Unikalių dirbinių namai

Nedidelėje menininkų šeimos galerijoje labai jauku. Žvilgsnį traukia spalvingi, vienas už kitą dailesni grakštaus stiklo gaminiai. Visi čia parduodami dirbiniai – rankų darbo. Dauguma jų gaminti Lietuvos menininkų, tačiau galima rasti ir Čekijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių stiklo meistrų kūrinių. „Renkamės tik rankomis gamintus stiklo dirbinius, į kuriuos įdėta daug širdies. Masinei gamybai čia – ne vieta“, – pasakoja P. Rainys.

Beveik 20 metų veikianti galerija jau tapo neatsiejama Senamiesčio dalimi. Kauniečiai čia užsuka įsigyti interjero detalės, suvenyro ar tiesiog daugiau išgirsti apie stiklą.

„Žmonės neretai ateina tiesiog pasikalbėti ar paklausti apie stiklo gamybos ypatumus. Atsakome jiems į klausimus, papasakojame apie stiklo menininkų naudojamas technikas ir gamybos paslaptis, – atskleidė L. Rainė. – Kai kurie stiklo gerbėjai pas mus atvyksta ir iš kitų miestų. Ypač mus mėgsta kolekcininkai, kurie kiekvienais metais laukia, kol pagaminsime ką nors naujo iš paukščių, angelų ar metų simbolių kolekcijos ir skuba įsigyti bent vieną egzempliorių.“

2005 m. duris atvėrusią galeriją įkūrė garsus stiklo dailininkas, karikatūristas Edmundas Unguraitis. Prieš trejetą metų galeriją jis perdavė į jaunosios kartos kolegų rankas. Pašnekovai džiaugiasi galėdami tęsti legendinės stiklo galerijos veiklą ir išsaugoti Kauno senamiesčio veidą. „Su Edmundu ilgą laiką bendradarbiavome, aš į jo galeriją vis atnešdavau stiklo kūrinių. Tačiau niekada negalvojau, kad kada nors ši vieta priklausys mums su žmona, – šypsosi P. Rainys. – Edmundui pasiūlius tęsti Senamiesčio stiklo galerijos tradiciją, tiesiog negalėjome atsisakyti. Tad 2020-ųjų vasarą perėmėme galeriją į savo rankas.“

Stiklo rūšių ir jo apdirbimo technologijų yra begalės, tad kartais žmonės net nustemba išgirdę, ką galima sukurti iš, rodos, paprasčiausio stiklo.

Pašnekovai juokiasi, kad, įsikrausčius į galeriją ir pradėjus joje tvarkytis, kaimynai išsigando – nejaugi senoji galerija palieka Vilniaus gatvę, o jos vietoje atsidarys dar viena kavinė? „Nuraminome juos, kad galerija pasilieka, tik šiek tiek atsinaujina. Mums ir kitiems Vilniaus gatvės amatininkams ir menininkams labai svarbu išlaikyti Senamiesčio amatų tradiciją. Norisi, kad dailės studijos, galerijos ir ateljė čia pasiliktų ir gyvuotų. Kauno senamiesčio bendruomenė labai aktyvi, vieni su kitais nuolat bendraujame, vienas kitą palaikome. Deja, karantinas ir Vilniaus gatvės rekonstrukcijos darbai kai kurias unikalių dirbinių studijas privertė išsikraustyti“, – apgailestavo L. Rainė.

Pažintis iš arčiau

Stiklo galerijoje galima ne tik įsigyti vienetinių rankų darbo gaminių, bet ir sužinoti daugiau apie jų gamybos procesus. Rainių tikslas – kuo daugiau šviesti apie stiklo meną, tad užsukusiems klientams jie papasakoja visokių įdomybių. Pasak pašnekovų, stiklo rūšių ir jo apdirbimo technologijų yra begalės, tad kartais žmonės net nustemba išgirdę, ką galima sukurti iš, rodos, paprasčiausio stiklo.

„Dažnai atėję į galeriją žmonės teiraujasi krištolo. Tada mes papasakojame, kad krištolas yra tas pats stiklas, tik jo sudėtyje yra 24 proc. švino. Tad jis minkštesnis, skaidresnis, lengviau apdirbamas. Tai išgirdę žmonės susidomi ir prašo dar ką nors papasakoti“, – sako L. Rainė.

