Statulėlę už geriausią metų filmą gavo ne solidi karinė drama "Diunkerkas" ("Dunkirk") ar chuliganiška kriminalinė komedija "Trys stendai už Ebingo, Misūryje" ("Three Billboards, Outside Ebbing, Missouri"), o – saldi pasaka suaugusiems "Vandens forma" ("Shape of Water"). Tuo pat metu buvo nusilenkta ir pastarųjų metų politinei socialinių tinklų madai, griaunančiai žmonių karjeras ir gyvenimus – judėjimui #metoo.
Labiausiai pykdo, jog šiais metais buvo vertesnių apdovanojimo juostų, kurios įdomesnės tiek savo meniniais sprendimais, tiek siunčiama politine žinute. Kita vertus, šių metų kino akademijos sprendimas nėra kokia nors išimtis ar akibrokštas, kaip ne kartą buvo nutikę praeityje.
Štai, pavyzdžiui, beveik prieš dvidešimt metų, apdovanojant geriausius 1998-ųjų filmus, visi prognozavo sėkmę Steveno Spielbergo šedevrui "Gelbstint eilinį Rajaną" ("Saving Private Ryan"), o geriausios aktorės kategorijoje stipriausia kandidate laikyta Cate Blanchett (1969), kuri vaidino karalienę Elžbietą I.
Deja, tais metais nugalėjo Harvey Weinsteino (1952) kuruotas projektas "Įsimylėjęs Šekspyras" ("Shakespeare in Love"). Taip, to paties H.Weinsteino, apie kurio seksualinį grobuoniškumą dabar tiek daug kalbama. Geriausios aktorės kategorijoje tais pačiais metais triumfavo vidutiniškų gabumų Gwyneth Paltrow (1972), kuri dabar kartu su būriu kitų moterų kaltina savo buvusį mentorių lytine prievarta.
Apie ką pasakoja šiais metais triumfavusi "Vandens forma"? Ogi apie nebylę merginą Elisą (akt. Sally Hawkins), dirbančią valytoja slaptoje karinių tyrimų laboratorijoje Šaltojo karo metu. Kiekviena Elisos diena yra panaši – ji atsibunda, nuplėšia kalendoriaus lapelį, išsiverda kiaušinį, nusimaudo ir lytiškai pasitenkina ranka. Gyvena ji su senstančiu vienišu seksualinių mažumų atstovu (akt. Richardas Jenkingsas), o draugauja su plepia marksistuojančia negre (akt. Octavia Spencer). Trumpai tariant, Elisa stovi politinių madų avangardo priešakyje ir, savaime suprantama, ji bei jos bičiuliai yra be proto išsilavinę, turintys gerą skonį, vertinantys meną, itin kūrybingi ir socialistiškai-krikščioniškai atjaučiantys visus kenčiančiuosius (mat patys kenčia vartotojiškame kapitalizme).
Vieną gražią dieną į Elisos darbovietę atveža slaptą siuntinį – driežažmogį. Kamuojama smalsumo bei jausdama potraukį visiems "kitokiems" ir "engiamiesiems", Elisa greitai susidraugauja su pabaisa, o netrukus tarp jų įsižiebia meilė. Svarbiausias filmo akcentas: dvi atviros moters ir driežo-humanoido sekso scenos vandenyje. Konservatyvesni piliečiai netruko tai pakrikštyti atviru zoofilijos propagavimu.
Šioje vietoje nenorom tenka prisiminti legendą apie Minotauro gimimą, kur Kretos karalius Minas supykdė jūrų dievą Poseidoną ir šis pasiuntė į krantą milžinišką jautį. Mino žmona įsimylėjo šį padarą ir apsimetusi karve su juo suartėjo bei pastojo. Taip gimė žmogus su jaučio galva.
Grįžtant prie filmo, kokia pasaka be blogiuko, norinčio dar labiau apkartinti ir taip kenčiančių pagrindinių veikėjų egzistenciją? Toks yra piktasis kariškis, atgabenęs į laboratoriją žmogų-roplį ir kuruojantis jo tyrimų projektą (vaid. Michaelas Shannonas). Jis – šiurkštus nuožmus ciniškas ūmus ir piktas pasiturintis vidurinės klasės baltasis amerikietis, cituojantis Šventąjį Raštą bei laidantis rasistinius juokelius. Blogiausia, jog jis šlapinasi atsistojęs. Trumpai tariant, tai – pats baisiausias feminisčių ir kitų rūšių marksistų košmaras, akivaizdžiai sukurtas tik tam, kad #metoo gerbėjos baubdamos turėtų į ką mėtyti spragėsius per kino seansą. Dar jis bando seksualiai priekabiauti prie roplių mylėtojos.
Vargšas M.Shannonas. Charizma ir vidiniu ryžtu spinduliuojantis aktorius čia atlieka vieną nykiausių ir kvailiausių vaidmenų savo karjeroje. Blogiausia, kad šis veikėjas net neturi šansų, kaip nors paaiškinti savo ydas ir pyktį bei sulaukti žiūrovo pasigailėjimo. Scenaristai tingėjo įterpti net kokia banalybę iš Sigmundo Freudo skrynelės (pvz., Eudipo kompleksą).
Taip pat filme yra ir gerasis mokslininkas, į slaptą JAV laboratoriją infiltravęsis KGB šnipas (akt. Michaelas Stuhlbargas). Šviesaus socialistinio rytojaus žiurkė taip pat jaučia silpnybę driežažmogiui ir trokšta jį išgabenti į Sovietų Sąjungą, kur visi turi darbo ir garantuotą algą bei daug pigios daktariškos dešros.
Štai tokią visų įmanomų politinio korektiškumo klišių pripildytą pasaką Kino akademija šiemet išrinko geriausiu praėjusių metų filmu. Vis dėlto, ant juostos kūrėjų nėra ko pykti. "Vandens formos" režisierius Guillermo del Toro (1964) yra didelis penkiasdešimtmetis vaikas, vis dar tikintis pasakomis ir žaidžiantis žaislinėmis figūrėlėmis. Jam, kaip ir kiekvienam plaukus egzotiškai persidažiusiam ir auskarą į nosį įsivėrusiam paaugliui, atrodo, kad šis jo naujasis darbas yra be galo maištingas, kovojantis prieš neteisybę, prisitaikėliškumą ir vyraujančią kūrybinę srovę. Jis, kaip ir dažnas šiuolaikinis hipsteris, veikiausiai net nesuvokia, kad besipriešindamas "šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei" pats tapo nykesnis už saldžiausią prekybos centro vitriną.
Norint sukurti išties maištingą ir skandalingą standartus laužantį filmą, reikėtų kurti juostą apie H.Weinsteiną ir parodyti šį žmogų vien teigiamai – kaip gabų kino prodiuserį, išduotą brolio bei verslo partnerių ir apgautą krūvos godžių šliundrų. Galbūt tai ir nebūtų teisinga, tačiau bent jau būtų įdomu. Klausimas: kas privertė Kino akademiją išrinkti būtent "Vandens formą" geriausiu metų filmu? Užkulisių intrigos? Tarpkojo reikalai? Politika? O gal paprasčiausiai Kino akademija šį kartą atidavė duoklę meno formai, o ne turiniui?
