„Fiziškai jaučiuosi puikiai, gal ir galėčiau žaisti, bet pirmiausia reikia, kad kokios nors varžybos būtų“, – šypteli Dainius Zubrus, paklaustas, ar dar apsivilks Lietuvos rinktinės aprangą. Jau dvejus metus mūsų šalies ledo rituliui vadovaujantis atletas stengiasi ne tik žaidimu aikštėje kuo daugiau prisidėti prie šios sporto šakos plėtros Lietuvoje ir naujų aukštumų.

Asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas šiemet kaip niekada ilgai užsibuvo gimtinėje. Atskridęs čia balandį, atgal už Atlanto, kur likusi jo šeima, buvusi NHL žvaigždė išsiruošė tik rugsėjo pabaigoje.

Prieš iškeliaudamas pas išsiilgtą šeimą 42 metų D.Zubrus dar spėjo sudalyvauti Vilniaus maratono metu vykusiame 5 km bėgime ir trasą įveikė vilkėdamas buvusio krepšininko Rimanto Kaukėno įkurto labdaros fondo suburtos komandos „Aplenkime vėžį“ rožinę aprangą. Būrį įvairių sričių garsenybių sutelkusi komanda kvietė palaikyti sunkiai sergančius vaikus.

Daug dažniau „Hockey Lietuva“ vadovui tenka vilktis oficialius drabužius ir spręsti Lietuvos ledo ritulio problemas. Viena svarbiausių, pasak D.Zubraus, – bazių trūkumas. Tačiau šiemet daug daugiau bėdų visam sportui sukėlė COVID-19 pandemija. Visai netoli finišo kovo mėnesį buvo nutrauktas ir Lietuvos ledo ritulio čempionatas. Be to, koronavirusas sudaužė viso pasaulio ledo ritulininkų planus išmėginti jėgas įvairaus lygmens pasaulio čempionato pakopose.

Lietuvos vyrų rinktinė pavasarį turėjo rungtyniauti planetos pirmenybių pirmojo diviziono B grupės varžybose Katovicuose. Tačiau dėl pandemijos čempionatas šiemet neįvyko ir Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) sprendimu buvo perkeltas į 2021 m. Vėl tame pačiame Lenkijos mieste balandžio 26 – gegužės 2 d. numatytame turnyre dėl vienintelio bilieto į dar aukštesnę pakopą kartu su šeimininkais ir lietuviais rengiasi kovoti japonai, estai, ukrainiečiai ir serbai.

Šiose varžybose prie Lietuvos rinktinės vairo turėtų stovėti kanadietis Ronas Pasco, prieš tai buvęs savo tėvynainio Danielio Lacroix, kuris dėl darbo gimtinėje buvo priverstas pasitraukti iš mūsų šalies nacionalinės komandos, asistentas.

„Nuolat bendrauju su R.Pasco. Galutinio „taip“ jis dar nepasakė. Bet dabar laukiame, kas apskritai bus ateityje. Netrukus vyks IIHF posėdis. Vėl bus aptariami kitų metų čempionatai. Yra daugybė neaiškumų. Pavyzdžiui, jei rinktinė atvažiuos į čempionatą ir bent vieno nario COVID-19 testas bus teigiamas, ar visą komandą izoliuos, uždarys viešbutyje ir laikys dvi savaites? Tvyro visiška nežinia“, – kraipė galvą D.Zubrus.

Be pasaulio čempionato kitąmet liks jaunimo (iki 20 m.) Lietuvos rinktinė, nes Rumunijoje turėjęs vykti antrojo diviziono A grupės turnyras šį rugsėjį buvo atšauktas. Jaunių (iki 18 m.) to paties lygmens varžybos, kuriose žaistų lietuviai, numatytos 2021 m. balandį Estijoje.

Pirmą kartą paragauti olimpinių žaidynių atrankos varžybų skonio neteks mūsų šalies moterų rinktinei. Gruodį ji turėjo debiutuoti atrankos turnyro pirmajame etape Islandijoje, tačiau varžybas nuspręsta atidėti, o nauja jų data paaiškės vėliau.