Medžiaga: nedidelėje menininkų šeimos galerijoje žvilgsnį traukia spalvingi, vienas už kitą dailesni grakštaus stiklo gaminiai./ Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasak pašnekovų, būna, kad žmonės ateina su kokia nors gaminio idėja ir prašo ją įgyvendinti. Kartą užsuko pajūryje gyvenantis vyras, kuris paprašė sukurti jam indą gintarams susidėti. Indas išėjo toks vizualus, kad menininkai vėliau iš minėto kliento kolegų sulaukė daugiau prašymų sukurti ką nors panašaus.

Galerijoje dažniausiai užsakoma verslo dovanų, prizų renginiams, sporto varžyboms ar įvairioms progoms įmonių darbuotojams. Neretai čia kuriami ir apdovanojimai, kurie vėliau tampa kasmetiniai. Vienas tokių – „Kauno dienos“ įsteigtas Metų kaunietės apdovanojimas, kurio laureatei įteikiama galerijoje kurta grakšti statulėlė.

Pamėgo užsieniečiai

Pasak P. Rainio, galerijos produkcija populiari tiek tarp lietuvių, tiek tarp užsienio pirkėjų. Tačiau šiek tiek skiriasi skirtingų šalių klientų perkami gaminiai. Pavyzdžiui, tautiečiai labai mėgsta proginius ar funkcinius dirbinius – krikštynoms skirtus angelus, jaunavedžiams dovanojamus šeimos židinius, namų dekoro akcentus. Užsienio klientai perka vieną dekoratyvų interjero elementą – vandenyno spalvų stiklinį lašą. Pašnekovai juokiasi, kad šio dirbinio fenomeno nesupranta net jie patys, bet per savaitę už Atlanto išsiunčia nemažai tokių stiklinių lašų. „JAV pirkėjai yra pagrindiniai mūsų užsienio klientai. Anksčiau siųsti gaminius į užsienį prisibijodavome, atrodė, kad jie lengvai gali sudužti. Vis dėlto karantinas visas baimes išgydė ir išmokė dirbti tarptautiškai, prekiauti internetu“, – atviravo P. Rainys.

Pašnekovai taip pat yra gaminę kūrinių privatiems interjerams, viešbučiams ar įmonėms. Pasak jų, būtent tokie užsakymai būna įdomiausi, nes kartais reikalauja tikslių inžinerinių apskaičiavimų, ypač, kai stiklą reikia montuoti aukštai.

„Su kolegomis privačios įmonės fojė esame ore pakabinę 0,5 t stiklo. Įgyvendindami šį projektą, jautėme didžiulę atsakomybę. Nors svoris skamba įspūdingai, vizualiai baigto kūrinio forma atrodo labai elegantiška, grakšti ir lengva, nes stiklo medžiaga yra skaidri ir laidi šviesai“, – paaiškino P. Rainys.

Katinas – tikrasis šeimininkas

Tarp spalvingų galerijos kūrinių išsiskiria juodi stiklo katinėliai, vaizduojantys galerijos katiną Švarcą. Juodų katinėlių skulptūrėlės labai patinka turistams, kurie jas parsiveža namo kaip talismaną. Pašnekovai juokiasi, kad kartais žmonės užsuka tiesiog pasilabinti su Švarcu, o kartu ir ką nors įsigyja. Tad savo pardavėjo darbą katinas atlieka tiesiog puikiai.

Šeimininkas: katinas Švarcas nuostolių galerijoje nepridaro – labai elegantiškai apeina išdėliotus stiklo kūrinius, jų nepaliesdamas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Švarcas – tikrasis parduotuvės šeimininkas“, – juokiasi P. Rainys. Nors judrus katinas ir trapus stiklas atrodo nesuderinami dalykai, per kelerius metus galerijoje yra buvęs tik vienas dūžis. Švarcas labai elegantiškai apeina išdėliotus stiklo kūrinius, jų nepaliesdamas. Tiesa, kartais jis mėgsta susirangyti vienoje plačioje vazoje ir ten snausti.

Lėtesnio vartojimo tendencija

Dailininkai pasakoja galerijos veikla siekiantys vienyti Lietuvos stiklo menininkus, kurių vis mažėja, nes šis amatas yra gan brangus ir reikalaujantis daug įgūdžių ir technologinių žinių.

„Stiklinių dirbinių gamyba – labai specifinė sritis, kuriai reikia daug įdirbio ir įgūdžių. Jie susiformuoja tik diena iš dienos praktikuojant šį amatą“, – pastebi P. Rainys.

