Lektorius, konsultantas, žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Giedrius Drukteinis, kuriam imponuoja žydų pragmatizmas, kalbėjo: "Senajame Testamente pasakyta, kad išvarydamas žmogų iš rojaus Dievas tarė: padėk sau ir aš padėsiu tau. Mes negirdėjome apie lenkišką, portugališką ar albanišką sėkmę, tačiau visi žinome apie žydiškąją."
– Važinėju po Lietuvos miestus ir kaimus, pasakoju apie sėkmę ir sveiką gyvenimišką požiūrį. Labai paprastą: jėga slypi ne raumenyse, bet tarp ausų. Raketą į kosmosą žmonės paleido ne kartu įsibėgėję ir išmetę rankomis, bet tik minties galia, – pokalbį pradėjo Giedrius.
– Posakis apie jėgą tarp ausų – žydiškas?
– Todėl man ir imponuoja žydų požiūris į gyvenimą ir septynios žydiškos sėkmės paslaptys. Nors jos mums žinomos iki koktumo, bet dažniausia nemokame jų pritaikyti. Kadaise Einšteinas sakė: "Gera idėja pati savaime nieko verta. Svarbu, ką su ją padarei".
– Jūsų darbas – kabinti makaronus?
– Geriau kelias valandas paklausyti makaronų kabinimo nei visą gyvenimą spėlioti. Gal kažkam tai suteiks pasitikėjimo savimi ir parodys naują kelią.
– Jus ir kipą nešiojote, ir žydus reklamuojate. Gal jie jums sumokėjo?
– Holivude sakoma, svarbiausia – nepalikti žmonių abejingų. Kai kurie tai daro ekstremaliomis priemonėmis, pavyzdžiui, išsitatuiruodami kūną ar nuogi išbėgdami stadione prieš karališkąją ložę.
Kaip sudominti lietuvius? Kalbant apie tai, kam jie neabejingi – trims dalykams. Krepšiniui, praeičiai, ypač sovietinei, ir – žydams. O ir stereotipai gajūs – žydai valdo finansų pasaulį, jie geriausi šachmatininkai, scenaristai, dirigentai. Kur sėkmė – ten žydai. Kodėl? Vadinasi, daro kažką tokio, ko nedarome mes.
– Kažkas pastebės, kad kur karas, agresija, sąmokslo teorijos, nacionalizmo draudimas, gobšumas, apgaulė – irgi žydai.
– Gyvenimiškos blogybės tautybės neturi. O štai sėkmė – turi.
– Drukteinis turi žydiško kraujo, kad negali net akmenėlio mesti į jų daržą?
– (Juokiasi.) Neturiu. Man patinka jų požiūris, pragmatizmas. Chebra, lietuviai, broliai ir seserys, pabandykim, gal ir mums išeis! Dabar daromės silpnesni ne tik fiziškai, bet ir savo esybe. Laukiame, kol problemas išspręs Briuselis, naujas prezidentas, Kalėdų Senelis ar pašalpų fondai.
Bijome imtis rizikos, bijome atsakomybės, bijome atrodyti kvaili. Bijome keistis patys. O štai gebėjimas mesti iššūkį įprastai rutinai – tai ne vien evoliucijos katalizatorius. Tai – asmens tobulėjimo sąlyga.
Pavyzdžiui, prieš daugelį metų vienas žydų verslininkas, žaislų kompanijos vadovas paklausė savęs – kur parašyta, kad berniukai negali žaisti su lėlėmis? Aplinka, žinoma, pasijuokė, girdi, berniukams galima žaisti tik su mediniais ginklais ir kamuoliu. "Bet niekur neparašyta, kad negali žaisti ir su lėlėmis?" – nenurimo jis. Ir sukūrė "Action Man" guminių lėlių seriją berniukams – ir pasidarė gražaus pinigo. O juk galėjo prasigerti, pasikarti ir emigruoti, nes aplinka jam nepritarė. Gebėjimo taip savęs paklausti, o paklausus ir padaryti, mums dažniausia ir pristinga.
– Kam, be žydų, jūs dar neabejingas?
– Blogybėms, kurios vyrauja aplink mus. Chamiškam elgesiui, duobėtiems keliams, nevalytiems batams. Viskam, kas gadina gražiausios pasaulyje valstybės – Lietuvos – įvaizdį. Ir su tuo kovoju nenuleisdamas rankų.
– Teisūs tie, kurie jus vadina arogantišku snobu?
– Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Toks aplinkos požiūris gimsta, kai išdrįsti kažką pasakyti garsiai ir tai, kas kažkam nepatinka. Pavyzdžiui, nusivalyk batus, išsitrauk plaukus iš šnervių arba nekelk rankos prieš savo moterį. O jis, tai darydamas jau 50 metų, pasipiktins, kaip tas snarglys ar arogantiškas snobas drįsta to reikalauti?
– Gyvename kreivų veidrodžių karalystėje?
– Teisingai, mielas kolega. Todėl siūlau išeitį. Žydai nuolat sako: "Daryk, kaip aš, daryk su manimi, daryk geriau už mane".
– Gal pernelyg sureikšminame išgalvotą etiketą, gražius apdarus? Gal tai – taip pat kreivi veidrodžiai?
– Išorė – vidinės būsenos tąsa. Juoba kad mums, žmonėms, kaip socialinėms būtybėms, būdinga priklausyti kažkokiai gaujai, klubui, socialiniam sluoksniui, tautai. Drabužiai – taip pat viena iš tokių bendrijų identifikacijos rūšių. Ir jei sutampa su tavo vidine būsena – tai jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Neteisk ir nebūsi teisiamas, kaip sakė Jėzus. Jei tavo apranga nepažeidžia religinių interesų ar taisyklių, pavyzdžiui, nešiojant svastiką, renkis, kaip tau patinka.
– Hm. Svastikai – tūkstančiai metų, bet žydai pasauliui draudžia naudoti šį senąjį Saulės simbolį. Kažkas visuomet nustato taisykles. Pavyzdžiui, jūs tikinate, kad blogai, jei vyrui matosi kraštelis nuogos kojos, todėl jis privalo nešioti prisegamas kojines, taip?
– (Juokiasi.) Ei, ei, žmonėms reikia taisyklių! Na, tu važiuosi iš darbo namo ir būsi saugus, nes šviesoforai veikia, o aplinkiniai vairuotojai laikosi eismo taisyklių. Gal jos kartais erzina ir atrodo nelogiškos, bet tu jausiesi geriau, jei niekas nesitrankys į tavo automobilio užpakalį. Mes kuriame taisykles, tobuliname jas tam, kad visuomenė pasirūpintų savo nariais ir užtikrintų jų interesų apsaugą.
– Gal mums reikėtų gyventi nuogiems ir tada būtų atviresnės širdys?
– Yra pasaulyje ir tokių vietų, kur žmonės vaikšto nuogi, ypač ten, kur tam tikras klimatas. Ir niekas nemano, kad tai nepadoru. Yra pasaulyje vietų, kur mato tik veidą, pavyzdžiui, ten, kur gyvena eskimai.
Tačiau tai nereiškia, kad žmonės tokiomis sąlygomis darosi atviresni ar uždaresni. Geras žmogus, bet kaip apsirengęs ar nusirengęs, vis tiek yra geras žmogus.
– Kuo paaiškintumėte, kad šalyse, kur mažiau brangių drabužių, yra daugiau nuoširdumo, džiaugsmo, natūralumo?
– Sutinku. Išties niekur pasaulyje nemačiau tiek daug laimingų žmonių, kaip Afrikoje. Ten, kur, mūsų akimis, jie nieko neturi, o kūną dengia skudurais. Tačiau yra šimtą kartų laimingesni už mus. Vakarų civilizacijoje dalyvaujame materialiose lenktynėse ir turime atitikti visuomenės nuostatą, ko esi vertas: turėti automobilį, gražią merginą, lankyti egzotiškas šalis.
– Gal tuomet reikėtų kalbėti ne apie žydišką sėkmę, bet apie laimę, kuri slypi mažuose dalykuose, kurią jaučia koks nors Butano vienuolis ar Etiopijos mursių genties atstovas?
– Matyt, savivertės suvokimas yra svarbesnis nei materialus turtas. Kiekvieną naciją ar šalį didingą daro ne turimų daiktų kiekis, o tai, kaip išdidžiai jaučiasi jos atstovai.
Kodėl niekada neišvysi elgetaujančio žydo, nors yra labai daug skurdžiai gyvenančių žydų, kodėl nepamatysi gatvėje išsidirbinėjančio girto žydo, nors yra daug geriančių? O štai mums nieko nereiškia mušti žmoną, knaisiotis po konteinerį, elgetauti. Ir man gėda matyti tokius lietuvius. Kad ir kokie statistiškai turtingi mes būtume.
– Jau atsakėte sau, kas jūs esate?