Tiesa, vos pernai suburtai ir 2019-ųjų pabaigoje žemiausioje planetos pirmenybių pakopoje sėkmingai debiutavusiai moterų rinktinei ir visai „Hockey Lietuva“ organizacijai svarbiausias išbandymas turėtų būti kovo 15–21 d. Kaune numatytas pasaulio čempionato trečiojo diviziono turnyras, kuriame kartu su šeimininkėmis kovotų dar septynių šalių komandos.

Varžybos vyktų šiuo metu dar statomoje Kauno ledo arenoje. D.Zubrus neabejoja, kad statybos bus baigtos laiku, o ši arena taps pagrindiniu Lietuvos ledo ritulio centru.

– Kokie yra pagrindiniai darbai, kuriuos jau pavyko nuveikti ar dar planuojate vadovaudamas Lietuvos ledo rituliui? – paklausėme D.Zubraus.

– Norint plėtoti šią sporto šaką, reikia čiuožyklų. Jų Lietuvoje akivaizdžiai per mažai. Mes net neturėdami sąlygų gana neblogai atrodome tarptautinėje arenoje – tiek vyrų ir vaikinų, tiek moterų rinktinės, o ledo ritulį Lietuvoje žaidžia maždaug tūkstantis vaikų. Jei atsirastų daugiau bazių, šis skaičius dar labiau išaugtų.

Jauniausiems ledo ritulininkams žengti pirmuosius žingsnius tinka ir „Akropoliuose“ esančios čiuožyklos, tačiau jos nėra skirtos ledo rituliui. Todėl mums labai svarbi Kaune statoma ledo arena. Tikrai nesakysiu, kad smarkiai prisidėjau prie jos atsiradimo, nes viskas prasidėjo anksčiau nei prieš dvejus metus, kai tapau „Hockey Lietuva“ vadovu. Dar prieš 2018 m. Kaune vykusį pasaulio čempionatą buvome susitikę su miesto meru, kalbėjomės apie mūsų poreikius.

Dabar čia jau matosi didžiulis progresas ir galiu pasakyti, kad čia bus geriausia ledo arena Lietuvoje. Aišku, ji bus skirta ne tik mums, bet ir kitoms sporto šakoms, kurioms reikia ledo. Tačiau mums ji turėtų tapti bazine.

Čiuožyklos atsiradimo reikalai juda ir Klaipėdoje. Kalbėjomės su miesto valdžia, ten viskas eina teisinga linkme.

Kelis kartus buvau Alytuje. Šiame krašte ledo ritulio nėra. Dėl to man skaudu, nes esu dzūkas, mano tėvai yra iš Kaniūkų kaimo Alytaus rajone, ten praleidau ne vieną vasarą, todėl šis kraštas man labai artimas. Kiek žinau, jau yra patvirtintas planas, alytiškiai turi ledo arenai puikiai tinkamą žemės sklypą. Alytaus meras labai entuziastingai žiūri į šį reikalą, turi palaikymą. Jei viskas tęsis pozityviai, tai ir ten su laiku atsiras dar vienas taškas Lietuvos ledo ritulio žemėlapyje.

Čiuožyklų reikia ir kitur. Tame pačiame Vilniuje būtinai reikėtų dar bent vienos. Reikia Rokiškyje, kurio atstovai nuolat patenka į Lietuvos rinktines. Gilias tradicijas turi Plungė. Ir reikia ne pramoginių, o tikrų, sportinių čiuožyklų, kuriose vaikai 7–8 mėnesius per metus galėtų žaisti ledo ritulį. Po 2018 m. pasaulio čempionato Kaune susidomėjimas mūsų sporto šaka didžiulis.

– Susidomėjimas didelis, tačiau Lietuvos čempionate praėjusį sezoną žaidė vos keturi klubai, o šiemet – vienu daugiau. Kodėl jų tiek mažai?

