Pilies paslaptys
Taip atsitiko todėl, kad visą XIX a. Krokuvoje šeimininkavę užkariautojai austrai Vavelį buvo pavertę kareivinėmis, nugyvenę, nugriovę senovinius pastatus ir net dvi bažnyčias. Apie tai, kad bent kiek vertingesni meno kūriniai (kareiviams vertingas menas būdavo puoštas auksu, sidabru ir tinkantis parduoti) per tą laiką irgi dingo, turbūt ir sakyti nereikia... Austrams išsinešdinus, teko viską restauruoti, atkurti interjerus pagal išlikusius neretai atsitiktinius piešinius, sugalvoti, kaip galėjo atrodyti tos pilies menės, apie kurias istorinių duomenų trūko. Tad šiuolaikinis Vavelis nors ir nėra taip smarkiai atstatytas kaip Vilniaus valdovų rūmai, tai mažų mažiausiai gerokai kitoks nei Jogailos laikais.
Paminėjau Jogailą. Ne visi lietuviai jį mėgsta, tačiau patekę į Vavelį dažniausiai vis dėlto aplanko Katedrą, kurios austrai nesugriovė ir kur tebėra, ko gero, daugiausia autentiškų praeities reliktų visame pilies komplekse. Vienas tokių – karaliaus Jogailos (Władysław II Jagiełło) sarkofagas. Raudono marmuro sarkofagą rasti nesunku, jis iš tolo matyti dešinėje pusėje einant centrine nava link altoriaus.
Sarkofago autorius nežinomas, tačiau žinoma, kad jis buvo sukurtas dar Jogailai gyvam esant ir didelė tikimybė, kad valdovui buvo surengta, mūsų laikų žodžiais sakant, sarkofago prezentacija. Galbūt kaip tik tai ir lėmė, kad Jogaila antkapinės plokštės skulptūrinėje kompozicijoje yra pavaizduotas panašus į save, t.y. toks, koks buvo iš tiesų, o ne pagražintas ir sutaurintas, kaip mėgta tais laikais daryti. Rankose karalius laiko valdžios atributus, jo karūnuotą galvą saugo du liūtai. Tačiau įdomiausia – prie Jogailos kojų.
Mitinė Krokuvos būtybė
Prie valdovo kojų pavaizduota mitinė būtybė, visiems krokuviečiams žinoma kaip Vavelio smakas (Smok Wawelski).
Smokas, arba lietuviškai – smakas, yra slibinų ir drakonų giminės būtybė. Ši giminė žmonių vaizduotėje populiari dar nuo biblinių laikų ir todėl ne veltui jau pirmaisiais krikščionybės amžiais atsirado pasakojimas apie Šventąjį Jurgį, nugalintį drakoną. Krikščionims tai tapo populiaria pergalės prieš tamsiąsias jėgas alegorija. Šviesos ir tikėjimo susirėmimas su patamsių blogiu ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas lemiamą akimirką, kai (beveik visada raitas) Jurgis ietimi persmeigia agresyvų priešą.
Krokuvoje šis mitas traktuojamas visai kitaip. Jogailos sarkofago skulptūrinė kompozicija spinduliuoja ramybę. Valdovas čia tarsi prigulė pailsėti (po jo galva – pagalvė), patogiai susidėjęs kojas ant žvynuoto ir sparnuoto smako nugaros. Smakas pavaizduotas ne sužeistas, o taikiai apsivijęs valdovo kojas ir padėjęs šalia jų galvą. Taip jis tarsi užbaigia kompoziciją ir kartu su liūtais sudaro simbolinį Jogailos apsaugos žiedą, kur liūtai simbolizuoja visą karalystę, o smakas – Krokuvos miestą.
Taip, būtent Krokuvos miestą, nes apie smako buvimą Krokuvoje buvo legendų jau iki Jogailos ir jos buvo siejamos su paties miesto atsiradimu. Vienas mokyčiausių XII a. žmonių, Krokuvos vyskupas Vincentas Kadlubekas, dar vadinamas lenkų kultūros tėvu, yra rašęs apie Smaką ir palaikęs tradicinę krikščioniškąją legendos kilmę apie karalių Grakchą ar Krakchą, nugalėjusį slibiną ir įkūrusį Krokuvą. Tačiau nugalėjo jis jį kažkaip, matyt, ne iki galo, nes smakas liko liaudies atmintyje ir kita legenda pasakoja jį patį esant karališkojo kraujo, tik užkeiktą. Bet kuriuo atveju Krokuvoje, skirtingai nuo kitų panašias istorijas turinčių miestų, nuožmios pabaisos paveikslas užleido vietą gana simpatiškam ir visai nepiktam smakui, kuris ilgainiui tapo vienu miesto simbolių.
