Pokalbis apie leidykloje "kitos knygos" neseniai pasirodžiusią K.Šapokos knygą "Pušis, kuri juokėsi" virto kelione po jos literatūrinius ir gyvenimo kontekstus, Lietuvos literatūrą ir meną apskritai.

– Jūsų romanas "Pušis, kuri juokėsi" pasirodė ypatingame literatūriniame kontekste – praėjus keliems dešimtmečiams po Ričardo Gavelio rašymo apie Vilnių ir keleriems metams po Rimanto Kmitos "Pietinia kronikų" išleidimo. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad savo kūriniu įsikuriate būtent šiame literatūros lauke? Koks jūsų santykis su minėtais rašytojais?

– Rašiau istorijas. Man pačiam tai buvo įdomu. Nors mano žmona Benigna, kuriai teko nelaimė patį pirmąjį rankraščio variantą privačiai redaguoti, įdomumu suabejotų... O tai, kad šie tekstai dar ir virto knyga – puiku! Rankraštis paklajojo po leidyklas vos metus su trupučiu.

Tiesą sakant, man mažai terūpi – įsikūriau aš kur nors ar ne. Užtenka to, kad 20 metų stumdausi vaizduojamojo meno lauke. O tie laukai, sistemos, nesvarbu, vaizduojamojo meno, literatūros etc., yra stebėtinai panašios – trumpai tariant, šūdų pyragas. Tačiau tai nereiškia, kad man nerūpi kūryba apskritai.

Tiesa, pastebiu, kad anksčiau skaitydamas linkau prie metaforiškosios literatūros, o pastaruoju metu ieškau realizmo, tikrovės. Šis žanras neišsemiamas – klasikinis realizmas, kritinis realizmas, epinis realizmas, socialistinis realizmas, magiškasis realizmas, purvinasis realizmas, minimalizmas, kietasis realizmas, arba černucha, natūralizmas... Žinoma, lietuvių literatūra šia prasme nelabai kuo turėtų pasigirti.

Nesu nusistatęs prieš dvasingumą apskritai, tačiau mūsų kultūroje dvasingumas tapo surogatu ir tiesiog begėdišku parazitavimu – netgi savotiška pornografijos rūšimi.

O rašydamas knygą skaitinėjau ne vieną lietuvių veikalą, kuriame vienaip ar kitaip atsispindi būtent Vilnius, taip pat žemesniųjų socialinių sluoksnių, proletarinis, iš dalies ir bohemos motyvai.

Teko perskaityti netgi Valeriją Valsiūnienę, Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių. Vytautą Sirijos Girą... V.Sirijos Giros kūryba – tai, ką šiandien vadiname pramogine literatūra. Jono Avyžiaus "Chameleono spalvas", kur Vilnius – pastebimas veikėjas. Beje, ir sovietmečiu sukurtas filmas pagal šią knygą man taip pat patinka. Galbūt netgi labiau už knygą. Žinoma, negalėjau apsieiti be Justino Marcinkevičiaus "Pušies, kuri juokėsi". Nors ne visai dėl Vilniaus (?), o dėl ideologinės ir literatūrinės konjunktūros subtilybių.

Artėjant link devintojo dešimtmečio Vilniaus, svarbus yra Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos "Pasviręs pasaulis", kurio pagrindiniai veikėjai – patys autoriai, Artūras Barysas-Baras ir Vilnius. Jurgio Kunčino "Tūla", "Bilė ir kiti". "Tūloje", mano galva, nemažai sentimentalaus balasto, todėl sausesnę "Bilę ir kitus" mėgstu labiau. Vis dėlto Vilnius šiose dviejose knygose gyvas! Dar arčiau mūsų dienų – svarbios knygos Tomo Arūno Rudoko "Autodafė" ir "Pornomūza".

