Prieš tapdamas prezidentu, Gitanas Nausėda dirbo banke Vilniaus centre. Už sienos tame pačiame pastate įkurtame archyve dešimtmečius gulėjo G. Nausėdos nutylėta stojimo į komunistus byla. Žurnalistams atskleidus prezidento praeitį, archyvuose dabar – apgultis.

„Labai išaugo tiek skaitytojų, tiek kreipimųsi ir prašymų skaičius. Ieško savo artimųjų, nes nežino jų likimo. Radę pavardę, labai džiaugiasi, kad užčiuopė bent kažkokį siūlo galą“, – teigė Ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Remeika.

Ypatingasis archyvas saugo KGB, Komunistų partijos ir sovietų Vidaus reikalų ministerijos bylas.

„Mes saugome daugiau kaip 1 mln. 350 tūkst. bylų, kurios užima 17,5 km lentynų. Skaičius –  milžiniškas. Kiek jose dokumentų yra, aišku, niekas negali pasakyti“, – sakė K. Remeika.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Bet ne visiems pavyks surasti dokumentus, net jei kartotekose nurodyta, kad sovietai tokius dokumentus buvo pradėję. Dalis bylų išvežta arba sunaikinta. 1990-aisiais dar iki kovo 11 d. Sąjūdis kvietė į mitingus prie KGB būstinės, kad KGB neišsivežtų savo archyvų.

„Sovietai skubėjo panaikinti informaciją apie slapta bendradarbiavusius asmenis. Skaitė bylas ir skutimosi peiliukais išpjaustė informaciją apie tuos žmones. Supjaustyta apie 13 tūkst. bylų“, – aiškino situaciją K. Remeikis.

Sovietai skubėjo panaikinti informaciją apie slapta bendradarbiavusius asmenis. Skaitė bylas ir skutimosi peiliukais išpjaustė informaciją.

 

Iš kitų bylų plėšė ištisus lapus.

„Pastate yra krosnys išlikusios. Tai dalį tuomet degino“, – pasakojo K. Remeika.

Dalį bylų rusai išsivežė. Daugiausiai – apie paskutinį okupacijos dešimtmetį.

„Daugiausiai KGB dokumentų trūksta iš 8–9 dešimtmečio. Jiems svarbiausios buvo  vadinamų agentų bylos, kurios buvo išvežtos arba sunaikintos. Likę tik gal kelios dešimtys ir neaišku, kodėl“, – konstatavo Vilniaus universiteto (VU) profesorius Arūnas Streikus.

Vienas Valstybės saugumo departamento (VSD) kūrėjų atkūrus nepriklausomybę Danas Arlauskas sako, kad KGB bylas nešiojo ir Lietuvos politikai.

Viena parlamentarė pasikišusi po rūbais nešėsi dokumentus. Sakė, kad keistai didelis pilvas pasirodė, todėl sumanė ją patikrinti.

 

„Aš mačiau tą procesą. Tai jei kažką toje byloje įdomaus randa, pastveria ir bando po pažastimi išsinešti. Viena parlamentarė pasikišusi po rūbais nešėsi dokumentus. Sakė, kad keistai didelis pilvas pasirodė, todėl sumanė ją patikrinti. Lyg tai pabėgo tada. Tokių atvejų vyko“, – sakė buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas D. Arlauskas.

Dar viena klaida vadinamas Aukščiausios Tarybos sprendimas politikams patikėti surinkti ir į Vilnių suvežti KGB bylas iš rajonų.

Archyvo darbuotojai dabar nuolatos skaitmenina bylas, kad nereikėtų ateiti į archyvą.

„Pirmiausiai skaitmeniname didžiausią susidomėjimą ir paklausą turinčias bylas, kad apsaugotume nuo susidėvėjimo. Ir kad nereikėtų duoti skaityti originalų, mes pateikiame skaitmeną“, – kalbėjo K. Remeika.

Interneto svetainę „Elektroninis pavardžių archyvas“, kurioje skelbiamos asmenų pavardės, galite rasti čia. 

Archyve saugomi sąrašai yra išlikę nepilnai, o kai kuriuose sąrašuose yra nedaug informacijos. Iš 1941 m. sudarytų sąrašų išlikę tik iš Vilniaus ir Kauno miestų bei Mažeikių ir Utenos apskričių  numatytų ištremti asmenų sąrašai. Nedaug informacijos galima rasti 1945–1948 m. pagal apskritis sudarytuose sąrašuose. Vienuose sąrašuose įrašyti tik numatytų ištremti šeimų galvų duomenys, kituose – nurodyti visų šeimos narių duomenys, tačiau trūksta kai kurių anketinių duomenų (gimimo metų, vietos ir pan.).

