Kontekstai

Portreto žanras tapyboje suklestėjo baroko laikotarpiu. Darbuose dailininkai tolo nuo portretuojamojo idealizavimo ir stengėsi jį vaizduoti kuo tikroviškiau.

Naujos – realizmo – tendencijos šio žanro kūriniuose atsirado XVIII a. antrojoje pusėje – XIX a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu į portreto žanro lauką vienas pirmųjų žengė prancūzų fotografas Nadaras, portretinėje fotografijoje akcentavęs psichologinius portretuojamojo bruožus. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje, tačiau paskatino dailininkus ieškoti naujų vizualinės raiškos formų.

XX a. viduryje portreto žanras tapyboje tarsi atgimė. Fotografijoje jis taip pat keitėsi. XX a. 2–4 dešimtmečiais fotografas Augustas Sanderis, 5–6 dešimtmečiais Richardas Avedonas, Diane Arbus pradėjo kurti atvirus, įtaigius socialinius portretus.

Dešimtmečiu vėliau JAV išpopuliarėjo tapybą ir fotografiją sujungęs fotorealizmas. Šiandien portreto žanras yra labai įvairus, stebinantis, laužantis įprastas šio žanro taisykles ir – vis dar aktualus.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis.

 

Apsinuoginimas

Prie portreto aktualumo reikšmingai prisideda socialiniuose tinkluose populiarios asmenukės. Priešingai nei tapyti portretai, jos yra (pa)daromos, o ne kuriamos, todėl jų tiražai dideli, o kokybė (tiek vertinant techninę, tiek idėjinę puses) kelia abejonių. Tačiau į jas pažiūrėti įdomu. Ypač kai koncentruojamasi į antraplanius dalykus, detales, esančias, pavyzdžiui, fone.

Asmenukių autoriai fotografuoja save visur: pradedant tualetu, baigiant miegamuoju. Stebina ne tik lokacija. Darant asmenukę nevengiama jos paskaninti pikantiškomis detalėmis, kurias pateikiant pritrūksta subtilumo. Asmenukėse taip pat atspindimos save fotografuojančio asmens nuotaikos – nuo ašarų iki (ne)natūralaus juoko. Iš tiesų, žvelgiant į konkretaus žmogaus asmenukę galima apie jį pasakyti labai daug. Per daug. Todėl tiek emocinio, tiek kūniško socialinių tinklų vartotojų apsinuoginimo galėtų būti mažiau.

Užrašai

Vis dėlto absoliutinti nereikėtų – ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

Tapytoja Laura Slavinskaitė parodoje eksponuojamame prieš ketverius metus pradėtame ir iki šiol tęsiamame portretų cikle „Užrašai“ įdėmiai pažvelgia į socialinių tinklų vartotojų taip mėgstamas asmenukes ir jas interpretuoja kurdama šeimos narių, draugų, kolegų, atsitiktinai sutiktųjų portretus.

Priešingai nei asmenukės, kiekvienas tapytojos kurtas portretas yra kitoks: skiriasi komponavimo būdas (menininkė nevengia netradicinių kompozicijų, kai nukertama viršutinė ar apatinė veido dalis), nuotaika (vieni portretuojamieji – mąslūs, kiti žvelgia tiesiai į juos tapančią menininkę, dar kiti pagauti darant judesį), šviesos ir šešėlio dinamika (kai kuriuose portretuose šviesa ir šešėlis ant veido kuria dekoratyvius raštus, kituose šviesa užleidžia vietą beveik visą portretuojamojo veidą uždengiančiam šešėliui).

Kūrinius jungia atpažįstamas L. Slavinskaitės tapybos stilius ir vienodas formatas, atkartojantis socialiniams tinklams būdingą nuotraukų pateikimo ekrane estetiką.

Menininkė nevengia netikėtumų, kritikuoja socialinius tinklus, atitrūkdama nuo jiems būdingos estetikos ir kūrinių eksponavimu pabrėždama kiekvieno portretuojamojo unikalumą, charakterį, dvasinę būseną.

Ne visos asmenukės yra banalios. Įmanoma atrasti įdomių, netikėtų, kūrybiškų, kurias galima vertinti kaip meniškus autoportretus.

 

Po dešimties metų

Socialinių tinklų tema įdomi ir menininkei Jūratei Kluonei. Kurdama portretus ji, kaip priemone, pasinaudojo feisbuku ir sukūrė tapybos darbų ciklą „Facebook’o draugai“, kuriame, kaip pati sako, perteikia švelniai ironišką žvilgsnį į šiandienos herojus.

Cikle – karantino laikotarpiu tapyti bendramokslių iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto portretai. Paskelbus karantiną feisbukas tapo priemone, suteikusia menininkei galimybę matyti bendramokslius, kadangi gyvi susitikimai buvo draudžiami.

