Laukia ir tikisi pagalbos
"Visuomenė turėtų suprati, kad ne visada būna toks scenarijus, kai tėvai labai išgyvena, verkia ir kraustosi iš proto, kad iš jų buvo paimti vaikai. Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų. Tačiau buvo ne vienas ir ne du atvejai, kai tėvai ne tai, kad džiaugiasi, bet didelių emocijų dėl to, kad paimami vaikai, nerodo", – pokalbį pradėjo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Jogaitė.
Kartą viena mama paskambino į policiją ir paprašė, kad pasiimtų vaiką paauglį, nes trukdo gerti. Būna replikuojančių, kad kai paima vaikus, tai jiems atostogos. Tokios ir kitos bejausmės tėvų pažiūros lydi vaiko teisių specialistus.
B.Jogaitė yra viena mobiliosios komandos narių. Specialistė išsyk patikslino, kad mobilioji komanda savo darbą pradeda tik tada, kai dėl nustatyto grėsmės lygio vaikas jau paimtas iš šeimos. Mobilioji komanda dirba su tėvais ir tik išskirtiniais atvejais, jei, tarkime, grėsmė kilo tik vienam vaikui, o kiti liko šeimoje, tada bendrauja ir su vaikais. Tačiau pati tuoj pat patikslino, kad tokie atvejai gana reti.
Jei valstybė nenusigręš nuo tų šeimų, jei joms suteiks daugiau pagalbos, daugiau paslaugų, galima daug gero pasiekti.
Mobilioji komanda taip pavadinta, nes joje kelių sričių specialistai, kurie krizės ištiktai šeimai teikia intensyvią pagalbą. Kauno apskrities mobiliojoje komandoje B.Jogaitė – priklausomybės ligų specialistė, Gitana Salickienė – socialinė darbuotoja, Giedrė Starkevičiūtė – psichologė.
Specialistės šypteli sulaukusios kritikos, kad esą trise įsiveržia pas sukrėstą šeimą, paskui dar aiškina tėvams, ką ir kaip jie turi daryti, kaip elgtis. Esą tuo tik dar labiau gąsdindamos sutrikusius tėvus. Pasirodo, nieko panašaus.
"Nesame pajutusios, kad mama ar tėtis jaustųsi nepatogiai dėl to, kad mes atvykstame trise. Mes per konsultacijas papildome viena kitą ir nėra įspūdžio, kad pilnas namas žmonių. Žinoma, iš pradžių tėvai būna užsidarę. Tik vėliau atsipalaiduoja, atsiveria, išsipasakoja. Paaiškiname, kad mes atvažiavome ne teisti, o padėti", – ramus B.Jogaitės kalbėjimas skambėjo kaip liudijimas, nekeliantis streso.
"Ne visada, bet dažnai tėvai būna išsigandę, pasimetę. Ateidama čia dirbti galvojau, kad tėvai bus nusiteikę tik gintis, pikti, agresyvūs. Patyriau visiškai ką kita. Daugeliu atvejų tėvai mūsų laukia. Turiu klientų, su kuriais darbas jau seniai pasibaigęs, bet jie paskambina papasakoti, kaip jiems sekasi. Tėvai laukia pagalbos ir džiaugiasi, nepaisant, kad daugelis turi didžiulių emocinių sunkumų, priklausomybių", – dalijosi psichologė G.Starkevičiūtė.
Intensyvi pagalba
Tai ką veikia ta mobilioji komanda? Ji per keturiolika dienų po vaiko paėmimo organizuoja ir teikia intensyvią pagalbą šeimai. Siekia koreguoti jos narių elgesį ir sukurti saugią gyvenamąją aplinką vaikui, taip pat teikia rekomendacijas dėl tolesnio darbo su šeima atvejo vadybininkui.
Skamba formaliai ir realus darbas sunkiai apčiuopiamas, nes pirmieji susitikimai su šeima dažniausiai yra paremti pokalbiais. Kauno apskrities mobiliosios komandos narės sau išsikėlusios labai aiškius uždavinius: įvertinti situaciją, pamatyti šeimos stipriąsias ir silpnąsias vietas, galimas grėsmes.
