Tetroško išgyventi

Pasak parodos kuratorės Kristinos Civinskienės, ekspozicija nesiekiama nurodyti, kurie menininkai buvo blogieji konformistai ar gerieji maištininkai. Tiesiog kviečiama padiskutuoti – kiek kūrėjas gali būti lankstus? Ar prisitaikymas visada yra blogybė?

"Manau, kad praėjus 30 nepriklausomybės metų ir kiek atslūgus emocijoms, galima prisiminti sovietmečio dailę ir ją apmąstyti. Kauno paveikslų galerija atsidarė 1978-aisiais. Būdama M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padaliniu, ji privalėjo propaguoti socialistinės realybės meną. Tad trečiajame aukšte atidaryta nuolatinė sovietinės dailės ekspozicija, – pasakojo pašnekovė. – Nepriklausomybės metais atėjusi čia dirbti ir vesdama ekskursijas apie XX a. II pusės meną, vis pagalvodavau, kad tuometinius modernius kūrinius būtų įdomu palyginti su privalomąja ano laikotarpio daile. Tokiu atveju lankytojams, ypač jaunosios kartos, būtų aišku, kodėl nekonformistinį meną vadiname būtent tokiu. Taip galiausiai ir kilo parodos idėja."

Kuratorės teigimu, norėjosi padiskutuoti – kodėl dailininkai privalėjo prisitaikyti arba pasirinko to nedaryti? Kokios galėjo būti jų pasirinkimo pasekmės? Galbūt nusprendęs retkarčiais prisitaikyti, kūrėjas įgaudavo galimybę toliau kurti vertingus kūrinius, ko kitu atveju nebūtų galėjęs daryti?

Parodai buvo suteiktas simbolinis pavadinimas – "drambliai ir chameleonai". Chameleonas yra gyvūnas, gebantis nuostabiai prisitaikyti gamtoje ir išgyventi net sunkiausiomis sąlygomis. Jo oda keičia spalvą, pirštai ir uodega yra kibūs, o abi akys gali matyti vaizdą atskirai. O štai drambliai yra ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai.

Chameleonas yra gyvūnas, gebantis nuostabiai prisitaikyti gamtoje ir išgyventi net sunkiausiomis sąlygomis. O štai drambliai yra ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai.

"Rengiant parodą dukra man priminė vieną istoriją apie dramblį, kuris Indijoje buvo kankinamas 50 metų. Ant gyvūno kojų nuo mažens buvo uždėtos grandinės, kurios drambliukui beaugant įsirėžė į odą. Galiausiai dramblys buvo išlaisvintas. Tai, kad jis nelaisvėje praleido 50 metų, man pasirodė labai simboliška – juk būtent tiek laiko Lietuva buvo okupuota. Vis dėlto, ekspozicijoje nenurodoma, ką būtų galima vadinti drambliu, o ką chameleonu, kadangi atsakymas nėra iki galo aiškus. Chameleonai gali būti drambliški, o drambliai turėti chameleoniškumo", – pastebėjo K.Civinskienė.

Dalis ekspozicijų salės skirta sovietinių laikų dailės dėstytojų ir funkcionierių darbams. Jie visi užėmė tam tikras pareigas, dalyvaudavo svarbiose parodose. Anais laikais reikšmingoje respublikinėje parodoje be atitinkamo statuso – Dailininkų sąjungos nario ar dėstytojo pareigų, menininkas dalyvauti tiesiog negalėjo. Žinoma, mainais už lojalumą sovietinei valdžiai kūrėjams buvo skiriamos dirbtuvės, kvietimai į plenerus, premijos ir netgi buitinės lengvatos. Vis dėlto, tai nereiškia, kad šie dailininkai ideologinius kūrinius tapė iš idėjos. Dauguma jų tiesiog turėjo nusileisti santvarkai, kad galėtų išgyventi.

