„Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje“, – sako R.Flick.

Naujausias R.Flick romanas „Kur upė Šyša teka...“ – biografinis pasakojimas apie dvi garsias XIX a. antros pusės–XX a. pradžios Prūsų Lietuvos asmenybes: Šilutės, anuomet Šilokarčemos, mecenatą, dvarininką, lietuvininkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir iškilų vokiečių rašytoją Hermanną Sudermanną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos pamario kraštą.

Iš atskirų pasakojimų apie kasdienybę, kūrybą, santykius su aplinkiniais autorius dėlioja šių dviejų veikėjų gyvenimo mozaiką. Skaitytojui prieš akis atsiveria plati to meto istorinė, politinė ir kultūrinė Prūsų Lietuvos ir Europos miestų panorama: nerami ir nuolat kintanti politinė situacija, dvarų spindesys, Pirmojo pasaulinio karo suirutė ir pamario krašto žmonių kasdienybė prie visą menančios ir siejančios Šyšos.

„Šiuo metu, kai tautų gyvenime vyksta perversmai, galima paklausti: kas yra valdžia? Kas yra politinė sistema? Jos ateina ir nueina. Ir kas lieka? Žemė ir žmonės, iš jos gyvenantys ir mintantys“, – sako rašytojas.

– Knygos „Kur upė Šyša teka...“ didžioji dalis veiksmo vyksta Šilokarčemos apylinkėse. Tai dabartinės Šilutės, jos apylinkių teritorija, tad galima sakyti, kad šis romanas – dovana Šilutei. Kodėl šįkart nusprendėte dėmesį skirti šio miesto apylinkėms? Tai ir jums asmeniškai svarbios vietos?

– Iš tikrųjų, taikliai pastebėjote, kad biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“ – dovana Šilutei ir jos gyventojams. Tai ne geografinis Šilutės apylinkių ar gyventojų etnografinis aprašymas. Tai pasakojimas apie šio miesto buvusių ypač reikšmingų žmonių: dvarininko ir mecenato, lietuvininkų šnekos puoselėtojo, kultūros objektų tyrinėtojo, pirmojo privataus kraštotyros muziejaus įkūrėjo H.Šojaus ir rašytojo H.sudermanno, kuris kaip niekas kitas savo darbais išgarsino Lietuvos pamario krašto lietuvininkų gyvenimą. Šie du Šilokarčemoje gyvenę bičiuliai, vokiečių tautybės vyrai paliko mieste ir visoje Prūsų Lietuvoje neišdildomą įtaką ir palikimą, kuris ir reikalavo ypatingo šių asmenų literatūrinio įamžinimo. Pavyko ar nepavyko tai įgyvendinti, pirmiausia nuspręs šilutiškiai.

Šilutė ir man labai svarbi vieta, su kuria sieja nepaprasti ryšiai, vidiniai jausmai ir prisiminimai. Nuo 1945 m. rudens čia gyvenau. Čia baigiau pradžios ir 1-ąją vidurinę mokyklas. Iš čia išvykau į Vilnių studijuoti. Šilutės kapinėse amžinam poilsiui atgulė mano tėvai, tėvo motina, motinos tėvas.

– Kaip šįkart nusprendėte pasakoti apie išskirtines šio krašto asmenybes – H.Šojų ir H.Sudermanną?

– Deja, ilgą laiką šios asmenybės ir jų veikla mūsų krašte buvo gerokai primiršta, tikriau – visai netoleruojama. Kai kam ir dabar kyla klausimas, ar vokietis rašytojas H.Sudermannas apskritai reikalingas ir reikšmingas. Neva, jo laikas ir darbų reikšmė seniai nugrimzdo į praeitį. Tuo labiau jeigu kalbėtume apie dvarininką H.Šojų. Bet dabartinės Lietuvos teritorijos paribyje, Klaipėdos krašte, XIX a. viduryje–XX a. pradžioje sužibusios nuostabios asmenybės garsino ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą Lietuvą.

Gyveno jie vos per kelias mylias vienas nuo kito prie vingiuojančios Šyšos. Nuo Macikų dvaro alaus bravoro iki Šilokarčemos senojo turgaus didžiojo upės vingio. H.Sudermannas čia gimė, o H.Šojus atvykęs įsikūrė visam gyvenimui. Pagal socialinę kilmę, gyvenimo būdą ir charakterio savybes jie buvo labai skirtingi. Vienas neįprastai ramus, iš pažiūros santūrus, visą gyvenimą aukojantis vaikams tėvas, daug metų našlavęs vienišius. Kitas – aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas, ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir jas mylintis. Tačiau abu juos vienijo atsidavimas ir darbai Šilokarčemos kraštui. Tai du vienas kito verti dvasios riteriai.

