Tarptautinė bendruomenė ragina kuo greičiau sėsti prie derybų stalo ir iš esmės vėl „įšaldyti“ konfliktą. Tuo pat metu Rusija ir Turkija įtariai žiūri viena į kitą ir jaučia pagundą išbandyti savo jėgas atsinaujinusiame kare. Kaip situacija gali klostytis toliau, diena.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologu Konstantinu Andrijausku.

– Vakar Jerevanas pareiškė, kad gali pripažinti Kalnų Karabacho valstybingumą. Ko būtų vertas toks žingsnis?

– Vertinant iš tarptautinės teisės pusės, tai būtų rimtas status quo pakeitimas. Tačiau lyginant su kitais pavyzdžiais posovietinėje erdvėje, kaip kad Maskva pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją po 2008 m. eskalacijos, tai nėra visai netikėtas žingsnis. Armėnija nesijaučia taip užtikrintai, kaip anksčiau. Jerevanas atsidūrė bene sunkiausioje padėtyje per pastaruosius 26 metus ir todėl gali imtis rizikingų sprendimų, keičiančių status quo. Tokiu būdu Armėnija gali mėginti sustiprinti savo tarptautines pozicijas, ypatingai tose šalyse, kur armėnų diasporos balsas tikrai girdimas – Prancūzijoje, Rusijoje, JAV ir kai kuriose kitose.

– Vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos šiuo metu nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė, įskaitant ir pačią Armėniją. Pasaulio akyse Karabachas ir gretimi armėnų užimti rajonai – Azerbaidžano teritorija.

– Pripažinusi Kalnų Karabacho valstybingumą, Armėnija pakeistų savo pačios ilgametę ir gana keistą poziciją, kai Karabacho respublikos ji nepripažino, tačiau Jerevane veikė „oficialios“ Karabacho atstovybės, vyko bendri kariniai mokymai. Tokiu būdu Armėnija tiesiog numestų visą tai dengusį šydą.

Armėnija vienu metu palaiko gerus santykius su JAV, Prancūzija, Rusija ir Iranu

Galiausiai, pareiškimais apie Karabacho pripažinimą Jerevanas gali mėginti atkreipti į save daugiau dėmesio, perimti šioje srityje iniciatyvą, na ir tiesiog išbandyti, kokia bus tarptautinė reakcija.

Beje, Azerbaidžanas per paskutinius 20 metų taip pat ne tik ginkluotės prisipirko, bet ir gerokai ištobulino savo veiksmus bei retoriką tarptautinėje arenoje.

– Paminėjote armėnų diasporos vaidmenį ir įtaką kitose valstybėse. Šiuo požiūriu armėnai turi pranašumą prieš azerbaidžaniečius?

– Šiuo požiūriu Armėnija yra daugeliu atžvilgiu unikali valstybė. Armėnai pozicionuoja save ir yra plačiai žinomi, kaip viena „senųjų tautų“. Jie patys neretai lygina save su žydais ir kitose šalyse net taiko labai panašią nuomonės formavimo veiksmų taktiką.

Armėnijos santykiai su kitomis valstybėmis taip pat išskirtiniai. Vienu metu ji palaiko gerus santykius su JAV, Prancūzija, Rusija ir Iranu. Tai – labai įdomus partnerių rinkinys, kurį pavyko suformuoti būtent padedant armėnų diasporoms tose šalyse.

Armėnų bendruomenių rengiamos demonstracijos įtakoja daugelio Vakarų valstybių poziciją.

Taigi, šiandien girdime ne tik Armėnijos vadovų pareiškimus, bet ir plačiai skambančią armėnų bendruomenės nuomonę, jos viešosios nuomonės formuotojų siunčiamą žinią. Atitinkamai bendruomenė įtakoja ir tokias sritis, kaip viešosios nuomonės apklausos.

Rezultatas – Vakarų pasaulyje apie Armėniją kalbama daug, reiškiama daug palaikymo, kad ir dėl to, kad tai krikščioniška valstybė.

Tuo metu Islamo pasaulyje daugiau paramos jaučia Azerbaidžanas. Tačiau ne tik šiose šalyse. Pavyzdžiui, Ukrainoje ir Sakartvele taip pat juntamos stiprėjančios simpatijos Azerbaidžanui. Tai lemia šių šalių gyventojų požiūris į glaudžią Armėnijos sąjungą su Rusija.

– JT Saugumo Taryba ir pavienės valstybės vienu balsu reikalauja nutraukti karo veiksmus, o dauguma valstybių ragina grįžti prie „Minsko grupės“ derybų formato. Grupės, kuri per 30 metų nenuveikė lygiai nieko. Visi nori vėl ilgiems metam „įšaldyti“ Karabacho konfliktą?

- Matyt, kad taip. Ilgą laiką Karabacho konfliktas buvo gera priemone Azerbaidžano valdžiai nukreipti visuomenės dėmesį nuo šalies problemų į išorinį priešą, ir net ir pačiam Baku tai iš dalies tiko. Baku ir Jerevanui pavykdavo daugiau ar mažiau sugyventi 1994 m. susidariusios realybės sąlygomis, bet pastaraisiais metais situacija labai pasikeitė. Ir dabar daugelis valstybių nori, kad Armėnija ir Azerbaidžanas vėl grįžtu prie ankstesnio tarpusavio sugyvenimo būdo.

Pirmiausia, šiuo konfliktu labai menkai tesidomi JAV, kurios taip pat yra „Minsko grupės“ narės, kartu su Prancūzija ir Rusija. Ilgus metus Vašingtonas taikėsi į „du zuikius“: palaikyti gerus santykius su armėnų diaspora, kurios balsas JAV gerai girdimas, ir gerus santykius su Azerbaidžanu, kuri Vašingtonui svarbus geopolitine prasme, labiausiai, dėl energetinių interesų ir sudėtingų Azerbaidžano santykių su Rusija ir Iranu. Dabar gi, JAV pergyvena ne tik tam tikrą izoliacionizmo laikotarpį, bet ir yra užsiėmusi savais prezidento rinkimais.

Antra vertus, Turkija šiandien taip pat yra veikėja, keičianti status quo. Ilgą laiką ji darė savo indėlį į konflikto „įšaldymą“, tačiau dabar elgiasi visiškai priešingai. Recepas Taiypas Erdoganas „meta ant stalo žetonus“ vieną po kito ir kartais atrodo, kad net azerbaidžaniečiai yra nustebinti tokios aktyvios Turkijos paramos ir kaip noriai Ankara keičia įprastą status quo.

