Dėkinga likimui
Namų jaukumu dvelkiančioje svetainėje – artimiausi žmonės: vyras Liudvikas Milašius, vyresnioji dukra Gerda Milašiūtė-Vosylienė, žentas Tomas ir anūkas Dominykas. Šeimos portretui trūko tik Anglijoje studijuojančios jaunėlės Marijos.
"Mane Dominykas vadina Tyte, ne močiute, ir man tai labai patinka. Žinoma, jis mano numylėtinis, nors jo tėvai ir sako, kad kartais per daug lepinu anūką. Noriu, kad Dominykas patirtų daug linksmybės ir laimės akimirkų, kurių niekada nepamirštų", – šiltu žvilgsniu lydėdama keturmetį sako L.Kuzmickaitė-Milašienė.
Pasak pačios solistės, šeimoje ji yra emocionali, o jos vyras – santūrumo ir rimties šaltinis. "Gal todėl tėvai yra tokia puiki pora – vienas kitą idealiai papildo, o man teko geriausi jų abiejų bruožai", – sako 34 metus bendro gyvenimo metus skaičiuojančios poros dukra G.Milašiūtė-Vosylienė.
Galbūt vyrišką L.Milašiaus rimtį galima paaiškinti tuo, kad jis yra docentas, mechanikos inžinerijos mokslų daktaras, tris dešimtmečius paskyręs darbui Kauno technologijos universitete. Vyro profesinėje veikloje – ir ryškus darbo užsienyje periodas: kaunietis ketverius metus dirbo Lietuvos ambasadoje Čekijoje, Prahoje, kurioje kadaise apsigynė disertaciją. Vėliau šešerius metus praleido Lenkijoje, Seinuose – buvo Lietuvos konsulu. Puikiai čekiškai ir lenkiškai kalbantis L.Milašius dirbo Užsienio reikalų ministerijoje.
"Dėkoju likimui, kad turėjau tokią puikią galimybę kartu su vyru gyventi Prahoje, kurioje tiek daug meno ir kultūros, tiek daug nuostabių žmonių, kurie savo buvimu papildė mano gyvenimą ir praplėtė horizontus. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie Lietuvos kultūros garsinimo šioje šalyje, kad pati pasisėmiau daug žinių ir patirties. Prahoje, Budapešte, Centrinėje Europoje teatro ir meno mokykla kitokia nei Lietuvoje – ten ir kaskadininkai atlieka triukus", - apie neįkainuojamą gyvenimišką ir profesinę patirtį pasakoja L.Kuzmickaitė-Milašienė.
Kaip ir scenoje
Scenos moteris sako, kad diplomatinis darbas turi daug bendra su scena, kadangi kartais reikia keisti vaidmenis. L.Milašius pabrėžia, kad visada jautė tvirtą žmonos Laimutės paramą, kuri sudėtingais momentais buvo nepakeičiama – palengvino visus diplomatų susitikimus, turėjo puikius bendravimo įgūdžius ir buvo ištikimiausia kompanionė.
L.Kuzmickaitė-Milašienė pripažįsta, kad tada nebuvo lengva palikti Lietuvos ir scenos, tačiau, kaip pati sakė, teatras visada buvo jos širdyje. "Šiuo periodu tikriausiai taip pat pasitarnavo scena, aš jos niekada nepamiršau, ji visada buvo su manimi. Kartą griežto protokolo NATO priėmime mūsų laukė raudonas kilimas, patiestas ant aukštyn kylančių laiptų. Tada išvydusi galvojau: koks čia spektaklis, kokia scena? Ak taip, "Mano puikioji ledi" ", – prisimena solistė.
"Kadaise Lenkijos prezidentas Lechas Kaczinskis pabučiavo man ranką, pažvelgė į akis ir tarė: "Dabar suprantu mūsų istorijos vingius." Būdavo ir įvairiausių juokingų nutikimų. Šiandien kartais trūksta diplomatinės kalbos tarp eilučių. Juk diplomatija – savotiškas teatras, ten tiek daug metaforų", – priduria ji.
Gyvenimas svetur
Kai tėvai išvyko į Prahą, jaunėlei Marijai buvo devyneri. Ten ji lankė tarptautinę britų mokyklą, kurioje mokėsi daug diplomatų vaikų. "Iš pradžių sunku buvo ir Marijai, ir man – ji temokėjo kelis angliškus žodžius, jaudinomės dėl jos adaptacijos, nes ten visi vaikai angliškai čiauškėjo. Bet jau po pusmečio dukra puikiausiai įvaldė kalbą. Draugavo su skirtingų tautybių ir kultūrų mergaitėmis: turėjo draugę tailandietę, italę, o su viena slovake iki šiol palaiko ryšį. Ten mokydamasi dukra – o ir mudu su vyru, eidami savus gyvenimo mokyklos mokslus, išmokome būti tolerantiški ir žvelgti į kiekvieną žmogų pozityviai", – pasakoja moteris.
