Rugsėjo 23 dieną, 18 val., pasaulinių bestselerių autorių L. Gounelle bus galima sutikti Vilniuje – rašytojas atvyksta į festivalį „Open books“. L. Gounelle knygas Lietuvoje leidžia leidykla „Alma littera“.

Prieš kelionę į Vilnių rašytojas atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Į lietuvių kalbą išvertė Augustė Gittins.

– Kartais jus pavadina žmogaus minčių specialistu. Kokių įgūdžių reikia turėti, kad juo būtum?

–  Nelaikau savęs žmogaus minčių ekspertu. Apskritai nemanau, kad kas nors tokiu išvis galėtų būti. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, pasaulyje nerasi dviejų vienodai mąstančių.

„Alma littera“ nuotr. 

– Esate sakęs, kad rašytojai dažnai rašo intuityviai. Kaip savo gyvenime ir darbe derinate protą ir intuiciją?

– Puikus klausimas! Anksčiau visada kliaudavausi protu, tikėjau, kad būtent juo vadovaujantis geriausia eiti per gyvenimą. Turiu pasakyti, kad klydau: geriausi sprendimai, kuriuos priėmiau, būdavo intuityvūs. Esu tikras, kad jums – lygiai taip pat. Ypač kai reikia priimti tikrai svarbius sprendimus. Na, kuris iš mūsų išsirinko žmoną ar vyrą strateguodamas ir galvodamas? Retas! Albertas Einsteinas sakydavo: „Intuicija yra šventa dovana, o racionalus protas – ištikimas tarnas. Sukūrėme visuomenę, kuri gerbia tarną, bet pamiršo dovaną.“

Mano darbe protas padeda apibrėžti temas ir idėjas, kuriomis noriu pasidalyti su savo skaitytojais. Intuicija atplukdo man istoriją, galinčią šias idėjas perteikti. Tik reikia pasakyti, kad tos istorijos sugula netvarkingai, tiesiog sumetamos į mano galvą. Tenka įdarbinti mąstymą, kad istorija knygoje nugultų tinkama tvarka.

– Ar jums kartais neatrodo, kad žmogus iš savęs reikalauja per daug? Kad gyventi mums būtų paprasčiau, jei mažiau gilintumės į savo vidinius vandenis?

– Kartais išmokstame būti švelnūs sau, negalvodami apie savo veiksmų padarinius. Ketinimai visada yra geresni už rezultatą: kai atpažįstame savo intencijas, leidžiame sau eiti jų kryptimi tokiu tempu, kokį įsivaizduojame sau tinkantį.

Introspekcija yra savęs nesuvokimo priemonė. Jei nesuprasi savęs, rizikuoji prarasti savo gyvenimą.

„Alma littera“ nuotr. 

– Kartais mums patiems mūsų gyvenimas atrodo visiškai neįdomus, tačiau yra daugybė žmonių, kurie mielai susikeistų vietomis. Kokiomis akimirkomis jūs suprantate, kad gyvenate savęs vertą gyvenimą?

– Kai kurie žmonės tiesiog nėra savo vietoje, ypač savo profesijoje ar darbinėje aplinkoje. Tam, kad jaustųsi visaverčiais, jie turi kažką iš esmės keisti. Tačiau kartais problema yra tik mūsų gebėjimas įvertinti dabartinį laiką. Daugybė žmonių neišgyvena dabarties – jie vergauja mintims apie savo praeitį, nuolat prisimena, kokie rūpesčiai juos kankino, kokį liūdesį jie išgyveno, arba svarsto apie ateitį, apie kitą savaitgalį, apsipirkimą prieš šventes. Mūsų gebėjimas nustoti tiesiog mąstyti, o kartais – netgi daryti, įvertinti savo buvimą dabartyje yra tai, kas galėtų pakeisti jūsų santykį su jūsų gyvenimu, nieko nekeičiant... Sąmoningumo meditacija gali būti puiki pagalba, jei tikrai norite eiti šia kryptimi.

– Per gyvenimą, neabejotinai, prisiklausote įdomiausių istorijų, o iš jų juk – knygos ir filmai. Kaip pasirenkate istorijas, kurios vertos būti jūsų knygose?

– Galbūt pasirodys keista, bet iš tikrų istorijų retai semiuosi įkvėpimo. Man labiau patinka fantazuoti ir savo vizijose įmontuoti žinutes, kuriomis noriu dalytis su skaitytojais taip, kad jos būtų veiksmingos.

– Būti laisvam ir laimingam yra kiekvieno žmogaus svajonė. Kodėl iki galo ši misija nėra įmanoma? Kodėl žmogui negana tiek, kiek jis turi, – laisvės, laimės, turto, gyvenimo?

