Ieškoti atsakymų leidomės į Kauno valstybinio lėlių teatro dirbtuves, kuriose sutikome daugiau nei 20 metų teatre dirbantį dailininką Sergejų Bocullo ir visiškai naujai dirbtuves įrengusį prieš dvejus metus į teatro kolektyvą įsiliejusį konstruktorių Audrių Bartninką, pasidalijusius įdomybių kupina lėlių gamybos patirtimi.

3D spausdintuvo galybė

Įžengus į po teatro rekonstrukcijos šiuolaikiškai įrengtas dirbtuves dėmesį patraukia keistų instrumentų gausa. Kai kurie jų atrodo it dantų grąžtai odontologo kabinete, tad sukelia ne pačių maloniausių asociacijų. Konstruktorius patikslina: tai drožinėjimo įrankiai, leidžiantys sukurti smulkiausias detales, suteikiančias lėlėms tikroviškumo.

Nors dirbtuvės gana nedidelės, stebina kūrybiškai suplanuota erdvė, kur kiekvienas įrankis turi savo vietą. Visi instrumentai išdėlioti keliais aukštais prie sienų įrengtose lentynose ir staluose aplink patalpos centre stovintį didelį stalą, kurį galima reguliuoti – pakelti ar nuleisti.

Prie skirtingų detalių reikia dirbti skirtingomis technologijomis, tad ši funkcija leidžia tai daryti fiziškai patogiai, prisitaikant prie kiekvienos situacijos. Stalą galima nuleisti ir iki vaikų ūgio, kai vyksta edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai supažindinami su lėlininkystės istorija ir lėlių gamyba.

Čia konstruojamos lėlės, dekoracijos ir butaforija. Netoliese įrengtos staliaus dirbtuvės ir kitos patalpos, kuriose siuvama, dažoma. Tačiau, prieš patekdami į jas, lėlių kūnai gimsta čia iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt., priklausomai, kokia tai lėlė – žmogus, gyvūnas ar objektas. Pagrindinės medžiagos – įvairi mediena, fanera, plastikas, porolonas, polistirenas. Procesas toks: dailininkai atsineša lėlių, dekoracijų, butaforijos eskizus ir kartu su konstruktoriumi sprendžia, kaip tai bus gaminama – senaisiais metodais ar jų maketai bus kuriami kompiuterinėmis programomis ir atspausdinami 3D spausdintuvu ar išpjaustomi frezavimo staklėmis.

„Tūrinėms lėlėms patys pasigaminome specialias stakles. Jose yra rėmelis, į kurį reikia įspausti medžiagos (plastiko ar kitokios, kurią galima kaitinti), įkaitinti ir kelti ant specialaus pado, prie kurio prijungtas siurblys. Taip vakuuminiu būdu suformuojamos tūrinės dalys. Dažnai naudojame juodos spalvos medžiagą „EVA Foam“, kuri  populiari Holivude gaminant įvairius šarvus. Ją lengva pjaustyti, šlifuoti“, – rodydamas žmogaus ūgio juodą plastikinį manekeną pasakojo A.Bartninkas.

Chirurgija: lėlių kūnai randasi iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Lėlių kūnų gamyba – tik vienas galutinio rezultato etapų. Paskui lėlės  rengiamos, joms yra pritaikomi valdymo mechanizmai. Apskaičiuojama, ar bus patogu jas transportuoti. Įsitikinama, ar tikrai būtent toks lėlės modelis pasiteisins – kartais, pagamintą lėlę perdavus į aktorių rankas, šios sugrįžta atgal į dirbtuves, mat reikia kažką pakeisti.

Sudėtingesnėms lėlėms išsibandyti pradžioje tenka pasigaminti mažus maketus. Gamybos laikotarpis priklauso nuo lėlės sudėtingumo, tačiau paprastai vieno spektaklio lėlėms pagaminti užtrunkama iki dviejų trijų mėnesių.

