Atprasti – dar pusė bėdos. Sunkiau suprasti, kad politinio korektiškumo reikės mokytis nuolatos. Jis – bekraštė visata. Vienas už kitą abstraktesnių sinonimų yra nesibaigianti galybė, tad naujų senų žodžių versijų niekada nepritrūks.

Dar neseniai viešų diskusijų objektu tapo Vilniaus universiteto paskelbtos lyčiai jautrios kalbos gairės, kuriose vyriškos gramatinės giminės „žmogų“ siūloma keisti neutralia „žmoga“. Stanfordo universitetas užsimojo dar daugiau. Jo naujausiame skaudinančių žodžių sąraše – bene ilgiausiame iš visų iki šiol parengtų kovos su neteisingu kalbos vartojimu dokumentų – siūloma atsisakyti net ir tų žodžių ir posakių, kuriais ką tik išmokome keisti tas nekorektiškas atgyvenas.

„Skirtingus žmones kalba veikia skirtingai“, – sako sąrašo autoriai, daugiausia dėmesio skyrę JAV vartojamiems potencialiai žalingiems terminams.

Potencialiai žeidžiančiais įvardyti tokie posakiai kaip „neįgaliųjų parkavimas“ (nes akcentuojama negalia), kongresmenas ir kongresmenė (pasigesta pagarbos nebinatrinės lyties tapatybės asmenims), angliškasis bobų vasaros atitikmuo „indian summer“ (liet. indėnų vasara) esą suponuoja mintį, kad indėnai visada vėluoja. Nevartotinas „baltoji knyga“ ir kiti su balta, juoda, geltona spalvomis susiję posakiai. Tad skirtinguose kontekstuose skirtingą reikšmę turintį žodžių junginį „juodoji dėžė“ siūloma keisti į „paslaptinga dėžė“, „skrydžių registratorius“. Apie paslaptingąjį kosmoso darinį – juodąją skylę kol kas neužsimenama.

Iš pagarbos Šiaurės Amerikos indėnams vaizdingą posakį „užkasti karo kirvį“ kviečia keisti neutraliu „paskelbti paliaubas, pasiekti taiką“.

Kalbant apie priklausomybes, pastarojo žodžio reikėtų vengti, nes jis trivializuoja žmonių, susiduriančių su piktnaudžiavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis problemomis, patirtį. Nevartotinas „crazy“ (liet. „beprotiškas“), nes subanalina psichikos problemų turinčių asmenų padėtį – geriau vartoti sinonimą „keliantis nuostabą“. Dėl tos pačios priežasties siūloma perkeltine prasme nevartoti žodžio „kurčias“.

Kaip galimą amžizmo apraišką žodį „žilabarzdis“ taip pat derėtų pamiršti. „Guru“ budizme ir hinduizme siejama su ypatinga pagarba, tad kasdienybėje keistinas žemiškesniais „mokytojas“, „ekspertas“. Iš pagarbos Šiaurės Amerikos indėnams vaizdingą posakį „užkasti karo kirvį“ kviečia keisti neutraliu „paskelbti paliaubas, pasiekti taiką“.

Ne „amerikietis“, bet „JAV pilietis“, ne „imigrantas“, bet „imigravęs asmuo“, ne „auka“, bet „asmuo, patyręs...“, ne „kalinys“, bet „įkalintas asmuo“, ne „prostitutė“, bet „asmuo, teikiantis sekso paslaugas“. „Klientas“ geriau nei „vartotojas“, nes pastarasis gali būti siejamas ne tik su programinės įrangos ar paslaugų vartotojimu, bet ir su piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis.

Tie, kurie vartoja anglišką lietuviško posakio „vienu šūviu du zuikius nušauti“ atitikmenį apie akmenį ir du paukščius, skatina smurtą prieš gyvūnus, sako dokumento autoriai.

Ar reikia stebėtis, kad beribėję sinonimų galaktikoje siūloma rasti neutralesnį atitikmenį ir žodžiui „afroamerikietis“, kuriuo dar taip neseniai buvome mokomi pakeisti žodį „juodaodis“, kuriuo savo ruožtu pratinomės keisti teksto pradžioje minėtą, bet neįvardytą žodelį iš n raidės? „Jungtinėse Amerikos Valstijose gimę juodaodžiai savo tapatybę gali interpretuoti kaip kitoniškumą – kodėl žodžio „afroamerikietis“ geriau atsisakyti, aiškina autoriai.

Jie pabrėžia: siūlymai – rekomendaciniai, pirmiausiai skirti interneto svetainių kūrėjams, o ne šnekamosios kalbos normintojams. Tačiau didžiausia tokių akademinių raštų problema ta, kad juose atsidūrę net ir patys keičiausiai pasiūlymai turi stebuklingą galią ilgainiui peršokti į valdžios institucijų, už lygybę kovojančių organizacijų dokumentus. Iš ten – atkakliai brautis į mūsų kasdienybę ir sukelti joje dar daugiau chaoso. Lengviausias būdas nepradingti toje juodojoje eufemizmų skylėje – griebtis laiko patikrintos, politiškai korektiškiausios tylos.

Meilybių daugiau nei keiksmų

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto (VU FF) docentas keiksmažodžių vartojimą gyvoje kalboje laiko natūraliu reiškiniu: žmonės kalba ne tik tam, kad perduotų informaciją ar paveiktų savo klausytoją, auditoriją, bet ir tam, kad išreikštų neigiamas emocijas.