– Mūsų visuomenės ekonomikos pagrindas – sukelti trūkumo jausmą. Jausmas, kad tau ko nors trūksta, verčia pirkti daiktus, kuriuos visomis priemonėmis bandoma parduoti. Esame priversti jaustis taip, lyg mums visada ko nors trūktų, o daiktai šią tuštumą kaip tik ir galėtų užpildyti. Vienas iš būdų pakeisti tokią dvasios būseną yra suvokti ir įsivardyti teigiamus savo gyvenimo dalykus, susijusius su turtu, santykiais ar sveikata. Asmeniškai aš kiekvieną rytą skiriu dvi minutes, kad padėkočiau Visatai už paprastą faktą, jog esu gyvas šiame pasaulyje. Šis dėkingumo jausmas netiesiogiai siunčia žinią mano kūnui ir sielai, kad esu laimingas žmogus, net kai kasdieniame gyvenime turiu neišspręstų problemų. Jei jums labiau patinka dėkoti Dievui – dėkokite jam.

Kartais atrodo, kad žmonija, ypač žmogaus psichologijoje, daro didžiulius atradimus, nors tereikia pažvelgti į praeitį ir joje matome, kad viskas, ką atradome, jau buvo atrasta. Kodėl mums lemta užmiršti patirtis ir iš naujo daryti savojo pažinimo klaidas.

Mums, žmogiškosioms būtybėms, saugu, kai vadovaujamės įpročiais. Mes nekenčiame pokyčių. Taigi, net tada, kai mokslinis tyrimas jums įrodys, kad kiekvieną rytą skirdami dvi minutes dėkingumui pajusite, jog jūsų gyvenimas keičiasi, mažai tikėtina, kad išties pradėsite keisti savo ryto rutiną.

– Ar sekate pasaulio kaitos tendencijas? Kaip kitaip paaiškinti, kodėl jūsų knygos nuolat pataiko į dešimtuką?

– Kiekvienos mano knygos tema atitinka būtent tuo metu mane dominančias temas. O man tai, kas vyksta pasaulyje, rūpi kaip ir daugeliui esančių aplink mane.

„Alma littera“ nuotr. 

– Esate sakęs, kad rašytojai savo galvoje nesukuria idėjų, jos jiems duodamos, dovanojamos iš aukščiau. Kas tas, kuris mums jas dovanoja?

– Manau, kad rašytojai yra labiau intuityvūs nei kūrybingi. Mano ego norėtų manyti, kad mano idėjos iš tikrųjų yra MANO IDĖJOS, bet, tiesą pasakius, žinau, kad taip nėra. Intuicija yra gebėjimas susieti save su informacija, kuri pateikiama pasauliui. Kiekvienas turi intuiciją, bet dauguma žmonių ją ignoruoja arba ja netiki. Papasakosiu jums tikrą istoriją, nutikusią 2018 metais. Tą spalį išleidau knygą „Pažadu tau laisvę“. Tuo pačiu metu mano draugas Bernard’as Werberis, kuris taip pat yra rašytojas, išleido knygą „La boîte de Pandore“. Perskaitėme vienas kito knygas ir nustebome: mano istorija vyksta restorane-laive, jo – restorane-laive. Mano laivas turi mitologinį pavadinimą („Le pygmalion“). Jo laivas turi mitologinį pavadinimą („La boîte de Pandore“). Mano istorija yra istorija apie žmogų, kuris kasdien keičia savo gyvenimą per hipnozę keisdamas savo asmenybę. Jo istorija yra istorija apie žmogų, kuris kasdien keičia savo gyvenimą per hipnozę aplankydamas ankstesnius gyvenimus! Ir pažadu, kad anksčiau niekada nepersimetėme nė vienu žodžiu apie istorijas, kurias rašėme.

– Ką darote tuomet, kai negalite įvykių, nutikimų ar būsenų paaiškinti racionaliai?

– Aš išmokau tai priimti. Sakau sau, kad man trūksta to įvykio ar būsenos prasmės, bet pasitikiu Visata, ir kad tam turi būti priežastis. Sunku tai daryti, kai pasaulyje matai tik blogį, tačiau dauguma įvykių, kuriuos iš pradžių suvokiau kaip neigiamus, iš tikrųjų tokie nebuvo. Kartais prireikia mėnesių ar net metų, kad tai suprastum. Taigi priimti ir pasitikėti dažnai yra geriausias būdas atsakyti. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijoje turite būti pasyvūs: neabejotinai yra kontekstų, kuriuose privalu reaguoti ar net prieštarauti.

– Ar esate sutikęs tą, kuris keliauja incognito?

– A. Einsteinas sakė, kad taip keliauja Dievas... 

„Intuiciją turi kiekvienas, – teigia prancūzas, lietuviškai pristatantis naujausią savo knygą „Intuicija“, kuri neabejotinai pakutens giliausius skaitytojų minčių ir sąmonės sluoksnius.