Ukrainoje ir Sakartvele taip pat juntamos stiprėjančios simpatijos Azerbaidžanui

– Daug kalbama apie Turkijos ir Rusijos vaidmenį konflikte ir tikimybę, kad Ankara ir Maskva jame nuspręs netiesiogiai išbandyti jėgas viena prieš kitą? Jūsų nuomone, tai tikėtina?

– Labai norėčiau tikėti, kad valdantieji Maskvoje ir Ankaroje nėra tokie kvaili. Tai būtų labai pavojingas dalykas. Pietų Kaukazo regionas atskiria Turkiją nuo Rusijos ir atlieka istorinį buferinės zonos vaidmenį. Abiejų šalių gaivinami imperiniai „atsiminimai“ labai kaitina vaizduotę jų piliečiams. Jau ištisos kartos išaugo penimos nacionalistiniu – revanšistiniu naratyvu ir šių šalių ambicijos įsitraukti į įsisenėjusį regiono konfliktą yra labai pavojingas dalykas. Labai tikiuosi, kad tai neprives prie vadinamojo proxi konflikto.

Esame pratę matyti Pietų Kaukzo valstybes, kaip šachmatų figūras Zbigniewo Brzezinskio šachmatų lentoje, tačiau iš tiesų jos jau seniai labai gerai išmoko laviruoti ir elgtis savo galva. Todėl Rusijai ir Turkijai nereikėtų įsivaizduoti, kad jos gali lengvai jomis žaisti, nelyg marionetėmis.

– Baku jaučia savo technologinį ir resursinį karinį pranašumą ir gali mėginti pasinaudoti galimybe galutinai išspręsti problemą. Be to, paliaubų atveju, „status quo“ veikiausiai būtų naudingesnis Armėnijai, nes teritorijos taip ir liktų jos valdžioje.

– Jei mes kalbame apie sugrįžimą prie karinių veiksmų išvakarėse buvusio status quo, jis naudingesnis Armėnijai. Tačiau jei nusistovės naujas, faktinis status quo, Baku jau galės skelbti pergalę, kuri bus džiugiai sutikta Azerbaidžano gyventojų. Azerbaidžano pajėgos yra pasistūmėjusios į priekį ir jei Baku pavyktų perimti net ir vos kelių kaimų kontrolę (ypatingai ne pačiame Karabache, o gretimuose okupuotuose Azerbaidžano rajonuose), tai būtų vienareikšmiškai traktuojama, kaip dar vienas žingsnis link pergalės.

Jei galimo naujo „įšaldymo“ metu bus ir naujas status quo, tai bus faktinė Azerbaidžano pergalė. Šalies visuomenei būtų pateiktas paaiškinimas, kad nors spaudžiant tarptautinei bendruomenei ir teko nutraukti kovas, žygis nesibaigia ir dar viena dalinė pergalė pasiekta.

Panašiai įvyko prieš kelis metus, kai Azerbaidžano pajėgos atsikovojo 3 strategines aukštumas fronto zonoje. Tačiau šiandien visuomenei reikia pateikti svaresnę pergalę. Apetitas auga bevalgant. Nepamirškime, kad karas paveikė didžiulę dalį azerbaidžaniečių – apie milijonas pabėgėlių, jų artimieji, draugai ir galiausiai palikuonys – visi laukia iš valdžios prarastų teritorijų sugrąžinimo. Be to, šalis pergyvena ekonomines problemas dėl mažų naftos kainų, nerimą sėja koronaviruso pandemija... Baku požiūriu, dabar yra tikrai tinkamas laikas pamėginti pasiekti reikšmingą pergalę Karabache.

Kalnų Karabachas azerbaidžaniečiams - nacionalinio skausmo simbolis. Didžiausią paramą jie jaučia iš Turkijos.

– Taigi, Baku šiandien būtų labiau linkęs pasitenkinti „mažąja“ pergale, ar visgi griebti šansą ir mėginti pasiekti istorinį laimėjimą?

– Kad atsakyti į šį klausimą, turėtume turėti daugiau informacijos apie tikrą padėtį konflikto zonoje, apie realią operacinę situaciją mūšio. Tokių duomenų turime per mažai. Atrodo, kad Azerbaidžanas yra nusiteikęs tikrai ryžtingai, tačiau nedrįsčiau teigti, kad Baku yra pajėgus „čia ir dabar“, be tiesioginės išorinės pagalbos, atsikovoti visas teritorijas. Jei Baku nuspręstų tai daryti, turėtų mesti absoliučiai visas jėgas ir savo tikslo siekti labai, labai greitai. Žiema nebetoli – sąlygos taps žymiai sunkesnės puolantiesiems ir žymiai palankesnės besiginantiesiems. Prasidės darganos, sumenkinsiančios Azerbaidžano pranašumą ore. Be to, Rusija greičiausiai padės Armėnijai oro gynybos sistemomis.

Jei Baku pavyktų perimti net ir vos kelių kaimų kontrolę, tai būtų dar vienas žingsnis link pergalės

Be to, kiek man žinoma, armėnai yra taip išdėstę gynybines pozicijas ir tiekimo linijas, kad norint greitai užimti Kalnų Karabachą, beveik neišvengiamai tektų tiesiogiai smogti pačios Armėnijos teritorijai, o tai grėstų sunkiomis pasekmėmis tarptautinėje arenoje – būtų pažeistas Kolektyvinio saugumo organizacijos susitarimas, o tai savo ruožtu suteiktų Rusijai pagrindą tiesiogiai įsitraukti į konfliktą.

Armėnija turi draugų ne tik Rusijoje. Kas galėtų nuspėti, kaip tokiu atveju elgtųsi Iranas? Teheranui taip pat naudingiau, kai Baku tame regione „sėdi surištas“ nekintamame konflikto status quo.

– Karas vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir pasaulinėje informacinėje erdvėje. Kuri pusė laimi informacinius mūšius?

– Labai atsargiai vertinčiau, kuriai pusei geriau sekasi šioje plotmėje. Sakyčiau, kad armėnų balsas skamba garsiau Vakarų pasaulyje. Azerbaidžaniečių situacija sudėtingesnė. Galbūt jų pozicijos ne tokios silpnos posovietinėje erdvėje. Net kai kurie žinomi rusų apžvalgininkai, kaip Maksimas Ševčenka, imasi garsiai ginti Azerbaidžaną, aiškindami rusakalbei auditorijai dėl ko iš tiesų vyksta konfliktas, kad Azerbaidžanas mėgina atsikovoti teritorijas, kurias jam pripažįsta tarptautinė teisė ir tarptautinė bendruomenė. Visgi, Rusijos valdžia, o ir viešoji nuomonė yra linkusi į Armėnijos pusę.

