„Praeitame komisijos posėdyje dėl to buvo išsakytas didelis nepasitenkinimas. Bet tuo metu buvome neišsinagrinėję visų teisės aktų. Tai dabar susitikimas reikalingas tam, kad galėtume tiesiai pasakyti, kad jūs nevykdote Vyriausybės nutarimo, kuriuo esate tiesiogiai įpareigoti atlikti mokėjimus“, – Eltai teigė V. Karčiauskas.

Jis pabrėžė, jog centras, pagal Vyriausybės nutarimą, privalo komisijos nariams mokėti už visą išdirbtą laikotarpį, net jei tai reikėtų daryti atbuline data.

„Tikėkimės, kad bus surinktos visos suinteresuotos pusės ir kažkoks koordinacinio pobūdžio sprendimas bus priimtas“, – apie trečiadienį vyksiantį susitikimą kalbėjo V. Karčiauskas.

„Centras turi mokėti. Pagal Vyriausybės nutarimą, priimtą lapkričio 15 d., jie privalėjo už visus 2024 metus sumokėti. Tai ne tai, kad jie nesumokėjo, bet dar ir teigia, kad nemokės“, – komisijos narių nepasitenkinimą dėl situacijos išsakė V. Karčiauskas.

Komisijos pirmininkas neslepia, jog dėl tokios LGGRTC demonstruojamos pozicijos piktinasi visi nariai.

„Komisija pikta, nes tai yra nepagarba darbui. Iš esmės tai yra pasityčiojimas iš komisijos ir jos narių“, – teigė V. Karčiauskas.

Komisijos narių darbo apmokėjimo klausimas jau buvo aptartas pastarajame desovietizacijos komisijos posėdyje gruodžio viduryje. Jame taip pat dalyvavo LGGRTC direktorius A. Bubnys ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Komisija pikta, nes tai yra nepagarba darbui. Iš esmės tai yra pasityčiojimas iš komisijos ir jos narių.

Kaip gruodį Eltai teigė LGGRTC atstovai, komisijai atlygis nebuvo numatytas todėl, kad desovietizacijos įstatymas buvo priimtas tik 2022-ųjų pabaigoje, jau sudarius 2023 metų biudžeto projektą.

ELTA primena, kad nuo šių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Seimas sudarė ir tarpinstitucinę komisiją, sudarytą iš 9 narių, deleguotų iš įvairių institucijų ir organizacijų.

Praėjusių metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

Jame tikimasi sukaupti ne mažiau kaip 30–40 tūkst. DNR mėginių, reikalingų laisvės kovotojų palaikams identifikuoti.

Mėginiai bus saugojami neribotą laiką, pranešė centras.

Jis kreipėsi į laisvės kovotojų artimuosius, kurie neturi informacijos apie artimojo užkasimo ar palaidojimo vietą, pateikti savo DNR mėginį.

Partizanų brolių, seserų, vaikų, vaikaičių, kitų giminaičių prašoma pateikti žuvusio giminaičio vardą, pavardę, slapyvardį (jei turėjo), vietas, kur jis kovojo ar gyveno, giminystės ryšį, taip pat asmeninius kontaktus.

Centras taip pat prašo pranešti apie galimas laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietas bei paraginti savo kaimynus, pažįstamus, kurių artimieji – žuvę laisvės kovotojai, nebūti abejingiems ir atsiliepti į kvietimą.

„Atpažinti laisvės kovotojų palaikai bus pagarbiai laidojami valstybės lėšomis arba atiduodami artimiesiems“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Ketvirtadienį per slaptą balsavimą už jo kandidatūrą buvo 76 Seimo nariai, prieš – 34, aštuoni susilaikė, du biuleteniai sugadinti.

Šiuo metu LGGRTC Tyrimo departamentui vadovaujantis A. Bubnys prisistatydamas Seime sakė paskyrimo atveju sieksiantis atkurti „pastaruoju metu pažeistą prestižą“, normalizuoti atmosferą darbovietėje.

