Jau daug metų prenumeruoju ir skaitau laikraštį „Klaipėda“, todėl ir kreipiuosi.

Rugsėjo 27 d. švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena.

Klaipėdoje yra socialinių paslaugų centras „Danė“, kuriame dirba daug nuostabių darbuotojų. Jie visad būna šalia, kai prireikia ne tik fizinės, bet ir dvasinės pagalbos, jie išklauso, pataria, padeda atrasti viltį sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Noriu papasakoti apie senyvo amžiaus asmenų padalinį. Padalinio vadovė – Airida Rinkevičienė, nuoširdus ir rūpestingas žmogus.

Nuolat centrą lanko apie 40 senjorų. Geri, bendraujantys, padedantys vienas kitam žmonės.

Čia mūsų antrieji namai. Nors čia mes praleidžiame beveik visą dieną, laikas prabėga greitai, linksmai ir turiningai. Centro darbuotojai – aktyvūs ir kūrybingi, neleidžia nuobodžiauti.

Visą dieną mes užimti: mus moko daryti darbelius iš popieriaus, siūlų, medžiagų, piešiame, spalviname. Labai patinka sportiniai žaidimai. Yra mezgimo kambarys, kuriame mezgame kojines, žaislus ir kitokius dalykus.

Lankome ir keramikos būrelį, organizuojamos ekskursijos bei susitikimai, išvykos į gamtą.

Turime daug knygų, gauname vietos laikraščius, įvairių žurnalų.

Yra pas mus keturkojė „terapeutė“ – kalytė Nora. Ji labai draugiška, leidžia save paglostyti, linksmai parodo triukų, kuriuos išmoko.

Būna pas mus daug švenčių. Labai smagios šv. Velykos. Dažėme ir ridenome kiaušinius, gaminome dekoracijas.

Per Jonines rinkome lauko gėles ir pynėme vainikus, skirtus Janinoms ir Jonams pagerbti.

Kiekvieną mėnesį pas mus vyksta stebuklinga šventė – švenčiame gimimo dieną. Sveikiname visus tą mėnesį gimusius. Tą dieną kvepia naminiais pyragais, būna nuostabiai dekoruotas stalas, liejasi šilti sveikinimo žodžiai, skamba dainos. O dainuojame mes labai labai dažnai kartu su muzikos mokytoja.

Mūsų sveikata čia rūpinasi slaugytojos, masažuotojas, psichologė. Kasdien darome ir rytmečio mankštą.

Labai puikus yra mus aptarnaujantis personalas. Dar daug gero galima pasakyti apie centrą ir jo darbuotojus.

Mūsų senatvė yra ori!

Visų senjorų vardu norėčiau pasveikinti darbuotojus profesinės dienos proga. Dėkojame Jums už kupinas gerumo širdis. Linkime nepavargti kasdienybės rūpesčiuose ir toliau dalintis tuo, ką turite geriausio. Sveikatos Jums!

Rugsėjo 27 dieną minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, todėl apie socialinių darbuotojų svarbą ir vaidmenį sveikatos priežiūros sistemoje – pokalbis su Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos socialine darbuotoja ir Socialinio darbo koordinavimo vadove Andželika Balčiūniene.

– Kuo svarbus socialinio darbuotojo vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje?

– Dirbdamas sveikatos priežiūros sistemoje, socialinis darbuotojas organizuoja pagalbą, sprendžiant pacientų socialines problemas, susijusias su paciento sveikatos sutrikimais. Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad pacientų socialinių problemų sprendimas atima iš jų papildomą laiką, kuris galėtų būti skiriamas pacientų gydymui, be to jiems trūksta informacijos apie socialines paslaugas, specialiųjų poreikių nustatymą. Todėl spręsdami pacientų socialines problemas, mes padedame kitiems komandos nariams – gydytojams, slaugytojams, taupyti jų darbo laiką, dalintis atsakomybe ir teikti reikalingą informaciją.

– Kaip pasikeitė socialinio darbuotojo svarba pandemijos laikotarpiu?

