Įkvėpta legendos
Legenda, atkeliavusi iš Anglijos ir Prancūzijos Šimtamečio karo laikų, byloja apie Kornevilio abatiją, kurią suniokojo anglų kariai. Prisigrobtą turtą sukrovę į vežimus, vieno iš 20-ies neužpildė ir, nenorėdami grįžti su tuščiu, nusižiūrėjo abatijos varpus. Iš trylikos varpų išsirinkę patį didžiausią šiaip taip įkėlė į vežimą. Tačiau netoli tenuvažiavo – svorio neatlaikęs vežimas sulūžo. Nusprendę kelionę tęsti upe turėjo vėl nusivilti – varpo svorio neatlaikė ir valtis, kartu paskandinusi upėje ir varpą. Nuo to laiko skambant dvylikai Kornevilio varpų, upėje aidėdavo ir tryliktojo – didžiausio varpo aidas.
XIX a. Paryžiaus operetės lopšiu tapusio "Théatre des Folies-Dramatiques" direktorius pasiūlė prancūzų kompozitoriui R.Planquette'ui, tuo metu jau dviejų operečių autoriui, parašyti jo teatrui kūrinį pagal šią legendą. Po metų, 1877 m. balandžio 19 d., suskambo operetė "Kornevilio varpai", pagal aktoriaus, komedijų ir vodevilių autoriaus Louiso Francois Nicolaie, dažniau vadinamo Louisu Clairville'iu, ir dramaturgo bei libretisto Charles Gabet libretą, su šiek tiek pakoreguotu legendos turiniu. Į pirmą planą iškilo romantiškoji lyrika, nuspalvinta lengvu prancūzišku humoru. Gana priešiškai sutikta kritikos, operetė itin sužavėjo tuometę Paryžiaus publiką. Ir ne tik ją – vos po metų ji anglišku libretu su didžiausiu pasisekimu pastatyta Londone ir Niujorke, per neilgą laikotarpį plačiai pasklisdama pasaulyje.
XIX a. pabaigoje ši Normandijos legenda pasiekė ir Lietuvą, rusų komiškos operos ir operetės artistų 1891 m. pristatyta Vilniaus žiūrovams Botanikos sodo vasaros teatre. Kaune "Kornevilio varpai" rampos šviesas išvydo Valstybės teatre 1932 m. ir 1938 m., o 1949 m. – ir Kauno valstybiniame dramos ir muzikos teatre. Dar viena redaguota operetės versija ten buvo pastatyta 1976 m.
Iki šių dienų išlikusį populiarumą lėmė legendos fone besivystanti prancūzišku humoru, žaismingomis intrigomis ir nuotykiais apipinta lyrinė istorija, romantiška muzika įvairiais vokaliniais žanrais: arijomis, kupletais, dainomis, atliekamomis duetais, ansambliais ir išplėtotais chorais – tenkinanti net ir įnoringiausią klausytoją. Tai vienas ryškiausių prancūzų operetės žanro kūrinių ir vienintelė iš 20 R.Planquette'o operečių (kartais ji vadinama vienintele kompozitoriaus opera), sulaukusi tokios šlovės.
Dilema dėl žanro
Tiesa, dėl kūrinio žanro diskutuojama labiausiai. Išplėtoti vokaliniai ir orkestriniai numeriai artina šį sceninį kūrinį prie komiškos operos, kuri buvo populiari to meto Prancūzijoje. Tačiau žaismingi dialogai, pakeičiantys operoms būdingus rečitatyvus, verčia priskirti "Kornevilio varpus" operetės žanrui, nors šioje operetėje nėra jai būdingo paviršutiniškumo ar bravūros.
Atrodytų, kad tokia pusiausvyra turėtų tenkinti daugelio muzikinio teatro žiūrovų poreikius – operų mėgėjai bus dėmesingi gana išraiškingai, nesudėtingų vokalo įmantrybių turtingai muzikai, kuri neatstums ir lengvesnio stiliaus mėgėjų. Pastarieji mėgausis lyriškomis įsimintinomis melodijomis, nuotaikingu ir nesudėtingo turinio vyksmu scenoje. Gal tik prie aktyvesnio veiksmo ir sodraus skambesio pripratę miuziklų gerbėjai arijų, duetų ar nedidelių ansamblių metu pasijus nuobodžiaujantys.