Atskirai vertėtų paminėti Evaldo Janso "Odę rutinai", kurią išleido, atrodo, 2000 m. netgi ne leidykla, o Šiuolaikinio meno centras. Ši kukli knygelė, prie kurios atsiradimo, jeigu neklystu, yra prisidėjęs Liudvikas Jakimavičius, – 2000-ųjų Vilniaus bohemos specifinės dalies, gatvės gyvenimo gana įtaigus liudijimas. Bėgant metams, šis tekstas bręsta ir gerėja. Stiliaus netolygumai dabar jau atrodo kaip pranašumas.

Mane domino ir tebedomina, kaip Vilnius, būdamas tik fonu – kartais abstraktesniu, kartais konkretesniu, iš dalies pradeda keisti pačią knygą, jos pasaulį, veikėjus. Knygos autorių paverčia savo veikėju. Nors rašytojas ne visada tai sąmoningai suvokia. Taip pat įdomu, kaip, keičiantis epochoms, ideologinei, taigi ir literatūrinei konjunktūrai, natūraliai keičiasi, ar netgi sąmoningai keičiamas ir pats miestas, ne tik architektūriškai, tačiau ir kaip sudėtingesnė psichogeografinė, sociokultūrinė substancija.

Tačiau visose tose knygose neradau dalies savo Vilniaus. Vilniuje gimiau ir visą gyvenimą gyvenu, todėl drįstu teigti, kad jau turiu ir savo Vilnių. Neprisimenu, kuriame tekste, ypač susidomėjęs sekiau Tomo Venclovos vidinio Vilniaus topografiją. Vis dėlto ji dažniausiai pasibaigdavo ten (beje, kaip ir didesnėje mūsų literatūros ar netgi eseistikos dalyje), kur tik prasideda mano Vilnius... už Senamiesčio, Užupio ribų, t.y. kažkur nuo Naujamiesčio, Partizankės, nusitęsdamas į Krasnuchą, dar tolesnius blokinius miegamuosius rajonus. Tai natūralu, nes juk kitos epochos, skiriasi ir socialinė kilmė.

Apie žemesniųjų socialinių sluoksnių leitmotyvą šį kartą nekalbėsiu. Nors... galėčiau kolegiškai replikuoti kai kurioms Mariaus Buroko recenzijoje išsakytoms mintims. M.Burokas užsimena, kad mano romane rašoma apie socialinį dugną, atkuriama padugnių kalba. Aš savo knygoje rašiau ne apie socialinį dugną, o apie tam tikrą aplinką, kuri man nei tada neatrodė, nei dabar neatrodo dugnu. Tiesiog buvo tikrovėm, ir tiek. Be jokių išvadų, išvedžiojimų ir moralizavimų. Totali tikrovė.

Knygoje kėliau prielaidą, kad socialinis dugnas neegzistuoja. Arba, jei jis ir egzistuoja, tai kaip substancija, vienodai persmelkianti visas socialines klases, nuo žemiausios iki aukščiausios, neišskiriant nė kultūrinio elito. Mat socialinį dugną, kaip ir padugnę, mano manymu, apibrėžia ne materialiniai siaurąja prasme, o kur kas platesni ir gilesni faktoriai. Padugnių visuose socialiniuose sluoksniuose yra maždaug vienodai. Tereikia įprastą piramidę apversti aukštyn kojomis ir socialiniu dugnu pavirs aukščiausieji socialiniai sluoksniai. Aš norėjau veikiau pasakyti, kad socialinis dugnas yra totalus. O visa kita – dekoracijos, nesvarbu, materialinės ar intelektualinės.