Kai kurių apskričių, pvz. Vilkaviškio, sąrašų visai nėra. 1949 ir vėlesniais metais sudarytuose sąrašuose informacijos yra žymiai daugiau. Sąrašai sudaryti pagal apskritis, o kai kuriose apskrityse yra išskirti valsčiai. Sąrašuose įrašytos ne tik šeimos galvos, bet ir visi kiti kartu gyvenę bei bendrą ūkį vedę šeimos nariai, nurodomi jų gimimo metai arba amžius, gyvenamoji vieta. 1950–1953 m. sąrašai buvo sudaromi jau pagal naują Lietuvos SSR administracinį suskirstymą, pagal sritis ir rajonus. Šio laikotarpio sąrašuose yra beveik visa informacija apie ištremti numatytų šeimų sudėtį, visų šeimos narių anketiniai duomenys. Reiktu paminėti, kad 1941 m., 1945–1948 m. sudarytuose sąrašuose vaikai praktiškai neminimi. Po 1949 m. sudarytuose sąrašuose vaikai jau yra minimi: vienų apskričių sąrašuose – maždaug nuo vienerių metų amžiaus, kitų – nuo trejų.

Numatytų ištremti asmenų sąrašai yra suskaitmeninti ir prieinami viešai, todėl Elektroniniame pavardžių archyve radus ieškomo žmogaus pavardę, sąrašą, kuriame jis yra įrašytas, galima pažiūrėti Elektroninio archyvo informacinės sistemos Skaitmeninėje skaitykloje, kur dokumentus skaityti galima be apribojimų. 

Istoriko kuruojama paroda pasiekiama adresu https://virtualios-parodos.archyvai.lt

Kariškių savivaliavimas buvo aptarinėjamas aukščiausiu lygiu. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Leontijus Berija 1944 m. pabaigoje pranešė Josifui Stalinui, kad jo pavaduotojas Ivanas Serovas gavo LSSR vadovų  nusiskundimų, jog raudonarmiečiai žiūri į Lietuvą kaip į „fašistinę Vokietiją“, ją plėšia ir siaubia, o tarp gyventojų baigia išnykti „bet kokia simpatija Raudonajai armijai“.

Anot istoriko, pirmaisiais okupacijos metais raudonarmiečiai už iš žmonių paimtus maisto produktus ir pašarus dažnai sumokėdavo, valdžia dar drįsdavo reikalauti kompensuoti padarytus nuostolius. Padengti nuostolius išsireikalaudavo ir patys žmonės.

Tik savo šeimos nariams iš lūpų į lūpas senelių perduotus liudijimus, kad iš nuskurdusios tuometės SSRS atvykę atėjūnai grobdavo bent kiek prabangiau atrodančius daiktus, nežinodami jų paskirties, patvirtina ir archyvuose saugomi dokumentai.

Kaip pavyzdį parodos kuratorius mini vagystę iš tuomečio Kauno muzikinio teatro. Kareiviai išsivežė 200 scenos kostiumų. Karinė vadovybė iš pradžių teisinosi, kad jie reikalingi raudonarmiečių saviveiklai, o LSSR prokuratūrai pradėjus tyrimą, kostiumų vagystės faktą pradėjo kategoriškai neigti. Esą tik vienas kareivis nudėvėtus batus pakeitė teatro.

„Gyvulių liko tik vienetai, – parodoje cituojamas LKP(b) Telšių apskrities komiteto sekretoriaus skundas Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b)) sekretoriui Antanui Sniečkui, – kai kurie kariniai daliniai, ypač 51-oji armija, atiminėja tarybinių ūkių kiaules ir karves. Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 5 d. Džiuginėnų tarybiniame ūkyje kariškiai paėmė 22 kiaules, dėl ko tarybiniame ūkyje dabar neliko nė vienos. Išveža ir pašarus. Mūsų įsikišimas, norint užkirsti kelią tokiam savivaliavimui, ne visada efektyvus, nes mūsų reikalavimus fronto armija ignoruoja.“

1945 m. rugpjūčio 13 d. grupė girtų kariškių automobiliais atvyko į vieną Švenčionių apskrities tarybinį ūkį ir savavališkai nuskynė obuolius nuo 20 ha ploto sodo obelų. Ūkio direktoriui mėginant protestuoti, kareiviai ėmė mėtyti granatas į žuvininkystei skirtą ežerą ir pražudė apie 2 tūkst. karpių.