Paryžiaus publiką R.Planquette'o "Kornevilio varpai" sužavėjo savo lyrika ir atokvėpiu nuo tuo metu sceną užplūdusių Jacques'o Offenbacho ir kitų amžininkų kūrinių, kupinų aštraus grotesko, farso ar bufonados, kuria dažnai prisidengdavo socialinės nelygybės ir kiti visuomenės skauduliai. Ir šiandien ši subtilios lyrikos bei lengvo prancūziško humoro operetė skirta poilsiui, o ne sudėtingų siužetinių prasmėms narplioti.
Neįprasti 2D efektai
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre statytojų duetas iš operetės žanro tradicijomis turtingos Austrijos – režisierius Hermannas Keckeisas ir scenografas Maroine'as Dibas – pasirinko kiek netikėtą sprendimą. Teigdami apie ketinimus nenutolti nuo pradinio šios operetės varianto ir neieškodami dabar pamėgtų modernizavimo būdų, vis tik įnešė naujovių, šiai istorijai perteikti pasirinkę komiksų estetiką. Tokia idėja kilo scenografui M.Dibui, sirų kilmės Austrijos karikatūristui. Šmaikščiais štrichais karikatūrose sukūręs visą pluoštą garsių muzikos ir operos pasaulio veidų, Kaune operetės vyksmą jis perkėlė į dvimačių plokštumos vaizdų aplinką. Scenoje horizontaliai judančios plokštėse pieštos dekoracijos, tarp kurių – Kornevilio apylinkių toliai ir pilies menė, Normandijos stiliaus namai, burlaivis ir arklys su karieta, net ir scenos uždanga mena marionečių teatrą, išpopuliarėjusį nuo XVI a. turgaus aikštėse ne tik Prancūzijoje, o XIX a. pamėgtą ir smulkiosios buržuazijos salonuose.
Žvelgiant į tokioje aplinkoje judančius aktorius, šmėkšteli mintis apie atgijusias puošnias, šiek tiek šaržuotas lėles, bandančias išsivaduoti iš sąstingio ir šėlstančias masinėse scenose bei vėl nurimstančias, atliekant muzikinius solinius ir ansamblių numerius. Tai lyg realūs atlikėjai nerealiame pieštame pasaulyje. Prisiminus Walto Disney kompanijos ekranizacijoje Merės Popins magiją persikeliant su vaikais į Berto piešinį, gali kilti abejonė – gal ir šis spektaklis skirtas vaikams ir jaunimui? Išoriškai – galbūt, tačiau ir suaugusieji, "sklaidydami šią įgarsintą pieštą knygą, neturėtų baimintis, jei trumpam taps mažiau solidūs.
Etnografiniai iššūkiai
Režisieriaus sprendimu atlikėjai operetėje, įkūnijantys Kornevilio valstiečius, jūreivius, tarnaites ar vežėjus, dar ir kalbėti turi ypatingai – įsivaizduojama senąja prancūzų kalba, virtusia ryškia suvalkietiška tarme. Pasisekė solistams, kilusiems iš Suvalkijos (tokių teatre nemažai), tačiau kitų Lietuvos regionų atstovams kyla keblumų – išlaikyti nuolatinę bendrą kalbėjimo manierą pavyksta ne visiems.
Nelengva priprasti ir prie normandiškų medinių klumpių, o su jomis dar ir šokti tenka. Tokio apavo panaudojimas gerokai apribojo šokių kūrimo galimybes pastatymo choreografui Aleksandrui Jankauskui. Kita vertus, įnešė idėjų pritaikyti klumpes kaip savotiškus ritminius mušamųjų instrumentus, papildančius orkestro skambesį. Tačiau dialogų scenose, kuriose avintieji klumpes juda, net ir negarsus jų trepsėjimas apsunkina teksto perteikimą kalbantiesiems. Nežiūrint to, verta paminėti apie visų atlikėjų – tiek solistų, tiek ir choristų – gana sėkmingas pastangas aiškiai artikuliuoti ne tik kalbant, bet ir dainuojant.
Teatro choristai, vadovaujami chormeisterių Ramūno Tilviko ir Rasos Vaitkevičiūtės, jau senokai įpratę miuzikluose aktyviai vaidinti, kaip ir vaidmenis įkūnijantys solistai, ir šios operetės pastatyme nesitenkina tik kolektyviniu (kaip jau įprasta – kokybišku) dainavimu, bet siekia suteikti savo personažams charakteringų bruožų. Juolab kad kiekvieno – individuali apranga, išskirtinumą pabrėžiant ne tik formomis, spalvų derme, bet ir skirtingomis detalėmis: liemenėmis, kepuraitėmis, nėriniais ir kt.