Kai Milašiams teko persikelti į Seinus Lenkijoje, Marijai vėl teko palikti gyvenimą, prie kurio jau buvo pripratusi ir kur jautėsi puikiai. Tėvai įvertino, kad dukrai iš naujo adaptuotis kardinaliai kitokioje aplinkoje – mažame mieste, kitoje kultūroje, ir mokytis lenkų kalbos gali būti psichologiškai per sudėtinga, tad jaunėlė grįžo į Kauną, kur ją tada prižiūrėjo vyresnioji sesuo Gerda.
Čia Marija baigė J.Jablonskio gimnaziją, tačiau Lietuvoje nepasiliko ir išvyko studijuoti į Angliją. Ten, kaip sako mama, ji turi savo tikslų: studijuoja pardavimo ir pirkimo vadybą bei dirba pasaulinio masto kompanijoje.
Namiškiai pripažįsta: Marija visada buvo mamos mažoji numylėtinė, tad mamai išsiskirti su dukra buvo labai sunku. "Ir dabar, kai ji grįžta į Lietuvą ir vėl išvyksta į Angliją, manęs prašo, kad nevažiuočiau į oro uostą atsisveikinti, nes negali žiūrėti, kaip kaskart graudinuosi", – atvirauja mama.
Neišdildomi prisiminimai
Dukra Gerda prisimena, kad ir vaikystėje, ir šiandien mama buvo ir yra visapusiška namų židinio kūrėja. "Namuose ji tikra artistė, tikra karalienė. Ir ne tik namuose – visur, kad ir kur būtų. Ji karalienė savo kultūra, elgesiu, stotu. Ji visada buvo ir yra didžiausias moteriškumo pavyzdys", – gražių žodžių mamai negaili dukra.
G.Milašiūtė-Vosylienė šypsosi pasakodama, kad mama kadaise bandė būti griežta, tačiau jai nepavyko. "Abu mano tėvai labai geri. Aš emocinga kaip mama, o Marija turbūt tokia santūri kaip tėtis", – apie dešimčia metų jaunesnę seserį pasakoja ji.
Vaikystė teatre – neįkainuojama G.Milašiūtės-Vosylienės patirtis. "Kai pakildavo uždanga, aš garsiai ištardavau: "Mano mama išėjo!" Labai ja didžiavausi, kartu su ja mokiausi spektaklių žodžius, kad galėčiau su ja dainuoti, o dar ir užkulisiuose leisdavo pabūti. O po spektaklių įteikdavau tris puokštes: vieną mamai, vieną Ryčiui Cicinui ir vieną Benjaminui Želviui. Aš jais labai žavėjausi."
Milašių dukra ir šiandien negali pamiršti Kauno muzikinio teatro solistų rūbinės kvapo – šiandien jis jaunai moteriai asocijuojasi su sentimentais ir vaikyste. "Solistų vaikams leisdavo matuotis kostiumus. Pamenu žiogo kaukę, mažyčius smulkių balerinų drabužius..." – nejučiomis į vaikystę sugrįžta ji.
Šiandien anūkas Dominykas taip pat lankosi Muzikiniame teatre ir yra tikras močiutės, kaip jis pats sako, Tytės, gerbėjas.
Mokytis visą gyvenimą
Pati L.Kuzmickaitė-Milašienė ne tik dainuoja Kauno muzikiniame teatre, bet ir kasmet intensyviai prisideda prie festivalio "Operetė Kauno pilyje" organizavimo. Spalio 30 d. solistės 60-mečio proga jai bus skiriamas spektaklis Imre Kálmáno operetėje "Grafaitė Marica". Jame ji pati vaidins Kunigaikštienę Kudenštain.
"Stengiuosi domėtis, skaityti įvairias knygas, žiūrėti filmus, tobulėti, visą gyvenimą mokytis, kad galėčiau kuo geriau įsijausti į naujus vaidmenis ir pajusti reikiamo laikmečio dvasią. Gal todėl su vyru šaltais rudens ar žiemos vakarais mėgstame eiti į kiną. Žinoma, jam labiau patinka filmai apie karą, o man – apie meilę", – šypsodamasi pasakoja L.Kuzmickaitė-Milašienė ir priduria, kad vasaras su vyru leidžia šeimos puoselėjamoje sodyboje.
"Man pasisekė, nes vaikystėje mokiausi muzikos mokykloje ir visada žinojau, kad noriu dainuoti. Dabar ne visi jauni žmonės žino, ką nori veikti gyvenime. Labai linkiu, kad visi išgirstų savo vidinį balsą, o Kaunas ir vėl būtų jaunų žmonių miestas. Taip sakau, nes žinau, kad kai mūsų festivalyje "Operetė Kauno pilyje" lankosi užsieniečiai, jie pastebi, kad Kaune – mažai jaunimo, tačiau tada jiems paaiškinu, kad vasarą studentų miestas šiek tiek ištuštėja", – atvirai pasakoja solistė.