Jis taip pat teigė, jog siektų „išsklaidyti ir paneigti dirbtinai sukurtą centro mokslininkų supriešinimą su visuomeninėmis organizacijomis, atkurti pasitikėjimo atmosferą ir dalykišką bendradarbiavimą su politinių kalinių, tremtinių, partizanų nukentėjusių nuo okupacinių režimų organizacijomis“.

Pirmasis darbas – stabilizuoti centro darbą

Praėjęs eiti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigas istorikas A. Bubnys pirmiausia stengsis stabilizuoti įstaigos darbą, atlikti jos veiklos auditą.

„Pirmiausia reikia stabilizuoti situaciją, reikia suvienyti suskaldytą kolektyvą, o paskui jau galima imtis rimtesnių struktūrinių įstaigos valdymo reformų“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė jis.

Seimas per slaptą balsavimą paskyrė jį naujuoju Genocido centro vadovu vietoj iš pareigų atleisto Ado Jakubausko.

Pirmiausia reikia stabilizuoti situaciją, reikia suvienyti suskaldytą kolektyvą, o paskui jau galima imtis rimtesnių struktūrinių įstaigos valdymo reformų.

„Prieš tai reikėtų padaryti tam tikrą viso centro auditą. Išsiaiškinti silpnas vietas, išsiaiškinti, ką reikėtų keisti, ko atsisakyti, kokių padalinių, o galbūt ir naujų įsteigti, pavyzdžiui, Partizanų paieškos ir identifikavimo skyrius, manau, būtų reikalingas mūsų struktūroje“, – teigė A. Bubnys.

Jis teigė kitą savaitę planuojantis surengti LGGRTC išplėstinės tarybos posėdį.

„Ją sudaro visų centro padalinių – departamentų, skyrių – vedėjai, iš viso 18 pareigūnų. Norėtųsi kitą savaitę sukviesti pasitarimą ir išsikalbėti, išsiaiškinti esamas problemas, tarpusavio santykių problemas, lūkesčius, pageidavimus, išklausyti kritiką. Po tokio pasitarimo bus galima matyti, kokie aktualiausi, skubiausi darbai reikalingi atlikti“, – sakė A. Bubnys.

Jis taip pat tvirtino, kad reikės išsiaiškinti realią padėtį LGGRTC, mat kilus įtampai tarp dalies centro darbuotojų ir tuometinio vadovo A. Bubnys sakė negaudavęs visos informacijos.

„Problema didelė ta, kad kai prasidėjo įtampos su buvusiu generaliniu direktoriumi, daug dalykų, svarbios informacijos išvis negaudavau. Man svarbus dalykas išsiaiškinti, kokios informacijos esu negavęs. Tada bus aiškesnis vaizdas, aiškesnis palikimas“, – teigė jis.

A. Bubnys sakė sieksiąs į LGGRTC susigrąžinti kai kuriuos anksčiau dėl mažų atlyginimus išėjusius darbuotojus.

Jis taip pat tvirtino, kad reikėtų keisti įstatymą ir prie centro įsteigti išorinę mokslo tarybą.

Pasak A. Bubnio, tai galėtų būti iš valstybės institucijų (Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės), akademinės srities (universitetų, Lietuvos istorijos instituto), visuomeninių organizacijų (politinių kalinių, tremtinių sąjungų, nukentėjusių nuo okupacijų žmonių organizacijų), karo ir genocido nusikaltimų srityje nusimanančių teisės atstovų sudaryta taryba.

Genocido centro vadovas sakė, kad taryba turėtų prisidėti prie strateginių planų ir ataskaitų rengimo, tvirtinimo, tvirtinti numatomus mokslinius tyrimus ir programas, sukurti skaidrią naujo generalinio direktoriaus parinkimo procedūrą ir pan.