Jogailos laikais smakas greičiausiai jau gyveno urve po Vaveliu ir jaunuosius princus ir princeses auklės galėjo gąsdinti, kad jeigu bus negeri arba nevalgys, tai ateis smakas ir viską suris. Ankstyviausios legendos ir pasakoja apie smaką, ryjantį naminius gyvulius. Rajūno reikšme šis žodis žinomas, pavyzdžiui, Žemaitijoje, iš kur ir gali būti kilęs, jeigu galvotume, kad lietuvių kalba, kaip viena seniausių, skolino kitoms kalboms savo žodžius, o ne atvirkščiai.
Lietuviai tikrai paskolino karalių, todėl Jogaila visai galėjo jaustis kažkiek dėkingas jį priėmusios Karalystės sostinei arba bent galėjo būti linkęs apsimesti dėkingas. Mat bet kuris sveiko proto valdovas supranta, kad sostinės gyventojai užpuolimo atveju – pirmieji sosto gynėjai ir todėl stengiasi kartkartėmis tuos sostinės gyventojus papirkti jei ne mažesniais mokesčiais, tai bent malonėmis. Todėl, žinant, kad Jogaila pats vienaip ar kitaip patvirtino sarkofago meninius sprendimus, galime įžiūrėti smako paveiksle tam tikrą valdovo pagarbą jį priėmusiam miestui ir to miesto mitams. Na, o pagoniui konvertitui smako idėja ir šiaip galėjo atrodyti visai geras pokštas.
Pelnas iš turizmo
Jogailą Krokuvoje pamena ne kiekvienas, nes Vavelio katedros navose ir požemiuose yra lenkams daug svarbesnių žmonių palaikų. Bet net ir tie patys svarbiausi šiandien vargu ar gali varžytis populiarumu su senuoju smaku, gyvenančiu šių dienų Krokuvoje tūkstančius gyvenimų.
Viskas prasideda jau suvenyrų parduotuvėse ir kioskuose, kur galima įsigyti marškinėlių, puodelių, pakabukų su smako atvaizdu, vaikiškų pasakų knygelių ir galiausiai – statulėlių. Beje, vieno tikro ar oficialaus smako atvaizdo Krokuvoje nėra. Jis vaizduojamas šimtais visokiausių būdų ir pavidalų ir krokuviečiams yra labiau idėja, miesto metafora, o ne konkretus vaizdas. Taip kiekvienas mažas ar suaugęs krokuvietis gali nusipiešti ar įsivaizduoti smaką, kokį tik patinka ir koks labiau prie širdies. Ar reikia sakyti, kad turistai visa tai noriai perka ir palieka Krokuvoje nemažai pinigų. Koks yra smako ekonominis efektas, sunku pasakyti, tačiau jis tikrai sudaro nemenką dalį to milijardo eurų, kurį kasmet normaliomis sąlygomis miestas uždirba iš turizmo.
Smako turistinė industrija neapsiriboja suvenyrais. Šiltuoju metų laiku galite aplankyti jo urvą, lenkiškai vadinamą Smocza jama po Vavelio pilimi (kaip jį rasti, rodo turistiniai ženklai), o Vyslos krantinėje galite rasti didžiulę ugnimi spjaudančią smako skulptūrą. Beje, ugnis pasirodo visada netikėtai ir be jokio regimo grafiko, tad turistai visada būna nustebinti.
Smakas yra, galima sakyti, žaismingoji ir linksmoji Krokuvos turizmo dalis. Susipažinę su šiuo smagiu mitiniu personažu, turistai keliauja tolyn, atrasdami ir giliąją, rimtąją šio nuostabaus miesto kultūrą. Juolab kad kaip tik Krokuvoje dažnai šalia lenkiško heraldinio erelio galima rasti ir Vytį.