Senieji metodai

Techninė įranga leidžia atkurti ir senas lėles, susidėvėjusias ar išlikusias tik brėžiniuose. Taip neseniai buvo atkurta profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“, pristatyta teatre vykusio tarptautinio lėlių festivalio metu. Originali marionetė 1937 m. buvo pagaminta iš medžio ir papjė mašė – ant iš molio pagamintos formos klijuojamas popierius, vėliau molis pašalinamas ir lieka lėlė.

Paklausus, iš ko dar, be minėtų medžiagų, anksčiau buvo gaminamos lėlės, dailininkas S.Bocullo įvardija rudos spalvos jūrinį putplastį, kuris šiandien jau nebegaminamas: „Tai labai kieta ir tanki medžiaga, kuri netrupa, laikui bėgant nepakinta ir atrodo kaip medis. Dabartinis kietas polistirenas vis vien minkštas kaip plastikas, o šis jūrinis – rupus, gerai šveičiasi, jį gali ne tik skaptuoti, bet ir apdirbti naudodamas šlifavimo priemones. Net medis yra minkštesnis nei ši medžiaga, pavyzdžiui, liepa.“

Vilmanto Raupelio nuotr.

Anksčiau lėlės gamintos rankomis. Pirmiausia būdavo piešiami eskizai, tuomet parenkama medžiaga ir iš jos formuojama lėlė; neretai kai kurie kūrybiniai sprendimai gimdavo darbo metu. Dailininkas prisipažįsta, kad šiandien jam kartais norėtųsi ilgesnio šio kūrybinio proceso, kad lėlę būtų galima labiau išjausti, išanalizuoti.

„Kartais trūksta laiko, kad galėčiau sumodeliuoti lėlę pats, nes reikia viską daryti greičiau, o ir daug ką atlieka naujosios technologijos. Iš kitos pusės, pradėjus jas naudoti atsivėrė daug naujų galimybių. Dirbti teatre pradėjau 2000-aisiais, kai buvo dirbama dar tradiciniais būdais, buvo tam tikros technologijos, kurias buvome įvaldę, jas tobulinome, bet nebuvo proveržio. Dabar daug kas pasikeitę ir keičiasi toliau, tad ir pačiam reikia prisitaikyti ir daug ko išmokti“, – patirtimi dalijosi S.Bocullo.

Yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti.

Konstruktorius A.Bartninkas pritarė, kad šiandien lėles gaminti yra kur kas įdomiau, nes nėra rutinos, nebijoma eksperimentuoti, tačiau reikia įdėti ir nemažai pastangų norint tobulėti. Tad nereikėtų manyti, kad gaminti lėles šiuolaikiškomis technologijomis yra lengvas ir greitas darbas. Kartais tai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas nei lėlę gaminti kaltu.

„Yra posakis „devyni amatai, dešimtas badas“. Pradėjęs dirbti teatre, supratau, kad yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti. Iki darbo teatre buvau profesionalus odininkas. Mokausi ir kitų amatų – medžio drožimo, virinimo technologijos, domiuosi technine, programine įrangomis, 3D modeliavimu ir kt. Turi į daug ką įsigilinti. Manau, neužteks laiko viskam išmokti iki senatvės“, – juokiasi meistras.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Sukurti aktoriaus antrininką

Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius.

Skirtingų kartų lėlininkai ne prieštarauja, o papildo vienas kitą ir turi bendrų svajonių, kokias lėles norėtųsi kurti jiems patiems. Sudėtingiausios tos lėlės, kurios turi daugiau valdymo mechanizmų. Jiems ir norėtųsi sukurti būtent tokią, kuri būtų kuo gyvesnė: judintų ne tik kojas, rankas, galvą, bet ir akis, burną. Šiandien lėlių formas keičia besikeičiantis lėlių teatras – scenoje dažnai vaidyba lėlėmis jungiama su vadinamuoju gyvu planu.

„Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius. Paprastai tokią lėlę valdo du ar trys aktoriai, nes neužtenka rankų funkcijoms užtikrinti. Daugelis lėlių teatre dirbančių režisierių apsiriboja senąja praktika ir per mažai galvoja apie naujas galimybes. Dažnai tenka susidurti su tuo, kad statomame spektaklyje dominuoja aktorių saviraiška, o lėlės atlieka pagalbinę funkciją, it žaislai. Norėtųsi tokio lėlių teatro, kuriame lėlė būtų kuo gyvesnė ir per ją būtų perteikiamos idėjos“, – pasakojo dailininkas.

Meistrai svajoja ir apie tokias lėles, kurios scenoje veiktų pačios, be aktorių. Panašiai kaip nuotoliniu būdu valdomi dronai. Kad personažas neturėtų aktoriaus šleifo – jo balso, savybių, būtų pats sau ir įtaigus. Juokaudami garsiai pasvarsto, kad ateityje galbūt ir pavyks sukurti tokių lėlių, nes žada ir toliau plėsti dirbtuves – kūrybinių eksperimentų laboratoriją.

Ir pomėgis, ir uždarbis

Tiesa, savo kurtų papuošalų D.Rukšėnienė nenešioja. Kauno dailės gimnazijos mokytoja teisinasi, kad daug laiko praleidžia su mokiniais dirbtuvėse, tad mieliau renkasi patogią nei puošnią aprangą.

Šį pomėgį ir papildomų pajamų suteikiantį šaltinį Dovilė atrado prieš penkerius metus. Kas paskatino? "Veikiau, privertė, – juokiasi malonaus balso mokytoja, primenanti, kad švietimo darbuotojų atlyginimai jau seniai kelia šypsenas. – Teko sugalvoti, kaip prie kuklios pedagogo algos pridėti vieną kitą papildomą skaičiuką..."

Tiesa, menininkės karjerą Dovilei pranašavo dar vaikystėje. Kūrybinga mergaitė išėjo visą tradicinį dailės ugdymą: iš pradžių mokėsi Kauno dailės gimnazijoje (joje mokytojauja jau 25-us metus), paskui baigė Vilniaus dailės akademiją. Kaip pati sako, visą tą mokslų laiką rankos krutėjo, o galva rezgė planus – kaip čia, ką čia, kur čia...

Už kūrybiškumą Dovilė sakosi esanti dėkinga savo pirmiesiems mokytojams šviesuoliams – tapytojams Arūnui Vaitkūnui, Algirdui Lukštui ir kitiems.

Karantino metu supratau, kad labai mėgstu savo darbą, be įprastos kūrybinės ir draugiškos mokyklos atmosferos kažin, ar ištverčiau. Juk mokiniai irgi yra mano įkvėpėjai.

"Mokykliniais metais nebuvau maištautoja, kaip žmonės turbūt linkę įsivaizduoti meniokus, – į tolimus laikus nuskrieja prisiminimais Dovilė, šiais metais švęsianti 50-metį. – Užtai sijonus iki pat žemės siūdinausi, kaip ir visos kitos to meto Dailės gimnazijos merginos."

Nė dienos be kūrybos

Pasak Dovilės, su mokytojo profesija joks menininkas savęs netapatina. Todėl ir ji, atsidūrusi mokykloje, visuomet ieškojo papildomų saviraiškos būdų. Ir grafikos darbus darė, ir įvairias tekstilės technikas išbandė, ir parodose dalyvavo, kol galų gale pamatė – jei atsiduoda menams, tai vaikams nebelieka laiko, dėmesio, jėgų...

Pristabdžiusi save su menais ir paauginusi vaikus (Dovilės sūnūs Arnas ir Mantas – jau suaugę, gyvena atskirai), be kūrybinių iššūkių ilgai neištvėrė. Vėl stačia galva puolė į parodas. Deja, pajuto, kad dvasinį pasitenkinimą iš jų gauna, o štai finansinio – nelabai. Jau buvo gimusi ir pagrandukė Liepa.