– Jūsų knygoje galima rasti Nobelio premijos laureato, reliatyvumo teorijos kūrėjo Alberto Einsteino citatą, kurioje teigiama, kad intuityvus protas mums yra iš aukščiau duota, pašventina dovana, o racionalusis – ištikimas kiekvieno žmogaus tarnas. Mes sukūrėme visuomenę, kuri garbina tarną, o dovaną yra pamiršusi. Kaip jums atrodo, kodėl šią dovaną naudojame vis rečiau?

– Ankstesniais laikais, norint atsikratyti visuomenėje vyravusio obskurantizmo ir prietarų, į pirmąją vietą reikėjo iškelti racionalumą, nuo pat mokyklinio amžiaus ugdyti loginį mąstymą. Visa tai buvo taip išvystyta, kad visiškai nustojome naudotis intuicija. Šiandien mokslas yra įrodęs, kad nuojauta egzistuoja, ir esu įsitikinęs, kad iš naujo ja naudotis išmoks vis daugiau žmonių.

– Kaip manote, ar kiekvienas turi vienodai išvystytą intuiciją? Gal vieni esame gabesni, o kiti ne taip greitai mokomės ja naudotis?

– Intuiciją turi kiekvienas! Kiekvienas gebame gauti informacijos, kurios neįmanoma pasiekti tiesiogiai, kai naudojamės penkiomis juslėmis. Vienus ta informacija pasiekia lengviau, kiti iki jos keliauja sunkiau, bet esu tikras, kad šis gebėjimas nesunkiai išugdomas. Išsiugdžiau jį ir aš, taigi šiandien savo kasdieniame gyvenime dažnai pasitelkiu nuojautą. Ypač kai turiu priimti kokį nors svarbų sprendimą. Aiškiai žinau: atsakymai slypi manyje, galiu juos atrasti, įsiklausydamas į savo pojūčius.

– Kada, jūsų nuomone, turėtume vadovautis intuicija, o kada – racionaliai mąstyti? Ar egzistuoja kokia nors taisyklė?

– Manau, kad pačius svarbiausius gyvenimo sprendimus priimame intuityviai, o ne racionaliai. Pavyzdžiui, rinkdamiesi žmogų, su kuriuo susituoksite arba gyvensite, juk klausote širdies, o ne atliekate vertinimą pagal tam tikrus kriterijus, argi ne taip? Neabejoju, kad daugelyje sričių geriausius sprendimus priimate tuomet, kai klausote savo nuojautos.

– Tačiau juk taip lengva apsigauti: intuiciją supainioti su fantazija, svajone ar norais, kad viskas vyktų ypatingai…

– Fantazijos, svajonės ir troškimai, taip pat ir baimės, gimsta galvoje, o intuicija – kūne. Ji susijusi su tam tikru pojūčiu, kuris kiekvienam – savitas. Kai įgauni daugiau patirties, pradedi greitai atskirti.

– Sakoma, kad moterys turi stipresnį intuicijos jausmą nei vyrai. Tikrai taip yra?

– Manau, kad tai pramanas. Jį sukūrė vyrai, norėję pasakyti, kad jie yra racionalesni. Racionalumas jiems atrodė proto ir intelekto požymis. Tačiau protingumą sieti su racionalumu nėra labai… protinga, nes protingumas yra kur kas daugiau! Iš tikrųjų intuityvūs gebėjimai yra būdingi kiekvienam.

– Esate populiariosios psichologijos knygų meistras. Naujausia jūsų knyga „Intuicija“ įtraukia dar stipriau – joje galima rasti ir trilerio, ir kriminalinio romano elementų. Kodėl sumanėte savo kūrinyje sumaišyti keletą žanrų?

– Tokia mintis kilo tyrinėjant, kaip intuicija naudojosi JAV Centrinė žvalgybos valdyba. Žvalgybininkai intuiciją pasitelkdavo nustatydami strateginių taikinių vietas. Pagalvojau, kad tokį pat metodą galėtų taikyti ir Federalinio tyrimų biuro policininkas, norintis išsiaiškinti nusikaltėlio buvimo vietą.

Rašytojai dažnai rašo intuityviai, nors patys to nežino: manosi esą kūrybingi, nes yra visiškai tikri, kad rašymo idėjos kyla jų smegenyse.

– Pagrindinis jūsų knygos veikėjas yra rašytojas. Ar jūs, du rašytojai, turite daug bendro?

– Manau, esu toks pat tinginys kaip ir tas veikėjas! Be to, abu stipriai kliaujamės nuojauta. Rašytojai dažnai rašo intuityviai, nors patys to nežino: manosi esą kūrybingi, nes yra visiškai tikri, kad rašymo idėjos kyla jų smegenyse. Tačiau nuoširdžiai manau, kad ne mes esame mums kilusių idėjų autoriai, mes tik sugebame tas idėjas pagauti.