O Gavelis... yra Gavelis. Įdomus rašytojas. Nihilistas, literatūrine prasme tobulai nekenčiantis pasaulio. Mėgstu jį, man artima jo mizantropija. O R.Kmitos knyga "Pietinia kronikas", žinoma, artima tiesiogine buitine žodžio prasme, nes apie tą patį laikmetį kalbama iš tos pačios kartos požiūrio taško. Atsiverčiau šią knygą, kai maniškės knygos elektroninis rankraštis dar nesėkmingai klajojo po komercines leidyklas. Pradėjau skaityti smalsiai, tačiau ir su šiokiu tokiu nerimu – ar kas nors nesikartos? Įrodinėk, kad nenusirašei... Tačiau be kai kurių smulkių sutapimų, be to, kad rašėme ne normine kalba apie panašią aplinką ir laikmetį, vis dėlto, sakyčiau, sudėliojome prasminius akcentus kiek kitur. Taigi, mūsų knygos panašios, tačiau daug kuo ir skiriasi. Gal netgi labiau skiriasi, nei yra panašios.

Be to, reikia įsisąmoninti, kad "Pietinia kronikas" yra ne tik knyga, bet ir sėkmingai įsuktas reklaminis, rinkodaros projektas. Ypač aktyvi reklama visose įmanomose medijose sukūrė tokį galingą įvaizdį, kad ką nors panašaus rašysiantys po R.Kmitos ar netgi rašiusieji prieš jį vis tiek bus lyginami su R.Kmita. Kita vertus, knygos populiarumas kaip tik ir leidžia įvairius išsimėčiusius laike tekstus, knygas bandyti sieti į vieną reiškinį, ieškoti juos siejančios pasaulėžiūros, netgi mėginti atpažinti, o gal tiesiog sukurti kartos manifestą.

– Jūsų knygą įdomu skaityti kaip dar nesenų laikų gyvą liudijimą. Kuo tai paaiškintumėte – skaitytojo ir rašytojo nostalgija savajai jaunystei ar kitokiomis priežastimis? Gal žmonės visada ilgisi praeities, nepaisydami to, kokia ji buvo?

– Kalbant apie dar visai nesenus laikus atgijo vienos retro radijo stoties šaukinys – jeigu jums atrodo, kad dešimtasis dešimtmetis buvo prieš dešimt metų, tai jūs esate mūsų klientas... Vis dėlto knygą rašiau ne iš nostalgijos. Norėjau šį tą pasakyti apie aną laikmetį, padiskutuoti su supaprastintomis klišėmis, kurios kuo toliau, tuo labiau užgožia mūsų istorinę ir kultūrinę sąmonę.

– Kai nėra solidžių sovietmečio studijų, kalbate apie laukinio kapitalizmo, posovietinius, laikus. Gal socialines ligas išties reikia pradėti gydyti, pradedant liekamaisiais simptomais, o ne logine pačios ligos – okupacijos metų – analize?

– Bent jau anglų ir rusų kalbomis tų studijų, ir tikrai solidžių, yra. Netgi mūsų istorikai jau suskubo padirbėti toje srityje. Kas kita – perestroikos laikai ir dešimtojo dešimtmečio pradžia. Čia dar – balta dėmė. Prieš kokį pusmetį hipsterių kavinėje Vokiečių gatvėje Vilniuje, su Aurimu Švedu diskutavome, kodėl tarp lietuvių jaunesnių istorikų nepriklausomybės pradžia, laukinis kapitalizmas vis dar nepopuliarūs? Nors literatūroje visa tai jau atsiranda. Istorikai labiausiai domisi vėlyvuoju sovietmečiu. Matyt, visa tai dar nesusigulėję, nevirtę tiesiog artefaktų archyvu... Nors dabar kaip tik pats laikas rinkti liudijimus, sakytinę istoriją. Be to, gali būti, kad iš pradžių reikia pervirškinti, suprasti vėlyvąjį sovietmetį, o tada jau pereiti prie lūžio ir paskesnės epochos.

Ką ir kaip reikia gydyti, nesiimčiau spręsti. Nesijaučiu toks kompetentingas šioje srityje. Ir be manęs – ypač valdžioje – pakanka žinančiųjų, ką kaip reikia daryti, ką ir kaip reikia gydyti. Galbūt mane irgi reikia gydyti. Prievartos būdu.

