2018 m. Klaipėdos universiteto ir Ventės rago ornitologai sėkmingai uždėjo 10 GPS / GSM siųstuvų Juodkrantės ir Rusnės kolonijose gyvenantiems didiesiems kormoranams.

Tikėtasi, kad pavyks stebėti jų judėjimą Kuršių mariose, įvertinti pasirenkamas teritorijas veisimosi metu ir t. t.

Tyrimo laikotarpiu pavyko ne tik surinkti duomenų apie kormoranų judėjimą Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, bet ir sužinoti apie jų migracijos kelius, žiemojimo vietas.

Lietuvoje atšalus orams, visi kormoranai neskubėdami, su daug tarpinių sustojimų, pasiekė savo žiemavietes Madride (Ispanijoje), Viduržemio jūros pakrantėje Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijos tunų fermose.

Keli paukščiai liko Alpėse ir žiemą praleido Austrijoje. Trys kormoranai žiemojimo vietų nepasiekė, nes buvo sumedžioti rudeninės migracijos metu.

Pasibaigus žiemojimui, dalis kormoranų sugrįžo į perėjimo vietas Kuršių mariose. Įskaitant migracijos kelią, per metus kormoranai įveikia nuo 8 iki 10 tūkst. km.

Siųstuvų duomenys parodė, kad kormoranai, skrisdami per Alpes, pakyla net į 3 km aukštį ir migruoja apie 70 km/val. greičiu.

Šiuo metu duomenys gaunami tik iš vieno kormorano, kitų paukščių siųstuvai dėl techninių kliūčių nustojo veikti.

Tyrimus finansavo Lietuvos mokslo tarybos projektas PATCHY "Fosforo šaltinių ir išteklių svarba melsvabakterių žydėjimo procesui Kuršių mariose".

Langinė kregždė – plačiai paplitusi paukščių rūšis, perinti Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje. Žiemoti skrenda į Afriką ir žiemą praleidžia į pietus nuo Sacharos. Europinė rūšies populiacija yra vertinama 11 mln. 200 tūkst. – 23 mln. 600 tūkst. porų, tačiau pastebima rūšies populiacijos mažėjimo tendencija.

Iš išvaizdos langinę kregždę galima supainioti su šelmenine kregžde, tačiau už šią yra mažesnė, išsiskiria balta apačia ir baltu antuodegiu, trumpesne, ne taip smarkiai iškirpta uodega. Be to, skirtingai negu šelmeninė kregždė, kuri lizdus lipdo ir pastatų (paprastai ūkinių) viduje, langinė apsigyvena beveik išimtinai pastatų išorėje.

Į Lietuvą pavasarį paukščiai grįžta paprastai pačioje balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje ir perėti pradeda gegužės mėnesį. Lizdus lipdo ant mūrinių pastatų sienų, po tiltais, nors kitose šalyse galima rasti ir paukščių kolonijų pakrantės uolose. Esant palankioms klimato sąlygoms veda dvi vadas, tačiau itin šalti, lietingi orai labai nepalankūs jaunikliams auginti, o sausais pavasariais paukščiams sunku rasti molio lizdams lipdyti.

Nuo seno tiek šelmeninė, tiek langinė kregždės buvo lietuvių mylimi ir globojami paukščiai. Tikėta, kad namus, kur pastogėje apsigyvena kregždės, aplenks gaisras ir žaibas. Kregždžių atvaizdų aptinkama lietuvių tautinėje ornamentikoje, ant medinių kryžių ir stogastulpių. Tai rodo, kad kregždę lietuviai laikė šventu paukščiu. Iš šių sparnuočių skrydžio mūsų senoliai spėdavo orus: jei kregždės pažeme skraido – lauk lietaus, o jei aukštai danguje nardo – bus geras oras. Staigus paukščių išskridimas rudenį mūsų senoliams buvo paslaptingas reiškinys, todėl tikėta, kad kregždės žiemoja po vandeniu. Laikui bėgant, sakralinė kregždės reikšmė ėmė menkėti, ir šiandien jau retas beatsimena, kad mūsų seneliams ir proseneliams ardyti kregždžių lizdus buvo tabu. O šiandien lizdų ardymas tampa viena iš šios rūšies nykimo priežasčių.

Nemažai langinių kregždžių lizdų yra sunaikinama sąmoningai, siekiant išvengti taršos. Deja, gana dažnai lizdai naikinami jau perėjimui įsibėgėjus. Tada numušami lizdai su kiaušiniais, nors tai ir draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai.