"Po pirminio įvertinimo jau bandome atspindėti tas problemas tėvams. Mes stengiamės būti kaip veidrodžiai, kurie parodytų viso gyvenimo blogesnę pusę, praradimus, susijusius su alkoholio vartojimu, kad pats žmogus galėtų susidėlioti taškus", – pasakojo B.Jogaitė.
Specialistės skaičiuoja, kad 77 proc. šeimų, iš kurių buvo paimti vaikai, turi priklausomybę nuo alkoholio. Ir dažniausiai tai nėra dviejų trijų dienų užgėrimas, paprastai tai tęsiasi 10–15 metų. Per tą laiką priklausomybė nebuvo gydyta, stabdyta. Neretai tokiose šeimose keli vaikai jau būna užaugę arba net prarasti.
Tolesnis mobiliosios komandos darbas – motyvaciniai interviu. "Mes turime per trumpą laiką suteikti jiems vilties, kad ta problema yra išsprendžiama, kad kiekviena liga yra gydoma. Priklausomybė yra liga. Ją galima gydyti, tik gydymas šiek tiek kitoks. Viskas yra sudėtingiau, nes nėra vaistų, nėra kažko, kas galėtų užhipnotizuoti. Buvo populiaru koduotis, tai nereikalavo paties žmogaus pastangų, bet ir nekeitė esminės priežasties dėl ko žmogus geria", – pastebėjo B.Jogaitė.
Dirba vieningai
Laikas nėra mobiliosios komandos sąjungininkas. Keturiolika dienų gilioms ir įsisenėjusioms šeimos problemoms spręsti – labai trumpas laikas. Suklydusioms šeimoms pagalbą teikiančios moterys sako, kad didžiulė sėkmė, jei žmogus išjuda iš sąstingio taško ir, paklausęs jų rekomendacijų, žengia pirmą žingsnį siekdamas pasikeisti.
Specialistės tikina, kad tas pirmas žingsnis – ne teorinis, o realus sprendimas, po kurio žmogus išjuda. Tai nereiškia, kad komanda palieka tokį žmogų pačiam kapstytis. Priešingai susisiekia su gydymo įstaiga, jei reikia psichiatro ar psichologo konsultacijos, jei žmogus ryžtasi gydytis priklausomybę. Viską derina su gydymo įstaiga. Socialinis darbuotojas pasirūpina transportu, jei žmogus neturi galimybės pats nuvykti.
"Tėvai pasirašo sutikimo formą su mumis bendradarbiauti. Vos viena mama atsisakė bendradarbiauti. Ji žinojo, kad netrukus turės atlikti ilgalaikę bausmę įkalinimo įstaigoje, todėl nematė prasmės bendradarbiauti. Ji buvo vienintelė, kuri pasakė, kad neturi tikslo. Visi kiti sutiko. Net keista, nes mes, važiuodamos į šeimą, pasiskaitome bylas, kartais ir pačios išsigąstame, kaip ten bus. Bet dažniausiai mus maloniai pasitinka, bendradarbiauja, bendrauja. Kartais būna pasipriešinimas, tačiau dažniau jaučiamės laukiamos", – teigė socialinė darbuotoja G.Salickienė.
Mobiliosios komandos specialistės pabrėžė, kad svarbu, jog daug žmonių šeimai sako tą patį. Išgryninę jos problemą, ieško kelių, kaip padėti šeimai ją išspręsti. Pasak specialisčių, labai svarbu, kad visi kalbėtų tą patį ir žmogus išgirstų.
"Jei neišgirs vieno, gal išgirs kitą. Socialinis darbuotojas dešimt metų lanko tą šeimą. Klausiame, ar turi valgyti, ar viskas gerai. Mes iškeliame kitas problemas, tiksliau, kalbame apie tų problemų priežastis. Mes gilinamės ir į tų žmonių vaikystę, kaip jie augo. Dažniausiai tie žmonės būna užaugę girtaujančioje, smurtaujančioje šeimoje ir taip gyventi jiems yra norma", – dėsningumus mini G.Salickienė.
