Tradicija susirinkti prie K. Donelaičio paminklo Klaipėdoje puoselėjama jau daugiau negu 30 metų. Jos puoselėtojai pastebėjo, kad kasmet sausio 1-ąją į minėjimą susirenka vis daugiau ne tik vyresnės kartos, bet ir jaunųjų klaipėdiečių.

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet apie pusvalandį trukusio minėjimo metu netrūko iškalbingų sveikinimų, kuriuos vainikavo ir puošė K. Donelaičio eilės.

„Sulaukėme ir palydėjome Mažosios Lietuvos Klaipėdos krašto metus ir pradėjome Naujuosius su K. Donelaičio gimtadieniu. Kiekvienais metais, sausio 1-ąją, mes čia susirenkame prisiminti šią didžią asmenybę. Mums, liuteronams, tai dvigubai svarbiau, nes jis – ir bažnyčios žmogus, kuris tarnavo savo bendruomenei, tikintiesiems, ir patriotas, pasišventęs bei kreipęs dėmesį į paprastą būrą, žmogų, norėdamas, kad jo gyvenimas būtų šiek tiek šviesesnis ir geresnis“, – renginio pradžioje kalbėjo Liuteronų evangelikų kunigas Reincholdas Moras.

Anot jo, K. Donelaitis net ir nesėkmių metu sugebėdavo neprarasti vilties – sudegus mokyklai, atstatė naują, nugriuvus medinei bažnyčiai, atstatė mūrinę. Tad R. Moras palinkėjo nustumti blogas mintis į šalį ir galvoti pozityviai, visada su viltimi.

Susirinkusiuosius pasveikinti atvyko ir Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus su žmona Ilona.

„Skaitant K. Donelaitį ir matant jo istoriją, kiekvienas atranda kažką sau. Labiausiai įsiminė tai, kad jis turbūt vienintelis iš kunigų tuo metu pamokslus sakydavo tik lietuviškai. Rašydamas laišką vienam prieteliui jis parašė, kad tie, kurie nori studijuoti teologiją, turi išmokti lietuvių kalbos. Šiandien gyvename įdomiu laikotarpiu. Savo kalbą paįvairiname svetimkūniais, tad dėčiau lygybės ženklą – kiek mes mokame lietuvių kalbos, tiek esame ir liksime lietuviais“, – akcentavo meras ir palinkėjo gražių 2024-ųjų.

Po jo savo sveikinimo kalbas išsakė kiti klaipėdiečiai ir svečiai – prozininkė, poetė Nijolė Kepenienė, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ atstovės – šios bendrijos pirmininkė Rasa Šimkutė, prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė, taip pat Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Daiva Križinauskaitė ir moksleiviai, poetė Daiva Molytė-Lukauskienė, profesorius Sigitas Kudarauskas, poetė, eseistė Elena Karnauskaitė, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, architektas Adomas Skiezgelas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Algimantas Švanys.

Minėjimo pabaigoje visi susirinkusieji buvo kviečiami bendrai nuotraukai.

Kaskart į K. Donelaičio aikštę susirenka vis daugiau žmonių, taip prasmingai pradėti pirmąją metų dieną tampa gilia tradicija, prie kurios šiemet prisijungė keli šimtai klaipėdiečių.

Apsikabinimai, rankų paspaudimai, linkėjimai gerų metų – tokia ir šiemet buvo renginio pradžia. Prie paminklo susirinkę žmonės jautėsi esą bendraminčiai.

Pirmuoju kalbėtoju tapo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdas Moras, būdamas lietuvių literatūros klasiko kolega jis, kaip ir dera šventikui, ragino nepamiršti Dievo, draugiškumo, bendrystės ir atjautos vienas kitam. Kunigo pasveikinimas naujųjų metų proga buvo prasmingas ir šviesus.

Prie mikrofono vienas po kito ėjo garbūs klaipėdiečiai, eiles skaitė ir Vytauto Didžiojo gimnazijos, anksčiau vadintos K. Donelaičio vardu, gimnazistai.

Daugelis minėjo išskirtinius literatūros pradininko ir klasiko asmenybės bei kūrybos bruožus. Politikai dalijo pažadus, žmogus iš liaudies paprašė miesto vadovus tamsiuoju paros metu apšviesti skverą ir paminklą. Ne kartą kalbėtojai užsiminė apie tai, kad galbūt pagaliau šiemet prasidės skvero tvarkymo darbai, kalbėta apie senų medžių keliamą paminklui grėsmę.

Skambėjo uostamiesčio poečių kūryba, profesorė Dalia Kiseliūnaitė deklamavo mažai kam žinomas „Metų“ eilutes.

Ne kalbos buvo svarbiausia, daugelis džiaugėsi toje pačioje vietoje ta pačia proga sutikęs senus bičiulius, sulaukusius 2020-ųjų.

Šį kartą prie K.Donelaičio paminklo jo kūrybai neabejingi klaipėdiečiai rinkosi 30-tą kartą.

Šios idėjos sumanytojai klaipėdiečiai Bernardas Aleknavičius ir Romualdas Ignas Bloškys (1936 – 2013 m.).

Pirmą kartą į susitikimą atėjo vos 17 žmonių.