Abu pašnekovai dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete – ugdo jaunąją menininkų kartą. „Kauno fakultete yra vienintelė stiklo meno ir dizaino studijų programa Lietuvoje, tad būtent čia ruošiami šios srities profesionalai menininkai. Kauno fakultete studijas baigė ir galerijos įkūrėjas E. Unguraitis, tad nuostabu būti tradicijos tęstinumo dalimi“, – šypsosi P. Rainys.

Menininkai pastebi, kad klientai vis dažniau dairosi vienetinių, išliekamąją vertę turinčių daiktų, domisi jų pagaminimo technologija ir istorija.

„Pas mus užsuka vis daugiau jaunų žmonių, kuriems rūpi, kaip dirbiniai buvo pagaminti. Klientai ieško ne masinės gamybos dirbinių, o kūrinių, į kuriuos menininkas sudėjo visą širdį. Tai išties džiugina ir teikia vilties, kad vis daugiau žmonių renkasi rankų darbo kūrinius dėl šiandien išpopuliarėjusių tvaresnio, lėtesnio vartojimo įpročių“, – viliasi L. Rainė.

Galimybės: stiklo galerijoje galima ne tik įsigyti vienetinių rankų darbo gaminių, bet ir sužinoti daugiau apie jų gamybos procesus./ Regimanto Zakšensko nuotr.

Praeities ir ateities jungtis

Laura ir Paulius susipažino Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Jie buvo kurso draugai, abu studijavo dailę. Tačiau jo kryptis buvo stiklas, o jos – skulptūra.

„Į stiklą anuomet žvelgiau skeptiškai, atrodė, kad tai per daug saldi, blizgi medžiaga. Galbūt tiesiog buvau mačiusi daug prastų stiklo dirbinių pavyzdžių, – prisimena L. Rainė – Paulius mane užkrėtė stiklu ir paskatino pamėgti šią medžiagą. Pakerėjo stiklo dirbinių gamybos procesas, reikalaujantis kantrybės, specifinių žinių. Pauliaus dėka išmokau dirbti su stiklu, tad dabar ir pati gaminu stiklo gaminius, nors baigiau skulptūros studijas ir dirbau su visai kitomis medžiagomis.“

Pora yra sukūrusi ir bendrų kūrinių, su kuriais dalyvavo vietinėse ir užsienio parodose. Meno parodų, kuriose dalyvauja kartu ir atskirai, Rainiai neapleidžia ir šiandien.

Stiklo menu gyvenanti šeima šią medžiagą vadina jungtimi tarp praeities, dabarties ir ateities. Jie pastebi, kad stiklą naudojo jau senovės civilizacijos ir, neabejotinai, naudos ateities žmonės. „Ši medžiaga žemėje beveik neyra, tad mes žinome visą tūkstantmetę stiklo gamybos ir žmogaus civilizacijos istoriją, kurią mums pasakoja archeologų rasti radiniai. Pavyzdžiui, žinome, kad puoštis mėgę vikingai gamindavo stiklo karoliukus, kurių dekore būdavo užkoduojami socialinio statuso, rango, giminės tapatumo ženklai jų bendruomenėje. Niekas per daug nepasikeitė ir dabar – vis dar rankomis dirbame panašiai kaip tų laikų stiklo amatininkai, tik atsirado modernesnės įrangos ir šiuolaikiškesnių įrankių, – sako P. Rainys. – Dėl savo unikalių savybių stiklas naudojamas ne tik buityje ar menuose, bet ir statybose, medicinoje, inžinerijoje. Stiklu padengti visi jutiminiai ekranai, be stiklo neįmanomos net naujosios technologijos: saulės kolektoriai, šviesolaidinis informacijos perdavimas. Atrodo, ateityje stiklo panaudojimo galimybių tik daugės. Svarbiausia, kad stiklas yra tvari medžiaga, ją galima perdirbti. Tad jis dar ilgiems tūkstantmečiams pasiliks su mumis.“

Tradicijos tąsa

Pašnekovams džiugu, kad kasdienėje veikloje jie bet kada gali paskambinti galerijos įkūrėjui E. Unguraičiui ir su juo pasikonsultuoti. „Edmundas yra buvęs dabar jau nebeveikiančio Aleksoto stiklo fabriko meninio cecho direktorius, tad turi daug patirties gamybiniais ir organizaciniais klausimais. Nuostabu turėti savo mentorių tokioje nišinėje ir specifinėje srityje. Tad E. Unguraitį vadiname savo krikštatėviu, – sako P. Rainys. – Jis yra labai pozityvus žmogus, o tai įkvepia ir suteikia motyvacijos.“

Vienovė: vos atvėrusi duris galerija EU tapo svarbia Vilniaus gatvės veido dalimi./ Regimanto Zakšensko nuotr.

