"Palas"

Apie šį namą Laisvės al. 82 / Maironio g. 17, nuo XIX a. pabaigos žinoto kaip Lidijos Vitkind-Rabinovič namas, jau rašėme ("Kaunas nykstantis ir išnykęs: L.Zamenhofo atminties vietos", 2018 m. liepos 13 d. "Santaka"). Tai čia ilgus metus veikė garsioji Perkausko cukrainė. Nuo to laiko, kai jame pas savo svainę Terezą Kocinienę buvo apsistojęs esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, namas išaugo iš vienaaukščio į dviejų, o 1928 m. – į trijų aukštų pastatą.

Kai čia 1919 m. atsidarė pirmoji po Pirmojo pasaulinio karo Kaune kino salė "Palas", visas namas jau priklausė Isidoro ir Terezos Kocinų šeimai. Tai buvo dviejų aukštų, trišoniu kampiniu erkeriu papuoštas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys. Salė buvo išsidėsčiusi antrame aukšte palei Maironio gatvę, įėjimas į kasos ir fojė patalpas buvo iš Laisvės alėjos vakarinės namo dalies.

Kino teatras "Palas" priklausė to paties pavadinimo bendrovei, kurios kontora buvo Vokietijoje, Hamburge; Kauno salės savininkai buvo Judelis ir Moricas Bakai (pamenate "Olimpo" ir "Rekordo" savininkus – "giminaičius" Julijoną ir Berą Bakus? – "Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II)", kovo 15 d. "Santaka") bei M.Levinas. Čia taip pat buvo rodomi Sidabro amžiaus rusų filmai.

1921 m. "Palas" rodė vokiečių režisieriaus ekspresionisto Roberto Wiene‘o 1920 m. sukurtą, šedevru laikomą siaubo filmą "Daktaro Kaligario kabinetas".

Nepaisant nuolatinių skundų, tikrinimų ir grasinimų uždaryti, "Palas" išsilaikė iki 1931-ųjų. Spėjama, todėl, kad turėjo įtakingą direktorių – Lietuvos kinematografininkų sąjungos sekretorių Leoną Žurauską. Neturėjo bėdų dėl lietuvių kalbos vartojimo. Galbūt kino salės uždarymą lėmė tai, kad 1931 m., mirus vyrui, namą paveldėjo T.Kocinienė. Antrame aukšte ji atidarė viešbutį, vietoje Perkausko cukrainės – kavinę "Lituanika", 1936 m. pervardytą "Monika". Direktorius L.Žurauskas tapo kino teatro "Banga" Žaliakalnyje vedėju.

Kauniečiai prisimena sovietiniais laikais čia veikusią "Orbitą". Atkūrus nepriklausomybę, namą įsigijo ir renovavo Vilniaus bankas, vėliau tapęs SEB banku ir neseniai iš jo išsikraustęs.

"Odeon", vėliau – "Glorija"

Dabartiniame pastate Laisvės al. 87A, kur dabar įsikūręs Kauno valstybinis lėlių teatras, veikė pirmasis tikras Kauno kino teatras, t.y. ne sename name įrengta salė, o specialiai kinui rodyti pastatytas pastatas, ne kartą rekonstruotas, savo paprastų architektūros formų žavesio dar nepraradęs.

Jis buvo ir pirmasis kinematografas, įsikūręs kieme. Iš viso tokių, kaip žinome, Laisvės alėjoje atsirado keturi: į kiną reikėdavo užsukti kieman, pro arką, pasažą ar vartus (vartus turėjo "Romuvos" kiemas). Į buvusį kino teatrą "Odeon" (dabar – Lėlių teatras) įeiname per 87-ojo namo arką. Bet kai kino teatras buvo pastatytas, arkos dar nebuvo – tik įvaža į kiemą prie vienaaukščio namuko.

XIX a. viduryje didelis sklypas šalia Miesto sodo priklausė Amosui Polzunovui. Vieno aukšto namą su krautuvėmis prie Nikolajaus prospekto pasistatė jo sūnus Grigorijus Polzunovas. 1869 m. name buvo įrengta fotografijos ateljė. Vėliau valda atiteko pirkliui S.Rumšiškiui. Kieme buvo fligelis, uždarantis kiemą nuo Miesto sodo; tarpukariu kiemo pusėje veikė baras "Nektaras". Arka atsirado tik 1939 m., kai architektas Leonas Ritas namui pristatė antrą ir trečią aukštą ir jis tapo toks, kokį matome šiandien.

Kartu su greta 1940 m. architekto Isaoko Trakmano pastatytu namu Nr. 85 jis sudarė vieną funkcionalizmo paprastumu pasižyminčią kompoziciją. Kiemo fligelis sovietiniais laikais buvo nugriautas ir kiemas atsivėrė į Muzikinio teatro sodelį.

1923 m. sklypo savininkas Efimas Rumšiškis sugalvojo kieme pastatyti kino teatrą. Projektą rengė statybos technikas Jonas Salenekas. Statybos vyko sunkiai, net teko jas stabdyti, bet 1925 m. pastatą pavyko užbaigti. Jauki 500 vietų salė pirmoji Kaune turėjo garso aparatūrą ir rodė įgarsintus filmus: pradžioje vokiškus, vėliau – amerikiečių gamybos.

Kino teatro reputacija buvo gera: čia rodė rimtus filmus, o prieš seansus grojo vadinamasis simfoninis orkestras, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano. Pastarasis iš tikrųjų buvo rimtas smuikininkas ir gerbiamas pedagogas. Rimtumo stokojo gal tik divertismentai, kuriuos vesdavo estrados artistas Antanas Komskis, laidydamas kartais nevykusius juokelius. Kino teatrą E.Rumšiškis nuomojo Baltramiejui Gabriui (kino salės "Oaza" bendraturčiui), abu gyveno čia pat, antrame kino teatro aukšte įrengtuose butuose.

Kino teatro pastatas buvo kelis kartus remontuotas: pirmas remontas buvo atliktas 1929 m. inžinieriaus L.Rito, tačiau jau 1931-aisiais pastatas aprašomas kaip seniai remontuotas. 1935 m. buvo atliktas antras remontas, po kurio, 1936 m., atsinaujinęs kino teatras pervardytas "Glorija", jo vedėjas buvo Eustachas Klimavičius. Paskutinį kartą pastatas buvo rekonstruotas 1939 m., projektas pasirašytas V.Gorbačiausko.

"Odeono" ("Glorijos") salė taip pat buvo tinkama koncertams: čia pasirodydavo rusų emigrantų estrados dainininkai, kurių garsiausias, be abejo, buvo Aleksandras Vertinskis. 1929 m. vasarą laikraštyje "Lietuvos aidas" skundžiamasi, kad dėl A.Vertinskio koncertų "Odeone" negalima žiūrėti filmų. Populiarusis šlagerių atlikėjas žinutės autoriaus nelaikomas rimtu artistu, antraštė skelbia: "Žalinga klounada kine "Odeon".

