„Lenkijos ir Lietuvos solidarumas agresijos atveju nėra kvestionuojamas“, – spaudos konferencijoje pirmadienį po susitikimo su premjere Ingrida Šimonyte sakė D. Tuskas.

„Žinote, kaip tampriai mes bendradarbiaujame, Europos Sąjunga turi savo veiklos taisykles, (NATO – BNS) penktas straipsnis yra. Turime bendrą grėsmę, nieko neturiu įtikinti, kad mūsų solidarumas bet kokiame kontekste yra kaip lobis“, – pridūrė jis.

Pasak jo, kad nebūtų spekuliuojama šiuo klausimu, Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ir gynybos ministrai artimiausiu metu „nuspręs visas detales tam, kad nebūtų komunikacijos klausimų ir neaiškumų“.

D. Tuskas pažymėjo, kad ministrai aptars ir „techninius bei planavimo“ klausimus.

„Važiuodamas į Vilnių žiūrėjau, kas įrašyta mūsų gynybos planuose, jeigu būtų užpulta Lietuva ar Lenkija ir mūsų bendradarbiavimas šiame kontekste. Spaudos konferencija nėra ta vieta, kur galima nagrinėti operatyvinius planus, NATO planus arba atskirų šalių gynybinius planus“, – kalbėjo jis.

„Kol tokie žmonės kaip mes atsakome už Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą saugumo srityje, galime jaustis saugūs“, – tvirtino D. Tuskas.

Taip jis kalbėjo I. Šimonytei praėjusią savaitę TV3 televizijos laidai „Dėmesio centre“ pareiškus, kad Lenkijoje egzistuojantys teisiniai apribojimai „nenumato pareigos“ siųsti karius į užsienį net ir vykstant karui, o tai galiotų ir kaimyninės Lietuvos užpuolimo atveju.

Vėliau I. Šimonytė patikslino neturėjusi omenyje, kad „lenkai mūsų negins“ o kalbėjusi apie konkrečius teisinius ribojimus, kuriuos su Lenkija siekiama spręsti „politiniu lygiu“. Premjerė taip pat sakė negalinti konkretizuoti, apie kokius ribojimus kalba.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis premjerės teiginius patvirtino. Tiek jis, tiek I. Šimonytė neatmetė galimybės numatyti dvišalius politinius susitarimus dėl gynybos – tai neprieštarautų NATO sutarčiai bei kariniams planams. Tuo metu krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė, kad šiose formuluotėse „ne viskas tikslu“.

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį teigė, kad bendros Lenkijos ir Lietuvos karinės pratybos yra skirtos tam, kad šalys veiktų drauge.

D. Tuskas teigė, kad Suomija ir Švedijai įstojus į NATO, Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas saugumo srityje gali užduoti „gerą toną ir gerą tempą“ visų regiono valstybių bendradarbiavimui saugumo klausimais.

Penktasis NATO straipsnis numato, kad vienos ar kelių iš Aljanso šalių ginkluotas užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Pagal šį straipsnį visos Aljanso narės turi sutarti imtis veiksmų, kad padėtų užpultai sąjungininkei. Vis dėlto tam, kad būtų imamasi veiksmų, reikalingas visų NATO šalių pritarimas.

Iki šiol šis straipsnis buvo aktyvuotas vieną kartą – 2001-aisiais, po JAV įvykusių rugsėjo 11-osios teroro išpuolių.

Suvežta iš visos planetos

Renesanso epochai, meno ir kultūros suklestėjimui Lenkijoje ir Lietuvoje skirtoje parodoje pasakojama apie paskutinių Jogailaičių – Žygimanto Senojo (1467–1548) ir Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) – valdymą, gyvenimą ir paveldą Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).

Pristatomas Lenkijos ir Lietuvos klestėjimo laikotarpis, aukso amžius, kai Jogailaičių valdomos valstybės buvo svarbus europinis kultūros ir meno centras ir diktavo madas visame regione.