„Tai būtų didelė pagalba ir generaliniam direktoriui“, – sakė A. Bubnys.

Istorikas centre dirba nuo 2009 metų, šiuo metu jis vadovauja Tyrimo departamentui.

A. Bubnys buvo tarp 17 istorikų, pasirašiusių kreipimąsi į Seimą dėl kilusios įtampos LGGRTC vadovaujant A. Jakubauskui.

Šis Genocido centrui vadovavo kiek ilgiau nei pusmetį ir buvo atleistas, nes nepavyko užtikrinti sklandaus institucijos darbo, kilo susipriešinimas tarp darbuotojų, o viešai nagrinėjama situacija centre sumenkino įstaigos dalykinę reputaciją.

A. Jakubauskas kaltinimus atmetė ir atleidimą vadino nepagrįstu bei politiškai motyvuotu.

Genocido centras tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Kaip pranešė centras, šią galimybę LGGRTC vadovybė ketvirtadienį aptarė su premjeru Sauliumi Skverneliu. Premjeras susitikimo metu apžiūrėjo ir dabartines centrinio LGGRTC pastato patalpas Gedimino prospekte

Susitikimo metu premjeras apžiūrėjo LGGRTC centrinio pastato patalpas Didžiojoje gatvėje.

„Buvo aptarta galimybė plėsti Centro veiklą buvusiame Lukiškių kalėjime, dalį patalpų skiriant Centro muziejinei – edukacinei veiklai. Taip būtų istoriškai atkurtas sovietų  sistemos naikinimo tripolis:  Lukiškių kalėjimas, kur buvo kalinami kaliniai, KGB kalėjimas, kur dalis jų buvo sušaudyti, ir Tuskulėnų rimties parkas, kur sušaudytieji buvo užkasti“, – teigiama pranešime spaudai.

Pasak LGGRTC, susitikimo metu taip pat aptartos Centro finansinės problemos, pokario pasipriešinimo dalyvių artimųjų ir rastų nežinomų partizanų palaikų DNR duomenų banko sukūrimas – toks bankas padėtų identifikuoti partizanų tapatybę.  

Kaliniai iš Lukiškių kalėjimo iškelti daugiau nei prieš metus, trečiadienį pastatų kompleksą Vyriausybė perdavė turto bankui.

Turto bankas, vykdęs konsultacijas su įvairiomis įstaigomis ir visuomeninėmis organizacijomis, iš viso sulaukė pageidavimų skirti daugiau nei 20 tūkst. kv. metrų įvairioms edukacinėms veikloms, LGGRTC prašo skirti 2,5 tūkst. kv. metrų muziejinei veiklai ir kultūriniams renginiams.

Visas komplekso plotas, be numatytų parduoti ligoninės pastatų, sudaro beveik 18,8 tūkst. kv. metrų, galimybių studijoje numatyta patalpų dalis, kurioe būtų galima vykdyti visuomenines funkcijas – tik per 4,2 tūkst. kv. metrų.

Lukiškių kompleksą sudaro šeši pastatai: Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė, administracinės, gamybinis patalpos, kalėjimas, kalėjimas-ligoninė, tvora su kontroliniu perėjimo postu. Visi jie įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir turi nacionalinės kultūros vertybės statusą.

„Apgailestauju, kad ne vienerius metus trukęs centro tyrimas visuomenėje sukėlė neadekvačių, nepamatuotų vertinimų, todėl nauja centro vadovybė nutarė šį tyrimą išimti iš savo svetainės“, – per spaudos konferenciją Seime ketvirtadienį paskelbė LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas.

„Jis ten buvo trejetą metų, tad buvo pakankamai laiko susipažinti, o pats KGB dokumentas prieinamas visiems Ypatingajame archyve“, – teigė vasarą paskirtas naujasis LGGRTC direktorius A. Jakubauskas.

Po spaudos konferencijos jis BNS patvirtino, kad iš svetainės www.kgbveikla.lt bus išimtas KGB asmens bylų registracijos žurnalas.