– Pastebima, kad pandemijos laikotarpiu socialinio darbuotojo paslaugų poreikis išaugo, nes padaugėjo žmonių, kurie sunkiai susirgo ar susidūrė su krizinėmis situacijomis. Sergantys sunkiomis ar lėtinėmis ligomis pacientai, senyvi asmenys, negalintys patys savimi pasirūpinti žmonės dėl apribojimų neteko artimų žmonių pagalbos, apsunkinta tapo ir medicininė pagalba. Šiuo laikotarpiu socialinio darbuotojo teikiamos paslaugos tapo labai svarbios. Kartais šios paslaugos buvo teikiamos nuotoliniu būdu, bet dažnai, norint suteikti pagalbą, tekdavo dirbti ir tiesioginiu būdu. Socialiniai darbuotojai tapo artimiausiais žmonėmis, kurie palydi pacientus į gydymo įstaigas, palaikė ryšį su artimaisiais, teikė psichosocialinę pagalbą ir socialines paslaugas namuose.

Susirgus pasikeičia finansinė padėtis, asmeniniai santykiai, kartais pacientai nebegali dirbti, todėl jie kreipiasi į socialinį darbuotoją, kuris gali užtikrinti pagalbą.

– Dėl kokių problemų į socialinį darbuotoją kreipiasi pacientai?

Dažniausiai į socialinį darbuotoją pacientai kreipiasi, kai dėl sveikatos problemų pasikeičia jų socialinis gyvenimas. Susirgus pasikeičia finansinė padėtis, asmeniniai santykiai, kartais pacientai nebegali dirbti, todėl jie kreipiasi į socialinį darbuotoją, kuris gali užtikrinti pagalbą.

– Kokią pagalbą gali suteikti socialinis darbuotojas gydymo įstaigose?

– Socialinių darbuotojų pagalba gydymo įstaigose skirstoma į dvi rūšis: pagalba pacientui ir jo šeimai bei pagalba gydytojui ir kitiems komandos nariams. Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su pacientu ir jo šeima, ieško socialinių problemų sprendimo būdų, teikia pagalbą ir stengiasi užtikrinti, kad išėjęs iš gydymo įstaigos jis turėtų saugią aplinką. Dirbdamas su gydytojais ir kitais komandos nariais, socialinis darbuotojas renka ir teikia informaciją apie paciento problemas, organizuoja pacientų slaugą, globą, socialines paslaugas namuose ir paliatyvią pagalbą. Taip pat jie tvarko neįgalumo, nedarbingumo, socialinės paramos ar socialinio draudimo dokumentus, bendrauja su paciento artimaisiais, aprūpina neįgaliuosius reikalinga technika.

– Kaip galima gauti socialinio darbuotojo paslaugas Kauno klinikose?

– Gydymo įstaigose apie socialinės pagalbos poreikį informuoja gydytojai, slaugytojai ar kiti komandos nariai. Taip pat dėl šių paslaugų gali kreiptis ir pats pacientas, susidūręs su socialinėmis problemomis, ar jo artimieji. Dažnai ir pats socialinis darbuotojas bendraudamas su pacientais, dalyvaudamas vizitacijose ir aptarimuose, pamato, kuriems pacientams reikalingos socialinės paslaugos.

Kauno klinikose socialiniai darbuotojai teikia paslaugas Reabilitacijos, Psichiatrijos, Onkologijos ir hematologijos, Neonatologijos, Akušerijos ir ginekologijos, Vaikų ligų, Šeimos medicinos klinikose, Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnyboje ir visuose Kauno klinikų filialuose. Profilinėse klinikose socialinis darbuotojas konsultuoja gavus gydančio gydytojo ar kito specialisto prašymą. Pacientai socialinės pagalbos gali paprašyti per klinikos personalą ar telefonais, paskelbtais klinikų skyriuose ir Kauno klinikų internetiniame puslapyje. Profilinėse klinikose, kuriose nedirba socialinis darbuotojas, pacientams taip pat užtikrinta galimybė gauti socialines paslaugas. Čia jas teikia Stacionarinių paslaugų koordinavimo tarnybos socialinis darbuotojas. Pacientus raginame nebijoti ir kreiptis į socialinį darbuotoją pagalbos, nes labai svarbu, kad jis kuo anksčiau sužinotų apie šių paslaugų poreikį, įvertintų situaciją ir numatytų galimybes padėti.

Rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, skaičiuojama, kad šalyje įvairiose šio sektoriaus srityse dirba apie 4845 darbuotojai, o sostinėje šios srities specialistų per 1200.

Socialinių darbuotojų indėlis į visuomenės gerovę yra neįkainojamas – nuo pagalbos ligoniams, skurstantiems, našlaičiams, rizikos grupėje atsiduriančioms šeimoms, senjorams iki psichologinės sveikatos, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad net 69 proc. šalies gyventojų socialinį darbą laiko naudingu.

Kaip žmonės pasirenka dirbti žmonių labui, ar tam reikalingas pašaukimas? Kalbamės su socialine darbuotoja J. Kalinauskiene.

– Viena grupė žmonių, besimėgaujančių savo darbu – atvesti pašaukimo, kiti mėgstamą sritį atranda ieškojimo keliu, bet lygiai taip pat būna labai patenkinti. Koks jūsų atvejis?

Aišku, ir klydau, ir mokiausi, ir klausiau kolegų, kaip čia elgtis.

– Mano veikiausiai antrasis. Esu baigusi socialinės pedagogikos mokslus, ne socialinį darbą, taigi norėjau būti pedagoge. Tiesa, esu dar baigusi vadybos ir administravimo magistrą. Šioje srityje irgi save išbandžiau, lyg ir sekėsi neblogai, bet tas darbas neišpildė asmeninių lūkesčių, galbūt naudingumo koeficientas buvo per mažas ar gal tiesiog buvo ne toks, kokio tikėjausi.

Dabar suprantu, kad prieš šešerius metus pasiryžusi keisti sritį ir eiti dirbti socialinio darbo nesuvokiau, kas tai yra iš tiesų, bet tai nekeičia esmės – džiaugiuosi pasirinkimu. Labiausiai motyvuoja tai, kad jaučiu šio darbo prasmę.

– Socialinį darbą pradėjote dirbti globos namuose. Kokios buvo pirmosios mintys, patirtys?

– Iš pradžių visiškai ne taip, kaip tikėjausi. Maniau, kad turiu labai daug žinių, tuoj imsiu jas taikyti ir jomis dalintis, ateinu padėti vaikams. O susidūriau su kitokia realybe – jiems nereikia mano pagalbos. Man reikėjo gal pusės metų, kad perprasčiau kitokią mąstyseną, gyvenimo suvokimą ir tikslus.

Aišku, ir klydau, ir mokiausi, ir klausiau kolegų, kaip čia elgtis. Mano nuomone, galbūt dalis darbuotojų neišlaukia to laiko, kol ima suprasti šią pasaulėžiūrą, nes tai tikrai nelengva. Bet kai tai įveiki, pradedi suprasti, koks šis darbas prasmingas. Dažnai tie paaugliai, ir tos šeimos, su kuriomis mes dirbame, tiesiog nežino kito kelio, nežino kito pasirinkimo, o mes jiems galime jį parodyti. Ir tikrai pasiekus norimą rezultatą, kad ir nedidelį postūmį, džiaugiesi, o ką jau kalbėti, kai žmonės bendrai pasikeičia ir patys tuo labai džiaugiasi. Štai ir dabar mums, būna, paskambina moteris, mes jau su ja kuris laikas nebedirbame, bet ji susisiekia, pasidalina, kaip jai sekasi, kartu pasidžiaugiame jos pasiekimais.

– Kas buvo sunkiausia?

Dirbant socialinį darbą iš tiesų labai svarbu mokėti džiaugtis mažais laimėjimais, mažais žingsneliais.

– Pasirinkau dirbti su paaugliais, nes maniau, kad tai – mano stiprioji pusė. Pavyzdžiui, įkalbėti jaunuolį eiti į mokyklą nėra taip lengva, juk mes neturime jokių įrankių, jokių svertų – tėvai dar gal yra autoritetai, gali šiek tiek griežčiau pasakyti ar kokių kitų motyvacijų sugalvoti, o mes – turime tik žodį.