Paroda vaizdžiai pristato to meto dailės kūrinius, kartografijos paminklus, mokslo pasiekimus, senąsias knygas, iliuminuotus maldynus, karybos reliktus, sakralinį meną, liturginius reikmenis, auksakalystės dirbinius.

„Tokio lygio paroda – ypatingas muziejinis įvykis visame Vidurio Europos regione, – sako Valdovų rūmų muziejaus vadovas dr. Vydas Dolinskas. – Joje pristatoma paskutinių Jogailaičių, lietuvių kilmės dinastijos Renesanso valdovų epocha Lenkijoje ir Lietuvoje, ryškiausi meno, kultūros, mokslo, ūkio, politikos pasiekimai, o kartu – Lietuvai aktuali istorija ir paveldas. Daug įvairaus pobūdžio eksponatų buvo mažai žinomi, jie naujai identifikuoti ir parodyti naujame kontekste.“

Autentika: parodoje surinkti eksponatai – nuo meno kūrinių iki karybos reliktų – atspindi Lenkijos ir Lietuvos klestėjimo laikotarpį. / Vavelio pilies archyvo nuotr.

Parodai reti ir išskirtinio meistriškumo kūriniai surinkti iš trylikos pasaulio valstybių, jose veikiančių žymiausių kultūros institucijų: Oksfordo Bodlėjaus bibliotekos, Britų bibliotekos Londone, Metropoliteno muziejaus Niujorke, Luvro muziejaus Paryžiuje, Nacionalinio muziejaus Prahoje, Dailiųjų menų muziejaus Budapešte, Valdovų rūmų muziejaus Vilniuje ir kitų.

Parodos proga Vavelio karališkoji pilis gavo ir dovanų – Jerzy Wojciechowskis su žmona Antonina Grzegorzewska padovanojo 30 Giovanni Jacopo Caraglio (1505–1565) grafikos darbų.

Šis Žygimanto Augusto dvare dirbęs italas buvo puikus brangakmenių raižytojas ir juvelyras – miniatiūrinių valdovų šeimos narių portretų iš pusbrangių akmenų kūrėjas. Tarp šio menininko šedevrų lankytojai gali pasigrožėti ir kamėja su Bonos Sforcos portretu (eksponatas paskolintas iš Metropoliteno muziejaus Niujorke, JAV), Barboros Radvilaitės atvaizdu iš Miuncheno rinkinių, kuris prieš kelerius metus viešėjo ir Vilniuje.

Šventa: Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto maldynas, į parodą atkeliavęs iš Miuncheno universiteto bibliotekos. / M. Kaminsko nuotr.

Pamaldumo simboliai

Rengiant parodą dirbo per 200 Vavelio karališkosios pilies darbuotojų, išleistas dviejų dalių katalogas.

„Tai monumentali paroda, savotiška patirtis ir retas įvykis tarp šiuolaikinių parodų. Tikiu, kad „Aukso amžiaus vaizdinys“ sujaudins lankytojus tiek iš Lenkijos, tiek ir iš Lietuvos, nustebins juos ir neabejotinai leis suvokti paskutinių Jogailaičių valdymo prasmę, atskleis visą kultūrinių, filosofinių, mokslinių ir dvasinių kontekstų spektrą“, – sako Vavelio karališkosios pilies direktorius prof. Andrzejus Betlejus.

Paroda įrengta visuose Vavelio renesansinės pilies aukštuose – beveik 20-yje salių – ir lankytojus perkelia į paskutinių Jogailaičių valdymo laikotarpį.

Akistata: Pasiuntinių salės lankytojus pasitinka realių praeities asmenų atvaizdai. / Vavelio pilies archyvo nuotr.

