Laikmečio iššūkiai, inovacijos, globalizacija, visuomenės senėjimas ir jos struktūros pokyčiai ir t.t. – yra begalė priežasčių, kodėl reformų verkiant reikia. Tačiau reformų vykdymas pas mus primena vaikščiojimą kukurūzų labirintuose, iš kurių niekaip nerasi išėjimo. Tikrovė nuolat prievartaujama „gero norinčių“ reformatorių, tik to gero niekaip nesulaukiame. Nesibaigianti švietimo reforma pavertė mūsų vaikus eksperimentiniais triušiais, tik geresnėmis žiniomis pasigirti niekaip negalime. Ir varviname seilę žvelgdami į estus, sugebėjusius sukurti vieną geriausių švietimo sistemų pasaulyje, mokinių pasiekimus iškėlusius į nacionalinės vertybės lygmenį. Po sveikatos reformos medicininės pagalbos jau greitai prireiks patiems medikams. Šią savaitę sostinėje, V.Kudirkos aikštėje, susirinkę šeimos gydytojai bandė pasakyti, kad medikų bendruomenė nesupranta planuojamos reformos, neįsivaizduoja jos ateityje. Šeimos gydytojai iš Lietuvos miestų ir miestelių, valstybinių ir privačių įstaigų susivienijo dėl savo pacientų, kuriems – tikina arčiausiai žmogaus esančios medicininės grandies atstovai – bus tik blogiau. „Balti herojai surištomis rankomis“ vylėsi būsią išgirsti, tikėjo turį teisę suprasti, kas planuojama.

Reformų vykdymas pas mus primena vaikščiojimą kukurūzų labirintuose, iš kurių niekaip nerasi išėjimo.

Komunikuoti imantis reformų pas mus neįprasta. Komunikuojama ne su visuomene, bet su interesų grupėmis. Kalbėti apie idėjų pagrįstumą – kam? Tai, kas gimsta keliose galvelėse, toms galvelėms ir tėra aišku. Reformuojama principu: „Lydekai paliepus, man panorėjus.“ Ketveriems metams veiksmų laivę išsiplėšę valdantieji skuba sutilpti savo kadencijoje, atėję kiti valdantieji ne perima darbus, bet vykdo savo reformas. Naujas. Taip ir klaidžioja tos reformos kukurūzų laukų proskynose, nes reformatoriams mažai terūpi visuomenės palaikymas, o mažiausiai – jos nuomonė.