– Dominuojančios jūsų romano literatūrinės formos yra koliažas ir ironija. Ar tokį kūrinio pavidalą nulėmė siekis kalbėti dabarties suskilusios sąmonės žmogui artimais būdais?

– (Savi)ironija – toks dalykas, kuris susiklostė savaime, viena vertus, kaip tam tikros gyvenimo situacijos, gyvenimo istorijos ir požiūrio į ją išdava anuo metu. Kita vertus, kaip literatūrinė forma, kuri leidžia išvengti pseudodvasingumo spąstų dabar, jau rašant knygą. Nors užslėptos lyrikos, liūdesio, paslėpto po sarkazmu, pasak kai kurių mano pažįstamų, savo knygoje vis tiek neišvengiau.

Koliažas taip pat yra natūralus, kadangi aš nekūriau vientiso epo, o užrašinėjau atskirus nutikimus, niekuo neypatingas istorijėles, kurios tarpusavyje nesisiejo, nebent laikmečiu. Kita vertus, būtent trumpi, koncentruoti, kartais vos puslapio, paprasti buitiški tekstukai kaip tik padėjo išvalyti tekstą nuo metaforų, kalbinės ornamentikos nereikalingo antsvorio, visokių vidinių monologų, psichologinių subtilybių, filosofinių ar egzistencinių apibendrinimų balasto, kurie knygą tiesiog subanalintų.

Vėl pasitelksiu M.Buroko recenziją, kurioje sakoma, kad "ieškantys kažkokių apibendrinimų, išvadų ar gilesnių refleksijų – šiame romane jų neras". Tada teigiama, kad skaitytojas išvadas turi pasidaryti pats. Galų gale konstatuojama, kad tai žalios to meto gyvenimo mėsos "šmotas". Visi trys teiginiai atskirai yra teisingi, tiesiog M.Burokas nebesusiejo jų į visumą. Visi apibendrinimai pašalinti iš knygos sąmoningai (beje, užtenka jau ir kunigo Paltanavičiaus išpažinties) ir išgryninti iki tikrovės "žalios mėsos šmoto" būtent tam, kad kaip tik suaktyvėtų refleksijos, iki kurių nuovokesnis skaitytojas turėtų, netgi privalėtų prieiti pats. Ne patiekti sukramtytų tiesų, suvirškintų filosofinių banalybių rinkinį, o paskatinti pakrutinti smegenis.

– Kiek šių dienų lietuvių literatūroje matote meno ir kiek autentiškų autorių dūsavimų? Kaip apibrėžtumėte dabartinio rašytojo laisvę?

– Mūsų vietinėje kultūroje menas ir dūsavimai yra tapatūs. Dažnai dūsavimai mūsų dailėje, literatūroje, poezijoje, muzikoje, teatre dar vadinami dvasingumu. Nesu nusistatęs prieš dvasingumą apskritai, tačiau mūsų kultūroje dvasingumas tapo surogatu ir tiesiog begėdišku parazitavimu – netgi savotiška pornografijos rūšimi. Jeigu kokios Kaziuko mugės, "Sveikinimų koncertų" arba TV komercinių realybės šou estetiką nesunkiai atpažįstame kaip kičą ir iš jo šaipomės (?), tai dvasingumo kategorija mūsų provincialioje kultūroje tapusi dar viena specifinio kičo rūšimi, tačiau aršiai ginama ir maskuojama po gana abstrakčia – rimtosios kultūros – kauke.

Taigi, pirmieji du variantai yra atviro arba bent jau atviresnio pasaulėžiūrinio ir socioestetinio kičo pavyzdžiai (nors jie irgi dangstosi tautiškumu, patriotizmu, pseudotradicijomis), o paskutinysis, vadinamas rimtąja kultūra, yra labiau veidmainiškas kičo variantas, nes anas dvi (jų yra daugiau) kičo versijas vertina kaip žemąją kultūrą. Žinoma, tai nereiškia, kad rimtoji kultūra apskritai neegzistuoja. Ji egzistuoja, tačiau galbūt ne Lietuvoje. Na, nebent aš dar galėčiau būti jos atstovu. Tiek būtų apie meną ir dūsavimus. O kas yra rašytojo laisvė, deja, nežinau... Tai turbūt tų dūsavimų įtakoje susiformavusi dar viena tuščiavidurė kategorija.