Keiksmažodžiai gali būti ir kalbos šiukšlė, ir jausmų išraiška. Todėl, anot A. Smetonos, svarbu apsibrėžti, kas yra laikoma keiksmažodžiu, o kas ne. Tada viešai kalbėdami keiksmažodžius galėtume cenzūruoti, o stipresnis žodis, kuris nėra keiksmažodis, turėtų teisę gyvuoti. Aiški takoskyra svarbi ir teisininkams, nagrinėjantiems administracinius teisės pažeidimus.

Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti.

Aiškinantis, kas yra tas keiksmažodis, galima pasiklysti: į vieną vietą suplakami ir keiksmažodžiai, ir vulgarizmai, ir kiti neigiami žodžiai.

„Pavyzdžiui, „šūdas“ keiksmažodis ar ne? Lietuviui tai yra keiksmažodis, bet žemaičiui – ne. Jam tai yra normalus žodis, toks pat kaip ir šiukšlė – lietuviškai žemaitiškai ji vadinama pizena. Tuoj susirūpinsime, kodėl žmogus keikiasi, nors iš tikrųjų tai tik šiukšlės pavadinimas“, – VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ sako doc. A. Smetona.

Žodynuose paprastai stengiamasi klasifikuoti žodžius, skirstyti juos į vulgarizmus, niekinamuosius žodelius, keiksmažodžius. Vis dėlto kalbininkui toks skirstymas kelia daug abejonių. Lietuvių kalbos žodynas rašytas seniai, rašė jį skirtingi, skirtingų moralinių nuostatų autoriai.

Nors savikritiškiems lietuviams gali pasirodyti kitaip, lietuvių kalboje yra daugiau mažybinių maloninių žodžių negu keiksmažodžių. „Nesame tauta, nusteikusi keiktis“, – sako A. Smetona. Tad atsakymo, kas yra keiksmažodis, jis siūlo ieškoti tose tautose, kuriose keiksmažodžiai yra atskiras kalbos lygmuo, net laikoma turtu.

„Tai yra anglų kalba, rusų kalba ir panašios didžiosios kalbos, kurios turi šį kalbos klodą, nemažai moksliškai ištyrinėtą. Remiantis tais autoriais, galime pasakyti, kas yra keiksmažodis. Tai – nesudėtinga“ , – aiškina mokslininkas.

Šventoji keikimosi trejybė

Lietuviškuose žodynuose keiksmažodžiais vadinami žodžiai ar žodžių junginiai, kurių vartosena yra ribojama visuomenės moralės ir kurie yra skirti įžeisti, neigiamai įvertinti ar pykčiui išreikšti. Doc. A. Smetona siūlo tris konkretesnius kriterijus, kaip atskirti keiksmažodžius.

„Yra šventoji keikimosi trejybė: vyriškas lytinis organas, moteriškas lytinis organas ir sueitis. Juos vadinkite vulgariai ir tai bus keiksmažodžiai", – sako jis.

Visus šiuos dalykus galima pavadinti ir paprastai – mokslo terminais, neutralios kalbos žodžiais ar aiškinant vaikams – eufemizmais. „Tačiau yra ir bjaurių pavadinimų – savų ir skolintų. Jei susitariame, kad ši šventoji keikimosi trejybė, kiti lytiniai organai ir organizmo išskyros (pvz., myžalas, šūdas), – tai ir yra keikimosi bazė“, – sako doc. A. Smetona.

Šiuos žodžius vertėtų surašyti į atskirą knygelę ir viešai, gerbiamoje kompanijoje jų nevartoti.

Pagalba nuo skausmo

Ar, suskirsčius keiksmažodžius į tris grupes, nepasirodys, kad lietuvių kalboje keiksmažodžių beveik nėra? Anot doc. A. Smetonos, pagal šį apibrėžimą keiksmažodžių daug nėra ir kitose kalbose. Esama kelių dešimčių pagrindinių keiksmažodžių ir daug išvestinių, morfologinių, fonetinių perdirbinių. Pvz., rusiškajame „Didžiajame keiksmų žodyno“ tome visas tomas yra skirtas žodžiui „ch*i“, antras tomas – žodžiui „p***a“. Tad daug tų žodžių nėra", – sako jis.

Lietuvių vartojamų keiksmažodžių lobynas gausiai papildytas rusų kalbos keiksmais. Doc. A. Smetonos tai nestebina: kalėjimuose įsigalėjo rusų kalba, tad ir į mūsų kalbą įsiveržęs žargonas yra rusiškas. „Paradoksalu, kad dabartinė jaunoji lietuvių karta rusų kalbos net nemoka, nežino ir nesupranta, o keikiasi rusiškai“, – pastebėjo VU docentas.

Keiksmai nėra nereikalinga kalbos šiukšlė – tokie jie tampa tada, kai vartojami netinkamoje vietoje, kiekviename sakinyje, be jokio tikslo. Jei mes stipriai susižeidžiame ir nusikeikiame, keiksmas išsprūs kaip neigiamos emocijos, skausmo išraiška.