"Praėjusį šeštadienį kaip tik šventėme jos vienuoliktąjį gimtadienį", – dalijasi džiaugsmu trijų vaikų mama, tuomet pradėjusi galvoti, kaip gauti papildomų pajamų, kurios leistų nevaržomai atsidėti kūrybai.

"Taip pradėjau siūti lėles, o drauge svarstyti, kodėl man labai patinka jas siūti, lipdyti, velti, klijuoti. Prisiminiau, kad vaikystėje mama, ravėdama daržus, man visokias lėles iš pienių darydavo, o tėtis kaime iš medžio tošies jas drožinėdavo. Kai paaugome, su draugėmis už namo pledukus pasitiesusios lėlėms pačios drabužius siūdavome", – nunyra į vaikystės prisiminimus.

Menininkė dažnai pamąsto, kuo jos lėlės skiriasi nuo kitų kūrėjų darbų. "Galbūt esu per daug savikritiška, bet manau, kad dar negaliu rengti savo lėlių parodos. Dar daug ko turiu išmokti, daug ką patobulinti. Kol kas galėčiau eksponuoti tik savo lėlių fotografijas, kurias taip pat darau pati. Norisi pasiekti tokį lygį, kad lėlyčių kūno dalys lankstytųsi, sukinėtųsi", – dalijasi išsikeltu uždaviniu Dovilė, dabar į savo lėles sudedanti viską, ko išmoko Dailės gimnazijoje, – lipdymą, siuvimą, piešimą.

Populiariausi – baisuokliukai

D.Rukšėnienės lėlių nuotraukas spausdino amerikiečių "Art Doll Quarterly" žurnalas, kiti užsienio leidiniai. Bet laiko reklamuoti savo kūrybą irgi reikia atrasti, nes pedagoginis darbas jo suryja be galo daug.

Dėmesys: D.Rukšėnienės lėles pastebėjo amerikiečių žurnalas „Art Doll Quarterly“.

"Jei norėčiau atsiduoti savo hobiui ir įgyvendinti visas su juo susijusias svajones, turbūt turėčiau mesti mokyklą... Tada galėčiau važinėti į pasaulines lėlių parodas, dalyvauti tarptautinėse kūrėjų bendruomenių veiklose. Žodžiu, tai jau būtų kitas lygis, kita kartelė, – aiškina kūrėja, dar prieš karantiną labai rimtai svarsčiusi mesti mokytojos darbą mokykloje ir užsiimti vien lėlių kūrimu. – Bet karantino metu supratau, kad labai mėgstu savo darbą, be įprastos kūrybinės ir draugiškos mokyklos atmosferos kažin, ar ištverčiau. Juk mokiniai irgi yra mano įkvėpėjai."

Mano lėlės keliauja po visą pasaulį, jas perka ir amerikiečiai, anglai, kurie švenčia Heloviną.

"DovileDollart" feisbuke pasivadinusi lėlių gamintoja sako, kad jai patinka kurti skirtingus personažus – iš pasakų, matytų kino filmų. "Mano lėlės keliauja po visą pasaulį, jas perka ir amerikiečiai, anglai, kurie švenčia Heloviną. Prieš šitą šventę visuomet turi paklausą visokie baubukai, kuriuos man labai patinka lipdyti ir kuriais jie, spėju, dekoruoja namus", – pasakoja menininkė, kuri savo žaviuosius baisuokliukus ir raganas lipdo tiesiog iš modilino masės, o lėlių charakterį formuoja be išankstinio eskizo.

Už įvairių technikų išmanymą, labai praverčiantį jos hobiui, moteris dėkinga akademinei Kauno dailės gimnazijos programai, kuri prieš daugybę metų atrodė nuobodi, užtai dabar – tikras lobis.

Įgijusi žinių Dovilė gali improvizuoti ir lėlių gamybai naudoti pačias įvairiausias medžiagas bei technikas, kaip ore stingstančią popieriaus masę, papjė mašė, kepamą modiliną ir kt.

