Realiame gyvenime su bičiuliais jis yra keletą kartų sukirtęs rankomis. Tik nusirengti nuogai, kaip Justino Krisiūno komedijoje „Draugų lažybos“, jam neteko. Apie iššūkius – pokalbis su teatro ir kino aktoriumi, kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laimėtoju, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantu V. Krulikovskiu.
– Komedijoje „Draugų lažybos“ daug kalbama apie vyrišką draugystę. Ar ji svarbi jums? Turite draugų, su kuriais eitumėte ir per ugnį, ir per vandenį?
– Tokių draugų daug negali būti. Tikiuosi, kad jų turiu. Bent keletą.
Mano šešiamečiam sūnui anądien žūtbūt reikėjo iš namų pasiimti saldainių, kad pavaišintų draugus. Mėginau įkalbėti, kad eitume be saldainių, o jis – ne, nors tu ką. Suprantu, jam svarbi draugystė, jis nori turėti draugų. Lygiai taip pat be draugų neįsivaizduojama paauglystė, bet vėliau, kai vyrai sukuria šeimas, jie supranta, kad laiką ir dėmesį reikia nukreipti kitur, draugams jo nebelieka. Anksčiau ar vėliau suvoki, kad ne tik tu – visi tavo bendraamžiai taip gyvena ir kad niekas tavo laisvės nevaržo, niekas nedraudžia būti su draugais, tiesiog kinta gyvenimo būdas, keitiesi pats. Kad ir kaip trūksta to vidinio jausmo, lengvumo, pašėlusių pasivaikščiojimų, pereini į kitą draugystės lygmenį, kai vertini draugystės kokybę.
Ir vis dėlto vidinis berniukas išlieka visą gyvenimą. Vyrai yra berniukai, o berniukai yra išdykėliai. Auginu sūnų ir matau, kad jam neįdomu, nuobodu gyventi teisingai. Suprantu jį, mėginu nukreipti tinkama linkme, tačiau žinau ir tai, kad blogiausia, ką galiu padaryti, – liepti jam gyventi taip, kaip noriu aš. Varžydamas jo laisvę, aš jį apgaudinėsiu, – užaugęs juk supras, kad tėvai kalbėjo viena, o pasaulis yra visai kitoks.
Charakteris: filme „Draugų lažybos“ V. Krulikovskis (centre) vaidina chaoso ir buities apsuptą daugiavaikį tėvą. / Filmo „Draugų lažybos“ kadras
– Valentinai, jums 41-i. Esate dar iš tos kartos, kuri užaugo su namų raktu ant kaklo?
– Laisvė yra atsakomybė. Kuo daugiau turi laisvės, tuo didesnę atsakomybę gauni – už save, už kitus. Kai augau aš, nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei laikrodukų, leidžiančių nuolat stebėti savo vaiką. Šiandien atrodo – siaubas, kaip gali išleisti vaiką vieną, o jei kas nors nutiks? Juk turėjai galimybę neišleisti iš akių, o išleidai. Esi tarsi spąstuose, supranti, kad nereikėtų laikyti, bet ir paleisti negali. Mes vaikystėje visko esame pridarę – ir į mišką vieni, ir akmenį į automobilio langą.
– Ir todėl galbūt buvote drąsesni? Savarankiškumo, gebėjimo priimti rimtus sprendimus ir atsakomybės šiandien pasigendame labiau?
– Viską parodo laikas. Mūsų kartos laisvė buvo labai ribota. Tokia... labiau išgyvenimo laisvė. Ji pridarė daug žalos, – kai kuriems mano kartos žmonėms taip ir nepavyko atsikratyti vidinių kompleksų. Viską parodo laikas. Šiandien tikrai ne visi jauni žmonės supranta laisvės kainą, kaip ji buvo iškovota, bet jie lengvai gali keisti darbą, žino, ko nori, ir neketina gaišti laiko ten, kur jiems neįdomu.
– Ar jums buvo įdomu filmuotis „Draugų lažybose“?
– Tai – ne pirmasis mano filmas. Tačiau tik antras didelis vaidmuo. Muzikos ir teatro akademijoje mus mokė kurti skirtingus charakterius ir personažus. Vis kalbame apie tai, kad aktoriui reikia pabėgti nuo savęs ir pažvelgti į personažo esmę. Profesionalus, organiškas, natūralus aktorius gali taip pasakyti tekstą, kad žiūrovas patikės, tačiau ar pačiam aktoriui bus įdomu? O jei – ne?
