Už jį balsavo 111 parlamentarų, nė vieno nebuvo prieš, susilaikė du Seimo nariai.

„Šios dienos mūsų balsavimas įeis į mūsų kultūros istoriją ir į visą Lietuvos kultūros politikos sampratos istoriją“, – prieš balsavimą sakė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas konservatorius Vytautas Juozapaitis.

Jis priminė, kad priimti šį įstatymą užtruko ne vienus metus ir ne vieną Seimo kadenciją.

„Šio teisės akto neturėtume suprasti kaip kasdienio ar buitiškai vien kaip taisyklių rinkinį, nes įprasminti mūsų kultūrą kaip horizontalią mūsų tautą rišančią materiją čia ir yra svarbiausia. Pagaliau prieiname prie bendro supratimo dėl kultūros kaip valstybės ir tautos sielos svarbos“, – teigė V. Juozapaitis.

Kultūros ministras Simonas Kairys šio įstatymo rengimą yra pavadinęs vienu svarbiausių kadencijos darbų.

Įstatyme nustatyti kultūros politikos tikslai, bendrieji jos principai, apibrėžtos ir įtvirtintos esminės kultūros srities sąvokos, tokios kaip kultūra, kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos, kultūros įstaiga, kultūros paveldas, kultūros dalyvis.

Anot priimto teisės akto, pagrindiniai kultūros politikos principai – bendradarbiavimas, horizontalumas, pagarba žmogaus kūrybai, kultūros prieinamumas, kultūros tarptautiškumas, „pagarbus atstumas“, savitumas.

Ypatinga svarba teikiama vadinamajam horizontalumo principui, siekiant paskatinti tarpsektorinį, tarpsritinį bendradarbiavimą, stiprinti kultūros politikos ryšius su kitomis viešosios politikos sritimis: aplinkos, ekonomikos bei inovacijų, finansų, krašto apsaugos, regionų plėtros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, teisingumo, užsienio politikos ir kitomis.

Įstatyme nurodoma, kad kultūra yra Lietuvos valstybės ir pilietinės visuomenės pagrindas, o kultūros paveldas – nacionalinio saugumo objektas.

Taip pat nustatoma pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų kompetencija, kultūros dalyvių sistema, santykis tarp valstybės ir savivaldybių institucijų įgyvendinant kultūros politiką, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas.

Numatyta, kad nacionalinės kultūros įstaigos turi imtis lyderių vaidmens joms pavestose srityse, užtikrinti ilgalaikę kultūros politikos įgyvendinimo raidą. Išskirtas ir nevyriausybinių organizacijų indėlis.

„Meno kūrėjai užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes“, – teigiama dokumente.

Kultūros ministerija viliasi, kad įsigaliojus įstatymui, teigiamą poveikį turėtų pajusti įvairios tikslinės grupės.

Po pateikimo už jį balsavo 106 parlamentarai, nė vienas nebuvo prieš, penki susilaikė.

Pateikdamas projektą kultūros ministras Simonas Kairys teigė, jog simboliška, kad jis pristatomas minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

„Juolab, kad ir šie metai yra ypatingi, netrukus įvyks šimtmečio dainų šventė, rudenį – Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje, o tai reiškia, kad tikrai valstybė yra gerame kelyje, ji kultūrą vis labiau suvokia ne kaip sektorių, o kaip iš esmės horizontalią vertybę, kuri veikia visas viešosios politikos sritis“, – tvirtino ministras.

Kultūros pagrindų įstatymo parengimą anksčiau jis yra pavadinęs vienu svarbiausių šios kadencijos darbų.

„Šio įstatymo poreikis grindžiamas pirmiausia tuo, kad vis dar yra fragmentuota atskirų kultūros sričių teisėkūra, trūksta už valstybės kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingų institucijų, savivaldos bei kultūros sektoriaus dalyvių bendraveikos, nepakankamas savivaldos įsitraukimas ir iniciatyvumas formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką“, – sakė S. Kairys.

Projekte numatytas tolygus kultūros paslaugų teikimas, kūrybos ir saviraiškos laisvės principai.

Jame apibrėžti kultūros politikos tikslai, nustatomi bendrieji jos principai.

Anot projekto, pagrindiniai kultūros politikos principai – bendradarbiavimas, horizontalumas, pagarba žmogaus kūrybai, kultūros prieinamumas, kultūros tarptautiškumas, „pagarbus atstumas“, savitumas.

Ypatinga svarba teikiama vadinamajam horizontalumo principui, siekiant paskatinti tarpsektorinį, tarpsritinį bendradarbiavimą, stiprinti kultūros politikos ryšius su kitomis viešosios politikos sritimis: aplinkos, ekonomikos bei inovacijų, finansų, krašto apsaugos, regionų plėtros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, teisingumo, užsienio politikos ir kitomis.

Įstatymu siūloma aiškiai apibrėžti ir įtvirtinti esmines kultūros srities sąvokas, tokias kaip kultūra, kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos, kultūros įstaiga, kultūros paveldas, kultūros dalyvis.

Taip pat projekte nustatoma pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų kompetencija, kultūros dalyvių sistema, santykis tarp valstybės ir savivaldybių institucijų įgyvendinant kultūros politiką, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimas.

Numatyta, kad nacionalinės kultūros įstaigos turi imtis lyderių vaidmens joms pavestose srityse, užtikrinti ilgalaikę kultūros politikos įgyvendinimo raidą. Išskirtas ir nevyriausybinių organizacijų indėlis.

„Meno kūrėjai užtikrina kultūros gyvybingumą ir aktualumą, kultūrinio tapatumo tęstinumą, reflektuodami ir kūrybiškai reaguodami į kylančius kultūrinius ir vertybinius iššūkius, kintančias geopolitines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes“, – teigiama įstatymo projekte.

Kultūros ministerija viliasi, kad įsigaliojus įstatymui, teigiamą poveikį turėtų pajusti įvairios tikslinės grupės.

Šiuo metu Lietuvoje Kultūros pagrindų įstatymo nėra.