– Geras žmogus, kuriam skauda širdį dėl negerovių. Rizikuodamas reputacija ir būti išvadintas arogantišku snobu, kol turėsiu energijos ir sveikatos, dėsiu visas pastangas palikti šį pasaulį gražesnį, nei jį radau.
– "Aš turiu aiškiai išreikštas vertybes". Tai – jūsų žodžiai.
– Atsakomybė, vyriškumas, 10 Dievo įsakymų. Kai jų laikaisi, gyvenimas susiklosto idealiai. Taip, nebūna gyvų šventųjų, jais tampama po mirties. Bet tai nereiškia, kad neturime stengtis. Padaręs klaidą ir žengęs atgal, turi vėl eiti į priekį.
– Su žydiška kipa vaikščiojote, norėdamas išprovokuoti reakciją?
– Norėjau pajusti, kur grožis tos kepuraitės, be to, įvertinti aplinkos reakciją. Ir, beje, sprendžiant iš aplinkos reakcijos, lietuviai nėra dideli antisemitai, kaip mums bandoma prikišti.
– Dabar apsivilksite musulmonų abają?
– Musulmonai nėra mano stichija. Nors ten yra irgi gerų dalykų: pagarba vyresniesiems, atpildas už skriaudas visuomenei, žiaurios bausmės už vagystes.
– Daug kas klausia, kiek tvido bei kašmyro drabužiais mėgstantis vilkėti Drukteinis namie turi kostiumų ir batų? Ar džentelmenas turi tiek, kiek leidžia jo galimybės?
– Būtent! Spėju, kad turiu apie 20 kostiumų ir 10 porų batų.
– Dėl pilkos aprangos žmona vis dar vadina šiaurės korėjiečiu?
– Deja, taip. Šiais laikais, kai aplinka vertina spalvingą drugelių išvaizdą, mano pilki, juodi ir tamsiai mėlyni drabužiai išties atrodo nuobodžiai ir senamadiškai.
Žmona nuolat man pataria rengtis jaunatviškiau, liberaliau, madingiau. Tačiau nepripažįstu mados kaip koncepcijos. Daug kas juk turėjote batus kvadratinėmis nosimis, kai tokie buvo madingi? Daug kas turėjote batus itin smailiomis nosimis, kai tokie buvo itin madingi? Kur tie jūsų batai šiandien? Spėju, po lova, o istorinėse nuotraukose jūs su jais atrodote juokingi. Aš nešioju daiktus, kurie niekada neišeina iš mados, nes jie niekada nebūna madingi – kostiumai, švarkai, tradicinės formos batai.
– Esate konservatorius iki kaulų smegenų?
– Esu labai konservatyvus. Tikiu įstatymo galia, gražiais tarpusavio santykiais, kad yra aukščiausia jėga, prieš kurią mums reiks atsiskaityti po mirties. Ši visuomenė atsirado tik dėl konservatyvių vertybių, bet ne dėl jaunatviškos eklektikos ar eksperimentų.
– Todėl simpatizuojate italų mafijos garbės kodeksui: pirma, išlikti gyvam, antra – aprūpinti maistu ir būstu savo šeimą?
– Tai – kiekvieno vyro prigimtinė priedermė.
– Lankėtės Balkanuose, Afrikoje, Afganistane ir kituose karštuose taškuose. Kodėl jus traukia karai, nors kalbate apie taiką ir Dievą?
– Darbas. Nešame demokratiją ir civilizuoto gyvenimo sampratą. Nuo seno Vatikane buvo žinoma, kad, tikėjimui susvyravus, teisingą gyvenimo kelią parodys aukso luitas.
Kurdami ateitį, gyvename žemėje, kurią pasiskolinome iš savo palikuonių. Kokią santvarką ir žemę paliksime, taip bus vertinamas ir mūsų indėlis į pasaulio evoliuciją ir kultūrą. Todėl priemonės, kaip tai padaryti, gal ir nėra svarbiausios.
– Ar laisvė per prievartą yra laisvė? Ar dabar nemanipuliuojama demokratija, kuri įvyniota į gražų popieriuką ir yra parduodama?
– Gal tų šalių žmonės dėl istorinių, politinių aplinkybių nespėjo pajusti, ką reiškia gyventi demokratijoje. Tarkim, Šiaurės Korėja, kuri neturėjo progos parodyti savo potencialo, vertybių, talentų. Civilizuotas pasaulis turi padėti jiems išsivaduoti dvasiškai. Kai liberalus jaunimas priekaištauja, kam reikėjo kariauti Irake ir nuversti Huseiną, kuriam valdant, anot jų, buvo tvarka, atsakau: "Mes įsiveržėme ir nuvertėme diktatorių, perkeltine prasme – pakorėme Staliną. Jei kažkas būtų įsiveržęs į SSRS ir pakoręs Staliną, pirmas po jų tankų vikšrais būčiau numetęs gėlių".