O 1938 m. apie "dar neseniai" Kaune koncertavusio A.Vertinskio gerbėjus Balys Sruoga rašė: "Vertinskis visuomet surinkdavo publikos sklidiną salę. Senmergės, suminkštėjusių smegenų džentelmenai, visokių dalykų prisisotinusios poniutės apie Vertinskį kalbėdavo stačiai žviegdamos iš džiaugsmingo pasitenkinimo."

Kino teatras sėkmingai veikė ir sovietiniais laikais, buvo pavadintas "Baltija", vėliau "Pionieriumi". Trumpai iš buvusio "Metropolitain" čia persikėlė Jaunojo žiūrovo teatras. Nuo 1960 m. pastate įsikūręs iš Marijampolės (tuomečio Kapsuko) atkeltas Lėlių teatras.

Diskusija dėl autorystės

Mįslinga vieta – dingęs pastatas, kurio fasadas laikomas vienu puikiausiu Kauno (o kartais net visos Lietuvos) art deco stiliaus kūriniu, bet dėl kurio autorystės specialistai nesutaria iki šiol, o jo vietoje stovinčiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), sako, vaidenasi buvęs jo savininkas, kurio tapatybė taip pat neaiški. Ir žinoma, dingęs antrasis (po Žydų banko) Kauno pasažas, dingusiame, taip pat nežinia kieno projektuotame name su vienu bohemiškiausiu Kauno restoranu.

Sklypas, kurį visą dabar užima NKDT, buvęs didžiulės Jankelio Frumkino valdos dalis, priklausė Borisui (ar Bereliui) Kupricui. Vietoje čia stovėjusių medinių namukų jis pasistatė du pastatus: 1928 m. kino teatrą kieme, o 1929 m. – trijų aukštų gyvenamąjį namą Laisvės alėjoje. Stebina šių statybų eiliškumas: kaip pirmieji kino teatro lankytojai turėjo į jį patekti, kai priešais buvo statybų aikštelė, ir kaip ši situacija paveikė B.Kuprico verslą, lieka neaišku.

Tradiciškai gražiojo kino teatro autorystė priskiriama architektui Vladimirui Dubeneckiui. 2010 m. architektūros istorikė Jolita Kančienė rašė: "1927 m. jo ["Metropolitain"] projektą parengė žymus architektas Vladimiras Dubeneckis. (...) Patį kino teatrą jis suprojektavo sklypo gilumoje, o jo šonuose, arčiau Laisvės alėjos, – du atskirus nedidelius triaukščius korpusus, įrėminančius praėjimą link kino teatro ir sudarančius Kaunui būdingą pasažą. Tiesa, statant projektas buvo pakoreguotas, supaprastėjo fasadas ir salės forma, o vienas iš šoninių fligelių buvo sujungtas su kino teatru. Tikriausiai statybos techninę priežiūra vykdė ne pats V.Dubeneckis, o jo kolega Klaudijus Duž-Dušanskas (šis kartais minimas kaip "Metropolitain" autorius), tęsęs ir iš karto nebaigtų šoninių korpusų statybą."

O štai Kauno kino teatrų tyrinėtojas, istorikas Arvydas Surblys teigia, kad "kino teatrą "Metropolitain" projektavo statybos inž. arch. Klaudijus Dušauskas-Duž, statybos darbus prižiūrėjo inž. A.Macijauskas". Painiavą kartais aiškinama tuo, kad užsakymą gavo Dubeneckio ir Songailos kontora, kurioje K.Dušanskas-Duž dirbo. Taip projektas statybos leidimui gauti buvo pateiktas jo vardu, o statybos inspektorius Macijauskas jį tik patvirtino.

Naujausių tyrinėjimų autorė Lina Preišegalavičienė savo knygoje "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932" apgailestauja, "kad vis dar yra abejojančių, jog 1928 m. pastatyto kino teatro autorius V.Dubeneckis. Ypač žinant apie išlikusius architekto ranka pieštus eskizus, brėžinius ir piešinius, iliustruojančius gana sudėtingo plano statinio Laisvės al. bei kiemo fasadus". Minėtų V.Dubeneckio eskizų gausa vaizduoja, deja, nerealizuotus pastatų variantus: karpytas kino teatro frontonas iškyla virš jį įrėminančių dviejų priešakino Laisvės alėjos namo korpusų. Tačiau be prastos kokybės nuotraukos bei sovietiniais metais, prieš nugriaunant, padarytų brėžinių, išliko ir vienas realizuoto fasado eskizas, rodos, pieštas paties V.Dubeneckio ranka, kuris šį istorijos ginčą išsprendžia pastarojo naudai.

Tas pats neaiškumas lydi ir minėtą Laisvės alėjos namą. Pradžioje buvo planuojama čia pastatyti du atskirus korpusus, tarp kurių turėjo prasidėti pasažas, bet 1929 m. pastatytas vientisas trijų aukštų su atiku modernistinių formų namas su aukšta, per du aukštus į pasažą vedančia broma fasado viduryje. 1930 m. ši broma buvo sumažinta iki vieno aukšto, o virš jos įrengtos patalpos su aptakiu balkonu. Susidaro įspūdis, kad užsakovai, Kupricų šeima, niekaip negalėjo apsispręsti, kokio namo jie nori. Išlikęs ir pirmas V.Dubeneckio fasado eskizas, kuriame namas yra keturių aukštų su laiptuotu atiku, vainikuojamu skulptūrine kompozicija; fasado centre – virš įvažiavimo iškylantis lenktas erkeris; tarpuaukščiai bei po atiku esantis karnizas gausiai dekoruoti, o įvažiavimas akcentuotas dviem žibintais.

Pompastika ir skolos

1928 m. pabaigoje dar ne iki galo įrengtas kino teatras buvo labai iškilmingai atidarytas: dalyvavo pirmosios Kauno ponios Sofija Smetonienė ir Matilda Voldemarienė, diplomatinio korpuso nariai bei kiti garbūs svečiai. Tuo metu, pasak spaudos, "visuomenės gausingi būriai spietėsi aplink teatrą".

Ne viskas aišku ir dėl kino teatro savininkų: kartais rašoma, kad Borisas ir Berelis Kupricai – tai du skirtingi asmenys, tėvas ir sūnus. Visgi labiau tikėtina, kad tai tas pats asmuo (šalia žydiško vardo "Berelis" vartojęs ir surusintą jo formą "Borisas"; tokia vardų asimiliavimo praktika buvo dažna ne tik carinėje Rusijoje, bet ir Sovietų Sąjungoje), buvęs ir kino teatro "Triumf" savininkas, taigi, kino versle ne naujokas.

