Principas – anonimiškumas
Gyvybės langelis – tai specialus lopšys, į kurį, pravėrus langelį iš laukujės pastato pusės, įdedamas kūdikis. Neprivalai niekam nieko aiškinti, neprivalai pateikti dokumentų, nėra vaizdo kameros, kuri gali tave užfiksuoti ir padėti identifikuoti. O po kelių minučių kūdikių namų personalą pasiekia signalas, kad į įstaigą pateko nauja gyvybė. Medikai apžiūri kūdikį, įvertina jo būklę, praneša policijai ir greitajai medicinos pagalbai.
2009 m. lapkričio 25 d. pirmasis gyvybės langelis Vilniuje buvo atidarytas tuometės Sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorės Petronėlės Valatkevičienės ir Seimo narės, aktorės Astos Baukutės iniciatyva.
Oficialus atidarymas įvyko lapkričio pabaigoje, o jau gruodžio viduryje sulaukta pirmojo vaikelio. Tai buvo visiškai sveika, kelių dienų mergaitė, kuriai, pagerbdami šios iniciatyvos autorę, globos namų darbuotojai suteikė Petronėlės vardą.
Per 10 metų čia išsaugotos 28 vaikų gyvybės – 15 mergaičių ir 13 berniukų. Po šešis vaikus buvo palikta 2010 ir 2016 m. Šiemet palikti du vaikai. Tokių metų, kad nebūtų palikta nė vieno kūdikio, dar nėra buvę.
Kaip "Vilniaus dienai" teigė dabartinė Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų-pagalbos centro "Šeimos slėnis" direktorė Renata Rimdžiuvienė, gyvybės langelio misija – neradusioms kitos išeities mamoms suteikti galimybę galvoti ne apie blogiausią išeitį, o suteikti kūdikiui galimybę išgyventi.
Gyvybės langelio principas yra anonimiškumas. Tad net jeigu mama ateina palikti vaiko vidury dienos, matant darbuotojams, tačiau kalbėtis nenori, niekas jos nestabdo. Pasitaikė keli atvejai, kai mamos paliko mažylius su papildoma, vaiko tapatybę padedančia nustatyti, informacija. Dvi mamos net paliko graudžius atsisveikinimo raštelius. Bet ir tokiu atveju net policija, kuri kviečiama užfiksuoti kiekvieną palikimo atvejį, mamų neieško. Tai – jų pasirinkimas.
Grįžta vienetai
Beje, pirmoji mergaitė iš 28 per dešimtmetį paliktų vaikų buvo vienintelė, apie kurios tolimesnį likimą globos namų darbuotojai dar šį tą girdėjo. Turimomis žiniomis, ji įvaikinta ir sėkmingai auga naujoje savo šeimoje. Likusių vaikų likimais dėl asmens duomenų apsaugos darbuotojai domėtis negali.
Gyvybės langelyje palikti vaikai kurį laiką praleidžia ligoninėje, kol patikrinama jų sveikata, o tada beveik visi išvyksta gyventi pas globėjus. Po trijų mėnesių, jei neatsiranda kūdikį palikę tėvai, jis patenka į galimų įvaikinti sąrašą.
68 – tiek vaikų per 10 metų palikta šalies gyvybės langeliuose, 28 iš jų – Vilniuje.
"Kiek žinau, dažniausiai taip ir įvyksta, nors pasitaiko ir tų retų atvejų, kad kreipiasi vaiką norinti susigrąžinti šeima. Deja, mūsų praktikoje per visus tuos 10 metų buvo tik 5 tokie atvejai, kai praėjus porai dienų į mus kreipėsi prieš tai vaiką gyvybės langelyje palikusios mamos. Apsigalvojusios ir pradėjusios gailėtis dėl savo poelgio moterys eina ten, kur paliko vaiką – į mūsų įstaigą", – sakė R.Rimdžiuvienė.
Pasak jos, visi gyvybės langelyje palikti vaikai buvo švarūs, prižiūrėti, aprengti pagal sezoną. Šios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad moteris taip elgtis verčia ne tik materialinės, bet ir psichologinės aplinkybės – galimas sutuoktinio nenoras turėti vaikų, neplanuotas nėštumas, šeimos nepalaikymas ir t. t. O ir tos moterys, kurios grįžo ieškoti savo vaikų, tikrai nebuvo tos, kurios, matytųsi, turi akivaizdžių priklausomybių ar panašiai.
"Atėjusios susigrąžinti vaiko mamos papasakoja, kodėl taip pasielgė. Tų istorijų yra įvairių, tačiau bendra išvada viena – reikiamu momentu, kažkokioje krizinėje situacijoje moteris nesulaukė tinkamo palaikymo iš aplinkinių. Juk jei šeimoje krizė, neseniai pagimdžiusi moteris pasijunta nestabiliai ir ryžtasi tokiam drastiškam žingsniui. Vėliau, nurimusi, pasikalbėjusi su artimaisiais ir sulaukusi palaikymo, ji apsigalvoja", – sakė kūdikių namų vadovė.