Galerijos įkūrėjas E. Unguraitis taip pat džiaugiasi, kad jaunieji stiklo meistrai tęsia jo pradėtą darbą. Jis pastebi, kad EU stiklo galerija, kaip ir prieš 20 metų, išlieka vienintelė tokia galerija Kaune. „Su stiklo pūtimo vamzdeliu dirbančių stiklo meistrų šiandien Lietuvoje nedaug. O stiklo meistrų, kurie sukuria stiklo dirbinio projektą ir patys jį įgyvendina – dar mažiau. Tad labai smagu, kad Vilniaus gatvės stiklo galerijos tradiciją tęsia būtent tokie stiklo menininkai. Laura ir Paulius dirba energingai, nuoširdžiai, neskaičiuodami valandų“, – gražių žodžių negailėjo jis.

E. Unguraitis pasakoja vienetinių stiklo dirbinių galeriją įkūręs 2005 m. Aleksoto stiklo fabriko meniniame ceche dirbusiam stiklo menininkui norėjosi pirkėjams pasiūlyti unikalių gaminių. Tad galiausiai, Senamiestyje radus išnuomojamas patalpas, sena svajonė buvo įgyvendinta. Galerija iškart sulaukė susidomėjimo. Pripratę prie keraminių dirbinių, žmonės kitomis akimis pažvelgė į stiklą. Jiems patiko, kad čia galima rasti įvairiausių stilių ir technikų stiklo dirbinių, o panorėjus – ir užsisakyti personalizuotą, tik tau skirtą gaminį.

„Mūsų stiklo galerija yra vienintelė tokia, tad su niekuo nereikėjo konkuruoti. Aktyviai dirbančių stiklo meistrų nedaug, tad mes visi bendradarbiavome, mano gautus užsakymus padėdavo įgyvendinti kolegos, – prisiminė E. Unguraitis. – Sulaukdavome įvairiausių įdomių užsakymų. Pavyzdžiui, vieną kartą atėjo vaikinas, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje. Jis paprašė mūsų pagaminti stiklinę betono maišyklės versiją, kurią galėtų padovanoti viršininkui gimtadienio proga. Pagaminome per tris savaites ir vaikinas ją išsivežė. Po pusės metų jis sugrįžo į galeriją, padėkojo ir papasakojo, kad viršininkas labai džiaugėsi tokia dovana. Į JAV taip pat esame siuntę stiklinę jachtą su tiksliai atkartotais stiebais ir bure. Pas mus ateidavo lakūnų, kurie užsisakydavo tam tikro modelio stiklinių lėktuvų. Yra tekę iš stiklo sukurti ir lazerio stakles. Tokie unikalūs daiktai turi savo vertę, tad klientų niekada netrūko.“

Vos atvėrusi duris, galerija EU tapo svarbia Vilniaus gatvės veido dalimi. Buvo laikas, kai savaitgaliais aplink ją netildavo šurmulys. E. Unguraitis prisiminė galerijos veiklos pradžioje su kitais Vilniaus gatvės verslininkais ir parduotuvėlių savininkais nusprendęs Senamiestį paversti tikru Monmartru. Tad savaitgaliais galerijos ir parduotuvėlės dirbdavo kone iki vidurnakčio, o aplink jas netrūko kultūrinių veiklų. E. Unguraitis šalia savo galerijos piešdavo šaržus ir taip žmones kviesdavo užeiti. Prie kitų parduotuvėlių vykdavo koncertai, šokiai ir kitokie meno pasirodymai. Tad kauniečiai buvo įpratę savaitgaliais traukti į Vilniaus gatvę ir pasimėgauti kultūrinėmis veiklomis.

„Gaila, kad Vilniaus gatvės šurmulį kuriam laikui nutildė karantinai ir rekonstrukcijos darbai. Tačiau visa tai – jau praeityje. Tikiu, kad Senamiestis vėl prisipildys veiksmo ir unikalias krautuvėles vertinančių žmonių“, – neabejoja menininkas.