Užprogramuotos bėdos
Kauno apskrities mobiliosios komandos specialistės remiasi amerikiečių mokslininkų atliktomis studijomis apie žalojančias vaikystės patirtis.
"Jei vaikas auga alkoholį vartojančioje šeimoje, turinčioje priklausomybę, lygiagrečiai lydi kitos problemos – smurtas, apleistumas, skurdas. Tada vaikas pradeda netinkamai elgtis, ir tai yra reakcija į stresą. Priklausomybę turinčioje šeimoje augantis vaikas patiria nuolatinį stresą. Jis nežino, kas bus šiandien, kas bus po valandos, kas bus po dienos. Jis nežino, ar tėvai mušis, ar jis turės ką valgyti", – mokslinį darbą citavo B.Jogaitė.
Pasak specialistės, studija parodė, kad vėliau jau suaugę asmenys turėjo trauminių vaikystės patirčių: vartojo alkoholį, kai kurie buvo nutukę, jiems užprogramuotos įvairios lėtinės, širdies ligos. Mokslininkai sako, kad vaikas, turintis daug žalojančių vaikystės patirčių, turės didelę riziką turėti sveikatos problemų. Žalojančios vaikystės patirtys lemia ir psichologinę žmogaus savijautą. Dažnas, patyręs stresą, nesugeba adekvačiai reaguoti ir griebiasi alkoholio, narkotikų.
"Nuolat patiriamas stresas išskiria tam tikrus hormonus – kortizolį ir adrenaliną. Kai vaikas nuolat patiria stresą, jam nuolat gaminasi šie hormonai ir pažeidžia smegenis", – mokslininkų darbu rėmėsi B.Jogaitė.
Specialistės atkreipė dėmesį, kad visuomenėje gajus mitas, esą atskyrimas nuo tėvų labai stipriai žaloja vaikus, kad jiems sukelia didžiules įtampas, stresą. "Taip, mes su tuo sutinkame, bet, iš kitos pusės, taip sakydami neatsižvelgiame, kad tie vaikai buvo žalojami kasdien ir labai stipriai, galbūt netiesioginiu elgesiu, bet apleistumu, nepriežiūra, nemeile", – tėvų paliekamas žaizdas visam gyvenimui akcentavo B.Jogaitė.
Tokioje šeimoje augantys vaikai dažnai prisiima suaugusiųjų pareigas. Ypač jei vaikų ne vienas. Tuomet vyresnieji augina mažesnius. Jie rūpinasi namais, sesėmis, broliais. Vyresnieji kaip ir praranda vaikystę.
"Tokiose šeimose augantiems vaikams lyg ir užkoduoti psichiatriniai sutrikimai. Tai lemia kasdienis stresas dėl tėvų girtuokliavimo. Tėvai patys atima iš vaiko galimybę normaliai gyventi. Vartodami alkoholį jie tarsi užprogramuoja vaiką labai sudėtingam gyvenimui. Vystosi bejėgiškumas, beviltiškumas", – kolegės mintį tęsė psichologė G.Starkevičiūtė.
Vaikai aukojasi
Specialistės neabejoja, kad mūsų visuomenės rykštė, į krizes patekusių šeimų dominuojanti problema – alkoholis. Gydytis nuo alkoholizmo prikalbinti nelengva, o ypač pasirinkti ilgalaikę reabilitaciją. Ji trunka metus. Yra galimybė ir ilgiau gydytis. Mobiliosios komandos specialistės neslepia susižavėjimo, kai kartais tokiam žingsniui ryžtasi daugybę metų geriantys, daugybę praradimų patyrę žmonės. "Jie sako, kad dėl vaikų padarys viską, kad tik juos susigrąžintų", – pastebėjimais dalijosi specialistės.