„Yra atliktas įdomus eksperimentas. Dviem žmonių grupėms buvo liepta įkišti ranką į ledinį vandenį. Laukta, kiek ištvers. Tačiau vienai grupei leido keiktis, o kitai – ne. Paaiškėjo, kad ta, kuri galėjo keiktis, ranką šaltame vandenyje išlaikė vos ne dvigubai ilgiau. Taigi keiksmažodis – puikus anestetikas, kodėl jis gali būti nereikalingas? Tik turi būti vartojamas vietoje ir laiku“, – aiškina doc. A. Smetona.

Bendra visiems sluoksniams

Mokslininkas prieštarauja įsitikinimui, esą keikiasi tik žemo išsilavinimo, nekultūringi žmonės.

Impulsas: keiksmažodžius yra pamėgę įvairių viešų akcijų rengėjai. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

„Tyrimai rodo, kad daugiausia keikiasi kraštutiniai visuomenės sluoksniai – žemiausias, kuris nesupranta, kur reikia, kur nereikia keiktis, ir inteligentijos, aukščiausias, ypač rafinuotas sluoksnis, kuris tai daro sąmoningai. Aš labiau siečiau keiksmus su kaimo ir miesto kultūra. Keiksmas greičiau yra miesto kultūros dalykas. Žemdirbys nėra žemasis sluoksnis. Proletariatas – žemasis sluoksnis. Jame atsiranda erdvė nereglamentuotam, primityviam bendravimui. Be to, ten nyksta vadinamosios kaimo moralės ribos“, – sako VU docentas.

Tačiau, pastebi mokslininkas, iki XX a. vidurio mes neturėjome lietuviškos miesto kultūros. „Dėl okupacijų, amžinųjų karų... Mes tik XX a. padarėme tai, ką kitos nacijos padarė prieš kelis šimtus metų“, – akcentavo doc. A. Smetona.

Ar reikėtų bausti žmones, ne vietoje ir ne laiku pavartojusius keiksmažodžius? „Nieko nereikėtų bausti, išskyrus atvejus, nurodytus Administracinio nusižengimo kodekse. Negali negražiai sakyti policininkui, negali keiktis renginiuose ir t. t.“, – anot kalbininko, visais kitais atvejais keiksmažodžių vartojimas atspindi asmens kultūrą.

Anglai – jūrininkų tauta, vyriški kolektyvai, yra daug keiksmažodžių. Kodėl jie iki mūsų neatėjo?

„Jei bendraujant su studentais vienas studentas vartoja keiksmažodžius, aš konstatuoju: jis yra chamas, mėšlabridis, kuris atsidūrė ne savoje vietoje“, – sako pašnekovas.

Ginklas ir magija

Pasak pašnekovo, panagrinėjus obsceninės ir stiprios neigiamos leksikos tikslus ir prasmę galima pamatyti platesnę jų reikšmę nei tik emocijų raiška.

Pavyzdžiui, pragmatinis keikimosi tikslas yra kalbinė agresija – pasiuntimas su įžeidimu arba atsisakymas su įžeidimu. Yra situacijų, kur ji yra reikalinga. „Nuo chamo, kurį sutikai degalinėje, iki karo, kuris už kelių šimtų kilometrų vyksta“, – sako doc. A. Smetona.

Mokslininkas pasakoja, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami abejingumui, dievagojimuisi išreikšti. „Jei jau dabar nemesiu rūkyti, šūdas būsiu“, – pavyzdį pateikia mokslininkas.

Be to, vartoti keiksmažodžius galime ir be pragmatinio tikslo. „Tokiu atveju dažniausiai nebūtinai vartojami keiksmažodžiai, gali būti  neigiamai konotuoti žodžiai – pejoratyvai, paprastai nukreipti ne į pašnekovą, o į save patį, todėl šiuo atveju nėra įžeidimo“, – sako doc. A. Smetona. Kai keiksmažodžiai padeda išreikšti emocijas, pvz., įsidūrus adata, užsigavus kojos pirštą, jie padeda gamintis endorfinams.

Esama tyrimų, kad keiksmažodžiams būdavo suteikiamos maginės funkcijos, tad draudimai vartoti kai kuriuos žodžius gali būti susiję su prietarais.

„Dar vienas dalykas yra pertarai (nereikalingas, kalbant nuolat pasigaunamas žodis). Kaip tas čečėnų vadas (Ramzanas Kazydorvas – red. past.) vartoja „don, don“. Arba kaip vienas mūsų prezidentas, iš kurio „Dviračio žinios“ pasišaipydavo žodeliu „vansi“. Vietoj šių pertarų galima vartoti keiksmažodžius, nuolat „blyksėti“. Tai rodo net ne žmogaus moralę, o retorikos įgūdžių nebuvimą, minties greičio ir kalbos aparato nesutapimą. Kai mintis bėga greičiau už kalbos aparatą, tuomet pradedama pildyti tas tuščias vietas visokiais nereikšmingais žodeliais“, – aiškina mokslininkas.

Doc. A. Smetona atkreipia dėmesį į tai, kad keiksmažodžiai gali būti vartojami ne kaip keiksmai, o tiesiog kaip paprasti įvardžiai. „Paduok man tą šūdelį...“ Čia ne agresija – tiesiog vartojame vietoj įvardžio. Tais 30 keiksmažodžių galima pakeisti bet kurį neutralų žodį“, – sako kalbininkas.

Keiksmažodžius taip pat dažnai pasitelkia rašytojai, žurnalistai norėdami charakterizuoti įvairius visuomenės sluoksnius. Anot mokslininko, yra tokių veikėjų, kuriems charakterizuoti reikia keiksmažodžių.

