų su intriguojančiomis istorijomis.

Taip pat Aidas man daug padėjo rašant pirmąją savo knygą "Pamirštų daiktų pasaulis". Jis mane labai palaikė, skatino rašyti. Tiesą pasakius, iki tol negalvojau, kad mano veikla gali būti įdomi platesniam žmonių ratui. Tačiau vyras sakė: "Rašyk, nelaikyk žinių savyje, dalykis jomis su visais." Ir jis buvo teisus. Kai 2017 m. knyga pasirodė Maskvos knygynuose, ji tapo labai populiari. Knygą pirko netgi tie skaitytojai, kurie neužsiima kolekcionavimu.

Kita vertus, nemažai žmonių savo namuose patys laiko senų buities daiktų, kurių paskirtis ne visada aiški. Tad esu dėkinga savo vyrui ir draugams, kurie mane skatino rašyti. Aidą taip pat domina religinė tematika, kuri man nėra artima. Tad prireikus, šiais klausimais kreipiuosi į jį. Esame tikrai šauni komanda.

Spektras: knygos, kortos, pergamento miniatiūros, netradicinės formos gėlių vazos, agurkų indas - tai tik maža dalis O. Prokofjevos kolekcijos. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar daug bendraujate su kitais kolekcininkais? Kokios jų kolekcijos, jūsų nuomone, keisčiausios, įdomiausios?

– Žinoma, bendrauju su kolekcininkais iš įvairių šalių. Nuolat keičiamės informacija, nes antikvaras yra ta sfera, kurios iki galo pažinti neįmanoma. Tad tenka kuo daugiau bendrauti tarpusavyje. Esama temų, apie kurias sunkiai išmano net didžiausi profesionalai. Pavyzdžiui, vieną kartą gavau sidabrinę šokoladinę. Norėjau nustatyti tikslų indo pagaminimo laikotarpį, tad kreipiausi į keletą pažįstamų, kurie kolekcionuoja sidabrą. Tačiau jie menkai man tegalėjo padėti. Tada parašiau vienam italui – didžiam sidabro žinovui. Jis taip pat negalėjo konkrečiai man pasakyti, kokio tiksliai laikotarpio šis indas. Sužinojau tik tiek, kad šokoladinė pagaminta Drezdene XVIII a. Norint sužinoti daugiau, reikėtų įlįsti į Drezdeno archyvus. Vokiečiai yra itin pedantiški, tad kuriame nors archyve vis tiek turėtų būti išlikęs indo manufaktūros ženklas ir meistro pavardė. Taip būtų galima sužinoti ir tikslią pagaminimo datą.

Kadangi mano kolekcionavimas prasidėjo nuo porceliano, būtent šios kolekcijos man yra įdomiausios. Turiu porą pažįstamų, kurie didžiuojasi nuostabiomis senovinio porceliano kolekcijomis. Įdomiausia, kad jie abu yra absoliučiai skirtingų charakterių. O šie charakteriai puikiai atsispindi per jų surinktas kolekcijas. O kita pažįstama kolekcininkė kolekcionuoja retus juvelyrinius dirbinius, pagamintus iš ketaus. Jie nėra inkrustuoti brangakmeniais, tačiau stebina nuostabiais puošybos elementais – ketaus nėriniais. Antrojoje mano knygoje, kuri pasirodys šiais metais, bus publikuojama keletas šių retų dirbinių.