„Ligonis“, „psichas“, „maniakas“ – apžvalgininkai labai dažnai skiria tokius žodžius Vladimirui Putinui, jais paaiškindami, kodėl Kremliaus diktatorius priima vienokius ar kitokius sprendimus. Tremtyje užsienyje gyvenantis garsus rusų opozicijos atstovas L. Gozmanas nesutinka su tokiu požiūriu.
„Psichoterapijoje mes nesmerkiame paciento, o stengiamės pažvelgti į pasaulį jo akimis, suprasti, kaip jis galvoja. Vertinant priešininką, pravartu taikyti tą patį metodą“, – sakė psichologas.
Laisvosios Rusijos forumo organizuotoje diskusijoje kalbėdamas apie V. Putino psichologinę būklę, L. Gozmanas teigė, kad diktatoriui neverta „pripiešti“ psichikos ligų, nes liga yra veiksnys, trukdantis žmogui siekti savo tikslų, kas V. Putino atveju akivaizdžiai nėra tiesa. Tai neleidžia visiškai atmesti galimybės, kad diktatorius iš tiesų kenčia nuo psichinės negalios, bet ir nėra duomenų, leidžiančių tai tvirtinti. Kitas reikalas yra tai, kad jo pasaulio suvokimo adekvatumas kelia klausimų.
„Esminė psichikos paskirtis – atspindėti tikrovę. Jei stalas yra kvadratinis, mes turime suvokti, kad jis yra kvadratinis, o ne apvalus. Man atrodo, kad V. Putinas, skirtingai nuo daugumos žmonių, mato apvalų stalą“, – aiškino L. Gozmanas.
Leonidas Gozmanas/Asmeninio arch. nuotr.
Sunki vaikystė
Tokio pasaulio suvokimo sutrikimų ištakų specialistas mato V. Putino vaikystėje. Diktatorius visada mėgo pasakoti apie tai, kokiomis „rūsčiomis“ sąlygomis jis augo Leningrado (dabartinis Sankt Peterburgas) gatvėse, kurias valdė gaujos ir išgyventi galėjai tik trenkdamas pirmas.
„Jis vaizduoja tų laikų Leningradą kaip niūrų banditų miestą. Mes su V. Putinu praktiškai bendraamžiai. Aš augau tame pačiame rajone, gyvenome per keletą kvartalų vienas nuo kito. Aš miestą atsimenu visai kitokį. Žinoma, kaip ir kiekviename mieste, pasitaikydavo chuliganų, bet apskritai ta miesto dalis buvo rami, o žmonės taikūs ir geranoriški“, – pasakojo psichologas.
Šis disonansas leidžia spėti, kad V. Putinas priklausė marginaliai, atstumtajai visuomenės grupei, o tai pavojingas veiksnys besiformuojančiai asmenybei.
Vėliau V. Putinas nusprendė tarnauti KGB, o slaptosios represinės tarnybos, pasak L. Gozmano, taip kelia tam tikrą pavojų ne tik jų taikinyje atsidūrusiems, bet ir jose tarnaujantiems žmonėms.
„Tai pasaulis, kuriame tikslas pateisina bet kokias priemones, kuriame neveikia įstatymai ir negalima niekuo pasitikėti ir pačiam reikia apgaudinėti visus aplink. V. Putinui tai aiškiai atsiliepė“, – komentavo L. Gozmanas.
Daugybė rusų juokiasi iš V. Putino kalbų per televiziją, bet jam tai nerūpi/Scanpix nuotr.
Alternatyvi tikrovė
Tapęs prezidentu, o ypatingai tada, kai įtvirtino savo patvaldystę, V. Putinas iškreipė tikrovę, pritaikydamas jos suvokimą savo reikmėms ir norams. L. Gozmanas ironizavo, kad V. Putinas pradėjo žiūrėti televizijos reportažus apie tai, apie ką vakar pats įsakė juose papasakoti.
„Šiam tikrovės iškreipimui pataikūniškai talkino visa jo aplinka. Pamenate, kai nardydamas jis neva aptiko dvi antikines amforas? Visa šalis juokėsi, bet V. Putino aplinkoje neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų jam pasakęs: „Nedarykite šito – žmonės juoksis““, – pažymėjo psichologas.
Kitą iliustruojantį pavyzdį galima buvo stebėti koronaviruso pandemijos metu. Be galo baimindamasis dėl savo gyvybės, V. Putinas užsidarė akliname bunkeryje, atsiribojo nuo viso pasaulio.
„Izoliacijoje jis bendravo tik su tais retais žmonėmis, kurie pasakojo tai, ką jis nori girdėti. Nenuostabu, kad iš bunkerio jis išlindo visiškai atitrūkęs nuo tikrovės ir ėmė lieti nesąmones apie Lenino sugalvotą Ukrainą ir panašiai. Pirmąjį interviu nuo karo pradžios jis davė Tuckeriui Carlsonui ir juk atrodytų, kad visas pasaulis turėjo žiūrėti akis išpūtęs. Rusijoje ši laida buvo 19-oje vietoje pagal žiūrimumą. Suprantate? Tai buvo niekam neįdomu, bet V. Putinas to nesuvokia“, – sakė L. Gozmanas.