– Ir čia ta pati problema – trūksta infrastruktūros. Iš kur gali atsirasti gerų komandų ir kilti jų lygis? Viskas prasideda nuo pagrindo – vaikų ledo ritulio. Norint, kad išaugtų žaidėjų, kurie papildytų vyrų klubus, reikia sąlygų. Labai svarbus ir vyrų komandų meistriškumo lygis, kad jaunimas siektų jose žaisti. Todėl nuolat kalbamės su latviais ir estais dėl bendrų varžybų. Šiemet jau planuojamas Baltijos lygos startas. Latvių lygis tikrai aukštesnis, todėl žaidimas su jais padėtų ir mūsiškių meistriškumui augti.

Gal tada daugiau rinktinės žaidėjų atstovautų Lietuvos klubams, nes didėjant konkurencijai, žaidimo lygiui, matomumui turėtų atsirasti daugiau rėmėjų. Kol kas klubai gyvena iš savivaldybių, negausių rėmėjų lėšų, čia neįmanoma užsidirbti žaidžiant ledo ritulį, todėl profesionalai keliauja į kitas šalis. Ne kartą kalbėjome su savivaldybių atstovais, potencialiais rėmėjais, kad aukštesnio meistriškumo varžybos, tokios kaip Baltijos lyga, tikrai būtų patrauklesnės ir sulauktų daugiau jų dėmesio.

– Nacionalinėje Lietuvos vaikų ledo ritulio lygoje šį sezoną žais net 37 komandos. Bet daugiausia jų – vaikų iki 11 m. ir iki 13 m. grupėse. O penkiolikmečių čempionate varžysis tik penkios ekipos, jaunimo iki 18 m. pirmenybėse – vos keturios. Kur dingsta ledo ritulininkai, išaugę iš vaikų amžiaus?

– Gabesni išvažiuoja į užsienį. Kol kas negalime jų išlaikyti, nes jiems reikia žaisti aukštesnio meistriškumo komandose. Kaip kažkada išvažiavau aš, Darius Kasparaitis. Tokia realybė – šiuo metu Lietuvoje dar nėra sąlygų aukščiausio lygio žaidėjui išauginti, nes 14–15 metų talentingi sportininkai turi tobulėti kuo didesnės konkurencijos terpėje. Kitaip meistriškumas nekils.

Norint, kad talentai liktų, reikia jiems čia duoti aukšto lygio varžybų. Ir mes to siekiame. Tikiu, kad prie to prisidės naujoji arena Kaune. Gerėjant sąlygoms atsirastų daugiau komandų tame pačiame Kaune, Klaipėdoje, nereikia pamiršti ir Elektrėnų. O didesnė konkurencija padėtų kilti meistriškumui.

– Pernai pasaulio čempionato žemiausio lygmens turnyre debiutavo Lietuvos moterų rinktinė. Nors ji liko be medalių, bet iškovojo ne vieną pergalę. Ar mūsų šalyje juntamas didesnis susidomėjimas moterų ledo rituliu?

– Taip. Bet jis didėja visame pasaulyje. Ir labai sparčiai. Apie moterų ledo ritulį daug kalbame per IIHF posėdžius. „Hockey Lietuva“ irgi skiria moterų ledo rituliui nemažai dėmesio, šalies rinktinę treniruoja buvęs vyrų rinktinės treneris Berndas Haake. Dar didesnis stimulas mergaitėms rinktis ledo ritulį turėtų būti Kaune vyksiantis pasaulio čempionatas.

– Ar būdamas Lietuvoje radote laiko pačiuožti?

– Ne, nečiuožiau, bet sportuoju nemažai. Treniruoklių salėje, prie ežero rytais su vyrais pasportuodavome. Namie irgi turiu tam sąlygas.

Lietuvoje pradėjau rimčiau žaisti tenisą. Anksčiau buvau bandęs su draugais, su broliu. O dabar jau padirbėjau su treneriu. Man patinka, kai matai rezultatą, kai pavyksta padaryti tai, ką parodo treneris. Jaučiu, kad dar yra labai daug kur tobulėti, ir to noriu. Užsikabinau. Vilniuje yra puikios sąlygos žaisti, o labiausiai patinka Bernardinų sodo aikštyne. Ten šalia pilis, Vilnelė, tyras oras. Ir Senamiestis šalia. Unikali vieta.

