Apie naują bibliotekos interjerą pasakojo bibliotekos direktorė Edita Urbonavičienė, projekto vadovas architektas Raimundas Labutis ir interjero koncepcijos autorė architektė Laima Čijunskaitė.
Žvilgsnis į svetur
„Dirbome visi kartu – ir bibliotekos komanda ir projekto vadovas, ir architektai. Be tokio glaudaus visų darbo ir palaikymo graži interjero koncepcija būtų likusi tik popieriuje, nes buvome įsprausti į nemažai rėmų – tam tikrą biudžetą, pabaigos laiką, ribojo ir pastato konstruktyvas. Nuosekliai sprendžiant klausimus, pavyko pasiekti galutinį rezultatą“, – atviravo bibliotekos interjero koncepcijos autorė.
Ieškodama geriausių sprendimų L. Čijunskaitė lankėsi Oslo, Amsterdamo ir keliose kitose užsienio miestų bibliotekose. Pagrindinis tikslas buvo suprasti, kaip bibliotekos konstruojamos. Ši patirtis architektei atvėrė akis – bibliotekų būna labai įvairių: spalvotų, šviesių, tamsių, visiškai neutralių.
Išbandė: interjerą kūrusi L. Čijunskaitė pati įsitikino, kad dabar būti „Ąžuolyno“ bibliotekos skaitytoju, – patogu ir gera. S. Ginevičiaus nuotr.
Tarsi parkas
„Supratau, kad vieno tinkamo kelio, kokia turėtų būti biblioteka, nėra. Geriausia – autentiškas kelias. Konkretaus pasirinkimo paieška prasideda nuo suvokimo, kas būtent šioje vietoje yra išskirtinio, ypatingo, įdomaus. Keldami šiuos klausimus ir į juos atsakydami kūrėme erdves. Taip gimė pagrindinė interjero koncepcija, kurią apibūdinome paprastai: „Biblioteka – parke, parkas – bibliotekoje“. Juk tai unikali vieta – biblioteka yra didžiausiame Europoje miesto teritorijoje esančiame ąžuolyne“, – pasakojo architektė.
Pastato interjeras iki rekonstrukcijos buvo tamsokas, dominavo tamsios spalvos ir sunkios medžiagos.
Žaluma: daug augalų bibliotekoje kuria parko įspūdį pastato viduje. Regimanto Zakšensko nuotr.
„Modernizuojant jį išgriauta daug sienų, atsirado didesnių erdvių – taigi viduje daugiau šviesos, per langus matyti daugiau ąžuolyno vaizdų, – pasakoja projekto vadovas architektas R. Labutis. – Nusprendėme nuostabią žalumą, kuri džiugina už lango, pakviesti į pastato vidų, tad trečio aukšto erdvėje sukūrėme žaliuojantį parką. Šį idėja tapo pagrindine interjero kūrimo ašimi.“
Taip gimė pagrindinė interjero koncepcija, kurią apibūdinome paprastai: „Biblioteka – parke, parkas – bibliotekoje“.
Netikėti sprendimai
Prisimindama susitikimą su bibliotekos komanda, kai buvo pristatyta pirminė interjero idėja, architektė prisipažino nerimavusi, kokių atsiliepimų sulauks.
Reakcija nustebino ir pradžiugino – bibliotekininkai iškart pritarė parko bibliotekoje idėjai, teigdami, kad viskas atrodo paprasta, bet kartu – labai išmanu.
Gamtos įžengimas į biblioteką – ne tik žaliuojantis parkas trečio aukšto atriumo erdvėje, bet ir daugelis kitų dalykų: augalų gausa pastato viduje, natūralaus ąžuolo faneruotės ir ąžuolo masyvo baldai, atsisakyta natūralių medžiagų imitacijos.
Trečiame ir ketvirtame aukštuose nuspręsta grindis dengti ąžuoliniu parketu, kaip buvo ir iki rekonstrukcijos.
Renginių salė, pavadinta Žvaigždžių sale, lankytojus stebina ir paprastumu, ir netikėtais sprendiniais. Joje dominuoja tamsiai mėlyna spalva, o lubose įrengti šviestuvai primena žvaigždėtą rugpjūčio dangų.
Žvaigždės: tamsiai mėlyna spalva ir dangaus šviesulius primenantys šviestuvai salėje neleido ilgai galvoti, kaip ją pavadinti. Regimanto Zakšensko nuotr.
Kita salė vadinama Ąžuolo vardu. Jos interjere panaudotos ąžuolo faneruotės akustinės plokštės, tamsiai mėlynos užuolaidos, kilimas.
Pasirinkti šviesius burbulus primenantys šviestuvai dar labiau pabrėžia šilumos ir jaukumo įspūdį.
Pirmieji du aukštai yra gana tamsūs, žemomis lubomis.