Tuos atvejus, kai verčiant žinomus rusiškus ar angliškus kūrinius vietoj keiksmažodžių rašomi daugtaškiai, sakomi „pypsiukai“ ar riebus keiksmažodis pakeičiamas neutraliu „velniu“, kalbininkas vadina vertimo broku. „Jei originalo kalba kūrinyje keikiasi, tai išvertus į mūsų kalbą irgi turėtų būti vartojamas keiksmažodis. Koks jis bus, vertėjo reikalas nuspręsti“, – mano doc. A. Smetona.

Kada drausti ir bausti?

Kaip elgtis su tais keiksmažodžiais? Anot VU dėstytojo, draudžiama ten, kur nurodyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse ar kituose įstatymuose.

Kad būtų išvengta teisinių nesusipratimų, mokslininkas ragina padaryti aiškų tikrų keiksmažodžių, kurių viešojoje kalboje neturėtų būti, sąrašą – ši misija turėtų būti pavesta mokslininkams. Kalbėjimas privačioje aplinkoje neturėtų būti niekaip teisiškai reglamentuojamas.

Vaikas su pirmais keiksmažodžiais dažniausiai susiduria mokykloje arba jau net ir darželyje, kai patenka į viešojo bendravimo erdvę. Tačiau į šią aplinką kalbą vaikai irgi atsineša iš šeimų, kurios turi skirtingas tradicijas ir kalbines patirtis. Vienose šeimose kūno dalys vadinamos išgalvotais ar mažybiniais maloniniais žodžiais, o kitose – įvardijamos oficialiais ar net necenzūriniais žodžiais. Todėl, doc. A. Smetonos manymu, jau iki mokyklos kai ką vaikui pasakyti verta, kad jis nebūtų priblokštas ir traumuotas psichologiškai.

„Kai kurių šių žodžių įvardijimas reikalingas ir mokymo tikslais mokykloje. 4–5 klasėse, kai prasideda lytinis ugdymas, vaikas šalia vaikiškų pavadinimų susipažįsta su moksliniais tų pačių kūno dalių, procesų ir veiksmų pavadinimais. Žvelgiant adekvačiai, per leksikos pamokas galima būtų irgi pasakyti, kad egzistuoja ir kitokios leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima“, – sako mokslininkas.

Ar reikėtų edukuoti jaunimą, aiškinti, kurie keiksmažodžiai yra labiau vartotini, kurie – ne? „Gyvenimas yra įvairus. Kai per leksikos pamokas aiškinama, kad „fortkė“ yra nevartotina, geriau „orlaidė“, galima pasakyti (ir apie keiksmažodžius – red. past.). Jei mokytojas adekvatus, jis turėtų pasakyti, kad yra ir toks leksikos klodas ir kad dalis tos leksikos yra svetima", – mano doc. A. Smetona.

Jis pritaria minčiai, kad karo Ukrainoje kontekste derėtų atsisakyti ir rusiškų keiksmažodžių. Anot jo, užaugo karta, kuri laisvai kalba angliškai, bet, net nemokėdama rusiškai, vis tiek vartoja rusiškus keiksmažodžius. „Keista, kad neperima angliškų keiksmažodžių. Juk anglai – jūrininkų tauta, vyriški kolektyvai, yra daug keiksmažodžių. Kodėl jie iki mūsų neatėjo? Gal tėvai, seneliai perduoda vaikams, anūkams rusiškus“, – juokiasi mokslininkas.

Dilema: apsisukti ar apsišikti?

Buvęs Klaipėdos vicemeras, publicistas ir psichologijos daktaras V.Čepas priminė per Velykas regėtą užrašą automagistralėje prie Vilniaus, kai įsigaliojo valdžios draudimas išvykti iš miestų ilgąjį savaitgalį.

"Apsisikite ir namo! Ramių Velykų", – švieslentėje virš automagistralės perskaitytą užrašą citavo V.Čepas.

"Štai ir matyti, iki kokio lygio mes nusiritome. Aš jau nekalbu apie tai, kad lietuviškomis raidėmis šiais laikais niekas neberašo. Viešoje erdvėje naudojama "gramatika" normalų žmogų verčia raudonuoti. Šiais laikais iš viso niekas rašyti nemoka. Tai, ką matau televizijoje, skaitau portaluose ir girdžiu radijo laidose – man yra gyvas nervas. Į kalbą skverbiasi baisios svetimybės, o tuo ypač piktnaudžiauja komercinės televizijos. Ekranus užkariauja jaunos mergiotės ir įdegę vyrukai, neturintys jokio kalbos jausmo, su ypač skurdžiu ir primityviu žodynu. Pajutę, jog nebeturi ką pasakyti, jie eteryje kartoja tik du žodžius – "wow" ir "okey". Jaunimas pirma turėtų paskaityti žodyną, nes angliškam žodžiui "wow", kuris reiškia nuostabą, lietuvių kalbos žodyne yra dešimtys pakaitalų", – pastebėjo V.Čepas.

Familiarumas: tokias SMS žinutes klientams siuntinėjanti įmonė "Omniva LT" įsitikinusi, jog klientų tujinimas tėra tik draugiškesnis bendravimo tonas. (Skaitytojo nuotr.)