Jau trečius metus dalyvauju Vilniaus maratone su Rimanto Kaukėno fondo komanda. Aišku, nesu bėgikas, nebėgau maratono, tik 5 km. Visada smagu prisidėti prie Rimanto veiklos, jis puikus vyras, dažnai bendraujame. Man patinka jo geri darbai, gera veikla. Labai gera jų aura.

– Tikriausiai šis klausimas jau atsibodęs, bet ar dar žaisite Lietuvos rinktinėje?

– Pirmiausia reikia, kad varžybos būtų, nes dabar nėra kur žaisti. O šiaip nežinau. Jaučiuosi gerai fiziškai. Ant ledo jau senokai buvau, bet, man atrodo, nepamiršau kaip čiuožti. Sportuoju nemažai. Tas pats tenisas padeda palaikyti formą. Taip kad laikas parodys.

Bendros varžybos

Kol kas nežinia gaubia bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos ledo ritulio federacijų projektą – Baltijos lygą, kuriame turėtų dalyvauti po du kiekvienos šalies klubus. Planuojama, kad Lietuvai atstovautų dėl pandemijos nutraukto praėjusio mūsų šalies čempionato lyderis „Kaunas Hockey“ ir Vilniaus „Hockey Punks“. Varžybos vyktų trimis etapais – pirmieji du lapkritį numatyti Lietuvoje ir Estijoje, o trečiasis, finalinis, – gruodį Latvijoje. Tačiau, pasak „Hockey Lietuva“ atstovo Tautvydo Sakalausko, šių varžybų likimas labai priklausys nuo to, kaip toliau rutuliosis su COVID-19 susiję reikalai.

Kur kas geresnė vaikų ledo ritulio padėtis. Net 13 mūsų šalies vaikų ir jaunimo komandų išbandys jėgas kaimyninių šalių – Latvijos ir Baltarusijos – čempionatų amžiaus grupių iki 13, iki 15 ir iki 17 m. turnyruose. Į Latviją šiemet vyks trys šalies ledo ritulio mokyklos: „Baltų ainiai“, „HC Klaipėda“ ir Sostinės ledo ritulio akademija, o Vilniaus „Geležinio vilko“ ir Dariaus Kasparaičio ledo ritulio mokyklos auklėtiniai varžysis Baltarusijoje.

7-erius metus draugavusi pora vestuvių akimirkomis pasidalijo socialiniame tinkle „Instagram“.

„Laiminga žmona, laimingas gyvenimas“, – prie vienos iš nuotraukų rašė nuotaka.

Vestuves pora atšoko Švedijoje.

M. Armalis šiuo metu žaidžia Švedijos „Djurgarden“ komandoje.

Po rungtynių hockey.lt kalbintas pirmojo įvarčio autorius „Kaunas Hockey“ gynėjas Petras Nausėda neslėpė geros nuotaikos bei pasidžiaugė savo komandos nusiteikimu nuo pat pirmųjų minučių, norėdamas pamiršti praėjusių metų pusfinalio seriją, kurioje pranašesni buvo vilniečiai.

„Kas lieka pernai tegul lieka pernai, o naujas sezonas yra naujas sezonas. Tiesiog kauniečiai šiandien tikrai yra verti pagarbos, žaidėme susikaupę nuo pirmų minučių ir kontroliavome visas rungtynes. Tik gaila, kad rungtynių pabaigoje praleidome įvartį, nes labai norėjosi, jog vartininkas liktų „sausas“, – po pergalės kalbėjo ledo ritulininkas.

Paklaustas apie sezono tikslus ir galimybes pasiimti aukso medalius, P. Nausėda nenorėjo nuvertinti kitų komandų bei pajuokavo, kad pirmenybėse svarbiausia, jog visi klubai išgyventų: „Manau, kad visi per daug spekuliuoja šia tema, kalbėdami apie kovą dėl aukso tarp šių dviejų komandų. Čempionate dalyvauja keturios komandos, dar tik sezono pradžia, o sezono metu visada visko nutinka. Svarbiausia, kad tiek mūsų, tiek ir kitų komandų žaidėjai būtų sveiki, klubai nedingtų ir, manau, kad turėtų būti geras čempionatas“.