Kaip kariškių įžūlumą iliustruojantį faktą P. Girdenis mini LSSR liaudies komisarų tarybos poilsio namų Trakų Vokėje apiplėšimą. 1945 m. gegužės 26 d. dviem sunkvežimiais atvykę karininkai su grupe kareivių savavališkai išsivežė baldų ir pianiną.

Žudė nestabdomi

„Skaitant pokario sovietų institucijų dokumentus, neapleidžia įspūdis, kad 1944 m. vasarą į Lietuvą įsiveržė ne armija, o didelė, brutali, nevaldoma nusikaltėlių gauja“, – pastebi parodos kuratorius.

LKP(b) Šakių apskrities komiteto sekretorius 1944 m. pabaigoje skundėsi A. Sniečkui, kad „kiekvieną dieną ir kiekviename valsčiuje įvyksta eilė apiplėšimų. Gyventojai labai bijosi ir piktinasi, kadangi plėšimus vykdo kariškiai. Pavyzdžiui Lukšių valsčiuje trys įsibrovę kariškiai išžudė visą šeimą“.

1944 m. spalio 19-osios naktį aviacijos dalinio karininkai apiplėšė Garliavos valsčiaus Bajorų kaime gyvenusią Maurušaičių šeimą, nužudė tris šios šeimos narius.

1945 m. vasario 24 d. naktį kariškiai Nikita Karamykinas ir Ivanas Gurjevas bandė apiplėšti Kauno gyventoją. Šiam pakėlus triukšmą, jį lengvai sužeidė pistoleto šūviu ir išbėgo į gatvę. Ten jie dar mėgino nurengti pilietį Garbinką. Šis pasipriešino ir buvo nušautas.

1945 m. birželio 16 d. Kazlų Rūdos valsčiuje dislokuoto 94-ojo pasienio būrio kariai, persekiodami pasitraukusius į mišką Lietuvos partizanus, užėjo į Armališkių kaimo gyventojo namus ir išvedę į kiemą sušaudė namų šeimininką, jo žmoną ir dukrą, inscenizuodami bandymą pabėgti. Vėliau buvo sufabrikuotas aktas, kurį priverstinai pasirašė nepilnamečiai nužudytųjų vaikai.

Kai kurie raudonarmiečiai rengdavo trėmimų imitacijas iš išsigandusių žmonių reikalaudami išpirkos už neva jiems palankų sprendimą – leidimą likti namuose arba pagrobę vertingiausius daiktus „tremiamuosius“ palikdavę pakelėje.

Ideologija: Raudonosios armijos karių koncertas Kaune 1940 m. rugpjūtį. (Saugoma Lietuvos ypatingajame archyve, f. 16895, ap. 1, b. 30, l. 27-3.)

Kliuvo net valdžios sargams

Skundus karinei ir aukščiausiajai Sovietų Sąjungos vadovybei rašę pareigūnai stengėsi švelninti situaciją, akcentuoti „kai kada pasitaikančius atvejus“, pabrėžti „pavienių“, „atskirų“ raudonarmiečių savivaliavimą. Juolab kad karo ir pirmaisiais pokario metais raudonarmiečiai ignoravo ar net smurtaudavo prieš vietos milicininkus.

Kai kurių raudonarmiečių veiksmus P. Girdenis ironiškai vadina „rimtu pasipriešinimu sovietų represinėms struktūroms“. Pvz., leitenantas Sokolovas ir du eiliniai kariai 1945 m. rugsėjo 20 d. įsiveržė į LSSR NKVD Adutiškio valsčiaus poskyrio būstinę, sumušė budintį milicininką Bersenjevą, iš būstinės pagrobė kulkosvaidį, automatą, keletą šautuvų, bandė pasislėpti, bet buvo sulaikyti ir perduoti karinio dalinio vadui, kuris juos paleido.

1945 m. balandžio 18 d. spaustuvę saugojusį LSSR NKVD Klaipėdos skyriaus milicininką užpuolė du girti karininkai. Milicininkas bandė juos tramdyti, tačiau buvo nuginkluotas ir tiesiai iš posto pristatytas į miesto komendantūrą. Dokumente rašoma ir apie tai, kad du kariškiai dienos metu įsiveržė į Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto partinės organizacijos sekretoriaus namus ir bandė išprievartauti jo žmoną. Moteriai pavyko ištrūkti ir pabėgti.