Jau kalbėjome apie viešąją nuomonę Ukrainoje ir Sakartvele. Ten nemaža dalis visuomenės iš esmės taip pat yra emociškai linkusi palaikyti armėnus, nesigilindama į konflikto priežastis, bet situacija keičiasi, kai žmonės pritaiko naują kriterijų – Armėnijos sąjungą su Rusija.

Informacinis karas tęsiasi, sėkmės yra kintamos ir vienareikšmiškai pergalės šiandien nepriskirčiau nė vienai pusei.

Galiausiai, pripažinkime, kad daugeliui šalių visa tai nelabai ir rūpi – joms patogiau negirdėti apie Karabachą.

Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo pasisakymai, kad psichiatrijos ligoninėse bus paruoštos vietos Rusijos kenkėjams, iš tiesų gąsdina etninius rusus. Taip LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. Jo teigimu, baisiausia tai, kad Čečėnijos režimo rankos siekia ne tik Čečėnijos gyventojus, bet ir gerokai toliau.

– Vis garsiau girdimas Čečėnijos vadovo R. Kadyrovo balsas, nors jis ir nebuvo nutilęs R. Kadyrovui tapus šios milijoninės šalies vadovu. Kokia tai figūra? Kaip ją reikėtų apibūdinti šiandien?

– Labai įdomus pasakymas, kad jis yra milijoninės valstybės vadovas. De jure taip nėra. Juridiškai Čečėnija yra vienas Rusijos Federacijos subjektų, bet iš tikrųjų kartais atrodo, kad Čečėnijos valdžia ir politinis elitas, jeigu jį galima taip pavadinti, veikia kaip nepriklausoma valstybė. Jūsų pasakymas labai taiklus ir atspindi problemą.

Apskritai R. Kadyrovas tam tikra prasme simbolizuoja visą Vladimiro Putino valdymo laikotarpį. Tai – žmogus pusiau legenda. Dar palyginti neseniai jis gyrėsi, kad pirmą rusą nužudė būdamas 16 metų, pirmojo Čečėnijos konflikto metu. Antro Čečėnijos konflikto metu jo klanas, jo šeima, vadovaujama velionio tėvo, perbėgo į Rusijos pusę. Nuo tada R. Kadyrovas tapo faktiniu vienu svarbiausių sąjungininkų Rusijoje.

Tiesą sakant, jis net ir ištikimybę deklaruoja ne Rusijos Federacijai, ne Rusijos Konstitucijai, o asmeniškai V. Putinui. Kitaip tariant, jis yra vienas iš pagrindinių dabartinio Rusijos režimo ramsčių nacionaliniu lygmeniu. Tai paaiškina vis didesnį jo matomumą net ir diskutuojant tokiais klausimais, kurie tikrai išeina iš Čečėnijos, kaip federacijos subjekto, interesų ribų. Tai ypač išryškėjo Ukrainos konflikto kontekste ir tęsiasi iki šiol.

– Vienas paskutinių jo teiginių – neva Rusijos priešams ruošiamos vietos psichiatrijos ligoninėse. Istorijoje tai girdėta retorika. Ką toks pasakymas reiškia šių dienų kontekste?

– Žmonės, nepatenkinti V. Putino režimu, pastaraisiais metais ypač pabrėžia Rusijos grįžimą į 1937 m. diskursą. Palatos psichiatrijos ligoninėse – vienas iš simboliškų aspektų, kurie galėtų patvirtinti tokių teiginių patikimumą.

Problema ta, kad daugelį rusų, ypač etninių, tokie R. Kadyrovo pasisakymai tikrai gąsdina. R. Kadyrovas kalba kaip žmogus, kuris pretenduoja į politinį vaidmenį ne Grozne, bet Maskvoje. Tai nacionalinis lygmuo. Vienas paskutinių incidentų – vienas Krasnojarsko, regiono, kuris labai toli Centriniame Sibire, deputatų kritikavo R. Kadyrovą ir paskui buvo priverstas atsiprašyti. Tai labai žemina. Tikrai didelę dalį rusų tai gąsdina.

Politinio elito kontekste Rusijoje kalbama apie konfliktą tarp R. Kadyrovo, jo aplinkos ir saugumiečių Maskvoje, t. y. V. Putino aplinkos žmonių, kurie susiję su saugumo tarnybomis. Kaip visa tai rutuliosis, spekuliuoti gana sudėtinga dėl elementarios priežasties – Rusijos politika vis dėlto vyksta juodojoje dėžėje ir mes žinome gana mažai.

– Turbūt sunku įsivaizduoti, kad Čečėnijoje gali gyventi žmonės. Ar Jums teko tuo domėtis?

– Vienas mėgstamiausių etninių rusų pasakymų – užteks maitinti Kaukazą. Kitaip tariant, po tarsi laimėto karo prieš Čečėnijos Ičkerijos separatistus rusai pradėjo masiškas pinigines injekcijas į Rusiją. Natūralu, kad didelę dalį tų injekcijų pasisavino vietos politinis elitas. Pirmiausia, žinoma, R. Kadyrovas ir jo aplinka.

Čečėnija atrodo atstatyta. Grozne, jo centre, viskas atstatyta, yra ir mečečių, ir kažko panašaus į dangoraižius, bet iš tikrųjų jie tušti, nes ekonominė veikla nevyksta. Tam tikra prasme R. Kadyrovas iš tikrųjų iš Maskvos ima duoklę. Tai vėl kelia klausimą nemažai daliai rusų – kas iš tikrųjų laimėjo Čečėnijos karą, jei, kaip jie mėgsta pabrėžti, dar 1998 m. Grozne buvo etninių rusų, o šiandien jų ten nebėra.

Iš tikrųjų Groznas, kaip miestas, ir Čečėnija, kaip respublika, šiandien daug panašesnė į Vidurio Rytų sunitines valstybes negu į kitus Rusijos federacijos miestus. Tai irgi problema. Ten susiklostė žiaurus autoritarinis režimas. Baisiausia, kad šio režimo rankos siekia ne tik Čečėnijos gyventojus, bet ir gerokai peržengia Čečėnijos ribas. Tai siejama ir su politinės žmogžudystėmis: Natalijos Estemirovos, Anos Politkovskajos ar galų gale Boriso Nemcovo. Visa tai tiesiogiai siejama su R. Kadyrovu ir jo aplinka. Tai labai baisu.