Jam mirus 1933 m., pasirodė, kad vos penkerius metus gyvavęs verslas prasiskolinęs, mokesčiai nesumokėti. Sūnus Dovydas Kupricas ir dukra Viera Kupricaitė-Goldbergienė praskolinto palikimo perimti nenorėjo ir visai valdai buvo paskelbtos varžytinės. D.Kupricas dargi susirinko daiktus ir iš kreditorių (o gal ir iš žmonos) pabėgo į Rygą. Tuomet Kauną sukrėtė šeimos tragedija – likusi viena Kuprico žmona Chana (ar Chaja) nusižudė.

1935 m. šeima "Metropolitain" išnuomavo "Forum" kino teatro savininkams Bandzevičiui ir Mikševičiui, iš kurių 1939 m. jis perėjo kino teatro "Kapitol" ir kino filmų nuomos kontoros "Ars" savininkui Leo Fallsteinui. Pastarasis gyveno Taline, o savo įgaliotiniais Kaune paliko tuos pačius Bandzevičių ir Mikševičių; pats D.Kupricas liko "Metropolitain" direktoriumi. Tais pačiais metais Adolfui Zalcbergui buvo parduotas ir namas Laisvės alėjoje.

Išskirtinė akustika

Kino teatro "Metropolitain" salė, talpinanti 800 žiūrovų, tais laikais buvo įspūdinga. Ji turėjo balkoną, po kuriuo salės gale buvo įrengtos ložės. Jau atidarymo metu buvo pastebėta, kad "puiki salės akustika kelia mintį, jog šis teatras geriau tiktų operetei nei kino teatrui". Vienu metu buvo netgi svarstoma čia perkelti Dramos teatrą, kuris ankštose Valstybės teatro patalpose jautėsi operos skriaudžiamas. 1935 m. "Lietuvos žinios" rašė, kad "Metropolitain" savininkas sutiko parduoti pastatą Valstybės teatrui, tačiau Vyriausybė bei valstybės biudžeto komisija nutarė, kad jo prašoma kaina per didelė; esą "už tokią sumą dabar galima pasistatyti ir naujus rūmus". Naujų rūmų, aišku, niekas nepastatė, o galiausiai Kauno dramos teatras atsidūrė būtent šiuose rūmuose.

Salė pasirodė tinkama net simfoninio orkestro koncertams: 1934–1935 m. sezone čia grojo Vinco Kudirkos simfoninis orkestras, suburtas Antano Makačino, Juozo Karoso, Vlado Motiekaičio ir Leibos Hofmeklerio. Orkestro sekmadieniniai koncertai, pasak Vlado Jakubėno, pritraukė "didelį skaičių publikos". Tačiau "nepaisant Švietimo Ministerijos suteiktos paramos, šie koncertai ilgainiui negalėjo išsilaikyti".

Pirmaeilis dansing-baras

Populiarus tarp kauniečių buvo Laisvės alėjos name įsikūręs baras-restoranas "Pale-Ale". Anglišką baro pavadinimą kauniečiai tardavo lietuviškai – "palė alė". 1930 m. pabaigoje laikraštis "Lietuvos aidas" rašė, esą Kaune iki tol stygo "didmiestiškos" kavinės, ir štai tokių kavinių pradėjo atsirasti:

"Naujiems Metams ruošiama atidaryti nauja kavinė pasažo į kinoteatro "Metropolitain" naujųjų namų prie Laisvės al. antram aukšte. Čia būsiąs tam tikras kafešantanas. Ten pat apačioje būsiąs atkeltas "Bar Pale-Ale."

Nežinoma, ar tuomet buvo kalbama apie vieną ar dvi pasilinksminimo vietas, tačiau žinoma, kad 1932 m. visus namo aukštus jau užėmė būtent "Pale-Ale", reklamoje pristatomas kaip "pirmaeilis dansing-baras", kur groja Jašos Levinsono orkestras. Baras "siūlo didelį pasirinkimą įvairių šaltų ir šiltų užkandžių", čia "geriausi vietos ir užsienio gėrimai", vakarais "vietos ir užsienio artistai", galima užsisakyti "atskirus kabinetus" (su užuolaidomis vietoj durų).

Pirmame namo aukšte buvo jaunimo pamėgtas baras, antrame ir trečiame – vienas brangesnių restoranų pasiturinčiai publikai. 1932 m. "Lapas" pagiežingai rašė: "Publika čia tikrai riebi, miesčioniška, atsiganiusi. Pinigingi biznieriai ir be skonio ultramoderniškos ponios (...) Kuklus inteligentas čia nesirodo."

Neilgai veikęs restoranas "Palė-Alė" liko tiek studentų, tiek "kuklių inteligentų" atsiminimuose. "Modernų" restoraną prisimena Antanas Venclova: "Apačioje mėgėjai užbėgdavo paskubomis išlenkti stiklo alaus, o viršuje, antrame aukšte, prie buteliais apstatytų staliukų vakarais sėdėdavo publika, valgydavo, gerdavo, šokdavo. Kada ne kada ir mes čia užsukdavome valandžiukę. Trečiame aukšte buvo atskiri kabinetai, kuriuos samdydavos uždaresnės kompanijos vardadieniams, gimimo dienoms paminėti..."

Juozą Keliuotį "Pale-Ale" aplinka piktino: "Visą laiką triukšmingai groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokti. Bet gali tik pasistumdyti minioje, nes kavinė jau pilna žmonių. Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią girtą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkaliuoja, kumščiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane apima siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs."

Be restorano, name veikė kirpykla, kino filmų nuomos kontora "Fortuna Film" (1932 m. bankrutavo), parduotuvės ir salonai (rašoma, kad vienu metu čia veikė moteriškų drabužių parduotuvė madingu pavadinimu "Fru-Fru" su manekenais prabangiose vitrinose).

1934 m. vietoje "Pale-Ale" atsidarė garsi kavinė "Aldona", kurioje mielai rinkdavosi Kauno intelektualai: Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Levas Karsavinas, Paulius Galaunė, Petras Vaičiūnas ir kiti. Lankėsi ir jaunesnioji karta: Petras Cvirka su Venclova. "Aldonos" savininkas buvo garsios Perkausko cukrainės paveldėtojas.