Šias dvi visiškai nepanašias lietuvių autorių knygas sieja tik kelionė, bet ir ta kelionė skirtinga. Vienoje knygoje jaunas žurnalistas ir Paryžiaus  politinių mokslų instituto studentas Andrius Kleiva pasakoja apie metus, praleistus Japonijoje. O kitoje – menotyrininkas, kuratorius ir kritikas Kęstutis Šapoka keliauja į netolimą praeitį, į daugumai mūsų puikiai pažįstamą ir dažno su siaubu (tiesa, sumišusiu su nostalgija) prisimenamą  dešimtąjį dešimtmetį, liaudyje vadinamą „gariūnmečiu“.

Andrius Kleiva „Kaip veikia Japonija?“

Pradėkime nuo kelionės į Japoniją ir apskritai nuo lietuviškų kelionių knygų situacijos. Lietuviai – noriai ir daug keliaujanti tauta, nepaisant mitų apie mūsų uždarumą ir nelankstumą (o tokių mitų yra), mes iš tikrųjų smalsūs, mėgstantys įvairias patirtis ir gana gerai visur pritampantys žmonės. Ir mėgstantys tas patirtis aprašyti. Čia nesigilinsiu į keliautojo ar klajūno įvaizdį lietuvių literatūroje, norintys apie tai sužinoti smulkiau, gali atsiversti LLTI leistą, 2010 metais pasirodžiusią Imeldos Vedrickaitės knygą „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ ir apie tai pasiskaityti.

Man labiau rūpi keliavimo patirčių, kelionių vadovų ir šalių pažinimo knygos. Jų gausu ir jas galima suskirstyti į keletą grupių. Gausiausia knygų grupė yra ta, kurioje autorius keliauja, norėdamas pažinti ne tiek šalį, kiek save. Tai asmeniškos savęs paieškos, kur autorius labiau rūpinasi savo vidiniais virsmais, patirtimis ir sielos būkle, nei aprašo tai, ką mato ar gilinasi į šalies vidaus gyvenimą bei papročius. Iš kelionės toks autorius būtinai grįžta dvasiškai praturtėjęs, nušvitęs ir pasikeitęs.

Nemažai knygų apsiriboja kelione po kurios nors šalies maisto valgymo papročius ir virtuves. Dalis knygų – šiek tiek beletrizuoti kelionių vadovai su virtine nuorodų, lankytinų objektų sąrašais ir patarimais. Ir turbūt viskas.

Kelioninės eseistikos mes taip pat turime nedaug – geriausi jos pavyzdžiai: Rolando Rastausko ir Eugenijaus Ališankos knygos.

O ko mes neturime? Beveik nėra grožinei literatūrai prilygstančios kelionių literatūros, tokios, kurią rašė ar rašo Bruce‘as Chatwinas, Paulis Theraux ar dabar itin populiarus Geoffas Dyeris. Beveik nėra ir knygų, kurios analizuotų šalį iš vidaus, giliau, kurioje asmeniniai įspūdžiai būtų atmiešti išsamesniais šalies gyvenimo, papročių, gamtos ir miestų aprašymais. Ir kad tai būtų padaryta talentingai. Į galvą visų pirma ateina vienas pavyzdys – Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“.