Portretuose tapytoja atskleidžia, kaip per dešimtmetį pasikeitė tie žmonės, su kuriais studijų laikotarpiu leido nemažai laiko, o dabar draugystė palaikoma tik socialiniame tinkle. J. Kluonė ieškojo nuotraukų, kuriomis jie prisistato asmeniniuose profiliuose. Įdomu buvo tai, kad ne visi kelia savo portretus, todėl tapytojai teko gerai panaršyti po jų ar net kitų vartotojų sukurtas nuotraukų galerijas, kad atrastų fotografijas, į kurias žiūrėdama galėtų tapyti.

Tapant iš nuotraukų J. Kluonei pavyko išvengti tiesioginio jose regimo vaizdo citavimo. Darbuose nėra portretinėms nuotraukoms būdingo sustingimo ar oficialumo. Fotografijose portretuojamasis lieka statiškame dabarties momentu, o laikas tapytame portrete dažnai yra nenuspėjamas. J. Kluonės kurti bendramokslių portretai, kuriuose realistiškai ištapytos detalės derinamos su lengvais potėpiais ir eskiziško piešinio estetika, yra įtaigūs, gyvybingi, dinamiški.

Personažas

Veidas – tarsi veidrodis. Apie žmogų jis gali pasakyti daug. Raimonda Kielaitė, meno lauke prisistatanti kaip Mone Kielė, paveiksluose jam skiria visą savo dėmesį. Atrodo, kad menininkės drobėse nepakaktų vietos niekam kitam, tik portretui. Kiekvienas kūriniuose regimas veidas ryškus spalvinėmis dėmėmis, jų kontrastais, energingais potėpiais. Portretai traukia žvilgsnį. Jį norisi užlaikyti ir žiūrėti portretuojamajam tiesiai į akis, stengiantis įspėti mintis.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. Žmogus turi skirtingas puses. Vienas jų rodo, kitas – slepia. Tai ypač pastebima socialinių tinklų vartotojų profiliuose. Menininkės paveiksluose, man regis, paslapčių nėra. Tik nuo žiūrovo priklauso, kokią istoriją jis perskaitys tapytame veide.

Mone Kielės kuriami veidai paslaptingi. Žmogiški bruožai juose tapomi nenatūraliomis spalvomis, todėl veidai primena personažus. 

Dedikacija

Pasakojamos istorijos reikšmė yra labai svarbi „lūžio kartos“ tapytojos, pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kurtuose vienu ryškiausių Holokausto aukų simboliu tapusios Anos Frank portretuose. Kaip parodos anotacijoje teigia dr. Stanislovas Mostauskis, žvelgiant į tapytojos kūrinius užtenka konstatuoti, kad jie turi galią.

Intymią atmosferą tarp žiūrovo ir paveikslų motyvo sukuria drobių mastelis ir jų estetika, primenanti senas fotografijas. „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.“ Šis pasakymas atėjo man į galvą sėdint parimus vieną iš liūdnųjų dienų“, – viename dienoraščio įraše rašė Ana Frank. Citatą apie popierių būtų galima perfrazuoti į: „Drobė atlaiko daugiau nei žmogus.“

Žiūrint į E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinius reikia įveikti kylančią baimę prisiminti žiaurią, nesuvokiamą, slegiančią trumpo Anos Frank gyvenimo istoriją. Jos užmiršti negalima. Nes istorija yra linkusi kartotis.

Menininkių kurti portretai – labai skirtingi. Keliantys žiūrovo susidomėjimą, skatinantys susimąstyti, žadinantys emocijas ir dovanojantys asmeninių patirčių. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad portreto žanras yra nemarus.

Paroda eksponuojama iki kovo 31 d.

Ilgo proceso šventė Kulautuvoje prasidėjo simboliniu gatvės meno piešinio ant daugiabučio sienos atidengimu – jį sukūrė tapytoja, kulautuviškė Laura Slavinskaitė. Ji prisipažino, kad projekto metu apie Kulautuvą sužinojo daugiau nei per 24 metus, kuriuos praleido šiame nedideliame miestelyje ant Nemuno kranto tarp pušų.

Laimingo žmogaus simboliu menininkė pasirinko vietos gyventojų papasakotos istorijos apie paskutiniuosius Kulautuvos dvaro šeimininkus, kurių duktė slėpė žydus - išgelbėtos žydų mergaitės Rosian atvaizdą.

Projekto kuratorė Justina Petrulionytė gyrė vietos gyventojų bendruomenę, kurių dėka „Šiuolaikinės seniūnijos“ projektas susidėjo tarsi iš trijų dalių – piešinio ant daugiabučio sienos, daugiau nei 200 Kulautuvos gyventojų darytų nuotraukų ir interaktyvia fikcija paremtu žaidimu-gidu „Koolautuva“.