1934 m. spalio 5 d. "Lietuvos aido" žinutės antraštė skelbė: "A.Perkausko kavinė virto Aldona." Žinutėje buvo rašoma: "A.Perkausko kavinė Kaune išsilaikė jau 37 metus. Ilgai buvo vienoje vietoje. Ir patarnautojus [iš]laikė dar iš tų laikų, kur ir ligšiol negalėjai susikalbėti gerai lietuviškai. Dabar ši kavinė persikėlė į naują vietą, kur kadaise buvo baras "Pale-Ale". Patalpas atsiremontavo, visur švaru. Apačioje – pyragaičiai, kava, alus ir keliolika staliukų nuolatiniams dieniniams lankytojams. Viršuje, kaip Kaune, pirma tokia erdvi kavinės salė, specialiai vyno (vietinio) bufetas, muzika, vakarais šokiai. Visos naujos patarnautojos, jau tokios, su kuriomis galima gerai lietuviškai susišnekėti. Uniformuotos. Ir kavinės vardas visai naujas: "Aldona". Vakar atidaryta. Jaunasis p. Perkauskas pirmučiausia kava pavaišino spaudos atstovus. Pasisakė laikysiąs specialiai laikraštininkams nuolat rezervuotą geriausią stalą viršuje. Business is business."

Per komediją dramos link

1940 m. abu pastatai buvo nacionalizuoti ir juose įkurtas naujas Kauno muzikinės komedijos teatras (pats laikas buvo komedijoms!). 1945 m. jis tapo Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos, kiek vėliau – Jaunojo žiūrovo teatru, ir užėmė ne tik šiuos, bet ir šalia esančius Laisvės alėjos namus tarp kurių ir šiandien įeinama į Kauno dramos teatro kiemą.

Pagaliau 1950 m. kilo sumanymas kino teatrą ir priešais jį esantį namą perstatyti į naują teatro pastatą. Pirmas architekto Kazimiero Bučo ir inžinieriaus Jono Putnos 1953 m. parengtas projektas buvo dekoratyvaus "stalinistinės" architektūros stiliaus. Nespėjus jo nerealizuoti, laikai pasikeitė: 1956 m., po Stalino mirties, išėjo SSKP nutarimas "Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumo pašalinimo", ir tais metais projektas buvo pakoreguotas naujos "partijos linijos" dvasia.

Gerai, kad "nesaikingumas" nebuvo visiškai pašalintas: liko ir šiandien pastato fasadą puošia modernistinės skulptūros, vaizduojančios žmonių figūras tautiniais drabužiais. Jų autorius – skulptorius Romualdas Kazlauskas. Naujas, keturių aukštų jau Kauno dramos teatras buvo baigtas tik 1959 m. Vakarais jis švietė neoniniais iliuminacijos vamzdeliais. Įgilintas pagrindinis įėjimas sudarė atvirą prieangį, kuriame prieš spektaklius renkasi žiūrovai.

Pagrindinis naujo pastato tūris išsaugojo senojo kino teatro struktūrą: salė išliko beveik nepakitusi, tik balkonas buvo pratęstas į šonus, o apačioje, vietoje ložių, buvo įrengtos apartinės (jos ir šiandien yra). Scena, suprantama buvo padidinta, pristatytas dekoracijų sandėlis. Buvusi kino teatro fojė buvo papuošta kolonomis, šone prie jos atsirado "kišenėlė". Visa tai ir šiandien gali matyti NKDT žiūrovas: pasitelkęs vaizduotę jis netgi gali pasijusti esąs senajame teatre "Metropolitain". Tik vietoje pasažo ir dalies senojo namo atsirado ilgas vestibiulis su rūbine. Kartais sakoma, kad NKDT kieme yra seno kino teatro pastato likučiai. Iš tikrųjų jokių likučių kieme pamatyti negalima, nes dabartinis kiemo fasadas su tarnybiniu įėjimu susiformavo kaip tik išplėtus abu pastatus 1959 m.

Rekonstruoti senąjį teatrą buvo nuspręsta 2004 m., Projektas buvo parengtas Algimanto Kančo studijos. Dėl lėšų stygiaus 2005 m. prasidėjusi rekonstrukcija buvo baigta tik 2015 m. (tuo metu, nuo 2010 m. pastatas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą).

Pastate buvo įrengtos net dvi papildomos salės. Viena jų sudarė stiklinį penkto aukšto "antstatą" virš pagrindinio fasado. Žiūrovai labiausiai pajuto scenos patobulinimą ir, žinoma, tai, kad rūsyje buvusi kavinė buvo perkelta į "pasažo" foję, o joje buvę tualetai nukeliavo į rūsį (originaliame kino teatro pastate tualetai buvo antrame aukšte). Kiti pakeitimai buvo padaryti tarnybinėse patalpose.

Rekonstrukcijos metu teatras išgyveno sunkų laikotarpį. Tada sklido kalbos, kad senasis nežinia kurio nelaimingo Kuprico vaiduoklis užsirūstino ir trikdė darbą tiek statybininkams, tiek aktoriams ir režisieriams, ir po rekonstrukcijos jo niekas daugiau nematė.

Trumpa kelionė Laisvės alėja tarp "Laisvės" ir "Romuvos" sovietmečiu siūlė galimybę "pasistiprinti": kažkur tarp jų, jei tikėsime Herkaus Kunčiaus romano "Dervišas iš Kauno" reminiscencijomis, "buvo dislokuotas alkoholinių gėrimų automatų divizionas. Detalėmis neapkrautame interjere gaubiami romantiškos prietemos, pilkai nudažyti, jie stovėjo pasieniuose ant lipnių grindų, pasirengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, šimtgramį konjako".

"Romuva": pradžių pradžia

Naujausio, o šiandien vienintelio veikiančio (šiuo metu – renovuojamo) kino teatro projektą inžinierius architektas Nikolajus Mačiulskis pateikė 1938 m.

N.Mačiulskis buvo modernizmo atstovas, 1929 m. baigęs studijas Vokietijoje, Šarlotenburgo Aukštojoje technikos mokykloje, tarp jo kūrinių – modernistinė Petrašiūnų bažnytėlė, iki šiol mus džiuginantis "Kauno audinių" (dabar integruotas į prekybos ir laisvalaikio centrą "Akropolis") fasadas.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje sklypas priklausė Gechtmanui, o 1932 m. – Ippui. 1938 m. gerokai apleistą valdą iš Ippo įpėdinių nusipirko broliai verslininkai, Lietuvių verslininkų sąjungos steigėjai Antanas ir Petras Steikūnai. Palei Laisvės alėją, tarp dviejų gubernijos laikotarpio namų (šiandien – Nr. 50 ir 56), buvo įėjimas į kiemą, kur stovėjo kitas vienaaukštis mūrinis namukas bei avarinės būklės medinukas. Buvo kalbama, kad tai – buvusio kalėjimo pastatai, viena iš daugelio carinio Kauno dabuoklių, kur, pasak amžininkų, buvo tardomi 1863 m. sukilėliai. Ant tvoros, kaip prisimena ekonomisto profesoriaus Albino Rimkos duktė Elena, galima buvo perskaityti "mėlynai ir baltai ištepliotus milžiniškus užrašus: "Prauskitės tiktai "Florance" muilu "Kipras Petrauskas". Geriausias muilas – "Kipras Petrauskas". Name Nr. 56 veikė Mejerio Smečechausko fotoateljė.