Ši ilga įžanga buvo reikalinga tam, kad lengviau apibrėžčiau Andriaus Kleivos knygos „Kaip veikia Japonija“ vietą ir ypatumus. Gražiai ir su meile išleista, puikiai autoriaus fotografijomis iliustruota ir japoniškais motyvais papuošta knyga neįtelpa nė  vieną iš mano minėtų kategorijų. Ji – savotiškas hibridas, gal net vadovėlis šaliai pažinti. Autorius gyveno Japonijoje metus – šaliai išsamiai pažinti tai nėra daug, bet nėra ir labai mažai, jei nesnaudi, domiesi ir mokaisi. Autoriui smalsumo ir entuziazmo netrūko, kaip netrūko ir beveik japoniško kruopštumo ir darbštumo renkant ir sisteminant informaciją. Be to, jis stengėsi pasinerti į tokį gyvenimą, kokio turistai paprastai nemato arba neturi laiko pasižiūrėti.

Knyga suskirstyta į keliolika išsamių skyrių – juose pasakojama apie japonų požiūrį į aplinką, apie jų sudėtingą kalbą, apie mokymosi sistemą, apie darbo įpročius ir etiką, apie šeimą, apie vartojimo ir aptarnavimo kultūrą, apie pramonę... Beveik apie viską. Pasigedau tik skyrelio apie šiuolaikinę japonų kultūrą – kiną, literatūrą, vaizduojamuosius menus. Šiek tiek dėmesio skirta tik manga ir anime fenomenams. Kita vertus, galbūt Andrius Kleiva nenorėjo rašyti apie tai, ko nespėjo gerai pažinti, o ir japonų kultūra, ypač savo išoriniais pavidalais, mums pasiekiama, perprantama daug lengviau, nei vidinis pačių japonų pasaulis ar papročiai.

Informacijos kiekis knygoje – milžiniškas, bet ji pateikta gyvai, su citatomis, pokalbių intarpais, smagiais nutikimais, pavyzdžiais ir humoru (tiesa, pastarasis vietomis įkyrokas ir kartais jo per daug, bet gal čia manyje prabilo niūrus lietuvis).

Negana to, visiems reiškiniams, dalykams, daiktams pateikiami jų japoniški pavadinimai. Ta japonų kalbos gausa nevargina, ji kiek egzotiška ir įdomi, be to autorius paaiškina kiekvieno termino ar sąvokos kilmę, svarbą ir reikšmę (o skyrelis apie japonų kalbą iš viso gundo tučtuojau eiti tos kalbos mokytis – nors nuolat pabrėžiama, kokia ji sunki net patiems japonams).

Autorius gana nuodugniai analizuoja japonų visuomenės sąrangą – tarpusavio santykius, santykius šeimoje, darbo kultą, mokymosi ypatumus, pasaulėvokos ir pasaulėžiūros dalykus. Labiausiai jis akcentuoja paties japono charakterį – jo uždaruma, tylos pomėgį, o kartu bendruomeniškumą ir tikslios vietos visuomenėje bei šalyje, gamtoje pajautą.

Kleiva bando rasti ir sąsajų, Japonijos ir japonų panašumų su Lietuva ir lietuviais. Viename interviu jis mini, kad Lietuvą ir Japoniją geriausia lyginti, minint abiejų šalių visuomenes. Autorius teigia, kad tiek lietuviai, tiek japonai „yra čempionai galvojimo, ką apie juos pagalvos kiti“. Štai koks, pasirodo, mūsų bendriausias sąlyčio taškas.

Tačiau ši knyga nėra vien tik šalies analizė. Jos pabaigoje pateikiama keletas nedidelių interviu: keletas pokalbių su japonais (vienas iš jų – su lietuviškai pramokusiu ir Lietuvą pamėgusiu japonu), pokalbis su japone dėstytoja, pokalbis su Lietuvos ambasadoriais Japonijoje. Šie pokalbiai padeda pažvelgti  šalį kitu, ne tik autoriaus kampu, praplečia suvokimo lauką, pagyvina knygą.

Jei ir to dar negana – knyga užbaigiama nestandartiniu Tokijo ir aplinkinių vietovių gidu.