– Įstrigo jūsų knygos mintis apie tai, kad viską interpretuojame – kitų jausmus, mintis, veiksmus, poelgius ir daugybę kitų dalykų. Ar pats savo gyvenime išmokote vengti interpretacijų?

– O, taip! Ir man teko gerokai pasistengti! Tačiau tai svarbu, jei nori geriau gyventi ir, svarbiausia, pagerinti savo santykius su žmonėmis. Kai liaujamės interpretavę jų žodžius, poelgius, veido išraiškas, mums lieka dvi išeitys – arba užduoti daugiau klausimų, kad geriau juos suprastume, arba tiesiog manyti, kad jų ketinimai yra geri. Atrodo, abiem atvejais mes laimime!

– Savo knygoje pasakojate apie padegėją, kuris yra išsikėlęs misiją sunaikinti finansines korporacijas. Ar išduosite, kas už jo slypi?

– Metas suvokti, kas sukelia bėdas mūsų planetoje. Ir pasistengti, kad mūsų sąmonė taptų šviesesnė.

– Knygoje teigiate, kad žmogus arba yra laisvas, arba ne. Laisvas žmogus yra laisvas bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau kodėl kartais neapleidžia jausmas, kad laisvė yra tik iliuzija?

– Daugelis žmonių mano, kad jų laisvė priklauso nuo kitų. Tačiau, mano nuomone, laisvė yra prigimtinė. Kadangi gyvūnus valdo instinktai, nesunku gana tiksliai numatyti, koks bus kokio nors gyvūno jauniklio gyvenimas: pavyzdžiui, katė medžios peles ir paukščius. Tačiau tiksliai numatyti, kaip klostysis kūdikio gyvenimas, visiškai neįmanoma – kiekvienas jį kuriame patys. Tai ir yra mūsų laisvė. Kaip sakė filosofas Jeanas Paulis Sartre’as, žmogaus egzistencija pirmesnė už esmę.

Vis dėlto daugelis žmonių nesuvokia esantys laisvi, jie nesąmoningai paklūsta taisyklėms, tam, kas plačiai priimta arba ko iš jų tikisi aplinkiniai: sprendimus dažnai lemia kitų žvilgsnis arba nuomonė. Tie, kurie taip elgiasi, iš tikrųjų savojo gyvenimo negyvena.

– Savo knygose derinate išgalvotą istoriją ir savigalbos patarimus. Daugybė skaitytojų teigia, kad jūsų knygos jiems padėjo išgyventi, pakeitė to meto situaciją. Ar knygos tikrai padeda žmonėms kritinėse situacijose?

Istorijos – ir pasakojamos knygose, ir rodomos filmuose – padeda gyventi. Tik galbūt vienos mus veikia labiau nei kitos.

– Intuicija yra tai, ko mes negalime pamatyti, tik jaučiame. Kaip ir daugelį kitų sunkiai apčiuopiamų dalykų, ją nelengva paaiškinti. Dažnai kyla mintis, kad apie pasaulį mes daug ko nežinome. Galvojate apie tai?

– Mane tas jausmas nepaprastai žavi! Negalėčiau pakęsti minties, kad žinome viską ir kad viską pasaulyje galime paaiškinti racionaliai. Gyvenimas dar neprarado savo magijos – ir neturi jos prarasti!

Lenktynės su laiku

Aktualias pasaulio ir žmonijos problemas nagrinėjančios L.Gounelle’io knygos išverstos į 27 kalbas. Pastarąją – „Intuicija“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Lina Perkauskytė, išleido leidykla „Alma littera“, autorius skiria ieškantiems atsakymų ir trokštantiems pažinimo. Supindamas trilerio elementais paskanintą įtraukiantį siužetą ir populiariąją psichologiją, bestselerių „Dievas visada keliauja incognito“, „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“, „Pažadu tau laisvę“ autorius padeda atsiskleisti kiekviename mūsų glūdinčiai jėgai ir atrasti kelią į laimingą gyvenimą.

...Jaunas niujorkietis Timotis Fišeris rašo detektyvus, kurie sulaukia vidutinio pasisekimo. Jis save laiko žmogumi, kuris gyvena neįdomų, banalų gyvenimą. Griaustiniu iš giedro dangaus jam tampa vieną dieną prie namų slenksčio išdygę ir slaptą projektą vykdantys FTB agentai. Intuicija projekte užima itin svarbią vietą. Timotis gali būti vienas iš žmonių, turinčių neeilinę nuojautą ir galinčių padėti jiems sulaikyti paslaptingą padegėją. Prasideda lenktynės su laiku ir visiškai jo nepažinta vidine jėga.