Tuo tarpu „Hockey Punks“ naujokas Donatas Kumeliauskas po pralaimėjimo išskyrė savo komandos nesėkmingą žaidimą atakuojant varžovų vartus, pasigedęs pavojingesnių metimų bei vartininko uždengimo atakų metu.

„Iš pat pradžių mums nesisekė realizuoti momentų, kurių lyg ir turėjome, bet jie buvo ne itin pavojingi ir vartininkas viską gaudė, jo neuždengėme. Todėl taip gavosi, kad priešininkai įmušė pirmi, o pavyti juos buvo sunku“, – teigė D. Kumeliauskas.

Puolėjas taip pat pritarė, kad buvo jaučiamas susižaidimo trūkumas bei atskleidė, jog sėkmingas kauniečių pasirodymas jo nenustebino: „Be abejo, susižaidimo trūkumas jaučiasi, bet tai turėtų atsirasti sezono eigoje, o pats jo pikas būna atkrintamosiose varžybose. Tad yra dar daug kur dirbti ir ką gerinti. Visus varžovų žaidėjus mes žinojome iš praėjusių metų, nes jie žaidė šiame čempionate įvairiose komandose, tad žinojome jų lygį ir tai, kad kauniečiai yra gera komanda“.

Kaip pranešė Čekijos laikraštis „Hokej“, tragedija įvyko sportininko namuose Pardubicės mieste. Teigiama, kad jis nusižudė.

2005 metais A. Svoboda su Čekijos rinktine tapo pasaulio čempionu, o po metų pasaulio čempionate iškovojo sidabro medalį.

„Twitter“ nuotr.

Vėliau atstovavo Čekijos, taip pat Rusijos, Kazachstano ledo ritulio klubams. Žaidėjo karjerą baigė 2017 metais.

EHC „Kloten“ po praėjusio sezono iškrito į Nacionalinės ledo ritulio lygos B (NLB) grupę, tačiau vis dar yra daugiausiai sezonų elitinėje Šveicarijos lygoje NLA sužaidęs klubas, rašoma portale hockey.lt.

Praėjusiais metais E. Krakauskas turėjo sutartį su NLA „Biel-Bienne“ komanda, tačiau dėl didelio pajėgių žaidėjų skaičiaus buvo išnuomotas NLB HC „Ajoie“ ekipai, kurioje žaidė 27 rungtynes, per kurias pelnė įvartį ir atliko 2 rezultatyvius perdavimus.

„Sąlygos labai geros Klotene. Po praėjusio sezono, kai nebuvau itin patenkintas gaunamu žaidybiniu laiku „Ajoie“ komandoje, ieškojau klubo, kur galėčiau daug žaisti. Klotene turėčiau gauti daug laiko aikštelėje, o klubas pasiryžęs grįžti į NLA. Tad viskas tiko ir jau dirbame kartu su komanda besiruošdami naujajam sezonui“, – apie sutartį sakė E. Krakauskas.

„Oro uosto“ komanda vadinamas „Kloten“ klubas tokią pravardę įgijo dėl to, kad treniruočių bazė yra vos 3 km nuo oro uosto ir lauke sportuojantys žaidėjai nuolat mato lėktuvus.

E. Krakauskas Šveicarijoje jau nelaikomas legionieriumi, nes pagal šios šalies taisykles penkerius metus šalies komandose žaidęs užsienietis nebelaikomas legionieriumi.

Lietuvos rinktinės puolėjas šalies garbę jau gynė 18 kartų, per kuriuos pelnė 3 įvarčius ir atliko 2 rezultatyvius perdavimus.