Ornitologai jau kurį laiką stebi langinės kregždės europinės populiacijos mažėjimo tendenciją ir vardija priežastis, kodėl tai vyksta. Daugiausia paukščių žūsta Afrikos žiemovietėse ir per migraciją dėl nepalankių orų – liūčių, audrų ir panašių pavojų. Kai kuriais metais dėl to gali žūti milijonai paukščių. Būtent taip atsitiko 1974 m. Alpėse ar prieš kelerius metus Afrikoje. Grįžus į perėjimo vietas paukščių laukia kiti pavojai. Itin sausais pavasariais paukščiams sudėtinga rasti medžiagos lizdams lipdyti, todėl gali labai vėluoti perėjimo pradžia. Esant nepalankiam orui vasarą paukščiams sunku prisigaudyti skraidančių vabzdžių jaunikliams maitinti, o dėl to dalis jauniklių gali neišgyventi.

Langinės kregždės yra jautrios oro taršai miestuose ir herbicidams, pesticidams bei insekticidams, naudojamiems atvirose vietovėse, nes abu šie veiksniai itin sumažina kregždžių pagrindinio maisto – skraidančių vabzdžių kiekį. Langinėms kregždėms nepalanki yra ir tarprūšinė konkurencija su naminiu žvirbliu, kuris peri panašiose buveinėse, be to, nevengia užimti kregždžių lizdų.

Toli gražu ne paskutinę vietą tarp langinės kregždės populiacijos nykimo priežasčių užima ir žmogaus veikla – lizdų naikinimas. Dalis lizdų yra sunaikinami nesąmoningai – renovuojant pastatus, remontuojant tiltus, ėmus naudoti kitokias statybines medžiagas, prie kurių paukščiai nebegali lipdyti lizdų. Tačiau nemažai langinių kregždžių lizdų yra sunaikinama sąmoningai, siekiant išvengti taršos. Deja, gana dažnai lizdai naikinami jau perėjimui įsibėgėjus. Tada numušami lizdai su kiaušiniais, nors tai ir draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai. Būtent dėl šios priežasties nutarta langinę kregždę paskelbti metų paukščiu, siekti atkreipti dėmesį į lizdaviečių naikinimo mastą ir pasiūlyti tam tikrų sprendimų bei alternatyvų, plačiai prigijusių Vakarų Europos valstybėse.

Tais atvejais, kai žmogus dėl įvairių priežasčių visiškai nepageidauja langinių kregždžių kaimynystės, yra siūlomos palyginti paprastos priemonės, neleisiančios paukščiams lipdyti lizdo namo pastogėje ar ant sienos. Stogo kampuose (kur ir yra mėgstamiausia paukščių lizdų lipdymo vieta) galima prikalti įstrižą lentutę, kuri neleis paukščiams įsikurti. Po stogu ar balkonu įtempta metalinė virvutė ar laidas taip pat atbaidys juos nuo galimo perėjimo.

Tačiau gana dažnai vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės bando atsikratyti šių paukščių kaimynystės, yra nemenka tarša kregždėms auginant jauniklius. Šią problemą itin nesunku išspręsti pakabinus ar kitaip pritvirtinus medinę ar plastikinę lentutę po lizdu, kurios paskirtis ir būtų apsaugoti pastatą ir aplinką nuo nešvarumų. Lentutė turėtų būti kabinama 15–30 cm po lizdu taip, kad ją būtų galima greitai nuimti ir nuplauti nešvarumus. Galimi įvairūs tokios lentutės variantai – platesnė, ilgesnė, su sienele, įvairių spalvų, kurios derėtų su pastato spalvomis. Toks apsisaugojimo nuo paukščių taršos būdas plačiai plinta visoje Europoje. Kaip ir dar kol kas nematyti Lietuvoje dirbtiniai kregždžių lizdai, kuriuos paukščiai kitose šalyse noriai užima.

Šiemet LOD nariai savanoriai Paulius Prakopimas ir Audronis Dudėnas pagal turimą pavyzdį pagamins pirmus tokių dirbtinių lizdų pavyzdžius. Iškėlus juos ant pastatų bus stebima, ar paukščiai juos užims. Sėkmės atveju galima gaminti tokius lizdus ir kelti juos jau su apsaugos nuo taršos priemonėmis ant pastatų ar siūlyti jų įsigyti žmonėms, kurie labai pageidautų šio triukšmingo, tačiau mielo kaimyno.