Rusijos veiksmai Kurilų salose yra ne tik dar vienas kelis dešimtmečius trunkančių nesutarimų su Japonija etapas, bet ir daug didesnio geopolitinio žaidimo dalis, LRT RADIJUI sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. Politologo teigimu, Rusijos interesai Kuriluose ne tik kariniai, bet ir ekonominiai: apylinkės žuvingos, o pakrantės turtingos energetinių išteklių.

Šiuo metu Kurilų salose gyvena apie 30 tūkst. rusų.  Visi čia gyvenę japonai (apie 17 tūkst.) dar 1946 m. buvo iškeldinti. Kurilų salas japonai dar vadina šiaurinėmis Japonijos teritorijomis. Sovietų Sąjunga šias salas užėmė per Antrąjį pasaulinį karą prieš Japonijos kapituliaciją.

– Kuo Kurilų salos strategiškai svarbios abiem šalims?

– Kurilų salos yra pagrindinis probleminis klausimas Maskvos ir Tokijo santykiuose per pastaruosius 70 metų. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos jis neleidžia pasirašyti tikros taikos sutarties tarp šių valstybių. Klausimas pakankamai svarbus abiejų šalių politinėje darbotvarkėje ir užsienio, ir vidaus politikos kontekste.

Didysis klausimas, ar Senkaku (kiniškas jų pavadinimas – Diaoju)  turėtų būti priskiriamos Kurilų salų grandinei. Pasižiūrėjus į žemėlapį, atrodo, kad taip. Tai svarbu, nes, apžvelgus šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies žemėlapį, matyti, kad keturios pietinės salelės, nors ir labai mažos, uždaro jūrinius kelius į Ochotsko jūrą. Tai leidžia Ochotsko jūrą padaryti Rusijos Federacijos vidaus baseinu.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos Federacija daug dėmesio skiria Ochotsko jūros militarizavimo klausimui. Ten ir Rusijos Ramiojo vandenyno laivyno povandeninės flotilės bazės. Akivaizdu, kad toks uždarumas Rusijai strategiškai svarbus. Yra ir ekonominių motyvų: žuvingos apylinkės, pakrantės turtingos energetinių išteklių.

– Būtų galima sakyti, kad Rusija, militarizuodama šias salas, nori parodyti jėgą ir taip atgrasyti Japoniją?

– Svarbu apžvelgti ne tik šių šalių santykių, bet ir tarptautinės politikos kontekstą. Turime atsiminti, kad Japonija yra Vakarų aljanso dalis, G7 organizacijos narė. Rusijos Federacija buvo G8 narė. Visos organizacijos valstybės paskelbė vienokias ar kitokias sankcijas Rusijai dėl jos dalyvavimo Ukrainos konflikte: dėl Krymo aneksijos ir paramos Donbaso separatistams. Tiksliau, dėl Donbaso separatizmo inicijavimo. Japonija nelabai noriai ėmėsi sankcijų.

Pastaraisiais metais įvyko tam tikras status quo pakeitimas, kai Dmitrijus Medvedevas – dabartinis Rusijos premjeras, bet tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas – tapo pirmuoju šalies lyderiu, apsilankiusiu Kurilų salose. Tai buvo beprecedentis įvykis, kuris neliko nepastebėtas Japonijoje. Atsakymo, kodėl tai įvyko būtent tuomet, galima ieškoti regioniniame kontekste. Įdomu, kad D. Medvedevo vizitas į Kurilus sutapo su įtampos pagilėjimu tarp Kinijos ir Japonijos dėl Senkaku salų. Kitaip tariant, kai tik buvo pradėta jausti, kad Japonija nelabai ryžtinga, abi valstybės – neaišku, sutartinai ar ne, – bandė pasinaudoti proga keisti status quo.

Pietų Korėja su Japonija irgi turi jūrinių teritorinių nesutarimų. Tuometinis Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas irgi apsilankė salose, nes faktinė jų kontrolė priklauso Pietų Korėjai. Tai buvo pirmasis Pietų Korėjos vadovo vizitas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dar vienas svarbus momentas, kad Japonijos premjeras Shinzo Abe apsilankė Kijeve – tai vyko prieš maždaug pusę metų. Jis buvo pirmoji Kijeve apsilankiusi svarbi Japonijos politinė figūra.

Rusija žaibiškai sureagavo: vėl prasidėjo kalbos apie salų militarizaciją, padažnėjo D. Medvedevo vizitai į Kurilus. Ten lankėsi ir Rusijos Federacijos gynybos ministras. Šių metų pabaigoje japonai tikėjosi susitikimo su Vladimiru Putinu, tačiau Kremliaus retorika leidžia suprasti, kad jokio susitikimo nebus. Prie to prisidėjo ir Sirijos klausimas.

Japonija stengėsi atokiai laikytis nuo šio konflikto, bet, žuvus keletui japonų, šalis nebegali likti nuošalyje ir šiuo klausimu. Todėl Japonija suinteresuota, kad Rusijos vykdoma karinė kampanija būtų nukreipti prieš Islamo valstybę, o ne prieš Basharo al Assado režimą.

– Ar, žvelgiant teisiškai, Japonija dar gali turėti vilties kada nors atgauti Kurilų salas?

– Teisiniai argumentai migloti. Antrojo pasaulinio karo kontekstas primena, kad istorija rašoma nugalėtojų. Yra du teisiniai lygmenys – neformalūs ir formalūs susitarimai. Šiuo atveju vieni kitiems jie prieštarauja. Problema ta, kad Sovietų Sąjunga į konfliktą su Japonija įsitraukė tik pačioje karo pabaigoje, jau kapituliavus nacių Vokietijai, t. y. 1945 m. rugpjūčio mėnesį. Tai buvo daryta jau žinant, kad Japonija tuoj kapituliuos, jau buvo įvykdytos branduolinės atakos Hirošimos ir Nagasakio miestuose.

Japonija laikosi pozicija, kad tos keturios salelės turi priklausyti jiems, tačiau pabrėžia, neva jos nėra Kurilų grandinės salos, nors žemėlapis rodo ką kita. Turime labai sudėtingą teisinį ginčą, kuris susijęs ir su Tarptautine jūrų teise, ir, svarbiausia, su tuo, kaip teisiškai buvo užbaigtas Antrasis pasaulinis karas.

Dėl įtakos Pietų Kinijos jūroje nesutariama jau ilgai, tačiau pastarosiomis savaitėmis situacija dar labiau paaštrėjo. Kaimyninės šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos nerimauja, kad Kinija jūroje pila dirbtines salas ir jas naudos kariniams tikslams. „Salose kinai stato karines oro bazes, kad galėtų paremti savo laivyną. Taip stengiamasi pastumti Kinijos karinę galią giliau į Pietų Kinijos jūrą“, – LRT Radijui sako Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius Williamas Callahanas.