Milašių namuose muzika skamba dažnai. Nors pati L.Kuzmickaitė-Milašienė sako, kad namie stengiasi atsiriboti nuo darbo, tačiau nori įkvėpti ir lavinti anūką Dominyką, kad jis pasaulį pažintų per muziką ir taip praplėstų sąmoningumą.
"Šį pianiną labai saugau, man jį paliko močiutė, kadangi vienintelė šeimoje pasirinkau muzikos kelią: mano brolis, sesuo ir mama yra medikai", – apie pianiną, ant kurio įamžinti 1848 m., pasakoja moteris.
Darnūs ryšiai
Muziką, kitus menus vaikystėje išbandė ir G.Milašiūtė-Vosylienė, tačiau pasuko kitu keliu – įgijo rinkodaros magistro laipsnį ir šiuo metu kuria įvairiausio dizaino internetinius puslapius.
"Tikriausiai estetikos ir grožio pojūtį paveldėjau iš mamos, kuris puikai atsiskleidžia ir technikoje, nebūtinai tik mene. Išbandžiau menus vaikystėje, tačiau tai – ne man", – sako moteris. Baigusi mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete ji sekė ir tėvo pėdomis – ragavo dėstytojos duonos Kauno kolegijoje.
Į darnią šeimą įsiliejęs žentas Tomas, anot L.Milašiaus, – tarsi sūnus. "Jis geras vadovas, derybininkas, turi puikų analitinį mąstymą – juk vadovauja restoranui", – gerų žodžių vyrui negaili Gerda ir prisipažįsta, kad tobulo vyro ji ir laukė.
Moteris laisvalaikiu ir pati mėgsta sukiotis virtuvėje – anot namiškių, gamina puikiai. Tikriausiai, svarsto L.Kuzmickaitė-Milašienė, dėl to, kad kai dukros buvo mažos, vyro sesuo Albina nuostabiai gamino visai šeimai. "Ji man labai padėjo auginant vaikus – juk solistės darbo laikas sunkiai suderinamas su vaikams būtinu tiek mitybos, tiek poilsio režimu", – atvirauja moteris ir šypsodamasi pasakoja apie jųdviejų su vyru pažinties aplinkybes.
Pirmą kartą jaunuoliai susitiko per iškylą laivu Kauno mariose, į kurią buvo pakviesti bičiulių. Tačiau po tos dienos kelerius metus nepalaikė jokio ryšio. Lemtingas buvo vienas spektaklis, po kurio dar būsimas vyras priėjo prie solistės ir paklausė: "Ar jau turite vyrą?"
Šiandien L.Milašius užtikrintas: gyvenimas šalia tokios scenos moters kaip jo žmona yra puikus, nes ji labai žemiška moteris ir puikiai pasirūpina visa buitimi.
Pati solistė vengia žvaigždės titulo, bet stipraus charakterio dukra Gerda nesutinka su mama ir sako, jog abu jos tėvai yra tikros žvaigždės. "Kai studijavau Kauno technologijos universitete dar tėtis ten dirbo ir buvo labai gerbiamas. Todėl ir man visada buvo pakelta kartelė: mama – meno pasaulio viršūnėje, tėtis – mokslų. Visada laukdavau klausimo, ką veikia mano tėvai, nes apie juos pasakodama labai didžiavausi jų pasiekimais", – neslepia Milašių dukra.
Tėtis visada rūpinosi, kad dukros mokytųsi: kai reikėjo adaptuotis Prahoje, Mariją pats anglų kalbos mokė, o Gerdą – matematikos. "Rūpinausi, kad jos būtų drausmingos, laikytųsi disciplinos. Taip pat norėjau, kad jos augtų fiziškai aktyvios, todėl žiemą su šeima slidinėdavome kalnuose, Marija yra išbandžiusi ir šuolius į vandenį", – pasakoja L.Milašius ir priduria, kad kadaise vakarais dažnai tekdavo kuruoti ir pamokas ruošiančias dukras – kaip tik tuo metu žmonai tekdavo vaidinti muzikiniame teatre.
Sutuoktinė rūpinosi dukrų inteligencija, grožio suvokimo puoselėjimu, mokė, kaip gražiai kalbėti ir elgtis. "Ir šiandien kaskart dengdama stalą pagalvoju, ar mama darytų taip pat. Mano mama visada mokėjo skleisti tikrosios senosios inteligencijos dvasią", – sako į mamą išore panaši G.Milašiūtė-Vosylienė.