Išsvajotoji Šiaurės Amerikos Nacionalinės ledo ritulio lygos Stenlio taurė šį sezoną buvo kaip niekada arti, tačiau pergalė nusisuko nuo San Chosė „Sharks“ klubo, kuriame šį sezoną žaidė lietuvis. „Nesakau ledo rituliui nei taip, nei – ne“, – abejonių buvo kupinas Dainiaus balsas pakeliui į Elektrėnus, kur prieš trisdešimtį metų prasidėjo jo stulbinanti karjera.

– Dainiau, kokius prisimeni Elektrėnus?

– Arena anuomet atrodė didžiulė, o ir miestas buvo labai didelis tol, kol nepamačiau didesnių. 12 metų išvykau ledo ritulio žaisti į Ukrainą, į Charkovą. Apsigyvenau pas trenerį, kiekvieną dieną iki ledo arenos kapstydavausi daugiau nei valandą – autobusu, metro ir troleibusu. Mano sūnui dabar beveik 14, kai pagalvoju, labai sunku būtų jam po dviejų tokių kelionių!

– Ar sūnus Tomas žaidžia ledo ritulį?

– Jis žaidžia futbolą. Ir ant ledo kartais pačiuožia laisvalaikiu.

– Dukrai Emmai – dešimt. Kokiu sportu ji domisi?

– Dukra lanko tenisą, gimnastiką, dabar dar nori ir į futbolą. Auga kieme su berniukais, ji mažiausia, bet į vartus spiria stipriai.

– Vaikų šiais metais neatsivežei į Lietuvą?

– Atvykau vienas, ir labai trumpam. Atvežiau 30 ledo ritulio aprangos komplektų vaikams, aplankiau tetą ir močiutę. Liūdna, kad jos sveikata kiekvienais metais vis prastėja, manęs jau nebepažįsta... Visa mūsų šeima gyvena Amerikoje – mama, tėtis, brolis ten vedęs lietuvę, augina dvynukes, sesuo. Nelabai kas Lietuvoje manęs jau laukia. Marijampolėje svečiavausi pas draugą, šiek tiek pažvejojau ir pamedžiojau. Medžioklė buvo sėkmingesnė nei žvejyba.

– Į medžioklę vežė draugai, ar važiavai pats?

– Esu senas „Porsche“ markės gerbėjas, Amerikoje kasdien važinėju „Porsche Cayenne“ – vežioju vaikus, į parduotuvę, į medžioklę ar žvejybą – taip pat, jei pasnigo – irgi saugu. Kai noriu pasimėgauti važiavimu, išsivarau savo oldschoolinį „Porshe 911“. Lietuvoje jau dešimt metų esu ištikimas „Volkswagen“ automobiliams. Šį kartą gavau išmėginti naująjį „Tiguan“. Europoje viskas mažesnio dydžio – namai, prekybos centrai, automobilių statymo vietos, automobiliai ir jų varikliai. Grįžęs iš Amerikos, čia tarsi imi jausti iš naujo. Ir man tai visai patinka.

– Praėjusį sezoną su San Chosė „Sharks“ pavadinai keistu. Kodėl?

– Sezonas prasidėjo spalį, o aš varžybas dar žiūrėjau namuose, per televizorių. Niekas man nieko nebuvo pasiūlęs. Nenorėjau taip baigti karjeros, tačiau laimėti savo paskutines varžybas ir iškovoti taurę pavyksta tik retam sportininkui. Buvau pasirengęs visą sezoną likti namie ir man tai visai patiko. Vežiojau sūnų į futbolo treniruotes, pažiūrėdavau, kaip jis žaidžia, kartu grįždavome namo, kartu visi valgydavome vakarienę. Tomas žaidė keliuose turnyruose, nuvažiuoji, išskleidi kėdę, pažiūri, pasikalbi su treneriu, su tėvais, kartu pavalgai, kamuolį paspardai. Būti tik tėvu man patiko. Tuo pat metu treniravausi, palaikiau formą, lyg ir norėjosi ant ledo, tačiau tragedijos nebuvo, kad niekas nekviečia žaisti.

– Vis dėlto atsidūrei San Chosė „Sharks“ klube ir nedaug trūko, kad su jais būtum iškovojęs Stenlio taurę. O šiandien, štai, kalbi apie kryžkelę...