O aš baigdamas apie Kleivos knygą, norėčiau pridurti, kad autorius neapsimeta visažiniu, jis ne kartą pabrėžia, jog šaliai pažinti reikėtų ne vienerių metų. Norisi tikėti, kad į Japoniją jis dar sugrįš ir apie ją parašys, nes susižavėjimas ja ir pagarba tai šaliai juntama iš kiekvieno knygos puslapio (žinoma, nepamirštant pastebėti ir trūkumų).

Kęstutis Šapoka „Pušis, kuri juokėsi“

Nuo „laukinio kapitalizmo“ laikų Lietuvoje praėjo daugiau nei dvidešimt metų ir pagaliau lietuvių rašytojai ima tuos laikus, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, apmąstyti ir reflektuoti. Tai dėkinga medžiaga autoriams, nes tokio jovalo, tokios beprotybės, tokio kičo ir laisvės sprogimo niekuomet nebuvo ir tikriausiai nebebus. Kita šio laikotarpio populiarumo priežastis ta, kad savo kailiu jaunystėje išgyvenę „gariūnmetį“ rašytojai kaip tik pasiekė tinkamą brandą, o ir laiko distanciją, kad galėtų tai aprašyti. Iš daugiau nei dvidešimties metų atstumo Gariūnų laikai atrodo beveik nostalgiškai, o jaunajai kartai – ir visai egzotiškai. Esama ir platesnių priežasčių – visame pasaulyje kyla „laisvojo dešimto dešimtmečio“ ilgesio banga, kuri juntama ir literatūroje, ir mene, ir estetikoje, ir dizaine.

Žinoma, labiausiai Lietuvoje tų laikų nostalgija išjudino fenomenu tapęs Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Apie jį jau tiek rašyta, kad pakaks tik paminėti, jog autorius čia aprašo savo jaunystę to meto Šiauliuose.

Bet dėl platesnio konteksto reiktų paminėti dar dvi, mažiau ar beveik visai dėmesio nesulaukusias knygas: menininko Evaldo Janso „Odę rutinai“, Šiuolaikinio meno centro išleistą 2000-aisiais ir Čikagoje gyvenančio lietuvių kilmės amerikiečių rašytojo Karolio Žukausko 2009 metais pasirodžiusį romaną „Finding Moon in Sugar“ („Surasti mėnulį cukruje“).

Janso knyga –  tikras Gariūnų Lietuvos bohemos gyvenimo dokumentas: necenzūruotas, su gertynėm, keiksmažodžiais, muštynėm, sapnais ir visa to meto siaubingąja autentika. Pasak apie ją rašiusio Andriaus Jakučiūno, „sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą.“ Deja, knyga bestseleriu netapo ir tykiai nugrimzdo užmarštin.

Karolio Žukausko arba Gint Aro romano likimas truputį kitoks: pasirodęs 2009 metais jis pateko tarp įdomiausių tais metais pasirodžiusių JAV knygų, o pačiame romane pasakojama apie aštuoniolikmetį amerikietį Andrew, kuris patenka į gariūnmečio Vilnių – romane aprašomas ir „Suokalbis“, ir vakarėliai, ir to meto realybė. Bet ir šis romanas, deja, nesudomino Lietuvos leidėjų.

Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“ – apie tą patį, bet kitaip. Čia nėra jokio to meto bohemos „egzistencinio romantizmo“ ir pamėgtų kavinių, nors girtaujama nuolat ir gausiai. Beje, pasiskaičius apie tuos laikus rašiusius autorius ima atrodyti, kad visa Lietuva siaubingai gėrė (kas netoli tiesos) ir vartojo narkotikus. O tarp šių užsiėmimų – stumdė turkiškus megztinius.