Komedijos žanre esama aktorių, kuriems nesąmoningai išeina sukurti juokingą personažą. Aš tai darau sąmoningai, žinodamas, kas veikia žiūrovus ir kas priverčia juos juoktis.
– Filme suvaidinote chaoso ir buities apsuptą daugiavaikį tėvą. Ar toks ir būtumėte, jei turėtumėte daugiau vaikų?
– Turiu du vaikus – dukrą ir sūnų. Manau, kad būtent toks tėtis ir būčiau, jei vaikų būtų daugiau. Nori ar nenori, tie panašumai išlenda.
– Pagal scenarijų kino aikštelėje jums teko nusimesti drabužius. Ar tai buvo neįprasta?
– Pirmoji mintis: prodiuseriai nori pataupyti kostiumus (juokiasi). Kalbant rimtai, išsirengti man teko Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Gronholmo metodas“. Nebuvo baugu, gal daugiau galvojau apie techninius dalykus – reikia mažinti pilvuką, kūnas turi atrodyti korektiškai. Komedijoje mūsų požiūriai su režisieriumi ir filmo prodiuseriais irgi sutapo. Nuogumas filme man kalba apie asmenybės laisvę ir kartu brėžia jos ribas bendruomenėje. Kur yra tos ribos? Kur galima, o kur – nebe.
Man atrodo, kad taisyklės ir ribos – dar ne viskas ir kad kartais jas būtina sulaužyti, kad sumenkėtų stereotipai, sumažėtų vidinės ir išorinės baimės.
Nuo paauglystės mėgstu truputį provokuoti žmones. Man atrodo, kad taisyklės ir ribos – dar ne viskas ir kad kartais jas būtina sulaužyti, kad sumenkėtų stereotipai, sumažėtų vidinės ir išorinės baimės.
Žmonija, pasitelkusi dirbtinį intelektą, šiandien, rodos, iš mūsų atima teisę žaisti, atima azartą ir net gebėjimą mąstyti. Man atrodo, kad tokie dalykai bukina. Žmogus privalo gebėti mąstyti ir elgtis nestandartiškai.
– Esate sukūręs daugybę vaidmenų teatre. Kuo skiriasi darbo kino studijoje patirtys?
– Filmavimai ir kino aikštelės nuo studijų laikų buvo šalia teatro. Filmų, kuriuose vaidinau, buvo daug, tik mano vaidmenys būdavo antraplaniai. Už vieną iš jų – Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“ – ir „Sidabrinę gervę“ turiu. Dabar įvykęs toks šuolis, net negaliu pasakyti, nuo kada.
Daugelis iš mūsų dar akademijoje į komedijas kine ir televizijoje žiūrėdavome atsainiai – ką ten, lengva ranka imi ir padarai. Užsiimi tik bajeriais ir kvailystėmis. Metams bėgant šis požiūris keičiasi, man gryna komedija yra tarsi sportas. Kai matau, kad sąmoningai pasistengta, profesionaliai ir techniškai atlikta, nepaprastai įdomu.
– Socialiniuose tinkluose aptikau muzikos grupę „Ūdros vaikai“. Esate vienas iš jos narių?
– Esame dviese, seniai koncertavome, su kolega šį malonumą pasiliekame vasarai, grojame keliuose festivaliuose. Pradėjome nuo įdomaus muzikos instrumento – dambrelio. Pritardami juo, kūrėme poeziją. Surengėme pristatymą, kurį internete peržiūrėjo daugybė žmonių. Man buvo atradimas, kad labai paprasti, maži dalykai gali sukurti didelius.
Muzika mano gyvenime buvo nuo vaikystės, mokiausi sustiprintos muzikos klasėje, fortepijonas, solfedis, žinoma, nervino, bet vėliau muzikos žinios labai pravertė. Filme dainuoju pats, dublerio neturiu.
– Per mūsų pokalbį ne kartą sakėte, kad žinios anksčiau ar vėliau praverčia. Jūs ir pats norite tas žinias skleisti – pradėjote dirbti mokykloje?
– Visai neseniai tapau teatro mokytoju. Mečiau sau ne finansinį, bet edukacinį iššūkį. Su kolegomis esame subūrę forumo teatro grupę „4rooms“. Teatro metodus taikome gyvenime, daug dirbome su vaikais, turėjome projektų mokyklose, kalėjimuose. Mūsų kryptis – edukacija ir pramoga. Improvizuodami, pritaikydami teatro elementus nagrinėjame svarbias ir sunkias temas.