Normandijos stilių atskleidžiančioje aprangoje, kaip ir dekoracijose, vyrauja santūrūs pasteliniai tonai – tarsi išplaukiantys iš gamtos. O ir medžiagos natūralios – medvilniniai nėriniai, linas, drobė – su krinolinais ir be jų. Kiekvienas kostiumas savitas, saikingai šaržuotas: liaudžiai – paprastesnis, diduomenės atstovams – įmantresnis. Visa tai – kostiumų ir grimo dailininkės Kotrynos Daujotaitės nuopelnas.
Darni vaidyba ir skambesys
Kad ir kiek ganytum akis vaizdų spalvose ir formose, pagrindinis operetės elementas – romantiška muzika, pradedant uvertiūra ir veiksmų pertraukomis, tarpiniuose tradiciniuose vokalo numeriuose ir masinėse finalinėse scenose pulsuojanti nesudėtingais ritmų ažūrais, raiškių melodinių vingių ir permatomos harmonijos – atrodytų, gana nesudėtinga ir lengva, tačiau šiam įspūdžiui pasiekti reikalaujanti iš atlikėjų ansambliškumo bei preciziško tikslumo. Dirigentas Virgilijus Visockis šį uždavinį išsprendžia gana nesunkiai – orkestras skamba gana darniai ir lanksčiai (su viltimi, kad ši skambesio gaiva išliks ir ateityje).
Dirigentui turi paklusti ir solistai, kurie jo mostą turi jausti net ir jo nematydami. Džiugu, kad daugumai tai sekėsi beveik be priekaištų. Vis dėlto pasitaikė ir sutrikusio pulso – kai kam koją pakišo taškuotas ritmas, išslydęs vaidmens kūrimo procese?
Vaidmenis kūrė ir teatro senbuviai, ir jaunimas. Kam pasitikėjimo teikia vokalo galimybės, o kas pirmenybę teikia vaidmeniui įprasminti. Tačiau puiku, kai pavyksta įgyvendinti abu tikslus. Čia nepranokstama Gitana Pečkytė (Serpoleta), jai puikią porą sudaro Mindaugas Zimkus (Grenišė) ir tą patį vaidmenį kuriantis Egidijus Bavikinas. Savaip žavūs Antstolio vaidmens atlikėjai Giedrius Prunskus ir Jonas Lamauskas, nevengiantys šmaikščios vaidybinės improvizacijos.
Šioje žaismingoje operetėje bene vienintelis vaidmuo, turintis ir tragizmo atspalvį – Gasparas, kurį sėkmingai įkūnija Gediminas Maciulevičius. Premjeros vakaras jam įsimintinas ne tik startavusiu 77-uoju vaidmeniu kūrybinėje biografijoje, bet ir garbingu Kultūros ministerijos apdovanojimu – solistui įteiktas Sidabrinis garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk".
Vaidmenis taip pat kūrė: Ingrida Kažemėkaitė (Serpoleta), Ieva Goleckytė ir Kristina Siurbytė (Žermena), Kęstutis Alčauskis (Grenišė), Andrius Apšega ir Ramūnas Urbietis (Markizas), Tomas Ladiga (Gasparas) ir kt.
Po pusmečio, balandį, sukaks 140 metų nuo pirmojo "Kornevilio varpų" spektaklio Paryžiuje. Įdomu tai, kad tiek premjeros metu, tiek operetei šlovingai keliaujant per pasaulį, jos minimų varpų Kornevilio miestelyje jau nebebuvo – istoriniai kataklizmai sunaikino pagrindinį legendos simbolį. Tačiau tūkstantmečių sandūroje operetės sėkmės paskatinti vietos entuziastai įkūrė fondą, ir netrukus Kornevilyje, varpinėje šalia naujai pastatyto viešbučio simboliniu pavadinimu "Kornevilio varpai", vėl suskambo dvylikos varpų karilionas, primindamas senąją legendą.
Nedidelis Prancūzijos miestelis Kornevilis prie Rilio, dabar jau priskaičiuojantis per tūkstantį gyventojų, išgarsintas operetės, tapo žinomas visame pasaulyje. Jį aplankę turistai vaikšto R.Planquette'o alėja, Charles'io Gabet, Clairville'io, Serpolette gatvėmis... Legenda Normandijos žemėje tebesklando ir dabar, Kornevilio varpų aidu pasiekdama tolimiausias scenas.