Žygimanto Senojo miegamasis čia parodomas kaip intymi maldos erdvė, vieta, kurioje, manoma, valdovas mirė 1548 m. Šioje patalpoje eksponuojama rečiausių, prabangiai apipavidalintų, privačiam naudojimui skirtų maldynų su originaliomis iliustracijomis kolekcija. Tai Lenkijoje gyvenusio vienuolio Stanisławo Samostrzelniko sukurti europietiškos miniatiūros šedevrai – nedidelės maldaknygės, priklausiusios Žygimantui Senajam (Britų biblioteka, Londonas) ir jo sutuoktinei Bonai Sforcai (Bodlėjaus biblioteka, Oksfordas), taip pat didikams: Lietuvos kancleriui Albertui Goštautui (Miuncheno universiteto biblioteka) ir Lenkijos kancleriui Kšyštofui Šydloveckiui (Pilietinis istorijos archyvas ir Trivulzianos biblioteka, Milanas).

Vavelio pilies archyvo nuotr.

Autentiška atmosfera

Pasiuntinių (Seimo) salės ekspozicijos kuratoriai Krzysztofas J. Czyżewskis, Natalia Koziara-Ochęduszko ir Rafałas Ochęduszko sako norėję sukurti kulminaciją – tiesioginę akistatą su paskutinių Jogailaičių epocha.

Eksponuojamas pagyvenusios moters, identifikuojamos kaip Ona Jogailaitė, portretas, priklausantis Nyderlandų nacionalinio muziejaus rinkiniams.

Čia lankytojus pasitinka 30 medinių žmonių galvų skulptūrų, kurios specialiai šiai progai buvo nuimtos nuo puošnių kesoninių lubų. Jų eksponavimas lankytojų akių lygyje suteikia akistatą su realiais praeities asmenimis, čia rodomi ir gražiausi Žygimanto Augusto kolekcijos gobelenai.

„Ši rezidencija buvo daugelio įvykių, susijusių su abiejų šalių gyvenimu ir likimu, liudininkė. Pilies erdves panaudojus kaip parodos erdves, atsirado unikali galimybė pristatyti surinktus eksponatus istoriniame kontekste“, – akcentuoja Vavelio karališkosios pilies direktorius.

Vavelio pilies archyvo nuotr.

Ypatinga estetika

Didelę parodos dalį sudaro meniniu požiūriu išskirtiniai sakralinės dailės kūriniai, juvelyriški liturginiai dirbiniai. Jie atspindi stilistinę transformaciją, vykusią Lenkijos ir Lietuvos žemėse nuo XV a. pabaigos iki XVI a. pirmojo ketvirčio.

Vienas šalia kito eksponuojami Žygimanto Senojo Hansui Düreriui, Albrechto Dürerio broliui, užsakytas, dar niekada Lenkijoje neeksponuotas „Jaunuolio portretas“ iš Spados galerijos Romoje ir jau minėto G. J. Caraglio darbai.

Pirmą kartą Lenkijoje eksponuojamas pagyvenusios moters, identifikuojamos kaip Ona Jogailaitė, portretas, priklausantis Nyderlandų nacionalinio muziejaus Amsterdame rinkiniams. Pirmą kartą Lenkijoje galima išvysti Žygimanto Augusto atvaizdą, įspaustą odoje ant skydo (paskolinta iš Karališkosios pilies arsenalo Stokholme). Ir tai – tik keletas iš daugelio išskirtinių eksponatų.

Su Vavelio karališkąja pilimi artimai bendraujantys Valdovų rūmų muziejaus specialistai buvo pirmieji, pakviesti į istorinės parodos atidarymą. Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjas Dalius Avižinis kolegų iš Lenkijos darbo rezultatus vadina įspūdingiausiais iš matytų Europoje apie Jogailaičių paveldą.

Vavelio pilies archyvo nuotr.

„Vienoje vietoje surinkti ir rankų darbo gražiausiais piešiniais iliustruoti valdovų maldynai, valdovus vaizduojančios kamėjos, gobelenai, valdovo bibliotekos knygos ir kiti Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui priklausę daiktai – nežinau, ar galima įspūdingiau pristatyti Lietuvoje ir Lenkijoje suklestėjusio Renesanso epochą“, – sako jis.