"Geru pavyzdžiu galėtų būti dailininkas, ilgametis M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Petras Stauskas. Jo gyvenimo istorija be galo sudėtinga – buvęs tremtinys, dalyvavęs ir Antrajame pasauliniame kare. Po karo P.Stauskas buvo priverstas tapti komunistu, nes kitaip būtų likęs atstumtuoju. Tad jis – dramblys ar chameleonas? Prie santvarkos lyg ir prisitaikė, tačiau kartu Lietuvos kultūrai ir M.K.Čiurlionio dailės muziejui padarė labai daug gero", – kvietė pasvarstyti K.Civinskienė.

Kūryba nesididžiuoja

Pašnekovė pasakojo, kad parodos atspirties tašku tapo du 1982-ųjų įvykiai. Pirmiausia, Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta nuolatinė tarybinio meno ekspozicija. Tačiau įdomiausia tai, kad joje eksponuoti ne naujausi, bet šeštojo ir septintojo dešimtmečių kūriniai.

"Artėjant 1990-iesiems santvarka vis labiau laisvėjo. Jau buvo pasibaigęs ir Lenino statulų statymo bumas. Todėl iš naujesnių kūrinių socialistinio realizmo ekspozicijoje tiesiog nelabai buvo ką rodyti. Beliko tenkintis kur kas senesniais darbais, – pastebėjo K.Civinskienė. Tų pačių metų spalį įvyko ir kitas labai svarbus įvykis. Kūrėjai Alfonsas Vilpišauskas, Mikalojus Šalkauskas, Alfredas Šatas, Jūratis Zalensas ir Arūnas Vaitkūnas susibūrė bendrai parodai. Ji taip ir buvo pavadinta – "Penki Kauno tapytojai". Ši paroda tapo tikru kultūriniu reiškiniu ne tik todėl, kad sovietiniais laikais dailininkai grupinių parodų nerengdavo. Neįprasta buvo tai, kad šįkart dailininkai deklaravo ne ideologines, bet menines idėjas.

Alfredas Šatas. Moters portretas, 1979.

"Kauno tapytojai taip pat vaizdavo tarybinį gyvenimą, bet jis buvo ne nugludintas, propagandinis, o realus, perteiktas per emocinę ir dvasinę prizmę. Tuometinis muziejaus direktorius šią parodą pakankamai lengvai palaimino. Visi penki dailininkai gavo ąžuolo vainikus, o parodą aprašė tapytojas Antanas Martinaitis. Deja, nė vieno iš šių kūrėjų jau nėra gyvų", – kalbėjo K.Civinskienė.

Parodoje eksponuojami šių penkių Kauno dailininkų darbai oponuoja socrealistiniams peizažams ir portretams. Vienas iš tokių kūrinių – tapytojo Silvestro Džiaukšto "Rugpjūtis" (1976–1980), vaizduojantis laukuose plušančius darbininkus. Šis kūrėjas 7–8 dešimtmečiuose buvo vienas populiariausių dažniausiai didelėse svarbiose parodose eksponuojamų tapytojų. S.Džiaukštą išgarsino ir oficialų pripažinimą pelnė jo teminiai paveikslai. Vis dėlto savo studijoje tapytojas kūrė ir kitokius darbus, kuriuos viešumoje parodė vėliau. Tai – dramatiški aktai, ekspresyvūs, groteskiški paveikslai.

Pats dailininkas savo sovietmečio kūryba nesididžiuoja, bet priima ją kaip neišvengiamą to laikotarpio lemtį. "Manau, kad S.Džiaukštas ideologinius peizažus tapė ne iš idėjos, o todėl, kad taip reikėjo. Norėčiau pabrėžti, kad tarp lietuvių menininkų idėjinių socializmo propaguotojų buvo mažuma", – pastebi K.Civinskienė.

