Parodos rengėjai primena, kad 1989 m. vasario 16 d. vakarą Kauno muzikiniame teatre Sąjūdžiui paskelbus Lietuvos politinės nepriklausomybės deklaraciją, viena Lietuvos jaunimo grupė pasiryžo pastatyti keturis paminklus sovietinio genocido aukoms atšiauriausioje tremties vietoje – Lenos upės deltos salose. Pasiruošimas paminklų statybai truko 20 savaičių, pačios statybos – penkias.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje pokalbiai apie tremtis ir lagerius buvo labai lakoniški. Mažai ką pakeitė Dalios Grinevičiūtės prisiminimais nutraukta tyla apie tremtį prie Laptevų jūros. Sovietinio saugumo ausų ir akių buvo mokyklose, universitetuose, darbovietėse, vidaus ir užsienio kelionių turistinėse grupėse, lėktuvuose, netgi šeimose. Už antisovietinę veiklą grėsė priverstinis dalyvavimas vis dar rusenančiame Afganistano kare arba darbas likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius.

Besiruošiant paminklų statybai, jaunuoliams reikėjo išspręsti daugybę įvairiausių problemų, gauti oficialius leidimus juos statyti pasienio zonoje, karinės bazės teritorijoje, prieš tai parengus dešimtis dokumentų, Anot parodos rengėjų, Lietuvoje, visai nesiafišuodamos, paminklų statybos projektą parėmė 28 organizacijos.

„Galima sakyti, kad sudėtinėmis paminklų dalimis tapo ir paminklų bei pamatų projektai, ir Justino Marcinkevičiaus žodžiai paminkliniams užrašams, ir titano vamzdžiai, ir lėktuvas, ekspedicijos dalyvius nuskraidinęs prie Lenos, ir darbams vykdyti reikalingi drabužiai, įrankiai, konservai, kitas dalyvių maistas. Ir net spiritas, vaistai, dezinfekavimo priemonės, valčių varikliai, benzininiai pjūklai, kiekviena nemokamai suteikta radijo ar televizijos eterio ar neapmokestinta telefoninio pokalbio minutė, taip pat – nesuskaičiuojamos paramos lėšos. Tuo metu visi suprato, kad paminklai būtinai turi būti pastatyti“, – pabrėžiama Kauno IX forto muziejaus pranešime.

Baigiamajame paminklų statybos Lenos deltoje etape, trukusiame penkias savaites, ekspedicijos dalyviams iš Lietuvos padėjo šešios Jakutijos organizacijos, suteikdamos reikiamų statybines medžiagų ir transporto priemonių. Ekspedicijos dalyviai, paminklų dalys, darbo priemonės, maistas, drabužiai ir kiti reikmenys gabenti lėktuvais, sraigtasparniais, baržomis, žvejybiniais kateriais, valtimis („kungasais“), visureigiais, savivarčiais, traktoriais.

Muziejininkų teigimu, tik spėję sugrįžti, ekspedicijos dalyviai susikabino rankomis Baltijos kelyje. Tada nepalyginamai labiau už paminklų statymą rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė. Todėl publikacijos ir kita aktuali informacija apie Lietuvos laisvės ženklus Laptevų jūroje ilgą laiką nebuvo afišuojama. Tik dabar, prabėgus trisdešimčiai metų, ši tema tampa ypač svarbi tiems, kurie domisi tragiška tautos istorija ir nori suvokti masinių Lietuvos gyventojų tremčių reikšmę.