Ne skaito, o "skrolina"

V.Čepo vertinimu, visuomenės raštingumo lygį puikiai atspindi tautos išrinktųjų raštingumo lygis.

"Seimo pirmininkas vis dar vartoja "kad" su bendratimi, o Seimo pirmininko pavaduotoja klausia, ar kas nors posėdžio metu turi ne "kláusimų", o "klausimų". Iš tribūnų girdisi "šiandien dienai", o ne "šiandien", "iki šios dienos", "dabar", – valdžios atstovų klaidas vardijo rašytojas.

Stulbino ir ankstesnės aukščiausios Lietuvos valdžios viešai daromos kalbos klaidos. Vienu metu šaliai vadovavo prezidentė, premjeras ir Seimo pirmininkė, kurie neskyrė dviejų visiškai skirtingų žodžių – "senai" ir "seniai".

V.Čepas pastebėjo dar vieną dalyką: šiais laikais niekas nebeskaito, o "skrolina", "laikina" ir "šierina".

"Žodynas turtėja tik skaitant. O skaityti reikia to vertus tekstus. Dabar telefonuose kokybiško teksto nerasi, feisbukuose liejasi visiškas neraštingumas. Kai žmogus mato televizijoje, girdi radijo laidose ir skaito feisbuke tik menko turinio tekstus be lietuviškos rašybos, su gramatinėmis klaidomis, jam tai tampa norma", – apie tautos raštingumą kalbėjo V.Čepas.

Tradicijos: ir praėjusį savaitgalį žiūrovus stulbino gramatinės klaidos televizijos eteryje. Į akis krenta ir tai, kad, kaip Rusijoje, pavardės rašomos be vardo pirmosios raidės. (Skaitytojos nuotr.)

Įsiutino tujinimai

Neraštingumas skverbiasi ir į verslą. Verslininkai į klientus be jokių skrupulų kreipiasi antruoju asmeniu (tujina) ir dar aiškina, jog tai yra normalu.

Per karantiną daugybė žmonių pirkinius siunčiasi internetu.

Vieną klaipėdietį pribloškė vienos didžiausių Lietuvoje siuntų tarnybos požiūris į klientus.

"Labas! Gavai ... siunta i (...) pastomatas. Atsiimk su kodu (...). Tavo dziaugsma saugosime iki 2020.04... Atsiimk siunta per 3h ir iskart dalyvauk akcijoje kasdien pasirinktam filmui laimeti. Daugiau omniva.lt", – rašoma trumpojoje žinutėje.

Tekstą su gramatinėmis klaidomis, be lietuviškų raidžių gavęs klaipėdietis liko nustėręs dėl žinomos įmonės pranešimo.

"Jei aš parduotuvėje kasininkę "ištujinčiau", veikiausiai sulaukčiau pastabų dėl savo elgesio. Šalyje veikia daugybė kitų siuntų ar internetu prekiaujančių įmonių, bet niekur nemačiau tokio kreipimosi į klientą. Kažin ar įmonės vadovas į verslo partnerius ar atėjęs į banką paskolos taip pat visus tujina?" – stebėjosi klaipėdietis.

Man tai tikrai kliūva, nes matau, kaip kasdien yra prievartaujama lietuvių kalba.

Kitas dienraščio skaitytojas redakcijai atsiųstame laiške taip pat minėjo šios bendrovės SMS pranešimą.

"Kas čia dabar? Jeigu čia toks humoro jausmas, tai kokio kolūkio fermoje jis sugalvotas? Ir kodėl tekste nėra lietuviškų raidžių ir jis yra su klaidomis? Kodėl, pagaliau, į mokantį pinigus klientą kreipiamasi nemandagiai – antruoju asmeniu? Ir kokį čia mano "džiaugsmą" saugosite, familiarūs ponai iš "Omniva"?" – piktinosi vyras.

Jis taip pat pastebėjo, kad itin dažnai nemokšiškai vartojamas prielinksnis "su".

"Atsiimti siuntinį galima ne "su kodu", o "įvedus kodą". Su Petru galima tik eiti alaus gerti", – sakė vyras.

Familiarumas – prekės ženklas?

Įmonės "Omniva LT" generalinis direktorius Simonas Bielskis tikino nematantis nieko blogo savo bendrovės tekstuose ir aiškino, jog jie specialiai ir buvo sukurti būtent tokie.

"Vertiname visus savo klientus – žiūrime į juos kaip į draugus ir partnerius. Vertiname jų visų pasitikėjimą mumis, kad pristatytume kiekvieno siuntas jam ar jo artimiesiems. Todėl visos organizacijos mastu prieš porą mėnesių priėmėme sprendimą būti itin draugiški ir savo prekės ženklo bendravimo toną taip pat paversti kiek neformaliu. Apgailestaujame, jeigu tai kažką iš mūsų klientų bent menkiausiai įskaudino, tikrai tokio tikslo neturėjome", – tikino S.Bielskis.

Vytautas Čepas / Redakcijos archyvo nuotr.

Įmonės vadovas aiškino, kad klientams lietuviškomis raidėmis niekas net nežada rašyti.

"Kaip ir visos kitos siuntų bendrovės, taip pat stengiamės laikytis visų Lietuvos Respublikoje galiojančių lietuvių kalbos rašybos taisyklių, kurias leidžia atitikti naudojamas techninis sprendimas automatinėms žinutėms generuoti", – paaiškino įmonės "Omniva LT" vadovas.