LOD norėtų įspėti visus, kurie nepageidauja, kad jų kaimynystėje apsigyventų langinės kregždės: lizdus nudaužykite, kol paukščiai dar negrįžo ir jų neužėmė (iki balandžio vidurio). Primenama, kad naikinti lizdus paukščiams perint draudžia Lietuvos Respublikos įstatymai. Kartu prašoma visų neabejingų žmonių informuoti LOD apie pastebėtus langinių kregždžių naikinimo atvejus (ypač gerai, jei tokie pranešimai būtų paremti reikalingais įrodymais – nuotraukomis ar filmuota medžiaga) elektroniniu paštu egle@birdlife.lt.

Vasaros pabaigoje besibūriuojantys gandrai – tai jau artėjančio rudens pranašai. Nuo seno yra sakoma, kad gandrai išskrenda per šventą Baltramiejų, rugpjūčio 24-ąją. Šv. Baltramiejus gyveno I amžiuje ir buvo vienas iš 12 apaštalų.

Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą „žemės gyventoją“. Be to, rugpjūčio antroje pusėje suaktyvėja varliagyviai judėjimas, jų jaunikliai migruoja iš išdžiūstančių balų, pievose daugybė žiogų ir kitų vabzdžių, peliniai graužikai aktyviai kaupia atsargas žiemai, todėl atsiranda geresnės gandrų mitybos sąlygos.

Neaišku, dėl kokios priežasties, tačiau dauguma baltųjų gandrų ,kaip ir pernai, mūsų kraštą paliko gerokai anksčiau Rugpjūčio 21-ąją pravažiavus pietų ir rytų regionus pavyko pamatyti tik kelis gausesnius baltųjų gandrų būrius. Taigi, dauguma baltųjų gandrų nelaukė Šv. Baltramiejaus ir pakilo tolimam skrydžiui maždaug savaitę anksčiau.

Baltieji gandrai keliauja toli – per 2–3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8–10 tūkst. kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau pasiekia ne visi – net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.

* Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas).

* Dažnai pasitaiko, kad gandrai lizdų statybai panaudoja ir žmonių išmestus ar netvarkingai paliktus daiktus – elektros laidus, virves, tinklus, plastiko maišelius, politileną ir kt.. Šie panaudoti lizdui „radiniai“ gali būti labai pavojingi paukščių jaunikliams;

* Migracijos metu gandras įveikia net 8–10 tūkst.kilometrų.

* Gandro patelė ir patinas žiemoja atskirose vietovėse.

M. Karlono nuotr.

Lietuva – viena tų šalių, kurios paukščiais tikrai rūpinasi ir imasi priemonių, kad jie būtų saugomi, sako Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. „Deja, paukščiai, migruodami į Pietų Europą ar Šiaurės Afriką, susiduria su ne tokiais draugiškais žmonėmis. Kai kuriose šalyse jie labai gaudomi, be apribojimų šaudomi. Taigi mes galime imtis labai rimtų priemonių, bet paukščiai žūva migracijos metu“, – pabrėžia jis.

Vis dėlto, kaip pastebi ornitologas, atsiranda ir daugėja paukščių, kurių anksčiau Lietuvoje visai nebuvo: „Pastaraisiais metais gausėja didžiųjų baltųjų garnių. [...] Įdomi rūšis, iki šiol plintanti iš šiaurės, yra gulbė giesmininkė. Jų skaičius taip pat didėja. Dar viena nepaprastai graži pietų rūšis – bitininkas.“

– Pone Pranaiti, britų mokslininkų pateikta statistika kelia nerimą ir priverčia susimąstyti. Teigiama, kad per 30 metų paukščių Europoje sumažėjo 421 mln. Ar ir Lietuvoje jų mažėja?

– Be abejo, paukščių mažėja ir Lietuvoje, nors gal ne taip, kaip Jungtinėje Karalystėje.

– Kokių rūšių mažėja?

– Pačių įvairiausių. Žuvinto rezervate paukščių apskaitas vykdome nuo 1960 m. ir matome gana liūdnus rezultatus. Paukščių labai mažėja ne tik už Žuvinte. Beveik visoje Lietuvoje ypač mažėja tų rūšių, kurios buvo gerai prisitaikiusios prie kultūrinio agrolandšafto, todėl, pasikeitus sąlygoms, nebegali išgyventi.

– Ar yra tokių rūšių, kurios per tuos 30 metų Lietuvoje apskritai išnyko?

– Visiškai išnykusių rūšių nėra, bet kai kurių skaičius labai sumažėjo. Viena kažkada įprastų rūšių, kurios beveik nebeliko, – didžioji kuolinga. Anksčiau jų buvo galima aptikti daugelyje Rytų Lietuvos žemapelkių, vidurio Lietuvos aukštapelkėse. Beveik visai neliko kažkada Dzūkijoje, Pietų ir Rytų Lietuvoje buvusių žalvarnių.

– O gal yra rūšių, kurios nenyksta, prisitaiko?

– Pastaraisiais metais gausėja didžiųjų baltųjų garnių. Antroje vasaros pusėje jų būna tikrai gausu, o paskutinius stebime dar dabar. Įdomi rūšis, iki šiol plintanti iš šiaurės, yra gulbė giesmininkė. Jų skaičius taip pat didėja. Dar viena nepaprastai graži pietų rūšis – bitininkas. Prieš 10–20 metų buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad šių rūšių galima būtų aptikti Lietuvoje. Taigi vienos paukščių rūšys plinta, kitos nyksta, tačiau bendra tendencija nėra gera.

– Kokie veiksniai labiausiai kenkia paukščiams?

– Labai daug priklauso nuo pakitusios aplinkos. Pažiūrėkite, kaip pasikeitė mūsų agrolandšaftas: Lietuvoje mažėja pievų, nes jos dažniausiai ariamos, o javų ar kitų grūdinių kultūrų laukuose paukščių rūšinė sudėtis, deja, visai kita ir nepalyginti skurdesnė negu natūraliose ar pusiau natūraliose pievose, kaip kad buvo prieš kelis dešimtmečius.

Dar viena labai negera tendencija, susijusi su mūsų požiūriu į ekologiją ir noru naudoti kuo mažiau iškastinio kuro, ta, kad daugelyje Europos labai plačiai auginami kukurūzai, kaip biokuras ar šiaip techninė kultūra. Deja, tokios rūšys, kaip rapsai, kukurūzai, daugeliui paukščių yra tiesiog dykumos. Jeigu jos pakeičia anksčiau augusias pievas ar intensyviai eksploatuojamos kitų kultūrų laukuose, situacija tampa labai negera.

– Taip pat mokslininkai sako, kad reikšmingas paukščių sumažėjimas gali neigiamai paveikti žmonių visuomenę.

– Jungtinė Karalystė, ko gero, viena iš nedaugelio valstybių, kuri kaip gyvenimo kokybės indikatorių yra įsivedusi suvestinį paukščių įvairovės skaičių. Juk mes turime tokį psichologinį poreikį matyti paukščius, jausti juos. Galų gale paukštis – puikus aplinkos indikatorius, rodantis, kiek ekologiškai ir biologiškai įvairi mūsų gamta ir aplinka. Taigi, kai kalbame apie tai, kad mažėja ar daugėja paukščių, mes kalbame apie paprastą dalyką – mūsų pačių gyvenimo lygis arba prastėja, arba nors kiek gerėja.

– Mūsų laidos klausytojas sako, kad seniai nebemato tetervinų, kuosų, kurapkų.

– Tai būtent tos rūšys, kurios labai stipriai nyksta visoje Lietuvoje. Daugiausia kurapkos nyksta dėl pasikeitusių žemės ūkio technologijų. Pastaraisiais metais žolė nebedžiovinama – tik su visais vabalėliais, sraigutėmis susukama į ritinius, todėl paukščiams, kaip kad kurapkoms ar tetervinams, nebelieka jokios galimybės išsimaitinti. Pempės ir kiti atviro agrolandšafto paukščiai labiausiai ir nyksta dėl pasikeitusios aplinkos.

– Gamtininkai sako, kad labai svarbu ne tik saugoti paukščių buveines, bet būtina ir teisinė apsauga. Kokia padėtis Lietuvoje šiuo atveju?

– Mes priklausome toms šalims, kurios paukščiais tikrai rūpinasi. Deja, paukščiai, migruodami į Pietų Europą ar Šiaurės Afriką, susiduria su ne tokiais draugiškais žmonėmis. Kai kuriose šalyse jie labai gaudomi, be apribojimų šaudomi. Taigi čia, Lietuvoje, mes galime imtis labai rimtų priemonių, bet paukščiai žūva migracijos metu.