Kaip pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas, dėl įtakos šioje jūroje ginčijasi daugelis regiono valstybių, tačiau Kinijos siekiai ryškiausi, nes taip ji tikisi atitolti nuo konkurentų – pirmiausia nuo JAV: „Kinija tokiu būdu užsitikrintų vieno svarbiausių tarptautinės prekybos kelių kontrolę bei ekonominiu požiūriu pakankamai svarbias teritorijas, susijusias su gyvaisiais ištekliais (pirmiausia žuvies) ir dar svarbesniais potencialiais energetiniais ištekliais.“

Teritorijos Pietų Kinijos jūroje svarbios daugeliui valstybių

,,Čia Kinijos laivynas, jūs artėjate prie mūsų karinės įspėjimo zonos. Jei norite išvengti netinkamo sprendimo, nedelsdami pasitraukite“, – šiais žodžiais Kinijos pajėgos pasitiko Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybinį lėktuvą ir jo įgulą. Tą liudija CNN korespondentas Jimas Sciutto, kuris pirmas parengė reportažą iš amerikiečių laivyno lėktuvo, skraidžiusio virš Kinijos pilamų dirbtinių salų.

Nauji sausumos plotai kuriami akmenis ir smėlį verčiant ant mažų rifų bei seklumų. Pasak tos pačios žiniasklaidos priemonės, tai Pekinas aktyviai daro jau pusantrų metų. JAV gynybos sekretorius Ashtonas Carteris neseniai paragino Kiniją sustabdyti tokią veiklą. Kad ši valstybė salose gali dislokuoti tolimo nuotolio radarus ir priešlėktuvinę ginkluotę, nerimauja ir Australija.

Koks dirbtinių salų tikslas, svarsto Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius Williamas Callahanas. Anot jo, Kinija teigia, kad šios dirbtinės salos skirtos civiliniam naudojimui: kovoti prieš piratavimą, meteorologiniams tyrimams ir panašiems dalykams. Bet, įvertinus tai, kas ir kaip jau pastatyta, tampa aišku, kad kinai turi karinių tikslų.

„Jie pastaruoju metu labai intensyviai plečia salas, stengiasi veikti dviem frontais. Pirmas – karinis. Salose kinai stato karines oro bazes, kad galėtų paremti savo laivyną. Taip stengiamasi pastumti Kinijos karinę galią giliau į Pietų Kinijos jūrą. Svarbūs ir teisėtumo argumentai, kai stengiamasi užsitikrinti šiokį tokį suverenitetą jūroje. Pagal Jungtinių Tautų teisę, jei turi suverenitetą saloje, gali gauti įvairių privalumų, kad ir 12 mylių teritorinius vandenis ir didesnę ekonominę zoną“, – kalba W.  Callahanas ir iškart pastebi, kad tokia teisė galiotų tikroms, o ne dirbtinėms saloms.

Kinija ne vienintelė šalis, kuri užsiėmė panašia veikla. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Konstantino Andrijausko, dirbtines salas Pietų Kinijos jūroje kūrė ir Vietnamas, Filipinai ar Malaizija. Dėl įtakos šioje jūroje ginčijasi daugelis regiono valstybių, tačiau Kinijos siekiai ryškiausi.

„Tai labai didelė problema daugeliui Pietryčių Azijos valstybių, nes jos taip pat pretenduoja į tas didelę strateginę reikšmę turinčias teritorijas, – kalba politologas. –  O Kinija tokiu būdu užsitikrintų vieno svarbiausių tarptautinės prekybos kelių kontrolę bei ekonominiu požiūriu pakankamai svarbias teritorijas, susijusias su gyvaisiais ištekliais (pirmiausia žuvies) ir dar svarbesniais potencialiais energetiniais ištekliais. Tokiu būdu Kinija, jos pačios manymu, atitoltų nuo priešininkų ir konkurentų – pirmiausia nuo JAV.“

Sparčiai keičiamas „status quo“

Pietų Kinijos jūra praplaukia maždaug trečdalis visų pasaulio prekybinių laivų. Manoma, kad jūros dugne glūdi milžiniški naftos ir dujų ištekliai. Teritorija svarbi ir dėl komercinės žvejybos plotų. Tai strategiškai itin svarbus prekybos maršrutas Australijai. Šios šalies gynybos departamento sekretorius Dennisas Richardsonas teigia, kad, žinant Kinijos kariuomenės dydį ir modernizavimo mastą, naivu manyti,  jog kinai salas pila pritrūkę gyvenamojo ploto ar norėdami vystyti turizmą.

Veiksmą su dideliu susidomėjimu ir netgi nerimu stebi JAV. Šalies karinis orlaivis ir laivai dalyvauja savo pačių rengiamose ,,navigacijos laisvės“ misijose.

Londono ekonomikos ir politikos mokyklos profesorius W. Callahanas sako, kad tokia veikla tolimuose vandenyse JAV turi teisę užsiimti ir jų pozicija labai gera.

„Kas gali ginčytis dėl laivybos laisvės? Tai kone pagrindinis tarptautinės teisės aspektas, kurio koncepcija sukurta viena anksčiausiai, prieš 400 metų. O Kinija Pietų Kinijos jūrą mėgina paversti šalies ežeru, kur tik kinai spręstų, kas per jį gali plaukti. Jie nori sulaikyti JAV laivyną nuo laisvo plaukiojimo. Taigi tai ir teisinis, ir geopolitinis klausimas“, – pabrėžia W. Callahanas.

Kaip pastebi politologas K. Andrijauskas, JAV Pietų Kinijos jūroje turi savų interesų: amerikiečiai mato, kad Kinija labai sparčiai keičia status quo, ir tai natūraliai jiems kelia nerimą. „Natūralu, kad JAV interesas yra pakankamai didelis, juolab kad ir su kai kuriomis teritorinio disputo valstybėmis JAV turi labai glaudžius santykius – pirmiausia su Filipinais ir net su Vietnamu santykiai gana nuosekliai gerėja. Žinoma, jie nesuinteresuoti tuo, ką traktuoja kaip Kinijos bandymą keisti ne tik regioninės, bet apskritai globalios politikos žaidimo taisykles“, – sako K. Andrijauskas.

