Lietuvoje gyveno 80 proc. rusų?
Artėjant tradicinio leidinių konkurso "Klaipėdos knyga 2018" finaliniam etapui, šio konkurso rengėja ir organizatorė Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė suglumo – viename išties gražiausių leidinių, prisidengiant stačiatikių bažnyčios istorija, skleidžiama aiški žinia, kad Lietuva niekada nebuvo vakarietiška, o prorusiška valstybė.
"Tą knygą labai išsamiai perskaičiau, tikrinau šaltiniuose pateikiamus faktus ir pašiurpau. Net tarybiniais metais bažnyčios istorija būdavo pateikiama nuosaikiau nei šioje knygoje, todėl nusprendžiau apie tai prabilti garsiai", – neslėpė B.Lauciuvienė.
Anot bibliotekos vadovės, knyga išleista išties gražiai, iliustracijos – išraiškingos.
Net tarybiniais metais bažnyčios istorija būdavo pateikiama nuosaikiau nei šioje knygoje.
Tačiau B.Lauciuvienę jau nuo pirmųjų puslapių sutrikdė autoriaus sumanymas nepristačius Krikščionių bažnyčios trumpos istorinės apžvalgos, jos išsišakojimo į atskiras sroves, nepriminus, kad 1054 m. Krikščionių bažnyčia skilo į dvi šakas – Romos katalikų ir Rytų ortodoksų (stačiatikių) – pradėti dėstyti Stačiatikių bažnyčios istoriją Lietuvoje.
"A.Fominas knygoje "Lietuvos stačiatikių bažnyčios istorija" teigia, kad buvo ne tik Maskvos Rusia, bet ir Lietuvos Rusia, kurioje 80 proc. gyventojų buvo rusai. Kitaip tariant, tikroji lietuvių esmė ta, esą jie buvo rusakalbiai ir stačiatikiai, ir tik lenkai viską sugriovė, pavertė lietuvius katalikais ir orientavo į Vakarus. Pasipiktinimą kelia knygoje nušviečiama Unitų bažnyčios ir Bazilijonų ordino veikla bei reikšmė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei", – kalbėjo B.Lauciuvienė.
Autorius jaučiasi teisus
"Aitvaro" gimnazijos mokytojas A.Fominas yra filosofijos mokslų daktaras, kadaise dėstęs Baltijos rusų institute Klaipėdos skyriuje, taip pat dirbęs bendrovėje "Rutenija", kuri buvo mokymo centras, atstovavęs Maskvos industrijos valstybiniam universitetui.
Šios įstaigos veikla valstybės sprendimu buvo nutraukta.
A.Fominas taip pat buvo išrinktas ir į Klaipėdos miesto tarybą. Tai buvo du kartus nuo 2000-ųjų iki 2007 metų. Pradžioje – su Lietuvos rusų sąjunga, vėliau – su politine partija Rusų aljansas.
"Man tai keista, kad knyga sukėlė skandalą. Tai truputį kitoks nei tradicinis požiūris, bet viskas yra pagrįsta istoriniais faktais. Ši knyga nėra mokslinis tyrimas, ji populiari ir skirta tiems, kurie apie istoriją žino labai mažai. Man atrodo, kad ten viskas išdėstyta gana korektiškai. Jei ši knyga bus pašalinta iš konkurso, reaguosiu ramiai, nes situacija yra sudėtinga, dabar yra daug įvairių istorinių faktų interpretacijų, yra priešingų nuomonių, vertinant tuos pačius istorinius įvykius", – teigė A.Fominas.
Jis stebėjosi, kad, kai mėnesio pradžioje knyga buvo pristatyta viešai, esą niekas jokių pastabų jam neišsakė. Ir jei knyga bus pašalinta iš konkurso, anot knygos autoriaus, tai jau bus cenzūra.
"Bet juk stačiatikybė buvo pirma krikščionybės forma, kuri įsitvirtino Lietuvoje. Noriu pasakyti, kad Stačiatikių bažnyčia Lietuvos valstybės vystymosi pradžioje vaidino teigiamą vaidmenį Lietuvos kultūros istorijoje. Knygos tikslas parodyti, kad mes visi, nepriklausomai nuo konfesijos, turime bendrą praeitį, bendrą kultūrą, bendrą istoriją. Ir mums reikia ne ieškoti priešų tarp savų, o bendrų šaknų, kurios ir padeda gyventi dabartinį kultūrinį gyvenimą ir kurti savo šalį", – dienraščiui kalbėjo A.Fominas.
Istorija mėginama manipuliuoti?
Bibliotekos vadovė teigė, kad skaitant knygą prieš akis iškilo Kremliaus ideologas Aleksandras Duginas.
Esą A.Fominas, ne taip išraiškingai, bet, tarsi prisidengdamas Stačiatikių bažnyčia, skleidžia žinią, kad Lietuva – tai tiesiog slaviškos žemės, kurios nebuvo okupuotos, bet sugrįžo ten, kur joms ir vieta – į Rusijos imperijos glėbį, o Vilnius nuo senų laikų buvo rusiškas miestas, tad ir LDK, ir Rusijos istorija – tas pats dalykas.