Kęstutis Šapoka iš pat pradžių ima žaisti ir sovietinės literatūros klišėmis. Trys jo romano skyriai vadinasi „Parduotos vasaros“, „Kaip grūdinosi plienas“ ir „Pušis, kuri juokėsi“. Nežinia, ką tai turėtų simbolizuoti – gal savotišką šių veikalų parodiją, išverčiant juos į dešimtojo dešimtmečio realijas, gal nuorodą į slinktį ar lūžį taip staiga įvykusį sovietinio žmogaus sąmonėje. Juk jis per keletą metų buvo priverstas radikaliai persiorientuoti – iš homo sovieticus tapti nepriklausomos kapitalistinės valstybės piliečiu.

„Pušis, kuri juokėsi“ – romanas apie to meto visuomenės dugną, apie pastangas nors kiek užsidirbti, išlikti naujomis ir žiauriomis sąlygomis. Romanas tiesmukas ir atviras, jame nenugludinti jokie kampai, niekas neretušuota – nei veikėjai, nei įvykiai, nei kalba. Tiesą sakant, kaip ir „Pietinia kronikose“ – pagrindinis Šapokos romano veikėjas ar bent jau aktyviausias veikėjas – pati kalba.

Autorius turi pagaulią ausį, gerą atmintį ir talentą atkurti įvairių Vilniaus pakraščių ir padugnių kalbą – čia skamba ir rusiškų darbininkų keiksmažodžių virtinės, ir Gariūnų turgaus prekeivės „tuteišiška“ šnekta, ir paprastų miesto „pacanų“ žargonas. Visas romanas parašytas šnekamąja to meto kalba ir skamba ne dirbtinai, o gyvai ir organiškai.

Romano siužeto atpasakoti nėra prasmės – skaitytojas iš karto įmurdomas į to meto tikrovę, kur visi kažką pardavinėjo, kombinavo, vogė, dirbo šūdinus darbus, sukosi, kad išgyventų. Kad ir kaip norėčiau išvengti „Pušies, kuri juokėsi“ palyginimo su amerikiečio Charleso Bukowskio romanais, vienu aspektu jo neišvengsiu – Šapokos romanas, kaip ir nemažai Bukowskio veikalų – tai nesibaigiančios sunkių, bjaurių, monotoniškų darbų aprašymų virtinė: veikėjai aria statybose, kerta mišką, renka šiukšles, o tarp darbų – linksminasi kaip moka. Dažniausiai geria.

Ieškantys kažkokių apibendrinimų, išvadų ar gilesnių refleksijų – šiame romane jų neras. Autorius siūlo išvadas pasidaryti patiems, jis nesiknaisioja veikėjų smegenyse, psichologinėse poelgių subtilybėse, neužsiima socialine ar kitokia kritika. „Pušis, kuri juokėsi“ – žalios to meto gyvenimo mėsos „šmotas“. Arba kaip protingiau pasakyta ant viršelio: „dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas“. Mes išgyvenom. Mes liudijam.

Tiesa, „Pušį, kurią juokiasi“ į metafizinį absurdo lygmenį pakylėja trys romane esantys intarpai, pavadinti „Kunigo Bronislovo Paltanavičiaus dvasinė kelionė: susitikimas su ateiviais“ – tikrų „YouTube“ socialiniame tinkle esančių pokalbių įrašų transkripcija.

Pavadinčiau juos „gariūnmečio“ „X-failais“, nes šie įrašai tiksliausiai atspindi mūsų piliečių galvose teliūskavusią ezoterinę košę – tikėjimą ateiviais, raganomis, žiniuoniais, o turbūt ir slaptą troškimą, kad iš nykios baltų kreivų plastikinių staliukų ir pigių prastų prekių aplinkos mus kas nors imtų ir išskraidintų į idealų, tvarkingą ir harmoningą pasaulį.

Deja, išskristi suvisam nepavyko net kunigui Bronislovui. O ką jau kalbėti apie mus, dabar žvelgiančius į tą praėjusią epochą su pasibjaurėjimu, nuostaba ir mazochistiniu ilgesiu veiduose.