Lietuvos muziejininkai parodą galėtų lyginti nebent su Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos ekspozicija, neseniai pristatyta Lietuvoje, ar pernai Krokuvoje atnaujintu maršrutu „Naujoji Karalystės iždinė.“

Į Krokuvą išvežti ir keli itin vertingi Valdovų rūmų muziejaus eksponatai – miniatiūra su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo žmonos Onos atvaizdais ir 1568 m. Niurnberge sukurtas retas grafikos darbas, kuriame vaizduojamas Gardinas. Abu šie kūriniai yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

„Tikriausiai prireiks tūkstančio metų, kad tie santykiai pagerėtų“, - gūžteli pečiais profesorius, paklaustas, kiek dar turi praeiti laiko nuo Vilniaus krašto okupacijos, kad lietuviai atsisuktų veidu į Lenkiją.

– Kodėl svarbu kalbėti apie bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją?

– Atsakysiu klausimu. Jei kalbame ne apie santykius su Lenkija – tai su kuo daugiau? Atsakymą į jūsų klausimą pamatysime pažiūrėję į žemėlapį. Jame yra 100 kilometrų atkarpa nuo Druskininkų iki Kybartų. Šis 100 km yra vienintelė saugi išorinė Lietuvos siena su stipria, didele ir draugiška valstybe. Latvija kitoje pusėje yra tokio pat saugumo, kaip ir Lietuva, grėsmės atveju ji netaps užnugariu. O Lenkija – stipriausias mūsų saugumo partneris.

– Ko Lietuvos visuomenėje jūs šiandien matote daugiau Lenkijos atžvilgiu: kaimyniškos pašaipos ar noro bendrauti ir vienytis?

– Keisčiausia, kad nei to, nei to. Tai mane labai stebina.  Lietuvio tapatybė šiandien yra prorusiška. Antilenkiška dvasia buvo įskiepyta mūsų tėvams ir seneliams nuo darželio ir mokyklos laikų, kai spalio 9-ąją, minėdami Vilniaus užgrobimo dieną, jie atsistodavo veidu į Vilnių ir nugara į Lenkijos pusę.

Antilenkiška dvasia buvo įskiepyta mūsų tėvams ir seneliams nuo darželio ir mokyklos laikų.

– Bet nuo tos spalio 9-osios praėjo 96 metai… Kiek dar turime nešiotis tą akmenį užantyje?

– Matyt, dar tūkstantį metų... Aš apie tai kalbu 25 metus. Jei per tiek laiko niekas nepasikeitė, tai kiek dar jo turi praeiti?

– O kas labiausiai prisidėtų prie tų pokyčių? Politinis, kultūrinis, o gal ekonominis bendradarbiavimas?

– Politinis ir karinis bendradarbiavimo būdai šioje vietoje yra svarbiausi. Tačiau svarbios ir žmonių nuostatos. Štai dabar Liubline kartu su lenkais kuriama ukrainiečių ir lietuvių brigada. Bet ar kariai su priešiška ideologija gali bendrauti, susitarti tarpusavyje? Iš esmės – negali, ir politikai privalo tai spręsti.

Anksčiau tai sugebėjome daryti. Turime gerų pavyzdžių, kaip LITGRID elektros jungtis su Lenkija. Dėl jos Prezidentas Valdas Adamkus įeis į istoriją. Jei neklystu, jo prezidentavimo metais Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis net 16 kartų buvo Lietuvoje: daugiau tokie stiprūs santykiai su Lenkija nepasikartojo. Politikai keičiasi, ir tokių, kaip V. Adamkus, pasitaiko labai retai.

Mes patys kišame sau koją, neišspręsdami lenkų tapatybės klausimo, nenorėdami bendrauti su savo lenkais ir konfliktuodami dėl to, kad norime įgrūsti į jų pavardes čekiškas raides. 1697 metais Lietuvoje lenkiškas – kitaip tariant, lotyniškas – raides buvome įsivedę įstatymu. Radvilos save vadino Radziwiłłowie, Vytautas Didysis nerašė savo vardo kitaip, kaip su W, tą pačią bibliją lietuviai skaitė lotyniškais rašmenimis – su W, Q ir X.