„Kulautuvos žmonės norėjo pafantazuoti kokios Kulautuvos jie norėtų ir prie šio projekto prisijungė menininkai, kurie jiems padėjo rasti kitą kampą pažiūrėjimui. Istorinių duomenų apie Kulautuvą yra daug, bet bendruomenė norėjo pasakyti, kad šiuo metu čia gyvenantys žmonės taip pat yra svarbūs, turintys savo požiūrį, savo istoriją, savo legendas. Todėl ir rinkome šiandien gyvenančių Kulautuvos gyventojų istorijas ir iš jų lipdėme pristatymą. Tai yra šiandienos Kulautuvos veidas“, - pasakojo kuratorė.

Po gatvės piešinio pristatymo visi buvo raginami į keliauti į kitą vietą naudojantis interaktyviu žaidimu-gidu. Būtinos priemonės – telefonas ir internetas. Žaidimo autorius Gytis Dovydaitis taip pat rėmėsi Kulautuvos gyventojų papasakotomis istorijomis, kurias savaip adaptavo žaidimui.

„Jis paėmė istorijų fragmentus ar kažkokius nuotykius ir įpynė į platesnę fikciją. Aš skaitydama atpažinau daugelį tų istorijų, tai, manau, kai kulautuviečiai žais ir patys save pamatys, jie bus maloniai nustebinti“, - neabejojo projekto kuratorė.

Praėjusi vasara daliai Kulautuvos gyventojų įsimins kaip vasara su fotoaparatu. Mat architektė Rasa Chmieliauskaitė pakvietė gyventojus pasižiūrėti į savo gyvenamąją vietą per fotoaparato objektyvą ir šiais unikaliais žvilgsniais pasidalinti su kitais.

Kulautuviečiai juostiniais fotoaparatais fiksavo jiems svarbias miesto vietas. Kartu vedė fotožurnalą, kuriame pasakojo apie tai, ką užfiksavo, aprašė kylančias asociacijas, prisiminimus ir vietų pasirinkimus. Vėliau kūrybinių dirbtuvių metu kulautuviečiai ieškojo istorijų, kurios apjungtų fotografijose užfiksuotus žvilgsnius į maršrutą.

Parodoje eksponuojama daugiau nei 200 fotografijų suteikiančių galimybę pamatyti Kulautuvą vietinių akimis.

Iš viso „Šiuolaikinės seniūnijos“ projekte dalyvauja 15 seniūnijų ar kaimo vietovių bendruomenių . Kiekviena iš jų turi savo kelia, stengiasi išsiaiškinti savo santykį su ta vietove, kurioje gyvena, o kartais pamatyti save iš naujo. „Buvo tokių atvejų, kuriems šis projektas tapo priežastimi pirmą kartą susitikti, pasikalbėti ir nuspręsti tapti bendruomene. Iš Kulautuvos bendruomenės galima pasimokyti to bendruomeniškumo jausmo, meilės savo kraštui“, - vietos gyventojus gyrė projekto kuratorė.

– Autoportretas – kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Esu nutapiusi ne vieną tradicinį (žanro prasme) savo autoportretą, kuriame, norint mane atpažinti, nereikia skaityti tarp eilučių. Juose mano veidas toks, kokį mato visi. Veidas, kurį dažniausiai nutapau per keletą seansų, tačiau į kiekvieną jų sugrįžtu jau tapusi kitokia, nugyvenusi dar vieną naują dieną – atėjusi su nauja patirtimi ir emocija. Kuriu portretus, kuriuose užfiksuotas mano kitimas. Tačiau šiuo metu įdomiausia save stebėti ne veidrodyje, o kituose žmonėse, peizažuose, architektūroje, namų natiurmortuose, gyvūnuose. Visi šie motyvai vizualizuojami eskizinėje piešinio, teksto pavidalu. Savęs nekontroliuoju, nevaržau, nesiekiu jokio rezultato. Laiką eskizinėje dovanoju sau, savo akimirkai sustabdyti, išgyvenamai emocijos vizualiai įvardyti. Vėliau, vartant piešinius, įdomu grįžti į save iš naujo, filosofuoti, kodėl tuomet pasirinkau būtent tokias spalvas, tokią raišką, tokį motyvą. Tekstų ir piešinių derinys – tarsi novelė, sekama istorija, mano dienoraštis, kuriame svarbus puslapių eiliškumas, perteikiantis nuotaikų bangavimą. Tai padeda labiau pažinti save. Todėl tai ir yra tikriausias mano autoportretas.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

Šiuo metu įdomiausia save stebėti ne veidrodyje, o kituose žmonėse, peizažuose, architektūroje, namų natiurmortuose, gyvūnuose.