Kinija bando demonstruoti „didžiąją galią“

Milijoninė Kinijos sausumos kariuomenė – didžiausia pasaulyje. Vis dažniau kalbama apie šios šalies pajėgų modernizavimą, karinės galios augimą. Tiesa, pagal gynybos finansavimą Kinija kelis kartus atsilieka nuo JAV. Anot politologo K. Andrijausko, kinų jūrų pajėgos gerokai menkesnės nei amerikiečių, tačiau jos sparčiai auga, o tai JAV suvokia kaip iššūkį savo pačių galiai.

Nors dviejų „supergalių“ – JAV ir Kinijos – santykiai dabar kiek įtempti, analitikai pastebi, kad tarpusavio karinio konflikto nė viena iš jų nenorėtų. Šalys viena kitai itin svarbios kaip prekybos partnerės.

Politologas W. Callahanas teigia, kad dabartiniai Kinijos veiksmai rodo bandymą demonstruoti didžiosios galios statusą.

„Jūrinės erdvės koncepcija yra pakankamai nauja, ypač tokiose vietose, kaip Pietų Kinijos jūra, kur labai daug susipinančių interesų. Pastaruosius 20 metų manyta, kad šalys gali dalytis jūra bei po ja esančiais ištekliais, bet tai realybėje nevyksta, ir šiuo metu neatrodo, kad galėtų vykti. Taigi ši jūra yra labai karšta zona, nes apima nesutarimus dėl skirtingų nacionalinių tapatybių, o tai gali vesti prie emocinių konfliktų, taip pat – prie karinių. Atrodo, kad Kinija auga ir auga jos bandymai dėl naujojo šalies statuso tokiose vietose, kaip Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra. Tai lyg testas, parodantis Kinijos, kaip didžiosios galios, veikimą“, – teigia W. Callahanas.

O K. Andrijauskas Pietų Kinijos jūrą prilygina laboratorijai: „Pietų Kinijos jūros konfliktas gali būti vertinamas kaip tam tikra laboratorija, t. y. kaip Kinijos veiksmai galėtų atrodyti platesniuose vandenynuose, už šios jūros ribų. Bent jau dabar kinai rodo, kad yra nusiteikę labai nuožmiai ir kad yra labai efektyvių infrastruktūros požymių.“

Ne taip jau seniai teigta, kad vienintelis iš kosmoso plika akimi įžiūrimas žmonių pastatytas kūrinys yra Didžioji kinų siena. ,,Didžiąja smėlio siena“ kartais vadinamos Pietų Kinijos jūroje sparčiai pilamos salos. Ar šis šalies projektas savo mastu prilygs Kinų sienai, nežinia.

Šiaurės Korėjos politinis režimas nori nenori privalo atlaisvinti savo planinės ekonomikos gniaužtus, kad žmonės bent jau nemirtų badu, sako politologas Konstantinas Andrijauskas. Jo teigimu, „kiek žinoma iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių pasisakymų, valdžia į tai reaguoja ir atsargiai stengiasi formuoti alternatyvius pragyvenimo šaltinius, o tai leidžia kalbėti apie tam tikrą pototalitarinį etapą“.

Ketvirtadienį daugiau nei šimtas Pietų Korėjos gyventojų atvyko į Šiaurės Korėją aplankyti savo giminių. Tai pirmas toks atvejis nuo 2010 metų. Tačiau ekspertai sako, kad dėl to per daug džiūgauti nereikėtų.

„Geresnis ženklas bus, jei jie [susitikimai – LRT.lt] vėl taps reguliarūs ir, kol dar ne vėlu, leis garbaus amžiaus žmonėms susitikti. Gali būti, kad, žengus vieną žingsnį į priekį, žengiami du atgal“, – teigia politologė Daiva Repečkaitė.

O K. Andrijauskas atkreipia dėmesį, kad jaunasis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas vis dar kovoja dėl savo valdžios sustiprinimo, tad kalbėti apie užsienio politikos sušvelnėjimą pernelyg anksti.

Pamatyti giminaičių negali dešimtys tūkstančių korėjiečių

1950–1953 m. Šiaurės ir Pietų Korėjos konfliktas baigėsi paliaubomis, o ne taikos sutartimi. Abi šalys formaliai tebekariauja, todėl tiesioginis kontaktas tarp šalių gyventojų draudžiamas. 2000 m. šalys susėdo prie derybų stalo ir, įgyvendindamos šviesos politiką, nusprendė rengti šeimų, išskirtų per karą, susitikimus.

Azijos studijų centro politologė D. Repečkaitė sako, kad šeimų susitikimai prasidėjo nuo Raudonojo Kryžiaus derybų 2000 m. Šeimos turėjo užsiregistruoti duomenų bazėje ir tada buvo organizuojama loterija.

„Tokių žmonių Pietų Korėjoje yra apie 73 tūkst. Pusė jų – garbaus amžiaus, sulaukę daugiau nei 80 metų. Todėl daugeliui tai paskutinė galimybė pamatyti savo gimines, nes jokie kontaktai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos žmonių nėra leidžiami. Kadangi į šešėlinę rinką patenka ir mobiliųjų telefonų, kai kuriems korėjiečiams pavyksta susisiekti su giminėmis, bet tokių labai mažai“, – kalba D. Repečkaitė.

Ji pasakoja, kad žmonės susitinka vienoje stebimoje erdvėje, registruojama, kas su kuo susitinka. Susitikimų vieta – pasienio kurortas Šiaurės Korėjos pusėje. Kadangi tuo metu vyksta derliaus nuėmimo šventė, dažnai žmonės ateina pasipuošę tradiciniais drabužiais. „Tie, kurie jau dalyvavo susitikimuose, savo giminaičių nebepamatys, nes loterijoje dalyvaus kitos šeimos“, – sako politologė.

Karas išskyrė milijonus korėjiečių, kurių didžioji dauguma jau yra mirę. Daugiau nei 70 tūkst. Pietų Korėjos gyventojų laukia galimybės dalyvauti viename iš rengiamų susitikimų. Iki šiol trumpai pasimatė apie 17 tūkst. giminaičių. Tačiau susitarimas tarp šalių nesuteikė jokių garantijų ir 2010 m. šeimų susitikimai nutrūko.

Šiaurės Korėjos elgesio nereikėtų laikyti neracionaliu

D. Repečkaitė sako, kad šios sueigos Šiaurės Korėjai yra tam tikras diplomatijos įrankis, todėl atsiradus nesutarimams tarp valstybių Šiaurė juos nutraukė.