– Šį šeštadienį Bistrampolio dvare minint 100-tąsias rašytojo Henryko Sienkiewicziaus metines moderuosite diskusiją apie lietuvių ir lenkų santykius, dalyvausite paminklinės lentos, skirtos šiam rašytojui, atidengime. Ar toks renginys turės poveikį mūsų tautų bendravimui?

– Tokio kultūrinio bendradarbiavimo paveikumas, palyginti su politiniu ir kariniu, yra mažas. Tačiau turime jį palaikyti. H. Sienkiewicziaus Lietuvoje beveik nežino, nors jis yra vienintelis Nobelio premijos laureatas, rašęs apie Lietuvą ir dar Lietuvoje, Bistrampolyje, čia rinkęs ir bendrus istorinius faktus savo kūrybai.

Lenkijos atminties kultūrai H. Sienkiewicziaus trilogija apie Lenkijos (ir Lietuvos) karalystės karus su trimis imperijomis – Švedijos, Rusijos ir Osmanų – yra pamatinė. Pas mus panašaus svorio yra nebent Justino Marcinkevičiaus trilogija, bet tai – poezija, o H. Sienkiwiczius rašė išsamų, didelės apimties epą. Lietuvos atžvilgiu šiuose romanuose H. Sienkiewiczius nėra iki galo teisus istoriškai, vietomis mes su juo nesutinkame – tuomet, kai jis Jonušą Radvilą vaizduoja kaip išdaviką arba žemaičius karius – panašesnius į pavienius Rembo, plikomis rankomis ir be geros ginkluotės kovojančius Žalgirio mūšyje, nei į tinkamai apsirengusios ir apsiginklavusios kariuomenės dalinius. Tad H. Sienkiewicziaus kūriniai tiesiogiai nėra istorinis šaltinis, jie perteikia meninį požiūrį, formuoja atminties kultūrą.

– O ką siūlytumėte perskaityti žmogui, norinčiam ne tik geriau suprasti bendrą lietuvių ir lenkų istoriją, bet ir mėgstančiam gerą literatūrą?

– Iš tiesų labiausiai rekomenduočiau pažiūrėti pagal H. Sienkiewicziaus kūrinį režisieriaus Jerzy Hoffmano pastatytą filmą „Tvanas“ (dabar turime rekonstruotą versiją „Tvanas Redivivus“  arba „Atgimęs tvanas“. 1975 m. šis filmas nominuotas Oskarui ir tąkart apdovanojimuose nusileido tik Federico Fellini „Amarkordui“.

Iš H. Sienkiewicziaus naujesnio lietuviško leidimo turime tik jo reikšmingiausią Europos tapatybei romaną „Quo vadis, Domine“ („Kur eini, Viešpatie“). Nors Nobelio premiją rašytojas gavo už visą kūrybą, šį krikščionybės gimimą ir genezę nagrinėjantį kūrinį vardan bendro išsilavinimo turite paskaityti, nes jame pamatysite, kaip susiformavo Europos kultūros pamatai.

– Ačiū už pokalbį.

Šį savaitgalį prof. A. Bumblauską visi norintys galės sutikti atviruose renginiuose Bistrampolio dvare šalia Panevėžio. Šeštadienį 16 val. bus atidengta paminklinė lenta H. Sienkiewicziui, vėliau dvarininkų palikuonis, lenkų režisierius Tadeušas Bistramas pristatys dokumentinį filmą „Lietuviški „Tvano“ keliai“. Sekmadienį A. Bumblauskas moderuos J. Giedraičio forumo diskusiją „Henrikas Senkevičius. Lenkų ir lietuvių santykiai“, kurioje taip pat dalyvaus apžvalgininkas Rimvydas Valatka, istorikas Alvydas Nikžentaitis ir kiti.