Šalis buvo nualinta karo, tačiau, kita vertus, vėliau Lietuva ėmė itin sparčiai modernizuotis, nors ir teko prarasti sostinę Vilnių.

Istorikas Algimantas Kasparavičius pabrėžia, kad padėtis prieš šimtą metų buvo labai sudėtinga, nes šalis buvo išvarginta daugiau nei keturis metus trukusio karo.

„Padėtis, tiesą sakant, buvo nepavydėtina. <...> 10 procentų kylančios valstybės gyventojų 1918–1919 metų žiemą badavo. Du trečdaliai pasėlių ploto buvo neužsėta, iš Lietuvos buvo pagrobta daug turto – iki 1919 metų pavasario iš Lietuvos išvežta, sunaikinta ar kitaip prarasta turto už 4,5–5 milijardus prieškarinių litų“, – pastebi istorikas.

Tiesa, A. Kasparavičius pažymi, kad vėliau Lietuvos valstybė labai sparčiai modernizavosi. Prie to daug prisidėjo nacionalinės valiutos įvedimas (1922 m.) ir labai radikali, tačiau ekonomiškai pagrįsta žemės reforma.

„Reforma sukūrė tą pagrindinį mokesčių mokėtoją, iš kurio mokesčių galėjome formuoti valstybės biudžetą. Taigi nuo 1919 iki 1939 metų dėl tos reformos Lietuvoje atsirado apie 160 tūkstančių naujų ūkių“, – atkreipia dėmesį A. Kasparavičius.

Anot jo, skirtingai nei dabar, tipinė šeima tuomet buvo daugiavaikė.

„Demografinė padėtis pirmosios respublikos metais sparčiai gerėjo, kaime vidutinė šeima buvo 4–6 vaikai, mieste – 3–4 vaikai. <...> Kita vertus, kalbėti apie Lietuvos miestą sunku. Turėjome Kauną, vėliau Klaipėdą, Vilnius atsirado žymiai vėliau. <...> Bet buvo miestietiškos visuomenės užuomazgos, <...> ekonominis gerbūvis sparčiai kilo“, – sako istorikas.

A. Kasparavičius atkreipia dėmesį, kad pagrindinės mūsų užsienio prekybos prekės tarpukariu buvo bekonas, linai, sviestas, kiaušiniai, arkliai.