Autorius lig tarp kitko pabrėžia, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš esmės buvo Rytų slavų stačiatikių kultūros pagrindu įkurta valstybė.
Net mažomis detalėmis ir atskiromis formuluotėmis bandoma iškelti Stačiatikių bažnyčios reikšmę Lietuvos valstybės kultūrai.
Pavyzdžiui, Aušros Vartų Madonos paveikslas A.Fomino knygoje vadinamas Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos ikona, tarsi pabrėžiant šios relikvijos stačiatikišką kilmę ir prasmę.
Tačiau, anot menotyrininko Petro Šmito, taip manipuliuojama faktais.
"Mums yra įprastas pavadinimas Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas, tikrai – ne ikona. Ikona yra graikiškas žodis, reiškiantis šventą paveikslą. Stačiatikių terminologijoje dažniausiai vartojamas būtent žodis "ikona". O Aušros Vartų Madona yra nutapyta lotyniška, europietiška, o ne Rytų maniera. Beje, slavai labai dažnai šventus paveikslus vadina ikonomis, net kai kuriuos Rafaelio darbus", – komentavo P.Šmitas.
Klaipėdos universiteto dėstytojas Bažnyčios istorikas Arūnas Baublys teigė, kad jokia naujiena, kai istorijos faktais net, regis, visai nereikšmingais, yra manipuliuojama.
"Istorija manipuliuojama gana dažnai ir paprastai toks "interpretavimas" gerokai skiriasi nuo tų dienų realijų. Tačiau tapatinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Rusiją, yra, švelniai tariant, nesusipratimas. Šitos žemės tuo laiku buvo užkariautos arba pačios prisijungė prie Kunigaikštystės dėl žinomų aplinkybių, bet taip interpretuoti nėra taktiška. Nepamirškime, vyksta propagandinis karas, ir šitie dalykai yra išnaudojami", – teigė A.Baublys.
Rinkimuose leidinio neliks?
Knygą, sukėlusią sumaištį konkurso finale, išleido leidykla "Druka".
B.Lauciuvienė mano, kad leidinys knygų rinkimuose dalyvauti negali, todėl ketino kreiptis į leidyklos vadovą Algirdą Apulskį, kad kartu galėtų priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų.
"Mano pareiga buvo tuos dalykus pastebėti ir informuoti visuomenę. O antras žingsnis – leidykla turėtų ją pasiimti. Nors, mano supratimu, leidinys galėtų pretenduoti į gražiausios knygos titulą, tačiau jau pats jos pavadinimas "Lietuvos stačiatikių bažnyčios istorija" verčia suklusti ir pažiūrėti, kaip ten viskas traktuojama. Ypač mūsų atmintyje išlikę Stačiatikių cerkvės elgesys Katalikų bažnyčios atžvilgiu carizmo laikais. O ten apie tai – nė žodžio", – stebėjosi bibliotekos vadovė.
Atsakomybė vertė netylėti
B.Lauciuvienė tikino, jog su Metų knygos konkursui pateiktais leidiniais organizatoriai paprastai stengiasi susipažinti nuodugniau.
"Lietuvos stačiatikių bažnyčios istorija" suintrigavo jau iš pat pradžių. Juolab tai knyga, už kurią internete labiausiai yra balsuojama. Balsavimas vyksta bibliotekose ir internetu", – patikslino bibliotekos vadovė.
Leidėjai vertins poligrafiją ir rinks gražiausią metų knygą, o bibliotekininkai – populiariausią leidinį.
"Paprastai konkursines knygas pristato leidėjai. Tai turėjo padaryti "Drukos" atstovai, tačiau ją kažkodėl pristatė knygos finansinis rėmėjas ponas Aleksandras Popovas. Kalbėjo rusų kalba, vertėjavo jį lydinti vertėja. Iškelti šią problemą dėl minėtos knygos turinio mane vertė ir atsakomybė įstaigai, kuriai atstovauju. Įsivaizduokite, kaip atrodys, jeigu paaiškės, kad biudžetinė įstaiga propaguoja antivalstybinius dalykus?" – kalbėjo B.Lauciuvienė.
Kokia leidyklos "Druka" pozicija šiuo klausimu, dienraštis taip ir neišgirdo, nes iki darbo dienos pabaigos leidyklos vadovas A.Apulskis neperskambino.
B.Lauciuvienė, teigė, jei leidykla atsisakys iš konkurso atsiimti knygą, ji, kaip įstaigos vadovė, turės ją pašalinti pati. Ir ta knyga nebus vertinama.
"Autoriaus ir jo rėmėjų tikslas juk ir yra tą knygą išpopuliarinti, o mes nenorėtume prie to prisidėti", – pabrėžė bibliotekos vadovė.