Miško darbams į Anykščių apskrities Šeimyniškėlių kaimą komandiruoti karinio dalinio Nr. 57897 kareiviai ilgą laiką pačia tikriausia to žodžio prasme terorizavo apylinkių gyventojus. Jie ne tik nuolat vagiliavo, bet ir girti šlitinėdavo Anykščių gatvėmis, puldinėdavo praeivius, nurengdavo juos ir pasisavindavo geresnius drabužius, nuolat sukeldavo muštynes. LSSR NKVD Anykščių valsčiaus poskyrio viršininkas skundėsi, kad dažnai nevaldomų, girtų kareivių aukomis tapdavo milicininkai, stribai ir net valstybės saugumo ministerijos (MGB) darbuotojai: „1946 m. spalio 10 d. jie sumušė stribą [dokumente – „liaudies gynėją“] Jevaševą, kuris atėjo į vidaus reikalų ministerijos (MVD) skyrių visas kruvinas. 1946 m. spalio 28 d. sumušė kino teatre buvusį MGB darbuotoją, kapitoną Romanovą. Tą pačią dieną jie sukėlė grupines muštynes, per kurias sumušė milicijos darbuotoją Šapiro ir stribus Petrovą ir Latatujevą, o taip pat norėjo sumušti milicijos leitenantą Starkų, kuriam tą kartą pavyko pabėgti, bet vakare jį sumušė klube.“

Klaipėdiškių siaubas

Ypač žiaurūs raudonarmiečiai buvo Klaipėdos krašte, kuris nuo 1939 m. priklausė Vokietijai.

„Klaipėdos kraštas su visomis jį sudarančiomis Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos apskritimis nuo vokiečių-fašistų grobikų 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenės dalinių buvo faktiškai išvaduotas 1944 m. spalio 9–10 dienomis. (...) Po Klaipėdos krašto miestų ir gyvenamųjų punktų išvadavimo, kariškiai nedelsdami pradėjo griauti viską, kas vertinga, motyvuodami, jog visos vertybės priklauso priešui – vokiečiams. Buvo daužomos parduotuvių vitrinos, grobstomos prekės, daužomos butų durys, barbariškai daužomi vertingi baldai. Nuo sofų, fotelių buvo nuplėšinėjama oda, aksomas. Vokiečių be mūšio ir beveik be sugriovimų paliktas kadaise gražus Šilutės miestas, dabar atrodo labai nemaloniai. Jame beveik neliko be remonto gyventi tinkamų butų, neišliko nė vienos parduotuvės“, – istorikas cituoja LSSR NKGB Klaipėdos operatyvinės grupės viršininko 1944 m. gruodžio 24 d. pranešimą LSSR valstybės saugumo liaudies komisarui Aleksandrui Guzevičiui.

Pranešimai apie Klaipėdos ir Šilutės apskrityse paplitusį masinį moterų prievartavimą, tarp kurių buvo 70 metų amžiaus senelių ir keturiolikmečių mergaičių, nejaudino karinės vadovybės. Bandžiusiam vienos jaunos moters išprievartavimo atvejį tirti 32-osios divizijos prokurorui buvo trumpai ir aiškiai atsakyta: „Nejaugi jūs neturite kuo užsiimti.“

Anot P. Girdenio, Klaipėdos krašto siaubimas buvo pasiekęs tokį mastą, kad neišlaikė net LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro A. Guzevičiaus nervai. Apie tai byloja Šilutės miesto karo komendanto skundas LKP(b) Klaipėdos apskrities komiteto sekretoriui dėl nederamo A. Guzevičiaus elgesio. 1944 m. gruodžio 18 d. LSSR NKGB vadovas, lankydamasis Šilutėje, vartodamas necenzūrinę leksiką, išplūdo Raudonosios armijos leitenantą: „Užmirškite, kad esate Vokietijoje, jūs plėšiate Lietuvą, kiekvienuose namuose jūs parodėte savo nekultūringumą, sadistai, marodieriai plėšikai. Kur patruliai, kurie sučiuptų už gerklės pažeidėjus? Plėšikus reikia šaudyti ir kalti prie gėdos stulpo.“

Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje.

Parodos kuratorius Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.

Kai kuriuos dokumentus iš V. Valiūtės baudžiamosios bei jos tėvų tremties bylų galima pamatyti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje  arba paskyroje „Facebook“ socialiniame tinkle.