Paklaustas, ar įmonės vadovybė taip pat tujina verslo partnerius, S.Bielskis leido suprasti, jog taip.

"Mūsų bendrovėje dirba įvairaus amžiaus žmonės, kuriuos vertiname pagal jų kompetencijas, bet ne amžių. Įmonės vadovybė taip pat palaiko labiau neformalų bendravimo toną su klientais ir verslo partneriais", – tikino S.Bielskis.

Veikėjai mėšlinais batais

Psichologas V.Čepas nesistebi, kad jauno amžiaus žmonės tujina visus aplinkinius.

"Chamai braunasi visur. Tai yra elementarios kultūros ir pagarbos žmogui neturėjimas. O kalčiausi yra tie, kurie turėtų prižiūrėti, kaip viešoje erdvėje yra laikomasi lietuvių kalbos taisyklių. Vieniems nėra skirtumo – "tu" ar "jūs". Kitiems tas pats ar "krautuvė", "parduotuvė", ar "shopas". Einu per Klaipėdą ir matau vien "barberius". Kas tas "barber"? Barzdų skutyklos ir kirpyklos turi vadintis tuo vardu, kuo yra, bet ne "barberiais". Visi mano, jog tokius veikėjus tai daro originalesniais. O iš tiesų tokie veikėjai – mėšlinais batais, o vaidina, jog fraku pasipuošę. Man tai tikrai kliūva, nes matau, kaip kasdien yra prievartaujama lietuvių kalba", – pastebėjo V.Čepas.

Buvęs Klaipėdos vicemeras V.Čepas prisiminė kitą pavyzdį, matytą uostamiestyje.

"Prieš kokį dešimtmetį teritorija prie Dangės upės buvo pavadinta "Riversaido" vardu. Sudėliokime sakinį – buvau "Stundlende", užėjau į "restorante", suvalgiau "burgerį" ir važiuoju namo į "Riversaidą". Man labai liūdna, nes savo kalbos niekinimas būdingas tik mužikui", – pasakojo V.Čepas.

Dvejus metus neįleido į Seimą

Kitas klaipėdietis, žurnalistas ir dėstytojas Henrikas Vaitiekūnas taip pat dažnokai feisbuke dalijasi pastabomis apie skurdžią kalbą viešoje erdvėje.

Paklaustas apie siuntų tarnybos žinučių turinį, H.Vaitiekūnas svarstė, kad veikiausiai verslo kompaniją kas nors pakonsultavo, gerokai prašaudamas pro šalį.

Požiūris: žurnalistas H.Vaitiekūnas įsitikinęs, jog kalbos kultūra turinčioje rūpintis įstaigoje šeimininkauja šarlatanai. (Redakcijos archyvo nuotr.)

"Šiais laikais visi – beraščiai. Raštingų yra labai mažai. O dažniausiai vieni beraščiai ima pavyzdį ir mokosi iš kitų beraščių. Pavyzdžiui, jauna žurnalistė užduoda klausimą ministrui. Sulaukusi ministro atsakymo, žurnalistė įsitikinusi, jog ministras neklysta, nes jis juk ministras. Bėda ta, jog, va, tokie žmonės ir mokosi, mėgdžioja tuos, kurie tikrai neturi kuo pasigirti ir tikrai nėra tie, kuriuos vertėtų mėgdžioti", – pastebėjo H.Vaitiekūnas.

Savitu humoro jausmu garsėjantis H.Vaitiekūnas prisiminė prieš 15 metų nutikusį įvykį.

"Kartu su Vilniaus Baltupių mokyklos direktoriumi surengiau akciją. Nuėjome į Seimą ir paprašėme Seimo narių parašyti diktantą. Jie labai noriai rašė, juokavo ir krykštavo. Po to, kai mes ištaisėme jų klaidas, manęs dvejus metus neįleido į Seimą, sakė, nėra čia ko iš jų tyčiotis", – prisiminė H.Vaitiekūnas.

Karantino metu visų rūšių bendravimui persikėlus į socialinius tinklus, H.Vaitiekūnas atskleidė, kaip iš savo paskyros atsijoja tuos, su kuriais nenorėtų toliau bendrauti.

"Jei matau, jog viename sakinyje žmogus padaro penkias klaidas, aš jį iš karto ištrinu ir užblokuoju. Šiais laikais net tarp lietuvių kalbos mokytojų yra tokių, kurie tvirtina, jog kalba vystosi, keičiasi ir reikia bendrauti tuo žargonu, kuriuo kalba jaunimas. Aš neturiu ką pasakyti į tai. Mano galva, Valstybinė lietuvių kalbos komisija atiteko į šarlatanų rankas. Man rankos nusviro", – sakė H.Vaitiekūnas.

Jis lietuvių kalbą sutapatino su apsaugine kauke.

"Kiek žmonių vaikšto pasmakriuose pasikabinę kaukes ir net nežino, kaip jas taisyklingai dėvėti. Taip ir dėl lietuvių kalbos. Kalbą reikia vartoti teisingai ir neperlenkti lazdos", – akcentavo H.Vaitiekūnas.

– Kas yra makaronizmas ir kodėl jis taip keistai vadinamas?