Eksponuojamas ir Lietuvoje gyvenančio ukrainiečių dailininko Anatolijaus Stiško darbas "Proletarų kova" (1980). Šis tremtyje gimęs menininkas kartą Maskvoje aplankė Baltijos respublikų dailininkų parodą. Susižavėjęs K.Morkūno ir A.Stoškaus vitražais, A.Stiško nusprendė, kad meno mokytis nori Lietuvoje. Turėdamas didžiulį norą tapti dailininku, ukrainietis sugebėjo pasiekti tikrų aukštumų. Menininkui be galo padėjo jo mokytojai, kuriems jis iki šiol dėkingas. Šias susiklosčiusias aplinkybes A.Stiško priėmė kaip palankią režimo duotybę. Jo nuomone, kiekvienas laikotarpis turi ir šviesesnių, ir tamsesnių pusių, todėl sovietmečio realijų menininkas nekritikuoja.

Už borto

Menininkai kartais šiek tiek gudraudavo ir rinkdavosi tam tikrus kompromisus. Pavyzdžiui, tapydavo peizažus ar pramoninius vaizdus, portretus, vengdami pernelyg akivaizdžių socialistinių temų.

K.Civinskienė pastebėjo, kad kurdami ideologiją atitinkančius kūrinius, menininkai kartais šiek tiek gudraudavo ir rinkdavosi tam tikrus kompromisus. Pavyzdžiui, tapydavo peizažus ar pramoninius vaizdus, portretus, vengdami pernelyg akivaizdžių socialistinių temų.

Žvilgsnį traukia dailininko Adolio Krištopaičio pramoninį peizažą ir naujos galerijos pastatą vaizduojantys kūriniai. Pastarajame galima įžvelgti Lietuvos trispalvės spalvas. Tai buvo ano meto taktika – ką nors svarbaus pavaizduoti tarsi atsitiktinai, netyčia. Vis dėlto, būta ir tokių dailininkų, kurie nesileido į jokius kompromisus ir tapo visiškais autsaideriais. Pagrindinė jų atstovė – tapytoja abstrakcionistė Kazė Zimblytė. Laikydamasi principų, menininkė jokių kompromisų nedarė. Ji kūrė instaliacijas, įvairių stilių piešiniais išmargintas juostas. Todėl K.Zimblytė nedalyvaudavo Parodų rūmuose rengiamose parodose, nes jos tiesiog nepriimdavo.

Sovietiniais laikais abstrakcija valdžios laikyta ydingu menu. Be to, anuomet buvo manoma, kad tikrais dailininkais gali būti tik asmenys, institute įgiję vaizduojamosios dailės dailininko specialybę. O K.Zimblytė buvo tekstilininkė. "Ji galėjo austi pagal užsakymus ir puikiai gyventi. Tačiau menininkė norėjo būti laisva nuo užsakomojo meno. Tad kurdama neįprastus kūrinius ne pagal savo specializaciją, kūrėja liko už borto – pasakojo parodos kuratorė. – O štai scenografės Juzefos Čeičytės likimas kiek kitoks. Už scenografės darbą 1982 m. šiai moteriai netgi suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Tačiau kaip tapytoja ji liko nesuprasta, mažiau priimama į parodas. Priežastis ta pati – menininkė kuria neįprastus darbus ir, lyg to būtų negana, nebaigė vaizduojamosios dailės specialybės."

Nekonformistinis menas buvo artimas ir tapytojui Valentinui Antanavičiui. Vyro tapyti ideologiškai teisingi portretai kabėdavo prestižinėse parodose. Tačiau tuo pačiu metu dailininkas kūrė tam laikotarpiui neįprastus koliažus iš buities rakandų, kurie, žinoma, į jokias parodas nepatekdavo. Tad autsaideriais sovietmečiu tapo ne tik ideologijai nepataikavę dailininkai. Režimui kliuvo ir tie, kurie buvo baigę ne vaizduojamąją, o taikomąją dailę ar tekstilę, bet norėjo tapyti. Pagal ano meto santvarką, jie negalėjo vadintis tikrais dailininkais, dalyvauti vaizduojamosios dailės parodose.