– Kodėl nusprendėte apie šias dvi svarbias ir ryškias asmenybes papasakoti viename romane? Pats pripažįstate, kad tai nelengva užduotis. Ar todėl, kad jų keliai lemtingai susikirto Šilokarčemoje?

– Be abejo, šie asmenys nusipelnė, kad apie juos būtų parašyti atskiri romanai, tačiau aš pasirinkau nelabai įprastą biografinio romano rašymo formą ir viename romane pasakoju apie juos abu. Tai nulėmė daug priežasčių: tas pats istorinis laikas, ta pati gyvenamoji vieta, ne toks didelis amžiaus skirtumas, artima pažintis ir bičiulystė.

H.Sudermannas buvo dvylika metų jaunesnis už H.Šojų. Jiedu galėjo susipažinti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Tuo metu H.Sudermannas jau buvo žinomas rašytojas. H.Šojaus namuose juos tikriausiai suvedė pastarojo brolis, Šilokarčemoje dirbęs juristu. Juodviejų draugystė sustiprėjo XX a. pirmo dešimtmečio pabaigoje, kai, viešėdamas pas mamą Šilokarčemoje, H.Sudermannas rašė romaną „Giesmių giesmė“, išleistą 1908 m.

Šių vyrų draugystė itin sutvirtėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai H.Sudermannas sumanė parašyti kelių apysakų ciklą apie gimtojo pamario žmones. 1916–1917 m. rašytojas įtemptai dirbo, rinko medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę“. Pagrindiniu pagalbininku tapo H.Šojus, kuris leido naudotis sukaupta medžiaga, vežiojo rašytoją pas Bismarko kolonijos pelkių ūkininkus-būrus. H.Šojus padėjo H.Sudermannui užmegzti ryšį ir susikalbėti su vietiniais lietuvininkais. Už tai atsidėkodamas rašytojas šį žymų kūrinį dedikavo H.Šojui.

Labai artimai bendravo ir H.Sudermanno motina Dorotėja su H.Šojaus dukterimi Ellen. Dorotėja mergaitei atstojo mirusią motiną. Visa tai ir nulėmė, kad ryžausi viename biografiniame romane pasakoti apie šias dvi ryškias asmenybes.

– Tai jau autoriaus talento paslaptis, bet vis dėlto, kaip pavyko daugiau nei prieš šimtmetį gyvenusias asmenybes prikelti ir sukurti tokias gyvas knygos puslapiuose?

Kiekvieną kartą, kai rašau naują romaną, stengiuosi pateikti įvykius, veikėjus, jų elgseną kuo artimiau šio krašto gyventojų istorinei ir etninei tikrovei.

– Tai gyvenimiška mano patirtis ir sugebėjimas. Mano romanų temos, vaizduojamas istorinis laikas man labai artimi. Teko nepaprastai daug skaityti, domėtis apie Prūsų Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto, praeitį, gyventojų kasdienybę, kalbinius bendravimo ypatumus, dažnų karų aplinkybes ir jų padarinius. Esu prisirišęs prie šio krašto ir jo žmonių. Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės B.Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje. Kiekvieną kartą, kai rašau naują romaną, stengiuosi pateikti įvykius, veikėjus, jų elgseną kuo artimiau šio krašto gyventojų istorinei ir etninei tikrovei.

– Tiek H.Šojų, tiek H.Sudermanną vaizduojate iš šviesios pusės, išryškinate tik teigiamas šių asmenybių savybes. Turbūt skaitytojams kils klausimų, tad prašyčiau pakomentuoti tokį pasirinkimą, kodėl knygos personažus vaizduojate išimtinai teigiamus?

– Mane labiausiai domino šių veiklių, darbščių ir talentingų asmenybių teigiamos savybės. Jos ir yra šio biografinio romano punktus saliens (svarbi aplinkybė). Tačiau neslepiu ir neigiamų jų charakterio savybių. Tarkim, H.Šojus, sakyčiau, net liguistai siekė aplinkos pripažinimo ir garbės, visada norėjo būti centre. Neretai aukštus valstybinius ar visuomeninius postus jis stengėsi užimti pasitelkdamas įtakingas pažintis.

H.Sudermannas – dar kontroversiškesnė asmenybė. Mergišius, knaipių padauža, nervingas ir užgaulus garbėtroška, siekiantis kumščiais atsiteisti už padarytus įžeidimus. Nepaisant to, kad ilgą laiką, ypač ankstyvoje jaunystėje, gyveno įsiskolinęs, jis mėgo švaistytis pinigais ir sudaryti turtingo, aristokratiško asmens įspūdį.