Vaikai mato tėvų problemas ir būna pasiryžę metus gyventi atskirai bei laukti, kol jie pasveiks nuo priklausomybių.
Deja, būna ir tokių atvejų, kai specialistės sunkiai tvardo ašaras girdėdamos kategorišką ne. Jos yra tapusios liudytojomis, kai patys vaikai prašo tėvų gydytis. Vaikai sutinka aukotis ir metus praleisti globos namuose arba pas laikinus globėjus, kad tik tėvai pasveiktų, įveiktų priklausomybę nuo alkoholio.
"Norėtųsi paneigti visuomenės nuostatą, kad maži vaikai nesupranta tėvų problemų. Net ir mažiausi supranta, tik dar negeba suformuluoti, išreikšti. Koks protingas turi būti mažas vaikas, kad šitaip vertintų situaciją, kad šitaip pasiaukotų", – specialistės klojo tą savo darbo pusę, kurios nemato aklai vaiko teisių apsaugos specialistus užgauliojanti minia.
"Jei žmogus sutinka vykti į ilgalaikę reabilitaciją, mes sukamės greitai, net prie jo skambiname, tariamės dėl galimybės jiems atvykti. Patys žmonės prisipažįsta, kad jiems nedrąsu skambinti. Tai juk ir savivertės problemos. Jie geba kalbėti, kai geria, o blaivūs daugeliu atveju yra uždari. Nepaliekamas žmogus vienas, kai nusprendžia rinktis ilgalaikę reabilitaciją – sutariame su įstaiga, socialinis darbuotojas pasirūpina transportu, naminiais gyvūnais – ieškome, kas galėtų metus pagloboti", – realiomis situacijomis rėmėsi B.Jogaitė.
Galima išgelbėti
"Ar jūs laimingi?" – dar vienas klausimas, kuriuo mobiliosios komandos merginos randa kelią į šeimos širdis. Dažniausias atsakymas: "Ne." Tėvams, turintiems priklausomybę, kartais reikia sukrėtimo – paimti vaiką. Su priklausomybėmis žmonės gyvena metų metus ir nieko nekeičia. Pokyčiams reikia sukrėtimo. Jie išsigąsta pačios situacijos. Jie neteko vaiko. Jie klausia, ar viskas, ar jau prarado. Mes suteikiame viltį", – šyptelėjo B.Jogaitė.
Norėtųsi paneigti visuomenės nuostatą, kad maži vaikai nesupranta tėvų problemų. Net ir mažiausi supranta, tik dar negeba suformuluoti, išreikšti.
Neatmetama tikimybė, gal tos pagalbos jie norėjo ir anksčiau, bet kai šalia visų bėdų dar paimami ir vaikai, tai tampa spyriu kažką keisti, suvokiama, kad pasiekta riba. "Labai gaila, kad anksčiau nebuvo mobiliųjų komandų. Gal būtų pavykę anksčiau sustabdyti tą užburtą ratą", – specialistės mato ir jaučia vykstančius pokyčius.
Visos trys mobiliosios komandos narės tiki tuo, ką daro, tiki, kad gali būti kitaip. "Jei valstybė nenusigręš nuo tų šeimų, jei joms suteiks daugiau pagalbos, daugiau paslaugų, galima daug gero pasiekti. Kitaip mes prarasime ir tuos, dabar augančius vaikus", – kartojo specialistės.
Mobiliosios komandos psichologė prisiminė, kai kartą ieškojo mamos, kuri dėl alkoholio vartojimo neatidarė namų durų. Pabandė susisiekti per suaugusią dukrą. Po to, ką išgirdo telefonu, psichologė neslėpė neturėjusi ką atsakyti: "Kur jūs buvote anksčiau? Aš jau užaugau. Ar žinote, kaip aš augau? Neturėjau ko valgyti, neturėjau kuo apsirengti. Išsikapsčiau, bet brolis ir sesė neišsikapstė. Sesuo vartoja narkotikus ir pažeidimai jau labai dideli."