– Kryžkelė, nes vis dar nesu apsisprendęs, nors atsisveikinti jau galėčiau. Nesakau ne, nes jei pasitaikytų pasiūlymas iš klubų, įsikūrusių netoliese Naujojo Džersio, kuriame gyvename su šeima, dar svarstyčiau. Pinigai manęs nedomina, noriu žaisti, mano karjeroje toks metas, kai ledas svarbiau už pinigus. Jaučiu, kad dar galiu žaisti, bet gyventi vienam, be šeimos nepatiko. Vaikai ir žmona atskrisdavo aplankyti, tačiau San Chosė nuo Naujojo Džersio – penkios valandos skrydžio lėktuvu. Netgi trijų valandų laiko skirtumas mums trukdė bendrauti internetu. Daugiau taip nenoriu.

Jei atvirai, tai ir apie sveikatą privalau pagalvoti, jei noriu su anūkais spardyti kamuolį. Niekuomet nesiskundžiau, bet operuotos kojos kaskart primena apie save, jos mėgsta būti lepinamos, joms reikia nuolatinės gydytojų priežiūros. Šimtu procentu sveikas nebuvau jau labai seniai...

O ir vaikai auga. Sūnui – tuoj 14, paauglystė prasidės. Dar keletas metų ir jis paliks namus, tada tikrai gailėsiuosi, kad kartu praleidome per mažai laiko. Taigi, kai viską sudedi į krūvą, tenka rinktis tai, kas tau iš tiesų svarbu.

– Ir tu renkiesi – šeimą?

– Šiuo metu man tikrai svarbiausia – šeima ir sveikata. Nežinau, kaip tą laiką išmatuoti, viduje tarsi vis dar jautiesi dvidešimties, bet kai pažiūri į vaikus, supranti, jog metai bėga labai greitai.

– Ar svarstei, ką veiktumei, jei baigtum ledo ritulininko karjerą?

– Norėčiau pamatyti tai, ko nesu matęs, svajoju nukeliauti į šalis, kuriose nesu buvęs. Neskubėdamas pavažinėčiau po Italiją, Ispaniją, Prancūziją, būtinai aplankyčiau Japoniją. Ledo ritulio tose vietose juk neteko žaisti.

– Kanadoje, netoli Monrealio, visada turėjote savo namus. Gal su šeima grįši ten?

– Tie namai – mano bazė. Kad ir kur žaisdavau, jie visada buvo, nė minties nekilo parduoti. Su šeima ten leisdavome vasaras, aš treniruodavausi, žvejodavau. Kanada – puiki, tik žiemos ten šaltos ir ilgos. Užtat turime planą visam laikui iš Naujojo Džersio persikraustyti į Floridą, netoli Majamio turime namą, brolis Audrius irgi ten netoliese gyvena. Žiemas leistume prie Atlanto vandenyno, kur visada geras oras, o vasarotume Kanadoje, kur ne taip karšta.

20-metis ledo ritulininkas tapo ketvirtuoju lietuviu, žaisiančiu šioje lygoje. Aštuonis metus iš eilės šioje Anglijoje žaidžia Darius Pliskauskas (Peterboro „Phantoms“), antrus – Arnoldas Bosas (Šefildo „Steeldogs“) ir pirmą sezoną A. Boso bendraklubiu būsiantis Donatas Kumeliauskas.

„Esu labai laimingas, galėsiantis žaisti Anglijoje. Sąlygomis esu labai patenkintas, galėsiu sportuoti ir dėl nieko daugiau nesukti galvos. Surasti klubą užsienyje pavyko pačiam. Turėjau vieną kitą pagalbininką, tačiau klubo rasti nepavyko. Tuomet ėmiausi iniciatyvos pats ir po laiško „piratams“, sulaukiau dėmesio ir kvietimo. Tikiuosi, pavyks dar labiau tobulėti“, – apie sutarties pasirašymo vingrybes pasakojo U. Čižas.