Išvadavome 50 milijonų arabų ir suteikėme galimybę jiems gyventi, kaip nori. Ar manai, kad karas buvo dėl naftos? Ne, dėl laisvės! Keturių žmogaus laisvių, kurios sukūrė didingiausią valstybę – JAV: žodžio laisvę, tikėjimo, laisvę nuo baimės ir nepritekliaus.
– Kodėl pasisakote už mirties bausmę, jei remiatės Dievu?
– Esu citavęs Senąjį Testamentą, kuriame pasakyta, kad už atimtą gyvybę reikia užmokėti gyvybe. Esu už griežtas priemones, bet ne už mirties bausmę.
– Jei rūpi globalinės problemos, kaip paaiškintumėte savo žodžius, kad jums nerūpi, kas gyvena už jūsų sienos, tvoros ar baro?
– (Kvatojasi.) Žydiškas požiūris. Kaip sakė Michailas Gorbačiovas, pertvarką pradėkime nuo savęs. Nelendu į asmeninę erdvę ir nesijuokiu iš vyro su peruku, nes gal tas perukas slepia baisų randą, gautą kovoje už nepriklausomybę. Bet išmesiu savo nuorūką ten, kur jai priklauso būti, ir nusivalysiu savo batus – pradedu nuo savęs.
Kodėl žaismingieji NBA krepšininkai privalo vilkėti kostiumus spaudos konferencijose ar kelionėse? Nes tai reginys visam pasauliui ir į juos žiūrintys vaikai daro išvadas ir nori būti tokie, kaip jie.
– Į kokią nepatogiausią situaciją buvo patekęs savimi pasitikintis Giedrius Drukteinis?
– Kiekvienam šou atstovui, stovinčiam prieš auditoriją, sunkiausia išsaugoti dėmesį sau. Ir baisiausias dalykas, kai nėra ryšio su auditorija, kažkas nekreipia dėmesio. Būna tokių situacijų. Viską stengiuosi spręsti šypsena ir tiesia laikysena.
– Sakėte, kad ko nori jūsų šeima, tai ir gauna, bet išsigandote, kad užsinorės sraigtasparnio?
– Jei reikės, bus ir sraigtasparnis, nors net neįsivaizduoju, kokiomis aplinkybėmis tai gali įvykti.
Dievas man suteikė galimybę gyventi patogiai, bet nė akimirką nepamirštu senos gyvenimiškos taisyklės, nuolat minimos Izraelio armijoje – bet kuris būrys yra greitas tiek, kiek greitas lėčiausias jo narys. Nepamirštu, kiek daug yra žmonių, kuriems sunku įsigyti ne sraigtasparnį, bet elementarių dalykų. Išvažiavęs į gatvę prabangiu automobiliu noriu matyti besišypsančius ir laimingus žmones, o ne sielvartą ir nepriteklių, ir bendraudamas su jais, alsuoti pozityvu, o ne nesėkme prisotintu oru.
Kaip mokė Leninas, negali gyventi visuomenėje ir nebūti nuo jos priklausomas.
– Tikite, kad ateis laikas, kai nebeliks varguolių?
– Oligarchų – kelios dešimtys. Nuolat besiknaisiojančių po konteinerius – irgi saujelė. O štai tie, kurie tarp jų, nuolat juda aukštyn ir žemyn. Ačiū, Dievui, bent jau pamažu – į viršų.
Įvertinkime, kaip mes gyvenome prieš 25 metus ir dabar – apranga, automobiliai, maistas – progresas didelis. Noriu, kad turtingų žmonių daugėtų. Talmude parašyta – turtingas kaimynas yra šimtą kartų geriau nei vargingai gyvenantis kaimynas.
Ir man reikia ne jūsų pinigų, bet energijos, šypsenų ir skaidraus, laimingo žvilgsnio. Būk už mane turtingesnis dešimt, šimtą kartų. Bet visada bus blogiau, jei būsi dešimt ar šimtą kartų už mane vargingesnis. Nežmoniška gyventi vienam ramiai kemšant fazanų kepenų paštetą, kai už lango kažkas rausiasi tavo šiukšlių konteineryje.