Technologijų nesikrato

Paklausta, kas rūpinasi jos lėlyčių vadyba (kad gražuolės nukeliautų net į kitą pasaulio kraštą – tarkim, Naująją Zelandiją), Dovilė rodo į save. Kūrėja puikiai išmano šiuolaikines technologijas, internetines rankdarbių pirkimo–pardavimo platformas, o vienoje jų net turi savo internetinę lėlių parduotuvę.

"Kai dirbi mokykloje, vaikai nori nenori priverčia tave domėtis tais technologiniais dalykais", – džiaugiasi mokytoja, laisvą laiką mielai leidžianti ne tik su adata rankose, bet ir prie kompiuterio.

Dovilei patinka, kad į "Etsy" internetinę parduotuvę ji gali įkelti tokias lėles, kokias pati nori. Truputį pataikauja ir pasaulyje vyraujančioms mados tendencijoms, kurias susidomėjusi seka. Prisipažįsta, kad be galo mėgsta visokius personažus iš knygos "Alisa Stebuklų šalyje", taip pat įvairius gyvūnėlius – zuikučius, katinus, sfinksus...

"Esu bandžiusi kurti ir personalizuotas lėlytes, panašias į konkrečius žmones, bet toks menas man nesuteikė pasitenkinimo", – atvirauja Dovilė, labiau mėgstanti atsiduoti savo fantazijos šėlsmui.

Išskirtinės akys

D.Rukšėnienė kuria visokio dydžio lėles – nuo 4 iki 40 cm. Profesionalės rankose tiek mažytės, tiek beveik pusmetrio dydžio lėlės gimsta vienodai legvai.

"Gal tik nuo tų coliukių akys labiau pavargsta, – šypsosi Dovilė ir tikina, kad patirtis ateina bedirbant. – Dabar jau žinau, kur gauti specialios avių vilnos lėlyčių plaukams. Pati ją paruošiu, nudažau, o anksčiau viską pirkdavau."

Ypatumai: kuriant coliukes, vos 4 cm aukščio lėles, labiausiai vargsta Dovilės akys.

Menininkė turi ir savo šviesulius, kuriais norėtų sekti kurdama lėles. Viena jų – keramikė Lina Macijauskienė, kurios išraiškingomis lėlėmis Dovilė be galo žavisi. Dažnai pavarto ir rusių lėlių kūrėjų interneto puslapius. Seka keletą jaunų lietuvių lėlių dizainerių, mokosi iš jų reklamos paslapčių – kaip pristatyti savo kūrinius taip, kad jie sudomintų kuo daugiau žmonių.

Paklausta, kiek lėlyčių yra sukūrusi, susimąsto: "Gal koks tūkstantis, jei įskaičiuotume dar ir papuošalus, greitai bus", – sako Dovilė, galutinį lėlytės vaizdą – plaukus, aprangą – pamatanti tik tuomet, kai pastele nupiešia lėlei akis.

"Tas ekspromtas man labai patinka, nes neįpareigoja leisti bemieges naktis. Tiesiog kuriu čia ir dabar, – išduoda paslaptį menininkė, daranti tiek interjero, tiek ir juvelyrines lėles – seges, pakabukus, auskarus. – Tačiau jos visos turi bendrą bruožą: mano lėlių akys labai didelės ir išraiškingos."

Artėjant Velykoms, Dovilė skuba pagaminti pakabinamų puokštelių, zuikučių, kuriais būtų galima dekoruoti ant stalo pamerktas gluosnio, žilvičio šakeles.

"Kažkada bandžiau velti kiaušinius, bet labai nemėgstu kurti tai, ką jau kuria visi. Noriu būti originali", – sako menininkė, giminaičiams ir draugams mielai dovanojanti savo siuvinius ir paveikslus.

Ar apie D.Rukšėnienės pomėgį numano mokiniai? "Jau keleri metai, kaip jie žino. Dabar juk visi tokie išmanūs, turi feisbuką, instagramą", – juokiasi Kauno dailės gimnazijos pedagogė.