„Mes išimsim žurnalą. Kadangi tai žurnalas, kuris sudarytas sovietų saugumo, yra pasiekiamas Ypatingajame archyve, jį kiekvienas galės nueiti, pasklaidyti“, – sakė A. Jakubauskas.

Jis ten buvo trejetą metų, tad buvo pakankamai laiko susipažinti, o pats KGB dokumentas prieinamas visiems Ypatingajame archyve.

LGGRTC sovietų saugumo verbuotų asmenų sąrašą pradėjo skelbti 2012 metų pabaigoje, o baigė 2018 metais. Jame išanalizuoti 1669 asmenų duomenys.

LGGRTC pažymėjo, kad registracijos žurnalas turi būti vertinamas kritiškai: visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami KGB arba kitų sovietų saugumo padalinių, tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai.

LGGRTC yra pažymėjęs, kad žurnalas nėra slaptas dokumentas, jis laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve. Pagal Liustracijos įstatymo nuostatas, neskelbiami tik prisipažinę asmenys, jų žurnale yra 22.

Skelbiant bylas, rezonanso sulaukė duomenys, kad sovietų okupacijos metais užverbuoti dirbti KGB agentais buvo aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis. Žurnalo pabaigoje įrašytas ir dvasininkas Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios. Kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo, nes agento darbo byla neužvesta, ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį.

Remiantis išlikusia KGB dokumentine medžiaga daroma prielaida, kad 1940–1991 metais Lietuvoje su KGB slapta bendradarbiavo apie 118 tūkst. asmenų.

S. Žiūros / Fotobanko nuotr.

Istorikai KGB žurnalą vertina kritiškai

Istorikai sovietų saugumo KGB archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą vertina kritiškai, tačiau kai kurie abejoja sprendimu jį išimti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) interneto svetainės.

„Dokumentas, aišku, buvo ne be priekaištų, bet pats faktas išimti tą sąrašą yra keistokas, man atrodo, nes tai yra vis tik KGB dokumentas, kuris atskleidė gal kai kam ir nelabai malonius dalykus, bet manau, kad buvo reikalingas“, – BNS trečiadienį sakė VU istorikas Arūnas Streikus.

„Jame gi nebuvo žmonių, kurie buvo prisipažinę bendradarbiavę“, – pridūrė jis.

Tuo metu Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius sveikina Genocido centro sprendimą KGB žurnalą išimti, nes tai nebuvo patikimas dokumentas.

„Tas žurnalas buvo nepatikimas dokumentas, keliantis daug kontroversiškų klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta. Tai turbūt yra pakankamai logiškas Genocido centro žingsnis“, – BNS teigė A. Kasparavičius.

Jis taip pat pridūrė, kad dokumentas galėtų būti vertinamas iš naujo ir tada vėl viešinamas internete.

„Manau, kad dokumentas turėtų būti atitinkamų ekspertų įvertintas iš naujo“, – teigė istorikas.

Bet kuriuo atveju, viešinti buvo gerai, o išimti – blogai, kad ir kokie būtų motyvai.

Sovietinį laikotarpį tyrinėjantis VU istorikas Nerijus Šepetys sako, kad KGB žurnalą viešinti buvo teigiamas žingsnis, tačiau nesupranta, kodėl reikėjo jį išimti.

„Bet kuriuo atveju, viešinti buvo gerai, o išimti – blogai, kad ir kokie būtų motyvai, bet reiktų pasižiūrėt, kas čia sumanyta, kokia to motyvacija, bet jeigu tai susiję su pokyčiais vadovybėje, tai to buvo galima tikėtis“, – BNS sakė VU istorikas.

Jis sutiko, kad KGB žurnalas nebuvo tinkamai parengtas dokumentas.

Be kita ko, pasak N. Šepečio, tokio Genocido centro žingsnio buvo galima laukti.