1939 m., prasidėjus statybai, kiemo pastatai buvo nugriauti, o praėjimo erdvė panaudota prieigai prie naujos, "moderniškos" reklamos – šviečiančio "Romuvos" bokštelio. Pro tarpą nuo Laisvės alėjos buvo matomas Žaliakalnio šlaitas.

Sprendimas daryti jau įprastais tapusius trumpus Laisvės alėjos "pasažus", tikriausiai atsirado dėl vietos stokos. 1940 m. Steikūnai planavo sklypo gilumoje pastatyti trijų aukštų gyvenamąjį namą, kurį projektavo statybos inžinierius Algirdas Prapuolenis, bet nespėjo.

Kino teatras "Romuva" buvo atidarytas 1940 m. pavasarį. Tuo metu jis buvo didžiausias Lietuvoje (687 vietų) ir, ko gero, moderniausias tiek savo išvaizda, tiek technika ir patogumais. "Kinoteatras "Romuva" savo erdvumu, moderniškumu ir originalumu pralenkia visus ne tik Kauno, Lietuvos, bet kai kuriais atvejais net ir Pabaltijo kinus", – išdidžiai rašė laikraštis "Verslas".

Fasado kampe kyla aukštas briaunuotas bokštas įstiklintais tamsiais langais, kurio apačioje yra pusiau apvalios formos trijų durų pagrindinis įėjimas su stogeliu. Bokštelis turėjo būti iliuminuotas, o besikeičiančiomis spalvomis mirganti reklama vakarais vilioti Laisvės alėja vaikščiojančius žmones. Tačiau, prasidėjus karui, tam skirta įranga Kauno taip ir nepasiekė.

Dar viena reklamos vieta buvo numatyta viršutinėje fasado dalyje: čia buvo suformuotas aklinas ekranas. Net patį kino teatrą iš pradžių norėta pavadinti "Ekranas". Tačiau vėliau buvo nuspręsta antrame aukšte įrengti savininkų kontorą; jai apšviesti buvo padaryti keturi nedideli stačiakampiai langeliai. Žemiau ekrano fasadas ritmiškai padalytas siaurų langų vertikalėmis. Pastate buvo įrengtos patalpos kino teatro tarnautojams ir divertismentų artistams; cokoliniame aukšte – butas sargui.

Naujo kino teatro salė buvo išskirtinė: ovalo formos, be iki tol kino salėms įprasto balkono (bet vis dar su ložėmis), ji buvo dengta gelžbetoniniu tinkliniu skliautu su rombinėmis nerviūromis, sukonstruotu inžinieriaus Prano Markūno (panašų skliautą P.Markūnas 1935 m. buvo sukūręs ir Šančių Švč.Jėzaus Širdies bažnyčiai). Akustiką gerino ir speciali Lietuvoje sukurta sienas dengianti medžiaga. Itin lietuvišku vardu pavadintam kino teatrui Jono Vainausko ir Vinco Kliokio dirbtuvėse buvo pagaminti ir lietuviški baldai, aptraukti "Marginių" bendrovės austa tautine medžiaga.

Laikui bėgant cokolinis pastato aukštas buvo pakeistas: sovietiniais laikais čia buvo įrengtos kasos, iškirsti platūs langai bei įėjimas, padarytas stogelis. Nuo 1982 iki 2001 m. miestui priklausančiam kino teatrui vadovavo Arvydas Kuzminskas. 2002 m. salė pertvarkyta į amfiteatrine, vietų sumažėjo iki 482.

Privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams: 2008 m. Kęstutis Navakas rašė apie pastato "soliariumo torpeduotą papilvę" ir apie tai, kaip kino teatrą "miestas pirma pardavė, paskui nusipirko".

Už "Romuvos" kino teatro išsaugojimą viešomis akcijomis kovojo veiklūs kauniečiai, pasivadinę "žmonės kavingais veidais". 2012 m. "Romuvoje" vėl pradėjo rodyti kino filmus, 2013 m. Kauno savivaldybės įmonė "Kauno švara" iš kino teatro vis dar valdančio verslininko Ramūno Šalūgos jį galutinai išsipirko ir suteikė jam viešosios įstaigos statusą. Dabar tai – biudžetinė įstaiga, vienintelis veikiantis tarpukario kino teatras ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tiesa, 2016 m. prasidėjusi pastato renovacija kiek užtruko, tačiau žadėta, kad 2019-aisiais atnaujintas (tikėkimės, nesugadintas) kino teatras vėl atvers duris žiūrovams.

"Triumf"

Apie vieną seniausių, tačiau iki mūsų dienų neišlikusį Kauno kino teatrą "Triumf" "Santaka" jau yra rašiusi. Jis veikė nuo 1910 m. vadinamajame Švarcų name, buvo populiarus ir pagarsėjo divertismentais, kuriuose 1931 m. pasirodydavo Danielius Dolskis. Beje, namo rekonstrukciją 1932 m. atliko būsimasis "Romuvos" architektas – inžinierius N.Mačiulskis.

Namas buvo nugriautas, statant prekybos centrą "Merkurijų". Šiandien šioje vietoje – negyjanti Laisvės alėjos žaizda. Bankrutavus architekto Algimanto Sprindžio kūrinį nugriovusiai bet statybų jo vietoje nepradėjusiai bendrovei, sklypą įsigijo įmonių grupė "Litvalda", žadanti kuo greičiau pradėti naujo daugiafunkcio pastato statybą pagal numatytą projektą.

"Olimp"

Vienas pirmųjų Kauno kino teatrų (dar vadintas "Klio", "Rekord", "Rambynas", "A.T.", Laisvės al. 65) buvo atidarytas (kaip ir "Oaza") 1907 m. Paplavskio namo antrame aukšte. Jo pavadinimas buvo "Klio", bet po dvejų metų buvo pakeistas į "Olimp".

Tarpukariu sklypas priklausė Minai Kotkauskienei. Laikui bėgant kadaise buvęs dviejų aukštų namas buvo ne kartą perstatytas ir dabar jau nebeatpažįstamas. Trečias aukštas buvo pristatytas, manoma, 1930–1931 m., o gal ir vėliau. Algimanto Miškinio duomenimis, senasis namas buvo tiesiog nugriautas kartu su kitais dviem sklype stovėjusiais pastatais, o vietoje jo buvo pastatytas naujas daugiabutis. Jo buvusias modernistines formas išduoda kiemo fasade (šiandien gerokai sudarkytame) likę aptakūs balkonai. Tačiau įvažiavimo vieta – ta pati.

