Kelinta tai jūsų donorystė? „Sunku būtų tiksliai pasakyti. Anksčiau ant popieriuko rašydavo. Bet manau, kad skaičius artėja prie 60“, – teigė donoras Mantas.
Kodėl darote tokius gerus darbus? Ar jums svarbu būti herojumi, išgelbėti kažkieno gyvybę? „Jei norėtum būti herojumi ir, kad visi tave matytų, matyt, darytum kažką viešai. Aš darau dėl savęs. Sakoma, kad žmogus – pats didžiausias egoistas. Man smagu, jei galiu kažkam padėti, bet man nebūtina to viešinti“, – sakė vyras.
Ar esate pagalvojęs, kiek gyvybių išgelbėjote? „Mano paties vaikai nelengvai atėjo ir mano žmonai reikėjo perpilti nemažai kraujo. Labai senai norėjau pradėti būti donoru. Pagaliau prisiruošiau“, – teigė donoras Mantas.
„Gal kažkas bijo adatos. Gal kažkas bijo skausmo. Aš galiu tik pasakyti, kad neskauda. Net nepajunti. Tikrai nereikia bijoti. Galvoju, kad, jei žmogus ryžosi duoti kraujo vieną ar kitą kartą, tai tikrai ateis ir trečią, ir ketvirtą kartą“, – teigė senjorė.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Plačiau apie tai papasakojo Santaros klinikų Kraujo centro vedėja Lina Kryžauskaitė.
– Ar žmonės dabar labiau galvoja apie atostogas ir į galvą neįsileidžia tokių rimtesnių minčių?
– Taip, jūs visiškai teisus. Vasara yra toks laikas, kai mes netenkame dalies žmonių, kurie išvyksta poilsiauti. Kitas laikotarpis – pirmieji žiemos mėnesiai. Atrodo, padarome gerus darbus metų pabaigoje ir vėl panyrame į kitus, naujus metus. Sausį, vasarį tikrai būna jaučiamas nuosmukis.
Būtų visiškas liūdesys – operacijos, transplantacijos nevyktų. Nekalbu apie tai, kad yra skubios situacijos, traumos.
– Ar tos tendencijos kasmet kartojasi?
– Taip, jos kartojasi kasmet. Labai norime paraginti padaryti tuos gerus darbus dar iki metų pabaigos.
– Kiek sausį sumažėja donorų skaičius?
– Mes stengiamės nepalikti to proceso tokiai savieigai. Reguliuojame donorų skaičių kiekvieną dieną. Per dieną stengiamės sukaupti apie 100 donorų. Tai yra mūsų tikslas. Sausį stengiamės išlaikyti tokius pačius skaičius. Tik ne visada pavyksta. Donorų būna trečdaliu mažiau.
– Kokie žmonės sėda į donoro kėdę?
– Dažniausiai pasitikime tais žmonėmis, kurie ateina jau ne pirmą kartą. Jie linkę tą daryti dažnai. Turime donorų, kurie apsilankė net apie 200 kartų. Galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje net 80 proc. visų donorų yra nuolatiniai. Visomis prasmėmis, jie patys saugiausi donorai. Visos procedūros jiems tampa sklandesnės. Aišku, kviečiame prisijungti ir tuos, kurie dar niekada nėra bandę.
– Ar juos taip pat kviečiate žinutėmis, skambučiais, ar taip kviečiate tik nuolatinius donorus?
– Yra donorų koordinatorė, kuri skambina ir kviečia tuos žmones. Donorai kviečiami skambučiu asmeniškai, kad būtume tikri, kad jie ateis. Priešingu atveju, manau, kad negalėtume planuoti operacijų, jei nebūtume tikri, kad kitą dieną surinksime donacijų.
– Kur galėtų būti ta plonytė riba ir kada ji gali tapti pavojinga, jei nesurinktumėte pakankamai kraujo?
– Tokio scenarijaus jau nebeturėtų būti. Tai visiškai standartinės taikos sąlygos. Nors sakoma, kad karo metu Ukrainoje nebuvo jokių problemų dėl donorų. Visi rikiavosi ir visi susitelkė. Kalbant apie taikos sąlygas, tai mes turime pareigą tą daryti. O kas būtų? Būtų visiškas liūdesys – operacijos, transplantacijos nevyktų. Nekalbu apie tai, kad yra skubios situacijos, traumos. Kiekvieną dieną šitos situacijos iškyla. Mums tik atrodo, kad taip nėra. Mes gal nesusiduriame su tuo tiesiogiai, tačiau įstaigose tai – tikra kasdienybė.