Lietuvos rinktinės puolėjas praėjusiame pasaulio čempionate, I diviziono B grupėje per 5 rungtynes pelnė 5 įvarčius, atliko 2 rezultatyvius perdavimus. Elektrėnų „Energijos“ sudėtyje, Baltarusijos aukščiausioje lygoje per 34 rungtynes pelnė 20 įvarčių ir atliko 23 rezultatyvius perdavimus.

Lietuvos čempionate U. Čižas per 26 rungtynes pelnė 36 įvarčius ir 55 rezultatyvius perdavimus.

Žinomiausio Lietuvos ledo ritulininko Dariaus Kasparaičio namuose Majamyje LNK laidos „Bus visko“ komanda lankėsi vos prieš keletą savaičių. Darius jiems atvėrė duris į savo kasdienybę bei išskirtiniame interviu atvirauja apie buvusias žmonas, ašaras, skyrybų priežastis, uždirbtus milijonus ir pasikeitusį požiūrį.

Nuoširdžiame interviu Darius prisimena akimirką, kai būdamas vaikas suprato, jog yra azartiškas, o svarbiausia – komandos žmogus. „Niekada nepamiršiu, kai per televiziją rodydavo vaikų žaidynes, rungtyniaudavo komandos. O aš turėjau savo mylimiausią, kuri pralošė. Įeina mama į kambarį, o aš verkiu. Klausia manęs – kas nutiko? Sakau mano komanda pralošė… Atsimenu tą momentą, nes visada labai norėjau laimėti ir būti geriausiu žaidėju“.

Dabar Darius gyvena nuostabų šeimyninį gyvenimą, yra geriausias tėvas ir puikus vyras. Beje, tik sukūręs trečią šeimą užsitarnavo tokius epitetus. Jis pripažįsta, kad dėl prieš tai buvusių skyrybų kaltas ne kas kitas, o tik jis pats.

„Jei nesikeisi pats, keisi žmonas kiekvienais metais. Aš galvodavau, kodėl jos visos vienodos. Iš kitų šalių, o problemos tos pačios. Ir tik dabar supratau, kad čia ne žmonų, o mano problema. Kad aš ne taip elgiausi. Bet šiandien esu labai laimingas. Man pasisekė, nes turiu savo žmoną Lizą“, - šį sekmadienį 16 val. laidoje „Bus visko“ pasakos D. Kasparaitis.

Būtent su žmona Liza Darius šiandien augina net keturis vaikus ir yra priėmęs kai kuriems vyrams tikriausiai nelabai suprantamą poziciją - jau kelerius metus vyras laiką leidžia namuose su savo vaikais. Ir sako, kad tai - geriausias sprendimas jo gyvenime.

„Mane labai daug mane išmokė vaikai, ramybės ir kantrybės. Suprantu, kodėl kartais vyrai bėga iš namų. Sunku būti namuose. Aš galvodavau, kaip lengva. Duodi moteriai pinigų, tegul būna namuose ir auklėja. Ir tik pats su jais pabuvęs supratau, ką tai reiškia. Dabar aš suprantu visas mamas“.

Pajutęs, kas yra šeimyninė laimė, pasikeitė Dariaus požiūris ir į uždirbamus pinigus. Vyras teigia iššvaistęs savo milijonus nežinia kam bei visada jautęs pareigą už visus mokėti, pirkti brangiausius daiktus ir važinėti tik su prabangiais automobiliais. O šiandien viskas kitaip.

„Nežinojau, ką reiškia pinigai. 10 ar 20 tūkstančių dolerių - koks skirtumas? Dabar suprantu, kad dešimt tūkstančių yra dideli pinigai. Sunku juos uždirbti. Sportininkai nelabai supranta, kiek normaliam žmogui kainuoja uždirbti tuos pinigus. Kaip sunkiai reikia eiti į darbą. Aš dabar daugiau gaunu kaifo iš gyvenimo nei važinėdamas prabangiomis mašinomis ar vaikščiodamas į prabangius restoranus. Vis galvodavau - kodėl aš toks nepatenkintas? Ir supratau, kad ne tame čia reikalas. Tikroji laimė - vaikai ir geri santykiai su žmona“.