Rusija gyvena panirusi į pergalių ir galybės mitus.
Pavojingos iliuzijos
Gyvenimas savo paties sukurtų ir pataikūnų kurstomų iliuzijų pasaulyje yra pavojingas ne tik žmogui, bet ir aplinkiniams. V. Putino atveju – milijonams žmonių. Anot L. Gozmano, iliuzijų pražūtingumą stebėjome jau ne kartą. Viena pražūtingiausių – įsitikinimas, kad užpulta Ukraina nesigins. Matyti, kad dabar V. Putiną užvaldė kita – „banditiška“ – iliuziją, kad jei jis parodys bent lašą silpnybės, jį užgrius Vakarai, tik ir svajojantys apie tai, kaip pažeminti Rusiją.
„Jei tokias iliuzijas jums pasakotų kaimynas pensininkas, numotumėte ranka ir tiek. Deja, V. Putinas paverčia jas įsakymais ir ima riedėti tankai“, – teigė psichologas, pabrėždamas, kad tokie asmeniniai „paklydimai“ beveik niekada nieko nelemia demokratijose, nes asmenį nuo pražūtingo sprendimo įgyvendinimo stabdo parlamentas, teismai ir daugybė kitų apsauginių mechanizmų. Rusijoje „carui“ pakanka „nuspausti mygtuką“.
Iliuzijų apniktam žmogui tikrovė dažniausiai greitai leidžia suprasti, kad jo vertinimai ir veiksmai buvo klaidingi. Galima sakyti, kad ukrainiečiai invazijos pradžioje davė V. Putinui kaip tik tokią pamoką. Tada iliuzijomis vadovavęsis V. Putinas pradėjo daug intensyvesnius ir žiauresnius karo veiksmus. Anot L. Gozmano, tai rodo, kad jis adekvačiai įvertino situaciją ir ėmėsi ieškoti naujų tikslo pasiekimo būdų, kokie nežmogiški jie bebūtų.
„Tą patį galima pasakyti apie sankcijas. Rusija labai greitai išmoko jas apeidinėti ir apsirūpinti ginkluotės gamybai reikalingomis technologijomis. Lygiai taip pat išmoko eksportuoti naftą. Rusija sugebėjo ne tik mobilizuoti savus žmones, bet ir pritraukti samdinių iš užsienio. V. Putinas tiesiog perka žmonių gyvybes. Galiausiai, jis aiškiai suprato „Kyjivas per tris dienas“ šūkio absurdiškumą ir pats sau pakeitė karo terminus. Man labai nemalonu tai sakyti, bet šiuo požiūriu V. Putinas yra adekvatus ir efektyvus“, – aiškino L. Gozmanas.
Vakarų lyderius V. Putinas laiko silpnais priešininkais, kurie ilgainiui pasiduos/Scanpix nuotr.
Ciniškas racionalumas
Šiandien V. Putinas laido užuominas apie tai, kad gali derėtis dėl taikos, jei derybos vyks jo sąlygomis, tai yra, Rusijai bus pripažintos visos užgrobtos žemės, o, be to, Ukraina prisiims daugybę jai nepalankių tarptautinių įsipareigojimų. L. Gozmano nuomone, tai rodo, kad V. Putinas šiandien jaučiasi tvirčiau, nei užpernai. Rusija turi daug didesnius žmogiškus ir ekonominius išteklius, nei Ukraina ir V. Putinui parankus dabar vykstantis išsekimo karas.
Tai – labai ciniškas, bet racionalus situacijos vertinimas. Viskas, ką turi Rusija, įskaitant jos žmones, V. Putinui tėra daiktas, priemonė siekti savo tikslų. Tuo pat metu, pasak L. Gozmano, jis galbūt netgi pagrįstai tikisi, kad Ukraina ir Vakarai „pavargs“ nuo karo, nuo aukų ir nuo milžiniškos materialinės kainos.
„Pritariu nuomonei, kad sudarius taiką, V. Putinas tuoj pat pradėtų ruoštis kitam karo etapui. Tą patį darytų ukrainiečiai ir Vakarai, tačiau yra dvi problemos: Vakarai aiškiai yra pavargę jau dabar, o, be to, niekaip nesugeba suvokti, kad V. Putino keliama grėsmė yra egzistencinė. Tai ta pati psichologinė dilema, su kuria Vakarai susidūrė 1938 metais. Tuo metu jie galėjo sustabdyti Adolfą Hitlerį, o dabar gali sustabdyti V. Putiną, tačiau psichologiškai tam nepasiryžo tada ir nesiryžta dabar – vis gainiojasi iliuzijos, kad taiką galima išsiderėti“, – teigė psichologas.