„Padaryti šias erdves šviesias ir gaivias buvo vienas didžiausių iššūkių, taupėme kiekvieną aukščio centimetrą. Todėl pasirinktas baltas interjeras, jame išryškėja bibliotekos esmė – spalvingi knygų viršeliai“, – pasakoja R. Labutis.
Išsaugojo vertybes
„Dabar, kai biblioteka jau atidaryta, žiūriu į galutinį rezultatą – jos erdvės pilnos lankytojų, skaitančių vaikų, nė vieno laisvo suoliuko bibliotekos parke – ir suprantu, kad nieko nekeisčiau. Dirbdami nesirėmėme tik emocijomis, kiekviename žingsnyje turėjome rimtų argumentų, kodėl pasirinkome būtent tokį sprendimą. Man labai svarbu erdvių vientisumas ir švara, o siūlydama sprendimus pirmiausia stengiausi suvokti, kaip čia jausis bibliotekos lankytojai ir darbuotojai. Rekonstruoti senus pastatus reikia labai jautriai, atsakingai apgalvojant, kas jau prarado aktualumą, ko galima atsisakyti, o ką vertėtų palikti“, – atviravo L. Čijunskaitė.
Dirbdama Kauno „Ąžuolyno“ bibliotekoje visa architektų komanda sprendė, kurie pastato dalykai jau prarado aktualumą, o kurie verti pagarbos ir išsaugojimo. Vardydamas tokias vertybes R. Labutis paminėjo nuostabų piramidės formos šviestuvą, kuris buvo išvalytas ir sugrąžintas į savo vietą.
Architektai įdomiai išsprendė marmuro plokštėmis padengtų kolonų transformaciją. Nuimant šias plokštes restauruoti, beveik visos jos suskeldėjo. Paaiškėjo, kad jos labai nekokybiškos ir net skirtingos. Tačiau norėjosi neprarasti šio marmuro ir įpinti jį į būsimą vaizdą. Taip antro aukšto grindyse atsirado marmurinis inkliuzas – jis tapo modernia istorinio sluoksnio interpretacija. Kitose vietose taip pat palikta autentiškų grindų fragmentų.
„Neabejoju, kad nuolatiniai šios bibliotekos lankytojai atpažins išsaugotus autentiškus jos elementus“, – vylėsi R. Labutis.
Dar du etapai
Nors lėšų trūkumas neleido šiame etape rekonstruoti viso bibliotekos pastato, lankytojai šiuo metu džiaugiasi atnaujintomis erdvėmis.
Antrame etape planuojama įrengti konferencijų sales, kavinę, vaikų erdvę, meno ir muzikos skaityklas, garso įrašų ir fotostudijas, restauravimo centrą, senosios knygos muziejų, senųjų ir retų spaudinių skaityklą, įrengti terasą ant stogo su kavine.
Trečiame etape bus tvarkomos saugyklos.
„Ruošdamiesi „Ąžuolyno“ bibliotekos rekonstrukcijai tvirtai žinojome – mums reikia stiprios ir itin patrauklios interjero dizaino koncepcijos, kuri atspindėtų pastato unikalumą, išsaugotų vertinguosius elementus ir pabrėžtų sąsają su parku, kuriame esame įsikūrę. Neįprasta tokiems projektams rengti atskirą interjero viziją, tad teko paieškoti ne tik architektų, galinčių įgyvendinti tokią užduotį, bet ir finansų, kuriuos galėtume skirti interjero projektui. Labai džiaugiuosi, kad architektų komandos, ypač L. Čijunskaitės, parengta koncepcija taikliai atspindėjo išsakytus lūkesčius ir jau dabar džiugina visus bibliotekos lankytojus“, – teigė bibliotekos direktorė.
Metamorfozės: sovietmečiu statytas bibliotekos pastatas pasikeitė ir iš išorės. Regimanto Zakšensko nuotr.
Paklausta, ar norėtų kurti panašų interjerą gimtojoje Klaipėdoje, L. Čijunskaitė neabejojo – tai būtų labai įdomu.
Architektė stengiasi kurti pastatus ir interjerus, nepavaldžius laikui, tačiau viena svarbiausių jos nuostatų – kiekvienas projektas negali būti atsiejamas nuo aplinkos, konteksto.
„Tokio dydžio biblioteką turėti kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose nebūtų poreikio, bet tokios kokybės linkėčiau kiekvienai mūsų šalies bibliotekai“, – neslėpė pasididžiavimo darbu L. Čijunskaitė.
1977 m. pastatytos bibliotekos architektas – Boleslovas Zabulionis. Modernizacijos architektai 2023 m. – projekto vadovas R. Labutis, Ramūnas Grubinskas, Laura Amankavičiūtė, L. Čijunskaitė.