– Jūsų romanuose gausu įdomiausių faktų apie istorines asmenybes, kasdienybę, svarbius Mažosios Lietuvos įvykius. Kaip derinate literatūrinę išmonę ir istorinius faktus? Iš kur semiatės tiek istorinių žinių, kad visos detalės – dvaro šventės, maistas, papročiai, buitis – jūsų romanuose tokios gyvos?

– Visi septyni mano romanai subrandinti konkrečių istorinių epochų. Prieš pradėdamas rašyti ypač daug dėmesio skiriu istoriniam laikui, tada gyvenusioms asmenybėms, buičiai, kalbos ypatumams. Taip pajuntu epochos dvasią ir suprantu vietos žmonių gyvenimą. Tada nesunku sukurti gyvus ir patrauklius personažus. Stengiuosi, kad skaitytojas pajustų artimus ir savitus veikėjus, jų aplinką. Visada tvirtai laikausi taisyklės: istorinės epochos įvykiai interpretuojami griežtai laikantis istorinės tiesos, o romano veikėjams, ypač išgalvotiems, leidžiu savarankiškai pafantazuoti, labai nenukrypstant nuo bendro epochos vaizdo. Gal dėlto nemažai skaitytojų mėgsta mano romanus.

– Būtent jūsų dėka didelė dalis skaitytojų pažįsta Mažąją Lietuvą, prūsų istoriją. Ar yra dalykų, kurie, tyrinėjant krašto istoriją, nustebino jus patį?

– Kaip minėjau, jaučiu šiam kraštui didelę simpatiją, dėl to susitikdamas su skaitytojais visada stengiuosi parodyti, kokia Mažoji Lietuva svarbi Didžiajai Lietuvai, jos kultūrai ir kalbai. Tai – Kristijonas Donelaitis ir „Metai“, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, H.Šojus ir H.Sudermannas... Kur knygnešiai, vilkę per Prūsų Lietuvos sieną į Didžiąją Lietuvą uždraustą lietuvišką spaudą.

Rinkdamas informaciją skaitau vokiečių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, tad, žinoma, kad atrandu stebinančių dalykų. Pasitaiko įvairių kuriozų, datų, pavardžių netikslumų, tad reikia didelio atidumo. Kai rinkau medžiagą romanui „Kur upė Šyša teka...“, labai nustebino vokiškai išleisti H.Sudermanno laiškai žmonai Clarai. Perskaitęs daugiau nei 2 tūkst. laiškų, buvau labai nustebintas, kaip sudėtingai klostėsi Hermano ir Claros Sudermannų santykiai, jų meilė, kiek pavydo priepuolių jie išgyveno.

– Abu jūsų veikėjai – H.Šojus ir H.Sudermannas – pabrėžia gyvenimo grožį ir estetikos svarbą. Nepaisant karo negandų, neramumų, sunkumų, gyvenimo grožis prasiveržia romane. Tikite, kad jis gali prasiveržti nepaisant visko?

– Abu romano veikėjai buvo neeiliniai estetai ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis protegavo gyvenimo grožį, smerkė tarp žmonių pasireiškiančią neapykantą ir karo kurstymą. Tai labai svarbi gyvenimo filosofija, pagrindas žmonijai nenužmogėti ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Man tai buvo ir yra labai svarbu. Visada savo veikėjų lūpomis stengiuosi išreikšti estetikos, tolerancijos ir gyvenimiško džiaugsmo idėjas, nebūti abejingam žmogaus patiriamoms kančioms. Grožis ir gėris – tai žmonijai Dievo duotos savybės, kurios privalo nugalėti ir nugalės bet kokias pikto užmačias. Jeigu būtų kitaip, mes neverti homo sapiens vardo ir jam skirtos prasmės.

– Jūs – Mažosios Lietuvos pasakotojas. Kaip manote, ar šiandien pakankamai žinome šio krašto istoriją? Kokią vietą ji užima bendroje mūsų istorijoje?

– Kai susitinku su skaitytojais už Klaipėdos krašto ribų, dažnai pastebiu, kad dauguma jų apie šį Lietuvos kraštą žino mažai. Ką jau kalbėti apie giluminės Prūsų Lietuvos pažinimą. Gaila, kad ši buvusi Lietuvos kaimyninė žemė dabar yra terra incognita. Ši žemė lemtingais Lietuvos istorijos momentais yra suvaidinusi reikšmingą vaidmenį, prisidėjusi prie valstybės suklestėjimo. Net atkūrus nepriklausomybę vis atsirasdavo žmonių, kurie siekdavo sugroti gedulo maršą Klaipėdos krašto savitumui ir paskelbti jį didžiosios Žemaitijos sudėtine dalimi. Tačiau tai istorinė netiesa, tad tai ir stengiuosi atskleisti romane „Kur upė Šyša teka...“