– Makaronizmas – skolinys, paimamas, perkeliamas į mūsų kalbą ir vartojamas jo nepakeičiant, neadaptuojant. Man regis, istoriškai makaronizmais vadinosi italų vulgariosios kalbos žodžiai, patekę į lotynų kalbą. Lotynų kalba visada buvo laikoma išpuoselėta, aukštąja kalba, bet štai prancūzai, italai ar kiti ėmė ir įterpė savo žodį.

– Kuo makaronizmai skiriasi nuo tarptautinių žodžių?

– Sakyčiau, kad labai nesiskiria. Dažniausiai tarptautinius žodžius traktuojame kaip vartojamus visame pasaulyje ar bent jau daugelyje vietų. Pavyzdžiui, žodis „sakura“ – japoniškas, vartojamas visame pasaulyje. Lygiai taip pat ir „tabu“ – maorių kalbos žodis.

Makaronizmas gali būti žodis, perkeliamas iš vienos kalbos į kitą, kai kontaktai yra tik tarp dviejų šalių, žodis po pasaulį nepaplitęs. Tačiau šiaip makaronizmas yra emociškai konotuotas. Galima sakyti, kad tai tiesiog skolinys.

– Kokią funkciją makaronizmas ar skolinys atlieka mūsų kalboje?

– Sakyčiau, čia yra du dalykai. Požiūris gali priklausyti nuo mūsų kalbos ideologijos. Jei manome, kad kalba yra tiesiog komunikacijos priemonė, vertinsime vienaip. Jei sakysime, kad kalba – vertybė, tapatybės dalis ir pan., požiūris gali būti visiškai kitoks.

Jei žiūrime į kalbą kaip į komunikacijos priemonę, skoliniai yra nieko blogo. Turime begalę įvairių skolinių, tarp jų ir senųjų – stiklas, vynas. Jie niekam nekliūva. Vėlesni skoliniai, tarp kurių daugybė ligų pavadinimų, taip pat neužkliuvo. Žodis „kompiuteris“ irgi neužkliuvo. Tai visiškai normalus, įprastas dalykas.

Visą laiką, per visų kalbų istoriją vyko tai, kas susiję su kalbų ir kultūrų komunikacija, technologiniais mainais. Prieš kokius keturis tūkstančius metų į šią teritoriją atjojo mūsų protėviai arijai – indoeuropiečiai.

Atjojo, matyt, arkliais. Jie žinojo, kas yra ratas, atsigabeno gausybę žemės ūkio padargų. Čia jau gyveno finai, kurie buvo rinkėjai, nieko neturėjo, buvo varguoliai. Koks nors stiprus mūsų protėvis indoeuropietis, pasičiupęs dabartinio esto protėvį, sudavė jam nestipriai su kirvio pentimi kaktą ir pasakė – tai yra kirvis, supranti, kirvis, imk ir neškis tą daiktą. Ką daro esto ir suomio protėvis? Jis ima tą daiktą į rankas ir sako – kirvis, kirvis. Kaip dabar suomiškai kirvis? Kirves. Tas pats žodis išlikęs kelis tūkstančius metų.

Prieš 25 metus atvyko amerikiečiai. Padavė daiktą, kurį vadino „Apple“, sako – kompiuteris, kompiuteris. Mes paėmėme jį į rankas ir sakome – kompiuteris, kompiuteris. Ir štai žodis „kompiuteris“ atėjo į mūsų kalbą. Vokiečiai šio žodžio nesako, o mes sakome. Kartais skoliniai yra sunkiai pakeičiami. Lietuviai linkę dalį svetimžodžių keisti savais žodžiais. Islandai tai daro gana nuožmiai – keičia viską, ką gali. Galbūt jie gali sau tai leisti. Galiausiai, tokia jų kalbos politika.

Yra žodžių, kurie prigijo, kuriems neturime pakaitalo. Pavyzdžiui, kam varyti lauk žodį „dyzelis“? Tebūnie. Prigijo ir žodis „bestseleris“. Yra žodžių, kurie emociniu požiūriu neturi atitikmens, pavyzdžiui, sąvoka „super“. Kuo galime tą „super“ pakeisti? Galima keisti į „ypatingai“, bet tai neturi tokios emocinės galios, kaip „super“. Tad ir vartokime pastarąjį, jokios problemos čia nėra.

Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tapatybės dalis. Žmonės kaišioja įvairius užsienietiškus žodžius į savo kalbą ne tik dėl to, kad nežino, kaip tai pasakyti lietuviškai. Įvairios mūsų visuomenės grupės, būdamos kultūros visuomenės dalimi, nori turėti savo specifiką, savastį, tapatybę.

Jei jaunimas nori būti kitoks, vartoja kitokius žodžius. Taip buvo visada. Sovietiniais laikais kaišiodavome į kalbą rusiškus žodelius, kaip pasiutę keikdavomės rusiškai. Kaip jaunimas nori išsiskirti drabužiais, taip ir kalba, tai visiškai suprantamas dalykas. Yra tokie lindihopo šokėjai, galbūt jie turi savo kalbą. Yra kovos menų sporto šakos ušu, karatė... Ten vėl įterpiami specifiniai žodžiai.

Jei pasiimame kitos kalbos žodį, kalba turi tą žodį suvirškinti, žodis turi tapti mūsų kalbos dalimi. Tai nenutinka iš karto, tam reikia laiko. Labai gerai prisimenu vieną dalyką. 1988 m. į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą atvežė pirmąjį Lietuvoje „Apple“ kompiuterį. Jį vos ne pirmą visoje Tarybų Sąjungoje dovanojo Amerikos lietuvis Aleksandras Pakalniškis.