Ekspoziciją užbaigia jaunosios sovietmečio kartos, kuri į Lietuvos dailės sceną įžengė 1985-aisiais, darbai. Šiuo laikotarpiu prasidėjo perestroika, o su ja atsirado ir pirmieji laisvės ženklai. Tad ir patys dailininkai į meną ėmė žvelgti kitaip, aktyviai rengti parodas.

"Šiai kartai buvo būdingas intymus santykis su vaizduojamais objektais. Šios savybės ypač matomos Kaune kūrusių menininkų darbuose. Pavyzdžiui, Audronės Petrašiūnaitės, Algimantos Stankutės-Dargienės, Prano Griušio, Eglės Velaniškytės, Arūno Vaitkūno ir kitų, – pasakojo K.Civinskienė. – Baigusi institutą dar egzistuojant senajai sovietinei sistemai, ši lūžio karta turėjo prisitaikyti prie pokyčių. Menininkai nebegaudavo dirbtuvių, tad bastėsi po Lietuvą ir tapė mažesnio formato darbus. Nemaža jų dalis, kartu su mąstytoju ir dvasiniu mokytoju Justinu Mikučiu, keliavo po Žemaitiją. Įdomiausia, kad šią laisvąją kartą išugdė tie, kurie privalėjo labiausiai prisitaikyti prie režimo diktato."

Parodoje eksponuojami ir perestroikos laikų skulptūrų maketai. K.Civinskienė pastebėjo, kad nuo 1978-ųjų Lenino statulų statymo bumas jau ėjo į pabaigą. Tad didelio masto ideologinius paminklus keitė aukštos meninės vertės skulptūros.

Jūratis Zalensas. Dresiruoti gyvulėliai. 1981.

Palieka interpretacijai

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad prisitaikymas ir konformizmas egzistavo visais laikais, net ir dabar. "Žinoma, nebėra taip, kad dėl savo idėjų menininkas nebus priimtas į parodą. Tačiau vis tiek esti taisyklės ir nurodymai. Jeigu kursi tokiu būdu, galbūt gausi stipendiją ar sulauksi kitokių privalumų. Tad kiek prisitaikymas dar yra toleruojamas? – svarstė K.Civinskienė. – Ši paroda iš esmės yra edukacinė, tad tikimės mokinių, studentų, jaunuolių, kurie į sovietmetį gali pažvelgti iš visai kitos prizmės."

Parodos kuratorė pastebėjo, kad į ekspoziciją nesiekta įtraukti visų to laikotarpio menininkų. Suprantama, kad jų yra kur kas daugiau. "Paroda nėra sovietinio Lietuvos meno katalogas, tik svarbiausi jo akcentai. Tikrai nesiekiau iš muziejaus rinkinių saugyklų ištraukti visus senus darbus ir parodyti, kas buvo geras, o kas – blogas. Vertinimą palieku žiūrovo interpretacijai ir kiekvieno asmeninei nuomonei. Svarbu suvokti, kad kartais menininkui tekdavo sukurti ideologijai pataikaujantį kūrinį, kad valdžios funkcionieriai nuo jo atstotų. Nuoširdžiai propaguojančių socialinį realizmą buvo mažuma. O apskritai, lietuvių dailininkų tapytas socrealizmas, lyginant su rusų ar kitų broliškų tautų, buvo kur kas nuosaikesnis, švelnesnis. Bet net ir tokio nuosaikaus prisitaikymo atveju galima įžvelgti, kad visgi didžiausią meninę vertę turi bekompromisiai kūriniai", – tikina ji.

Kas? paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki 2021 m. sausio 10 d.

Kas? susitikimas su kuratore Kristina Civinskiene.

Kada? Spalio 2 d. 17 val.