„Nauja vadovybė neorientuota į tyrimus ir jų sklaidą, o į kažkokią atminimo politiką, kurios mes principų nematome, bet jos linija turbūt nebus viešuma ir skaidrumas, o kažkokie kiti dalykai“, – tvirtino N. Šepetys.

Internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt LGGRTC baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939–1949 metais. Baigiamajame etape atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.

Kaip pažymi centras, 1939 metai Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai.

Anot pranešimo, 1939 metų spalio 10 dieną Sovietų Sąjunga šantažu, grasindama Vilnių atiduoti Baltarusijai, privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę.

Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.

Pasak LGGRTC, apie ruošiamą Lietuvos okupaciją liudija agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.

Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 metų balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje.

Imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 metų birželio 10 dienos čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti, pažymi istorikai.

Anot pranešimo, tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve.

„Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija“, – teigiama pranešime.

Anot jo, jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.

1940 metų birželio 14 dieną sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 dieną ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados.

Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Pasak LGGRTC, birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.

Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).

LGGRTC pranešime taip pat teigia, kad vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius.

Kaip BNS teigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorė Birutė Burauskaitė, tokią okupacinės žalos vertinimo metodiką, pagal kurią ekspertai jau įvertino Latvijos patirtus nuostolius, būtų galima panaudoti ir Lietuvoje.

„Jie jau yra paskaičiavę (žalą Latvijoje), yra išleidę leidinį, jie jį atsiveš. Bet visuomet juk ne 100 proc. viską išnagrinėji. Bedirbdami jie patys nustebo suradę, kad labai vaizdžiai tie finansiniai srautai keliavo iš respublikos į Maskvą, iš Maskvos – atgal, kaip ir dabar savivaldybėms dalijami pinigai į biudžetus, panašus mechanizmas buvo ir respublikoms. Šie srautai, atsispindintys finansiniuose dokumentuose, labai aiškiai parodo, kad mes buvome tipiška kolonija“, – BNS teigė B. Burauskaitė.

Latvijos vyriausybės sudarytos ekspertų grupės atstovai neseniai archyviniuose finansiniuose dokumentuose surastas metodikas pristatė Taline, Vilniuje centrui leidinį ir duomenis žadama pateikti antradienį.

„Aš galvoju, kad jei jie galėjo paskaičiuoti per kelis mėnesius, o kodėl nepaskaičiuoti ir mums ir turėti savo to meto respublikinio atsiskaitymo vaizdą? Nes tuo estai labai susidomėjo“, – teigė LGGRTC vadovė.

B. Burauskaitė taip pat atmeta svarstymus, kad reikėtų skaičiuoti ir okupacijos metu buvusias SSRS centrinės valdžios investicijas Lietuvoje.

„Tai, kad jie aiškina, jog mes čia skolingi, naujas skaičiavimas pagal finansinius dokumentus ir parodo, kad tai yra nonsensas: jei jie statė kokias nors gamyklas, statė savo interesams. Tą tikrai žinau, ekonomistai paskaičiavo, kad jų investicijos per 2–3 metus atsipirkdavo, nieko nebuvo daroma, kad mes liktume skolingi“, – kalbėjo LGGRTC vadovė.

2000-aisiais Vyriausybės sudaryta tarpžinybinė komisija pateikė skaičius, kad sovietų okupacijos padaryta žala Lietuvai siekia maždaug 20 mlrd. JAV dolerių (apie 80 mlrd. litų pagal tuometį JAV dolerio kursą), Seimas priėmė tai patvirtinantį įstatymą, tačiau realių žingsnių vykdyti jį nesiimta.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisingumo ministrai 2015-ųjų pabaigoje yra pasirašę deklaraciją, kuria skelbiamas siekis apskaičiuoti dėl sovietų okupacijos patirtą žalą, reikalauti jos atlyginimo bei sovietų nusikaltimus įvertinti tarptautiniu mastu.