A. Pakalniškis su kompiuteriu atvežė ir daug naujų žodžių. Daiktas, kuris spausdina, iki tol buvo „printeris“, o A. Pakalniškis visą laiką sakė – tai spaustuvėlė. Tačiau šis žodis neprilipo, nors mes visi aplinkui filologai ir, sakytume, kad spaustuvėlė yra gerai.

Apie dėžutę su klavišais, kuri laidu prijungta prie klaviatūros, A. Pakalniškis sakė „pelė“. Mes taip pat sakėme „pelė“. Tačiau tuo metu užsukau į Matematikos institutą, kuriame dirbo mano bičiulis. Ten jau buvo kažkokie IBM kompiuteriai, tuo metu prastesni nei „Apple“. Taigi jie vartojo ne žodį „pelė“, o „mauzeris“. Dabar Mauzeris – tik Sūrskis ir Mauzeris. Žodis „pelė“ per vieną dieną neprigijo, reikėjo kelerių metų, kad pradėtume žodį vartoti patogiai.

Gali būti taip, kad ir jaunimo žodžiai, ir profesinis žargonas turi suleisti šaknis į mūsų kalbą. Turime apsiprasti, apsitrinti su tuo žodžiu. Manau, kad visi tie svetimžodžiai, nepriimtini kalbininkams, Kalbos komisijai ar kitiems autoritetams, nėra blogis ir nekenkia lietuvių kalbai. Leksika apskritai negriauna kalbos.

Kalbą ardo kitos sintaksės perėmimas, fonetika, tokių pokyčių mes turime. Tačiau leksiką kalbą ardo labai menkai. Dėl to neverta baimintis. Be to, gal reikia manyti, kad tai, kas ateina iš kitų kalbų, visų pirma yra dovana. Tačiau, imant žodžius iš kitų kalbų, reikia jausti saiką. Jokie ekspertai nepasakys, kur ta riba. Manau, turi būti kalbos jausmas.

– Skolinių ir makaronizmų vartojimas – tarsi būdas vienai grupei atsiskirti nuo kitos. Man į galvą ateina mūsų emigrantai, kurie pabūna, pavyzdžiui, Londone, padirba ir pradeda vartoti tokius žodžius kaip „Londė“, „menedžeris“, „teamlyderis“ ir kt. Tokie žodžiai sukelia priešiškumą. Ar mes nepriimame jų kalbos, ar jų kultūros?

– Galbūt toks mūsų požiūris, atmetimo reakcija. Man, kaip filologui, kalbos požiūriu emigrantai yra džiūstanti šaka. Jų vaikai lietuviškai kalbės mažai, anūkai praktiškai nekalbės. Jie mums įdomūs, mes dabar aprašome, kaip jie tą kalbą iškreipia, išdarko. Toks požiūris gali būti, jis profesionalus.

Tačiau palyginkime dabartinius emigrantus ir senąją emigraciją, kuri buvo priversta iš Lietuvos bėgti daugiausia į JAV ir Pietų Ameriką. Jų kalba puiki. Mes galime mokytis iš jų gražios kalbos. Tai yra socialinio statuso dalykas. Dabartiniai emigrantai yra aukso trupinio ir gličios sriubos šaukšto emigrantai. Dauguma jų yra vargo emigrantai, žemesnio socialinio sluoksnio.

Nuo senų laikų žinoma, kad reikia kalbėti pono kalba. Lietuvis baudžiauninkas žinojo, kad reikia laužyti liežuvį lenkiškai, nes tai yra ponų kalba. Dabar ponų kalba mums yra anglų kalba. Ir tai baudžiauninko sindromas. Anglų kalbos statusas yra aukštesnis, todėl žmogus mano, kad jei vis kaišios angliškus žodžius (kurie dažnai visiškai nereikalingi), neva jo socialinis statusas bus aukštesnis.

Tai atrodo komiškai, dažniausiai taip nėra. Socialinio statuso atotrūkis būdingas ne tik lietuvių ir anglų kalbų santykiui, bet ir Lietuvoje, tarp dialektų. Jaunimo kalbinių įpročių tyrimai yra parodę, kad Vilniaus tarmė – tarsi kietesnis kalbėjimas. Jei jaunimo būryje vienas, kuris kalba kaip vilnietis, tai „kietas reikalas“, tarsi aukštesnis socialinis statusas.

– Ar neoficialioje, šnekamojoje kalboje vartojate makaronizmus?

– Žinoma, vartoju. Taip pat ir darbe. Namuose, kai katė pradeda rodyti kaprizus, elgtis kaip tikra grynakraujė anglų trumpaplaukė, sakome, kad ji elgiasi kaip „truecat`as“. Vartojame tokius makaronizmus, jų yra ir daugiau.

Kartais būna ir šeimos vidaus kalbos kodas – net ne makaronizmai, ne skoliniai, o lietuviški žodžiai. Tai labai ypatinga. Taip išreiškiame specifinius dalykus, kuriuos suprantame tik mes ar mažas mūsų ratas. Nemanau, kad tai kalbą griaunantys dalykai. Tikrai nemanau, kad tai yra blogis.