Tuo metu V. Putinas daug ryžtingiau ir kantriau siekia savo tikslų. Jo elgseną labai seniai veikia iškreiptas supratimas, kas yra Vakarai ir kaip su jais galima bendrauti.
Vienvaldis Rusijos „caras“ leidžia sau pradėti karus vien todėl, kad pasijautė kažkieno įžeistas/Interneto nuotr.
Įžeistas „caras“
Nuo pat prezidentavimo pradžios, V. Putinas labai stengėsi būti pripažintas Vakaruose, tačiau jis nesuprato Vakarų civilizacijos esmės, o Vakarai nesuprato to, kad „bendradarbiavimas“ V. Putino žodyne reiškia ne civilizuotus santykius, o mafijos vadeivų gaują, besidalijančią Žemės rutulį.
„To rezultatas – V. Putinas labai įsižeidė, kad Vakarai nepripažino jo autoriteto ir Vakarai tapo asmeniniu priešu. V. Putino supratimu, egzistenciniu priešu. Tačiau Vakarai iki šiol nesuprato, kad tai reiškia ir egzistencinę grėsmę jiems“, – sakė specialistas.
L. Gozmanas taip pat pažymėjo, kad karo ir taikos klausimuose, kaip ir beveik visose kitose srityse, Vakarai elgiasi vadovaudamiesi sveiku protu, o V. Putinas gali pralieti upes kraujo vien iš pykčio.
„V. Putinas yra vienvaldis šalies vadovas ir todėl gali sau leisti vadovautis emocijomis. Šiuo požiūriu jis primena ankstyvųjų viduramžių karalius, galėjusius paskelbti karą už „įžeidimą“ – ne taip išsakytą kreipinį, ne tą vietą prie stalo ir taip toliau. Manau, kad šis karas, bent iš dalies, yra įžeistos savimeilės pasekmė. Jis leidžia sau spręsti asmenines problemas globaliais karais“, – teigė psichologas.
Savo galia besidžiaugiantis Kremliaus diktatorius niekina Vakarus ir jų lyderius, nes žmogiškos moralės neturinčiam „carui“ jie atrodo silpni. „Dėl tos pačios priežasties jis tiki, kad ilgainiui gali išvarginti ir įveikti „silpną“ priešą. Reikia tik kantrybės ir ryžto. Labai gaila, bet Vakarų lyderiai šiandien duoda jam realų pagrindą tuo tikėti“, – pažymėjo L. Gozmanas.
Maskvai įprastas psichologinis teroras: nuolat grasinti paversti Vakarus "branduoliniais pelenais"/TV laidos kadras
Personažo nelaisvėje
Paklaustas apie tai, ar gali tokio tipo žmogus kaip V. Putinas pradėti branduolinį karą, L. Gozmanas teigė neturįs vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, daugybė aplinkybių rodo, kad V. Putinas yra paranojikas ir be galo baiminasi dėl savo gyvybės.
Tai patvirtina jo izoliacija per pandemiją, atsiribojimas nuo žmonių masiniuose renginiuose, asmeniniai susitikimai su aukščiausiais pareigūnais išlaikant kelių metrų atstumą ir net gandai apie lagaminėlį – tualetą bei asmeninius indus vizitų užsienyje metu. Pasak L. Gozmano, toks elgesys nebūdingas į branduolinę savižudybę linkusiam maniakui.
Kita vertus, negalima atmesti galimybės, kad kuo toliau, tuo labiau V. Putinas įsijaučia į savo paties sugalvotą vaidmenį, įtiki savo galybe ir nebaudžiamumu bei ryžtasi vis didesnėms aukoms vardan savo paties sau priskirtos „istorinės misijos“.
„Gerai pažinojau Vladimirą Žirinovskį ir mačiau, kaip jis keitėsi bėgant metams. Iš pradžių jis sąmoningai, kai jam to reikėdavo, „persikūnydavo“ į beprotį, o po to ramiausiai išeidavo iš vaidmens ir tapdavo normaliu žmogumi. Kuo toliau, tuo sunkiau jam sekdavosi grįžti, kol vieną dieną jis galutinai pavirto anksčiau tik vaidintu personažu“, – pasakojo L. Gozmanas.
Anot jo, panaši grėsmė kyla ir V. Putinui, kurį be visų kitų veiksnių skatina ir jau minėtas vis stiprėjantis tikėjimas, kad Vakarai yra silpni, tai yra, nesiryžtų galingam atsakui, net jei jis panaudotų branduolinį ginklą.
„Vertinant dabartinę jo būklę, manau, kad jis psichologiškai pasirengęs panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Greičiausiai Ukrainoje. Kalbant apie strateginio branduolinio ginklo panaudojimą, o kitaip tariant, pasaulio pabaigą, greičiausiai jis vis dar žaidžia su Vakarais psichologinio terorizavimo žaidimą. Taip yra dabar, tačiau kaip jis gali pasikeisti ir kam gali ryžtis ateityje, deja negaliu pasakyti“, – reziumavo psichologas.