Šio kino teatro savininkai trečiajame dešimtmetyje buvo Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakas. "Olimpe" buvo galima pamatyti Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje sukurtas subtilias melodramas, kuriose vaidino sidabrinio amžiaus kino žvaigždė, tragiško likimo Vera Cholodnaja ("Triumfuojančios meilės giesmė", "Tylėk, liūdesy, tylėk"). Salės, kurioje buvo 234 vietos, remontą 1922 m. atliko talentingas inžinierius Aleksandras Gordevičius.

Tačiau greitai prasidėjo dideli nemalonumai: savininkai prasiskolino ir 1925 m. bankrutavo. B.Kobrinas išvažiavo į Paryžių, o J.Bakas bandė gelbėtis nuo bankroto originaliomis idėjomis. Režisierius Antanas Sutkus savo prisiminimuose rašo, kad tais metais, užsidarius jo puosėlėtam "Vilkolakio" teatrui, į jį kreipėsi J.Bakas su savo trimis giminaičiais, iš kurių A.Sutkus pamena statybos rangovą Malkelį ir namų Kęstučio gatvėje savininką Valodkiną. Jie pasiūlė A.Sutkui vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, su "gerais dainininkais, fain šokėjais" ir geru orkestru. Esą J.Bakas kalbėjęs: "Mes galime pastatyti gražius rūmus labai gražioje vietoje – Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių kertėje... mes nupirksime liuksisinio inventoriaus..." Minima vieta vėliau buvo numatyta taip ir nepastatytiems Konservatorijos rūmams.

A.Sutkus išdidžiai atmetė pasiūlymą, jo manymu, pateiktą teatro nevertų spekuliantų. Be kito ko, sklydo kalbos, kad "Vilkolakis" ir pats atsigaus, jei jam atiteks buvusio "Olimpo" patalpos. Bet taip neatsitiko.

1925 m. "Olimpas" buvo parduotas iš varžytinių. "Giminaičiai" tikrai pasistengė: kino teatrą, pervadintą į "Rekord", nusipirko Beras Bakas ir Leiba Melis-Šimcha, o J.Baką jie paskyrė kino teatro vedėjų. Tačiau po trijų metų bankrutavo ir "Rekord". Šį kartą atėjo J.Bako eilė bėgti į užsienį, o iš "Rekord" savininkų skolų išieškoti nepavyko.

1930 m. kino teatras vėl buvo parduotas iš varžytinių, Manoma, kad jį A.Smilgos vardu įsigijo namo savininkė M.Kotkauskienė. Tuo metu namas buvo perstatomas ir kino teatras, nauju, lietuvišku pavadinimu "Rambynas" veikė tik vienus metus (manoma, kad pirmame aukšte). 1931 m. jo vietoje atsirado kino teatras "A. T.", kuris priklausė Adrijonui Baliui Kadlubauskui, tačiau ir šis po metu bankrutavo, o A.B.Kadlubauskas dvejus metus slapstėsi nuo policijos. Manoma, kad netinkamoje aplinkoje veikęs kino teatras tiesiog neatlaikė konkurencijos, kai šalia buvo pastatytas naujas "moderniškas" "Metropolitain".

1932 m. dokumentuose kalbama apie dvejas patalpas: Petras Pakrauskis prašė antrame aukšte esančią salę išnuomoti žydų liaudies teatrui, o tuo metu pirmo aukšto patalpose atsidarė kavinė-restoranas "Dansing".

Pirmieji kino teatrai, o tiksliau, salės, skirtos "gyvosios fotografijos paveikslams" rodyti tuomečiame Nikolajevskij prospekte atsidarė dar pirmajame XX a. dešimtmetyje. Tiražuojama nebylių judančių paveikslėlių iliuzija jos pardavėjams žadėjo komercinę sėkmę – praleisti laisvalaikį žmonės noriai eidavo į "kinematografus". 1937 m. laikraštis "Lietuvos aidas" rašė, kad ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose "pilni kino teatrai per visus seansus. Kai kada jau ir nepatenki į norimą seansą, pristinga vietų, tenka iš anksto pirkti bilietą į vėlesnį seansą".

Salėje – policininkai

Nepriklausomoje Lietuvoje kino salių ir kino teatrų nuolat daugėjo.  Buvo vis išleidžiami kino teatrų laikymo nurodymai bei taisykles. Paskutinėse, 1940 m. gegužės 25 d. išleistose "Kino teatrams statyti, įrengti ir veikti taisyklėse", be kito ko, rašoma: "Laukiamuosiuose kambariuose ir salėje negalima triukšmauti, švilpauti, šūkauti, garsiai kalbėti ir vaidytis. Lankytojai turi žiūrėti švaros, nemėtyti ant grindų maisto liekanų, papirosų nuorūkų, nespjaudyti ir t.t. Lankytojai kino teatre turi nusiimti kepures ir skrybėles ir neturi grūstis."

Kino filmo demonstravimo metu salėje privalėjo budėti policininkai, turėję ne tik prižiūrėti, kaip piliečiai padoraus elgesio taisyklių laikosi, bet ir vykdyti rodomų filmų cenzūros funkciją. Minėtose kino teatrų veikimo taisyklėse rašoma:

"Pirmoje ir antroje kino teatro eilėje bei balkone turi būti palikta po vieną vietą policijos tarnautojams, kuriems pavesta kino teatrai prižiūrėti. Vietas parenka policijos vadas. Kėdės atramoje užrašoma "Policija".

Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galima žemesnę kainą.

Laisvės ir apribojimai

Rodomi vokiški, rusiški, amerikietiški filmai privalėjo turėti lietuviškus užrašus. Cenzūros priežiūra nedraudė kai kuriems kino teatro savininkams rodyti Sovietų Sąjungoje pagamintus filmus (pvz., kino teatras "Forum" 1935 m. rodė filmą "Čiapajevas", tarybinius filmus galima buvo pamatyti ir "Triumfe").

Ypač populiari buvo Holivudo produkcija, juostos tokiais ir panašiais pavadinimais kaip "Pasileidusios moters kerštas", "Ydų ir ištvirkimo pasaulis", "Nuoga moteris". Nenuostabu, kad pagarsėjęs dorovės saugotojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas ragino burtis į "kino nelankytojų" draugiją. Saugoti dorovę bandė ir kinas. Antai, 1932 m. kino teatre "Kapitol" buvo rodomas filmas iškalbingu pavadinimu "Mergaitės, saugokitės vyrų", o prieš seansą Vytautas Bičiūnas skaitė paskaitą apie "tautos sveikatą".

Vaikai be suaugusiųjų dažniausiai į kino seansus nebūdavo leidžiami. 1930 m. spalio 25 d. išleistas "filmų demonstravimo reikalu" įsakymas draudžia "leisti į kinematografus jaunesnius kaip 17 m. be tėvų, globėjų arba rūpintojų asmeninės priežiūros, išskyrus tuos atsitikimus, kai filmą yra leista vaikams rodyti". Silvijos Lomsargytės-Pukienės prisiminimuose mergaitė Gita Laisvės alėjoje pavydžiai stebi suaugusius, kurie "eina į kiną kada tik nori".