Tačiau apsigalvojančių, kad ir kaip būtų liūdna, – vienetai. R.Rimdžiuvienė pasakojo, jog personalui teko bendrauti su mama, kuri atvedė palikti savo pusantrų metų vaiką. Kadangi jis buvo per didelis kelti į langelį, buvo iškviestos darbuotojos. Jos bendravo su mama, kalbino ją vaiko neatiduoti, net pagalbą daiktais ir drabužiais suorganizavo. Tam kartui lyg ir pavyko mamą įkalbėti, bet vėliau ji vis tiek vaiką paliko.
Gerai, kad bent kelios moterys grįžta savo kūdikių. Bet tada tėvams reikia atlikti ilgą procedūrą – kreiptis į Vaikų teisių apsaugos skyrių, teikti pareiškimą teismui, paaiškinti situaciją, pateikti įrodymus, jog tikrai laukėsi ir gimdė, atlikti DNR testą. Tik po šių procedūrų vaikas gali būti grąžinamas mamai.
Gyvenimas dėl vaikų
Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose-pagalbos centre "Šeimos slėnis" šiuo metu gyvena 23 vaikai, nors seniau būdavo net ir 100. Nuo 2017 m., prasidėjus socialinės globos įstaigų pertvarkos procesui, čia nebeapgyvendinami sveiki vaikai, likę be tėvų globos – atvyksta vienetai ir tik turintys sveikatos problemų, tie, kuriems reikalinga speciali priežiūra, kurių poreikių nesugeba patenkinti globėjai.
Per pastaruosius trejus metus, pasak R.Rimdžiuvienės, pasikeitė čia teikiamos paslaugos ir jų apimtys – daugiau orientuojamasi į paslaugų teikimą šeimoms, auginančioms vaikus su tam tikrais sunkumais, negalia, raidos sutrikimais. Šeimos gali kreiptis ir gauti įvairiapusę pagalbą.
Todėl nuo šių metų šiek tiek pasikeitė ir įstaigos pavadinimas – dabar tai ne tik sutrikusio vystymosi kūdikių namai, bet ir pagalbos centras "Šeimos slėnis".
Pati R.Rimdžiuvienė dirba šiuose kūdikių namuose jau 21 metus. Pradėjusi nuo paprasčiausių pareigų, ir pati augo, ir įstaiga keitėsi, ir paslaugų spektras plėtėsi.
"Tai sudėtingas darbas, reikalaujantis daug vidinės motyvacijos – nebuvo paprasta visus tuos metus. Daug kartų buvo kilęs noras išeiti iš šios įstaigos, pakeisti darbą, bet likti stipriai motyvavo suvokimas, kad galiu padėti šiems be tėvų globos likusiems vaikams, pasistengti, kad šiuo jų gyvenimo etapu jiems nieko netrūktų, kad kiekvienas vaikas išvyktų gyventi į šeimą. Sulaukiu ir atgalinio ryšio, kai aplankyti ateina dėkingos šeimos su jau paaugusiais įvaikintais mažyliais. Tikiu, kad gyvenime kiek įdėsi, tiek ir gausi grąžos atgal", – sakė ilgametė kūdikių namų darbuotoja.
Kiekvieno auklėtinio įvaikinimas, pasak jos, – visiems labai džiaugsmingas įvykis. Žinoma, šiek tiek liūdna atsisveikinti, nes tikrai būna prisirišę ir darbuotojai prie vaikų, ir vaikai prie darbuotojų. Ašarą nubraukia ne vienas, tačiau kiekvienas supranta, kad augdamas šeimoje vaikas turės geresnes perspektyvas kurti savo gyvenimą, daugiau galimybių įsitvirtinti, nes vaikams augti institucijoje vienareikšmiškai nėra gerai, kad ir kiek įstaiga sudarytų tinkamas sąlygas, o jos darbuotojai stengtųsi.
Statistika
Šiandien Lietuvoje yra jau 10 gyvybės langelių – vienas Vilniuje, du Kaune (Krikščioniškuosiuose ir Prano Mažylio gimdymo namuose), po vieną Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Šiaulių moters ir vaiko klinikoje, Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose, Marijampolės ligoninėje ir Alytaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, Tauragės ir Jonavos ligoninėse.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateiktais duomenimis, nuo 2009 m. iki šių metų birželio 10 d. šalies gyvybės langeliuose rasti 68 palikti vaikai.
Iš jų 52 vaikai įvaikinti Lietuvos piliečių šeimose, 11 vaikų susigrąžino biologiniai tėvai, 2 vaikai auga laikinųjų globėjų šeimoje.