– Įdomu stebėti, kaip keičiuosi pati ir kaip tolygiai keičiasi mano kuriamas darbas nuo pasirinkimo: kurti iš natūros ar fotografijos. Dirbu ir taip, ir taip. Tą nulemia galimybės: pamačiusi motyvą mieste ir nusprendusi jį paversti paveikslu – naudojuosi fotografija (ir, žinoma, atmintimi).

Motyvą režisuojant pačiai, galima susikurti visas sąlygas jam įgyvendinti iš natūros. Žinoma, kūrinių rezultatai skiriasi. Neretai gali pasirodyti, kad tai skirtingų autorių darbai. Tačiau šiuo metu mane žavi, kaip kūrėjui gali daryti įtaką ne tik jo asmeninis santykis į motyvą, o ir priėjimo prie jo būdas. Leidžiu sau būti visokiai.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Intuicija, spontaniškumu, nuotaika.

– Formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Knygoje (eskizinėje) formatas nuolatos vienodas, nebent noriu jį išskaidyti, padalyti, tačiau padidinti negaliu. Tai laikau ne trūkumu, o pranašumu, nes atsiranda vientisumas. Kalbant apie paveikslus, pavienius piešinius – ilgai mąstau, kokiu formatu įgyvendinti idėją. Aš į formatą žvelgiu kaip į kūrinio sudedamąją dalį, ieškau, kur motyvas suskambės labiausiai, kaip jis nuskambės su juo eksponuojamų darbų visumoje.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybė įtraukia: ryškiomis vitrinomis, masiniu vartotojiškumu, šviečiančiais ekranais, objektų gausa. Viso to maišatyje, trokštant pamatyti save, tenka sustoti. Man, kaip kūrėjai, greičiausias būdas tai pasiekti yra piešinys. Vos tik paėmusi į rankas eskizinę, atsirandu kitame, savo susikurtame, pasaulyje, kuriame esu pagrindinių veikėjų ir aplinkos režisierė, galinti priartėti ar nutolti nuo realybės (atspindėti ją ar bandyti pakeisti). Po piešinio seka tapyba, tarsi visko finalininkė, leidžianti daryti tą patį, tik įgyjant dar daugiau galių. Regis, įgyvendinau slaptą vaikystės svajonę ir tapau burtininke, reflektuojančia tokį pasaulį, kokį jaučiu, kurianti jį tokį, kokio noriu pati.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis?

– Kaip jau minėjau, savo autoportretu vadinu bet kokius motyvus, tuo metu traukiančius mano dėmesį. Kyla vidiniai monologai: kodėl aš į tai žvelgiu, kodėl tai vaizduoju, ką man tai reiškia? Aplinką suasmeninu, siekiu nebūti tik atvaizdavimo įrankiu.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Nuolat klausiu savęs, ar panirti į praeities apmąstymus, klaidų nagrinėjimus, pagražintų istorijų neatitinkančius prisiminimus, ar į ateitį, kuri dabar atrodo gana utopiška? O gal tiesiog nepaklysti tarp laikų, neneigti esaties čia ir dabar bei leisti sau būti. Ir nesvarbu, tapyčiau, pieščiau iš natūros ar fotografijos. Tą patį motyvą, jei ir grįžtu prie jo po kurio laiko, perfiltruoju per save, išgyvenu iš naujo.

– Kiek seansų truko nupiešti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Eskizinėje piešinys, tekstas ar to deriniai gimsta per vieną seansą. Tai gali trukti nuo 5 min. iki valandos, dviejų... Neretai eskizinė įtraukia, vienas piešinys keičia kitą, tekstai persimaino, nebepaveja naujų puslapių, kuria chaosą, o kartais ramiai plaukia pasroviui. Praleisto laiko trukmė kalba apie mano tuometę būseną: kiek buvau jautri, nusiminusi, nervinga, linksma, rami. Piešiant ilgiau nuotaika pasikeičia: iš nervingos nurimsta, iš itin plepios nutyla, kartais, atvirkščiai, susierzina. Šis laikas tampa susitikimu su savimi: visiškai nuoga, atvira, pažeidžiama geriausio klausytojo akivaizdoje (eskizinės), kuris, atlikdamas terapinę funkciją, talkina ir naujų motyvų paveikslams paieškose.

– Ar kuriant autoportretą kyla baimių?

– Ne. Kuriant stengiuosi atsiriboti nuo bet kokių baimių, neanalizuoti galutinio rezultato (piešinio ar paveikslo) perspektyvos, o daryti tai, ką trokštu daryti.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Savo kalboje akcentavau eskizinės svarbą. Eskizinę galėčiau pavadinti minčių, jausmų, vaizdinių rinkiniu ir kratiniu vienu metu. Neleidžiu sau plėšti puslapių, kiekvienas jų turi sekti paskui kitą. Čia svarbus eiliškumas, istorija. Mano istorija: dienoraštis, dienovaizdis. Ir ne viskas tobula, gražu, išieškota. Viskas taip, kaip buvo – tikra.