Eikime per Laisvės alėją ir pažiūrėkime, kur tarpukario kauniečiai galėjo "nueiti į kiną", ir koks šių pastatų likimas.

"Kapitol"

Kino teatrą "Kapitol" (vėliau "Kanklės", Laisvės al. 36) kauniečiai prisimena tarybinių laikų pavadinimu "Kanklės". Iškaba ir šiandien yra ant fasado, tik už jos slepiasi ne kino teatras, o tuščios neseniai čia veikusio baro patalpos.

Tarpukariu šis sklypas priklausė karo gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui. Prie gatvės stovėjo medinis namas su krautuvėmis, o kieme – dar vienas medinis gyvenamasis namas, statytas 1897 m. Pastarasis, nemažai nukentėjęs, tebėra savo vietoje (Laisvės al. 36B). Vienas paskutiniųjų alėjos kiemuose išlikęs medinukas, kauniečiams pažįstamas kaip "tautinių patiekalų" restoranas, šiandien pasitinka užrašu: "Privati valda. Pašaliniams eiti draudžiama."

1930 m. P.Sližys sumanė buvusį prie gatvės medinį namą griauti ir vietoj jo statyti mūrinį su nuomojamais butais, krautuvėmis ir kino teatru. Sakoma, kad lėšų jam suteikė brolis Simonas, pasiturintis ūkininkas. Trijų aukštų namą projektavo statybos technikas Jonas Salenikas, neretai ėmęsis kino teatrų statybos: nuo gražiausių ("Odeon" – pirmasis "tikras" kino teatras Kaune, dabartinis Lėlių teatras) iki paprasčiausių (Šančių "Saturnas"), ar tiesiog senųjų salių ("Palas") ar pastatų (Šančių "Apollo", "Saturnas") pertvarkymo. "Kapitolio" namas iškilo modernistinių formų, su aštriu "bokštelio" akcentu rytiniame fasado krašte, plačiais langais.

1931 m. atidarytas "Kapitol" iš karto tapo populiarus. Jis turėjo 400 vietų salę su fojė ir balkonu. Kino teatrą valdyti P.Sližys pasamdė verslininką Leo Fallsteiną iš Talino. Šis turėjo Laisvės alėjoje "kino filmo nuomos" kontorą "Ars", tačiau Kaune lankėsi retai, o visus reikalus tvarkė kino teatro vėdėjai: pradžioje tai buvo Ona Meiksimienė, nuo 1932 m. – Stasys Gulevičius, 1938 m. – Stasys Podleckis, 1939 m. – buhalteris Tanchumas Vilenčikas.

1933 m. pastate buvo be leidimo įrengta trijų langų gyvenamoji mansarda (jos dalis ir dabar yra, kita pastogės dalis buvo išplėsta 1972 m.). Pirmas namo aukštas, kaip įprasta, buvo skirtas komercijos tikslams. Čia buvo Giršos Epelbaino knygynas, Rožės Rinkevičienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė. 1935 m. pastate veikė "Hamburgo Pietų Amerikos laivų" emigracijos biuras. 1936 m. pirmo aukšto vitrinos buvo padidintos pagal architekto Arno Funko projektą (jų forma išliko nepakitusi).

1933 m. Kaune buvo surengtas gražiausios kino teatrų tarnautojos konkursas. Jį laimėjo "Kapitol" kasininkė ir "Ars" kontoros tarnautoja, 27-erių Elena Matulevičiūtė. Konkursas buvo nufilmuotas ir rodomas kone visuose Kauno kino teatruose prieš seansus. O Mis kasininkė dirbo "Kapitole" iki pat 1940 m.

1940 m. atėjusi naujoji valdžia pirmiausiai uždarė privačią "Ars" kontorą, o vietoj jos įsteigė savo – "Glavkino prokat", kurios "prokate" buvo tik Tarybų Sąjungoje sukurti kino filmai; kitokių rodyti nebuvo galima. Kino teatras buvo nacionalizuotas. Atkūrus nepriklausomybę, ilgai buvo bandoma palaikyti kino teatro gyvybę, tačiau galiausiai jis buvo uždarytas, o jo patalpos parduotos aukcione 2002 m.

Pirmame pastato aukšte sovietiniais laikais veikė avalynės parduotuvė; vėliau ilgą laiką buvo įsikūręs Kauno Turizmo informacijos centras. Kurį laiką patalpos stovėjo tuščios. Dabar už didžiulių Funko vitrinų dirba "KEKS 2022" komanda.

"Oaza"

Vieno seniausių Kauno kino teatrų "Oaza" (Laisvės al. 42A. / Mickevičiaus g. 23) niekas Kaune neprisimena. Bet XIX a. statytas vadinamasis "Kamberio namas" Laisvės alėjos ir A.Mickevičiaus gatvės kampe išliko. Salė, kurioje kiną pradėjo rodyti dar 1907 m., buvo rytinėje namo dalyje, antrame aukšte, įėjimas Laisvės alėjoje, iš vakarų pusės.

Nepriklausomos Lietuvos laikais "Oazos" reputacija buvo nekokia: kalbėta, kad ten rodo šlamštą. Savininkai – V.Vasiljevas, Baltramiejus Gabrys (kino teatro "Odeon" savininkas) ir Adrijonas Balys Kadlubauskas (po "Oazos" uždarymo bandęs kurti verslą kino salėje "A.T.") – ne kartą buvo skundžiami bei įspėjami dėl netinkamos reklamos bei užrašų rusų ir vokiečių kalbomis ir net žiūrovų apgaudinėjimo: esą neturėdami garsiniam filmams rodyti aparatūros, nevykusiai imituoja kino juostos garsinimą. Spauda nesiliovė negailestingai pliekti seno kino teatro, vadindama jį "apverktina įstaiga" ir "gėda mūsų "kinų" tarpe". Savininkai griebėsi akcijų ir nemokamų seansų. Antai, 1923 m. vasario 16-osios proga kino teatras nemokamai rodė filmus vaikams iš prieglaudos bei kareiviams ir netgi apdalijo juos dovanomis: vaikus – saldainiais, o kareivius – papirosais.

Kita vertus, būtent "Oazoje" kauniečiai turėjo unikalią galimybę pamatyti Vladislovo Starevičiaus Prancūzijoje sukurtus animacijos šedevrus: filmus "Kaip varlės išsirinko karalių" (1922) ir "Lakštingalos giesmė" (1923) čia rodė 1924 m.