Bet vienas sunkiausių dalykų, ką turime suvokti, kad jiems reikia mūsų pagalbos, mes neturime ateiti kaip gelbėtojai, jiems reikia normalaus gyvenimo ir normalaus santykio. Mano tikslas – būti žmogumi, kuriam rūpi jų gyvenimas, jų ateitis, o svarbiausia – kad jie irgi tai suprastų.

Dar noriu paminėti, kad dirbant socialinį darbą iš tiesų labai svarbu mokėti džiaugtis mažais laimėjimais, mažais žingsneliais. Tie procesai vyksta lėtai ir dalykai, dėl kurių mes dirbame, neįvyksta per dieną ar kelias. Taigi labai svarbu džiaugtis net ir pačiais mažiausiai laimėjimais, kitaip sunku būtų ilgai išlaikyti motyvaciją.

– Padirbėjusi su jaunuoliais atkeliavote į Socialinės paramos centrą, Pagalbos šeimai skyrių. Kaip pasikeitė jūsų darbas, juk dabar jūs bendraujate ne su jaunuoliu, o su visa rizikos šeima?

– Iš vienos pusės, atrodo, kad darbas labai skiriasi, kita vertus, aš tik nusikeliu į priešistorę. Ten, iš kur atėjo tie jaunuoliai, su kuriais dirbau. Aš pamačiau, kad šeimose vyrauja tas pats pasaulio suvokimo modelis, juk vaikai jį tiesiog perima iš tėvų, tiesiog dabar matau platesnį paveikslą.

Kodėl žmogus atsiduria krizėje? Nes jis kažkurioje gyvenimo situacijoje palūžo, užsisuko rate, savo pasaulėlyje ir tiesiog nemato išeities. Tu ateini į šeimą ir jie dažnai sutinka bendrauti, įsileisti tave, tačiau prisibelsti iki tikrosios priežasties, iki paskatinimo keistis, yra labai tolimas kelias. Ir labai svarbu, jog žmogus pats suvoktų, pats norėtų, o ne kas nors jam sakytų. Tik tokiu atveju, kai jis pats suvokia, kad nori keistis, galime tikėtis teigiamo rezultato.

Šį darbą turbūt renkasi žmonės, kuriems svarbu kontaktas su žmogumi, ir, aišku, kuriems nesvetima empatija, nes be jos taip pat neįsivaizduoju socialinio darbuotojo.

– Socialinio darbuotojo kasdienybėje tikrai netrūksta iššūkių, tačiau kuriuos jūs įvardintumėte sunkiausiais?

– Sakyčiau, kad didžiausias iššūkis, nepaisant to, kad einame vedami teigiamų paskatų, dažniausiai tai, kad nesame kviesti padėti. Šeimos dažnai žiūri į mus kaip į primestą pagalbą. Pasipriešinimas, kad ir ne visada atviras, bet tikrai labai dažnas. Pasitaiko žmonių, kurie neturi socialinės atskirties ar kitų problemų, tačiau suka skirtingais keliais. Šeimoje tada labai daug įtampos – abu suaugę su savo ego, jausmais, o šalia – tarp dviejų ugnių atsidūręs vaikas. Dirbti su tokiais atvejais nėra lengva, tas emocijas pasigauni, galvoji, sprendi, turi būti savotišku ugnies gesintoju.

– Tai visgi kodėl jūs pasirinkote šią profesiją?

– Pagrindinis motyvas turbūt tas, kad rūpi žmogus. Be šio veiksnio socialiniame darbe niekas tikrai negalės išbūti. Antra, tai darbas, kuriame gali panaudoti ir panaudoji absoliučiai visas turimas kompetencijas, kurias sukaupei per gyvenimą. Galiausiai, amžius ir patirtis šitame darbe visada bus tik privalumas, kuo tu daugiau sukaupi, įveiki – tuo vertingesnis esi.

Trečia, šį darbą turbūt renkasi žmonės, kuriems svarbu kontaktas su žmogumi, ir, aišku, kuriems nesvetima empatija, nes be jos taip pat neįsivaizduoju socialinio darbuotojo.

Jei ir jums socialinio darbuotojo veikla yra prasminga ir įdomi, kviečiame prisijungti prie šaunios socialinių darbuotojų komandos – parašykite mums į Vilniaus socialinės paramos centrą info@spcentras.lt.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.