„2010 m. Šiaurės Korėja paleido raketą į pasienio salą. Kilo nesutarimas dėl bendros ekonominės zonos, pramoninio komplekso, kuris buvo laikomas vienu svarbiausių bendradarbiavimo poligonų, kur korėjiečiai galėtų kažką kartu sukurti, – primena D. Repečkaitė. – Šiaurės Korėja iš ten patraukė savo darbuotojus, Pietų Korėja taip pat nenusileido ir nesutiko su Šiaurės Korėjos sąlygomis dalyvauti ekonominiuose projektuose, ir šeimų susitikimai buvo nebeorganizuojami.“

Praėjusių metų rugsėjį, anot politologės, buvo bandoma juos atnaujinti, bet Šiaurės Korėja staiga apsigalvojo. Ji sudėtingą šeimų susitikimų klausimą norėjo panaudoti, kad išsiderėtų sau kažkokių nuolaidų. Visų pirma, kad baigtųsi bendros pietų korėjiečių ir amerikiečių pratybos. Taip pat Šiaurės Korėjai nepatiko skandalas, kai buvo sulaikytas politikas, kuris, kaip įtariama, jai šnipinėjo ir siekė pakenkti Pietų Korėjos valdžiai arba net organizuoti perversmą.

„Tada buvo priimtas Nacionalinio saugumo įstatymas, pagal kurį tapo lengviau sulaikyti asmenis, kurie, įtariama, dalyvauja priešiškų grupuočių veikloje arba galimai šnipinėja“, – pastebi D. Repečkaitė.

Šalių santykiai sudėtingi nuo pat Korėjos skilimo. Neretai derybas keisdavo grasinimai ginklais ar kitokios provokacijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos studijų dėstytojas Konstantinas Andrijauskas teigia, kad tokio elgesio neracionaliu laikyti nereikėtų, nes jis puikiai pasitarnauja valdančiųjų interesams: „Agresyvi retorika ir sušvelnėjimo periodai rodo, kad su jais reikia skaitytis, kad jie yra rimtos figūros ir kad tarptautinė bendruomenė nelabai gali kažką padaryti norėdama sutramdyti Šiaurės Korėjos režimą. Turint omenyje jų padėtį ir nacionalinius interesus, kurie tapatinami su režimo išlikimo interesais, dabartinis Šiaurės Korėjos elgesys suprantamas.“

Kovojama už režimo išsaugojimą

K. Andrijausko teigimu, dėl to, kas vyksta dabartiniame pasaulyje, ir kadangi nuo 2011 m. pabaigos pasikeitė politinė administracija visose svarbiausiose Šiaurės ir Rytų Azijos regionų valstybėse, Šiaurės Korėja rodo, kad ji yra svarbus veikėjas ir kad su ja reikia skaitytis. Ji tai daro, nes naujieji Japonijos, Pietų Korėjos, Kinijos politiniai lyderiai palaiko gerokai didesnę nacionalistinę retoriką nei jų pirmtakai.

Prieš keletą metų Šiaurės Korėją sukrėtė tuometinio vadovo Kim Jong-ilo mirtis. Tėvo postą užėmusį Kim Jong-uną vietinė žiniasklaida iš karto pakrikštijo „nauju iškiliu vadovu“, o pasaulis spėliojo, ar jaunasis vadas perims tėvo plėtotą politiką.

K. Andrijauskas pastebi, kad provokacijų Pietų Korėjos atžvilgiu nesumažėjo, branduolinio ginklo bandymas įvyko. O 2013 m. rudenį buvo daug kalbėta apie politines rietenas šalies viduje, kai Kim Jong-unas žiauriais metodais atsikratė pilkuoju kardinolu laikomo dėdės ir eliminavo jo artimiausius bendražygius.

„Šiaurės Korėjos lyderis vis dar kovoja dėl savo valdžios konsolidacijos, tad kalbėti apie užsienio politikos sušvelnėjimą pernelyg anksti. Režimo interesas yra išlikimas ir jie ne be pagrindo galvoja, kad, vos tik pradės atleisti vadeles, prasidės procesas, kuris neišvengiamai atves prie režimo žlugimo“, – mano K. Andrijauskas.

Taigi, anot instituto dėstytojo, naujasis lyderis ir jo aplinka nori visą valdžią paimti į savo rankas, kas nėra labai lengva, nes Kim Jong-unas yra gana jauna ir nepatyrusi figūra, nors ir daug ko išmokusi iš savo tėvo ir senelio.

Pietų Korėja plėtoja diplomatiją

O kaimyninė Pietų Korėja keičiasi. Šaltojo karo metu šalyje vyravęs militaristinis diktatoriaus valdymas griuvo kartu su geležine uždanga. Visuomenė sukilo, o dabar šalis demokratiška. Tiesa, neseniai išrinkta prezidentė Pak Kunhe vertinama prieštaringai. Buvusio žymaus Pietų Korėjos diktatoriaus, kuris savo valdymą grindė priešiškumu kaimyninei Korėjai, dukra Šiaurėje vertinama nepalankiai.

D. Repečkaitės manymu, vienas svarbiausių naujos prezidentės tikslų – diplomatijos plėtojimas. O svarbiausia programa – sustiprinti Pietų Korėjos vaidmenį ir padėtį tarptautiniuose santykiuose. „Ji labai nusitekusi daug investuoti į diplomatiją, derėtis, kalbėtis ir aiškinti savo poziciją artimiausioms kaimynėms. Daug dirbti su JAV, Kinija ir Jungtinėmis Tautomis (JT). Telkti šitas galias prieš Šiaurės Korėjos grasinimus, jiems nepasiduoti ir panaudoti diplomatiją, kad Šiaurės Korėjos grasinimai būtų kuo greičiau nugesinti“, – sako politologė.

Prezidentės pastangos, D. Repečkaitės pastebėjimu, duoda vaisių. Jau pavyko užmegzti neblogus santykius su JAV, Kinijos ir Rusijos vadovais. O 2013 m. kovą JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją dėl Šiaurės Korėjos. „Šiaurės Korėją labai pykdo, kad Pietų Korėja rengia bendras karines pratybas su JAV, – kalba ji. – Tai esminis diplomatijos momentas, kuris vis iškyla kiekvienais metais ir tampa visų kitų diplomatinių veiksmų sąlyga.“

K. Andrijauskas pabrėžia, kad Pietų Korėja yra demokratinė valstybė, todėl, kalbant apie jos įtaką Šiaurei, svarbu atsižvelgti į visuomenę: „Reikia pripažinti, kad jaunoji korėjiečių karta jau nemato savęs kaip vienos tautos, nors gal ir norėtų mokėti tą kainą, kurią reikėtų mokėti, jei Pietūs susijungtų su Šiaure. Kitaip tariant, Pietų Korėjos visuomenė vis labiau pasisako už status quo.“

Pietų Korėjos veiksnys, įsitikinęs K. Andrijauskas, yra svarbus, ir Šiaurės Korėja privalo labai jautriai reaguoti į bet kokius politinius pokyčius ir bet kokius Pietų Korėjos bandymus plėtoti strateginį dialogą su JAV, gilinti bendradarbiavimą saugumo srityje su Kinija. „Akivaizdu, kad Šiaurės Korėja yra didžiausia grėsmė, nes tarpusavio karas nėra baigtas – tik nutraukta ugnis“, – pastebi jis.

Kitokių santykių su tarptautine bendruomene tikėtis neverta

Kalbų apie šalių susivienijimą būta anksčiau. Beveik prieš šimtmetį bandyta sukurti nepriklausomą Korėją ir atsikratyti kitų valstybių įtakos. Tačiau sukilimo mintys greitai numalšintos. Šaltojo karo metu buvo kalbama, kad šalys sukurtos dirbtinai ir visi korėjiečiai nori susijungti. Vyko įvairios derybos, Pietų Korėjoje įkurta Susivienijimo ministerija.

Griuvus geležinei uždangai, kalbos atnaujintos. Abi Korėjos įstojo į JT. Tačiau noras bendradarbiauti virto į ekonominį lenktyniavimą, kuris turėjo lemti, pagal kurį valdymo modelį šalys susijungs. Atnaujinus šeimų susitikimus, kilo klausimas, ar šis diplomatinis bandymas gali išsirutulioti į geresnius šalių santykius.

„Šiaurės Korėjos elgesys tarptautinės bendruomenės ir ypač Pietų Korėjos atžvilgiu visada svyravo. Taip pučiama migla, kad joks svarbesnis politinis veikėjas regione negalėtų pakankamai racionaliai prognozuoti Šiaurės Korėjos elgesio. Tai pasitarnauja jų interesams“, – mano K. Andrijauskas.

Viena vertus, pastebi jis, atsinaujinus deryboms, tarsi įvyksta suartėjimas su Pietų Korėja, kita vertus, Šiaurės Korėja labai nepatenkinta, kad greitai prasidės bendros Pietų Korėjos ir JAV pratybos. „Matoma ir Šiaurės Korėjos reakcija į JT paskelbtą labai neigiamą ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties šalyje. Tad kalbėti apie atšilimą tarptautinės bendruomenės atžvilgiu sunku“, – įsitikinęs K. Andrijauskas.

Šiaurės korėjiečiai valdžia nebetiki

2000 m. pradėtas ir po dešimtmečio nutrauktas šeimų susitikimas svarbus tiek Pietų, tiek Šiaurės Korėjai. Demokratiški Pietūs jautriai reaguoja į visuomenės keliamas problemas. O Šiaurei tai puikus pretekstas reikalauti naujų nuolaidų režimui.

Pasak D. Repečkaitės, mainais už šeimų susitikimus Šiaurės Korėja iš Pietų Korėjos tikisi didesnės humanitarinės pagalbos: „Nors Šiaurės Korėjos valdžia labai stengiasi pasirodyti, kokius pažangius karinius bandymus vykdo ir kiek daug investuoja į karo pramonę, šalyje trūksta maisto, bazinių reikmenų.“

O jei šeimų susitikimai po pertraukos vėl bus suorganizuoti, nebūtinai ką nors reiškia, mano politologė. „Geresnis ženklas bus, jei jie vėl taps reguliarūs ir, kol dar ne vėlu, leis garbaus amžiaus žmonėms susitikti. Gali būti, kad, žengus vieną žingsnį į priekį, žengiami du atgal. Taip dažnai daro Šiaurės Korėja. Galbūt išgirsime apie naują branduolinį ar dar kažkokį karinį bandymą“, – svarsto D. Repečkaitė.

Kalbant apie tolimesnius Šiaurės Korėjos veiksmus ir santykius su pietine kaimyne, reikia atsižvelgti ne tik į politinio režimo būklę, bet ir į gyventojų reakciją į vykstančius procesus. K. Andrijauskas teigia, kad kalbėti apie tai vienareikšmiškai būtų per didelė spekuliacija, nes, kalbant apie Šiaurės Korėją, viskas susiję su tam tikromis spekuliacijomis.

Pirmiausia taip yra, nes apie Šiaurės Korėjos režimą žinoma mažai, pastebi K. Andrijauskas. Anot jo, pagrindinis informacijos šaltinis yra pabėgėliai, ir iš jų pasakojimų galima daryti išvadą, kad totalitarizmas tikrai žlunga: „Šiaurės Korėja jau įžengusi į totalitarinę sistemą, kas reiškia, kad labai didelė gyventojų dalis tik apsimeta, jog tiki tuo, kas valdžios daroma ir sakoma. O pagrindinis jų uždavinys elementarus – išgyventi. Ypač turint omenyje, kad nuo Šaltojo karo pabaigos šalis vis dar išgyvena ekonomines problemas, privedusias prie bado.“

K. Andrijauskas mano, jog politinis režimas nori nenori privalo atlaisvinti savo planinės ekonomikos gniaužtus tam, kad žmonėms būtų leista bent jau nemirti badu. Kiek žinoma iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių pasisakymų, valdžia į tai reaguoja ir atsargiai stengiasi formuoti alternatyvius pragyvenimo šaltinius, o tai leidžia kalbėti apie tam tikrą pototalitarinį etapą.

„Turint omenyje šias tendencijas ir politinių lyderių kaitą, buvo tikimasi, kad prasidėjo atšilimo etapas (galbūt jis ir prasidės), bet dabar regime įprastą žaidimą, skirtą tam, kad politinis režimas šalies gyventojams ir užsieniui parodytų, jog jis vis dar stiprus, konsoliduotas ir sugebės išlaikyti valdžią, net jei atšilimas ir prasidės. Tada jis pats sugebės kontroliuoti visus procesus, kurių pabaigoje daug kas regėtų režimo žlugimą“, – svarsto K. Andrijauskas.

Šiaurės ir Pietų Korėjos santykiai išlieka įtempti ir sunkiai nuspėjami. Atnaujinti šeimų susitikimai verčia pasaulį stebėti atidžiau, ar šis žingsnis – dar viena provokacija, ar pamatas tolimesniems santykiams gerinti. Šimtams sutikimuose dalyvaujančių žmonių tai viltis bent kartą pamatyti prieš dešimtmečius parastus gimines.