1929 m. spalio 4 d. "Oazos" kino salėje kilo gaisras, po kurio 1930 m. buvo uždarytas ne tik šis, bet ir kiti antruose namų aukštuose veikę Kauno kino teatrai. 1932 m. rudenį patalpas (salę ir tris kambarius) išsinuomavo Nepriklausomųjų dailininkų draugija. Čia ji įrengė dailės saloną. Planavo turėti dirbtuvę, kavinę, tačiau išsilaikė tik kelis mėnesius: 1933 m. salonas užsidarė. To paties namo antrame aukšte 1924 m. ir vėliau veikė emigracijos biuras "Švedų Amerikos linija"; iki 1928 m. – Nyderlandų Karalystės konsulatas; 1935 m. – Holandų susisiekimo ir išeivijos biuras.

Šiandien namas renovuotas, mansarda padidinta; ilgame A.Mackevičiaus gatvės korpuse išliko trejos krautuvių durys (dvejos jų su metalinėmis stogelių konsolėmis).

"Forum"

Į kino teatrą "Forum" (Laisvės al. 46A), sovietų okupacijos laikais paradoksaliai pavadintą "Laisvė", įeinama pro įspūdingą bromą. Net keturių aukštų namą (Laisvės al. 46) su orderiniais piliastrais ir laiptuotu frontonu, papuoštu dekoratyvine vaza apie 1929 m. šalia mūsų aprašyto "Kamberio namo" pasistatė vienas iš brolių "amerikiečių" Stasys Pocius.

Į šį namą 1931 m. persikėlė Juliaus Urniežiaus knygynas "Stella", žinomas kaip lenkų knygynas, nes prekiavo išimtinai Lenkijoje išleistomis knygomis; čia jis veikė iki 1939-ųjų. Kiemo pusėje veikė N.Subockienės moteriškų rūbų siuvykla.

Kieme S.Pocius 1930 m. pasistatė tikrą kino teatrą, kurį projektavo inžinierius architektas Karolis Reisonas. Pastatas išsiskyrė modernistinės architektūros elementais: pagrindinis fasadas puoštas stulpais, dekoruotas geometrinėmis įrėžomis; laiptinių langeliai sugrupuoti į porines vertikales, horizontaliai dalijamas traukomis, šoninis fasadas taip pat skaidytas įrėžomis.

Naują kino teatrą pašventino Vaižgantas, atidarymo proga pasakęs emocingą kalbą, kurioje ragino kino verslininkus "pirkliauti tikrosiomis vertenybėmis". "Čia susirinkusi graži publika, manau, laukia iš "Forum" ne šlykščių sensacijų: jų gana duoda jau esamieji daugingi kinematografai, bet ko nauja, ko sveika dvasiai, kas auklėja ir stato, ne kas tvirkina ir griauna", – sakė jis. Anot Vaižganto, menas gali būti komerciškai naudingas:

"Uždirbama ne vien šlykštynėmis prekiaujant. (...) Jei duosite tikrojo meno ir grožio, publika tai išvys, mielai "Forumą" lankys, juo džiaugsis patys, reklamuos kitiems ir didins jūsų pajamas. (...) Aš esu tikras, kad ir materiališkai bus jums naudingiau, ne tik morališkai (...) Reikia pradėti auklėti visuomenę, kad ji pati pagaliau sugebėtų ir kitur cenzūruoti jai tiekiamas pramogas."

Ir iš tikrųjų, "Forum" savininkas žadėjo pelno nesivaikyti, o kiną traktuoti ne tik kaip pramoga, bet ir kaip meną, ir rodyti jį kokybiškai: filmams garsinti buvo įsigyta geriausia aparatūra, pasamdytas "simfoninis orkestras" (taip spaudoje buvo pavadintas seanso metu grojęs dešimties instrumentalistų ansamblis).

"Iš pasikalbėjimų su kino teatro direkcija aiškiai matosi, kad šio teatro tikslas ne tiek bizniškas, kiek grynai meninis. Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galint žemesnę kainą", – 1931 m. rašė laikraštis "Diena".

Kino teatro "Forum" salė talpino 550 žiūrovų parteryje ir dar 190 balkone. Vedėju buvo paskirtas Lubomiras Juchnevičius. Metams bėgant savininkai keitėsi: 1933 m. prie S.Pociaus prisidėjo bendraturtis Kazys Bandzevičius, dar vėliau iki pat 1940 m. kaip savininkės nurodomos Ona Bandzevičienė ir E.Mikševičienė (tos pačios bendraturtės arba, greičiau, jų vyrai valdė ir kino teatrą "Metropolitain". Bandzevičiai Šančiuose turėjo kino teatrą "Saturn"); 1940 m. kaip vedėjas minimas V.Petkevičius.

"Forum" Vaižganto lūkesčius pateisino: jis buvo laikomas geriausiu ir lietuviškiausiu kino teatru visame Kaune. 1931 m. Kino naujienos rašo:

"Tik pernai metais pastatytas kino teatras greitai įsigijo kauniečių simpatijas. Kodėl? Pabandysime į tai atsakyti. Pirma – išorinė ir vidujinė išvaizda, atitinkanti visiems moderniško kino reikalavimus. Erdvi, gerai ventiliuojama salė, apšviesta ne per daug ryškia šviesa. Bene geriausias Kaune Licht-ton aparatas. Kino lankytojams vietas parodančios grakščios, vienodai aprėdytos bilietininkės (visos, berods, lietuvaitės, ko apie kitas Kauno kino teatrų bilietininkes negalima būtų pasakyti). Visa tai, manome, publikos neatstumia, bet, priešingai, patraukia."

Pabrėžiant naujo kino teatro lietuviškumą, jame 1931 m. buvo rodoma pirmoji lietuviška pilnametražė kino komedija "Onytė ir Jonelis". Pagrindinį vaidmenį joje atliko aktorius Vladas Siparis.

1995 m. ir vėliau kino teatro rūsyje veikė klubas "Senas stalčius", kuriame teko lankytis. Rašytoja Aleksandra Fomina prisimena: "Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė..."

2001 m. kino teatro pastatą įsigijo bendrovė "Galinta ir partneriai", kuri patalpas nuomojo naktiniams klubams. Dar 2011 m. kino teatro patalpose veikė rusų naktinis klubas "Metelica", vėliau jau stovėjo apleistas, seniai praradęs savo puošnias duris, stulpus, "kristalą" virš durų ir kitus dekoro elementus. 2015 m. spauda apie "Laisvę" rašė kaip apie "liūdniausiai atrodantį" buvusį kino teatrą. Šiame kieme gyvenusių kauniečių liudijimu, pastatas nuolat kentėjo nuo benamių bei aštrių pojūčių mėgėjų. Pastarieji, įsigudrinę per kiemo laiptinę patekti ant stogo, ten net degdavo laužus. Dėl nuo neaptverto pastato krentančio tinko ne kartą nukentėjo kiemo gyventojų automobiliai. Šiuo metu Reisono pastatas parduodamas... Nurodomas žemės sklypo naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos.