Nuotraukose ir tekstų fragmentuose užfiksuotos tik kelios K.Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr.–1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimo ir veiklos stotelės. Bet ir iš jų galima susidėlioti gyvą paveikslą. Juo labiau kad ir pretekstas tam svarbus: minime K.Šakenio 140-ąsias gimimo metines, o ir knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia savo patyrusio biografo.
Vadovėlio autorius
Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių – pedagogas ir vadovėlių autorius. K.Šakenis dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, kuris, kaip apimantis visą gimnazijos fizikos kursą, buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymosi priemone gimnazijų moksleiviams. Jo išleisti net penki leidimai, vadovėlis buvo taisomas, papildomas ir koreguojamas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas, lietuvių kalbos reikalavimus bei fizikos terminų norminimą. K.Šakenis taip pat buvo parengęs lietuviškų fizikos terminų žodynėlį (išsp. 1918 m. žurnale "Lietuvos mokykla" : Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla.-1918, Nr. 12, p. 372-376) ir prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.
Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybos stotelę (geležinkelių valdyboje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas, kai dar labai trūko šios srities specialistų), galėjo tęsti pedagoginę veiklą jau kaip Lietuvos universiteto dėstytojas.
Aleksandro Merkelio liudijimu, K.Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, plataus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius ir jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, pasak A.Merkelio, užleisdamas vietą jaunesniems (Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas.–1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2). Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl tinkamumo dėstytojo darbui, o tuomečio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas užimti Panevėžio gimnazijos direktoriaus vietą. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplynas tolesnei K.Šakenio karjerai.
Pareigos: K.Šakenis – švietimo ministras. / Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis.– Kaunas: Geležinkelių valdyba, 1929, įklij. p.
Švietimo reformatorius
Jau 1927 m. K.Šakenis pakeitė į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį švietimo ministrą K.Jokantą ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, nuo 1927 m. gegužės 3 d. iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K.Šakenio gyvenimo stotelė, kurioje jis galėjo sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija.
K.Šakeniui vadovaujant ministerijai, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizacinių klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas – 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradžios mokslas. Buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj dalies likviduotų progimnazijų (kurių buvo per daug), buvo pradėtos steigti vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas.
K.Šakeniui vadovaujant atskirtas, kur tai buvo įmanoma padaryti, berniukų ir mergaičių mokymasis gimnazijose (ar tai buvo tikslinga daryti, iki šiol neaišku, bet po šios reformos Kaune veikė atskiros "Aušros" berniukų ir mergaičių gimnazijos).
Vienas švietimo reformos vaisių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos mokytojų cenzui įgyti taisyklės ir sudaryta speciali Egzaminų komisija norintiems įgyti atitinkamą cenzą mokytojams egzaminuoti.
Įgyvendintos reformos ir aukštojo mokslo srityje bei atlikti kai kurie struktūriniai pakeitimai rengiant ir įdarbinant įvairių meno sričių specialistus. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, kuris, nors ir nepakeitė šios mokyklos statuso, bet suteikė galimybę to aukštesnio statuso siekti ateityje.
1929 m., K.Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų ir Valstybės teatras bei radiofonas, o 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija ir priėmus Konservatorijos statutą.
Būdamas ministru K.Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, tačiau lankytojų priėmimo valandos jam buvo šventos, tad stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame.
Ministro kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius 1934 m. rašė: "Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K.Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K.Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos." (Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija ? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena.–1934, bal. 22, p. 5).
Visuomeninė ir politinė veikla
Likimo ironija, bet netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K.Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kurias ėjo iki pat 1940 m. birželio įvykių.
Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj prezidentu išrinkto Antano Smetonos, K.Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininku, suderindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu.
Drauge: Vytauto Didžiojo komitetas. Sėdi kan. J. Tumas, inž. A. Graurogkas, St. Šilingas, inž. K. Šakenis, V. Matulaitis, J. Vileišis, A. Žmuidzinavičius. Stovi prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, V. Braziulevičius, A. Birontas, Z. Toliušis, J.Dobkevičius. 1930 m. / KTU biblioteka. Retų leidinių fondas. G 1, atv. 1585.
Ši politinės veiklos stotelė neabejotinai nulemta ankstesnės visuomeninės politinės K.Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos nariu, vienu iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. K.Šakenis buvo ir Lietuvos skautų sąjungos tarybos nariu, Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos nariu, Vytauto Didžiojo universiteto "Šarūno" korporacijos garbės filisteriu, lietuvių studentų tautininkų "Neo-Lithuania" korporacijos mecenatu nuo 1930 m. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, o nuo 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos nariu, o 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku.
Vertimas geresnis K.Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą.
Išvertė "Poną Tadą"
Įvairiapusėje K.Šakenio veikloje svarbi ir dar viena istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K.Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus raštais, o Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A.Mickevičiaus "Ponas Tadas".
A.Mickevičiaus dvylikos knygų poemos "Ponas Tadas" vertimą K.Šakenis pradėjo spausdinti dar 1924 m. "Vairo" puslapiuose (Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K.Šakenis // Vairas.–1924, Nr. 1, p. 17–19 ; Nr. 2, p. 17–19 ; Nr. 3, p. 17–19 ; Nr. 4, p. 10–12 ; Nr. 5, p. 11–15 ; Nr. 6, p. 12–15 ; Nr. 8, p. 13–18). "Vairo" žurnale buvo išspausdinta šio vertimo pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia.
Nutrūkus "Vairo" leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas "Tautos vaire" (1924 m. Nr. 1–20), o paskui visas vertimas jau sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. Tais pačiais metais pasirodė ir kitas "Pono Tado" vertimas, atliktas Antano Valaičio, kurį dviem tomais išleido "Švyturio" bendrovė. K.Šakenis teigė apie A.Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvęs baigtas. A.Mickevičiaus "Pono Tado" vertimo pratarmėje jis rašė: "Mums lietuviams ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę "Pono Tado" vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A.Valaičio "Pono Tado" vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs." (Ponas Tadas / Adomas Mickevičius ; vertė K.Šakenis.–Kaunas : [s.n.], 1924, p. IV).
Panašu, kad abu vertimų autoriai iš tikrųjų nežinojo vienas apie kitą, kol K.Šakenis ilgai ir kruopščiai dirbo. Žurnalo "Kultūra" naujų knygų apžvalgos skiltyje geriau buvo įvertintas K.Šakenio vertimas: "Vertimas geresnis K.Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A.Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo" (Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra.–1925, Nr. 1, p. 34).
Istorijos atgarsiai
1933 m. pasirodė K.Šakenio knygelė apie spaudos draudimo laikų "Aušrą" ("Auszra" ir jos gadynė: penkių dešimtų metų "Auszros" sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis.–Kaunas ; Marijampolė : "Dirvos" b-vės leidinys, 1933).
Politika: Laikinojo Seimo pirmininkas K.Šakenis. / B. Jermolajevo šaržas, publikuota laikraštyje „Diena“, 1936 m. rugs. 6 d. (Nr. 36), p. 10.
Juozas Brazaitis apie šį K.Šakenio parengtą leidinį rašė: "Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar "Vilniaus žiniose". Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti "Aušros" komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti." (Raštai / Juozas Brazaitis.–Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383).
1935 m. K.Šakenis išleido knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes istorijos žvilgsniu. Tai vertinga, gausiai istorijos šaltiniais dokumentuota knyga. Knygoje aprašomi faktai ir įvykiai nuo XVI a. iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, todėl daug kas tikėjosi, jog išeis ir antra knygos dalis apie gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K.Šakenio įvairių laikotarpių atsiminimai, surankioti jo sūnaus Romualdo Šakenio, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Deja, ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose mažai skirta tarpukariui, tik antroje knygoje yra sudėti K.Šakenio atsiminimai iki 1925 m.
Kaune K.Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo). 1930 m. jis persikėlė į Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), A. ir S.Mejerovičių namą, pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą, kur gyveno 1930–1940 m.
2006 m. gruodį ant šio pastato atidengta memorialinė lenta "Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis".
