Kankinė iš Laumalių

Vietoj valstybinių egzaminų – kankinimai sovietinio saugumo rūsiuose, vietoj mokytojo diplomo – bilietas į Vorkutos lagerį. Tokia lemtis teko vos 21-erių sulaukusiai Agotai Daugnoraitei iš Laumalių kaimo, Kretingos rajono.

Tuomet Klaipėdos mokytojų instituto studentė, kaip ir dalis jos bendramokslių, tikėjo, kad sovietų okupacija laikina, kad Lietuva vėl netrukus atgaus nepriklausomybę, todėl įsijungė į neginkluotą rezistencinę kovą.

Tą tikėjimą palaikė ir visoje Lietuvoje liepsnojęs bei tada dar nenuslopintas aršus partizaninis pasipriešinimas raudoniesiems okupantams.

Nors pogrindininkai paisė griežčiausios konspiracijos – vienas organizacijos narys pažinojo ne daugiau kaip tris tai pačiai organizacijai priklausiusius žmones – vis dėlto juos kažkas išdavė.

Išdavikas iki šiol neįvardytas. Buvo suimta 12 asmenų, nors spėjama, kad Visvydo tėvonijos Vytauto grandžiai galėjo priklausyti apie 60 jaunuolių.

"Tų pačių 1950-ųjų gegužę suėmė jų organizacijos vadą Stasį Mačiulį, o kitą dieną – Agotėlę. Per trumpą laiką areštavo dar 10 jų bendraminčių. Tardė juos Klaipėdoje S.Nėries gatvėje. Jų bendramoksliai tuo metu laikė valstybinius egzaminus, o juos mušė, daužė, spardė. Jiems visiems siūlė mirties bausmę, bet nuteisė 25 metams. Juos teisė Karo tribunolas, teismas vyko slaptai. Kiek žinau, apskųsti buvo duotos tik 72 valandos", – dienraščiui pasakojo Ildefonsas Daugnora, jaunesnysis Agotos brolis.

"Kalavijas už laisvę"

1949-ųjų lapkritį Mokytojų instituto studentai bei muzikos mokyklos moksleiviai – S.Mačiulis, pasivadinęs Jaro slapyvardžiu, Stasys Beita-Sakalas ir Petras Žąsytis-Aras – įsteigė slaptą organizaciją.

Ją pavadino Visvydo tėvonijos Vytauto grandimi. Jauni žmonės leido antisovietinio turinio laikraštį "Kalavijas už laisvę".

Leidinio tiražas buvo nedidelis – vos 12 egzempliorių. Kadangi jų buvo mažai, jis keliavo iš rankų į rankas.

1950-ųjų Vasario 16-osios proga "Kalavijas už laisvę" rašė: "Mūsų "draugai" nesnaudžia. Jie visur ir visada stengiasi savo iki šlykštumo įkyria propaganda įtikinti liaudį, kad tik soc. Spalio revoliucija išlaisvino iš kapitalistų jungo dirbančiuosius, tik komunistų partija veda tautas teisingu keliu, kad tik komunistinėje santvarkoje žmonės gyvena laimingai ir pasiturinčiai. O mūsų žmonių dauguma jais tiki! Tai baisu! Tai veda mūsų tautą prie išsigimimo. Reikia žmones gelbėti, reikia jiems įrodyti, kad visa tai šlykštus melas, kad gražūs jų pažadai tik tam, kad apmulkintų žmones ir padarytų juos aklais automatais ir komunistų vergais."

Akivaizdu, kad tokio turinio leidinio sovietų valdžia toleruoti negalėjo.

Šeima – NKVD akiratyje

Prisiekusi šiai pogrindinei organizacijai, prie laikraščio leidybos prisidėjo ir A.Daugnoraitė. NKVD baudžiamojoje byloje pažymėta, jog mergina gavo Vėtros slapyvardį.

"Pogrindžio vadeivos nurodymu, ji rašė antitarybinio turinio straipsnius į nelegalų laikraštį "Kalavijas už laisvę". (...) Teisiamoji Daugnoraitė su pogrindinės nacionalistinės jaunimo organizacijos vadovu Mačiuliu ryšį užmezgė 1949 m. gruodį", – rašoma Agotos baudžiamojoje byloje.

Šie kaltinimai A.Daugnoraitei grėsė griežčiausia bausme, tačiau mirties ji išvengė.

Agota kalėjo turbūt pačiame baisiausiame lageryje tais laikais – Vorkutoje, paskui ją perkėlė į Mordoviją.

Susirašinėti su artimaisiais galėjo tik kartą per metus, rašyti privalėjo rusų kalba. I.Daugnora prisiminė, kaip gavę laišką, eidavo pas rusiškai mokančius kaimynus, kad išverstų.

Po J.Stalino mirties bausmės buvo sušvelnintos, tad Agotai bei kai kuriems jos bendražygiams leista grįžti į Lietuvą.

"Po ilgų metų sesę pamačiau tik tada, kai ji grįžo iš kalėjimo 1956-aisiais. Pamenu, ji man tada lauktuvių parvežė šokoladą. Ji nieko nepasakojo, artimieji bijojo ką nors apie tai kalbėti. Kaip vėliau paaiškėjo, mūsų visa šeima buvo stebima", – prisiminė 16 metų už seserį jaunesnis I.Daugnora.

Nenorėtų būti herojus

Vienas likimo draugų Agotos bendramokslis šviesios atminties iš Švėkšnos apylinkių kilęs Stasys Poška (1925– 2013) į Visvydo tėvonijos Vytauto grandį įstojo būdamas Mokytojų instituto pirmojo kurso studentas.

Į organizaciją S.Poška atėjęs paragintas P.Žąsyčio, kurį pažinojo nuo gimnazijos laikų.

S.Poškos darbas buvo platinti pogrindinę spaudą. Ant plono popieriaus mašinėle spausdintus laikraščio "Kalavijas už laisvę" numerius jis duodavo paskaityti patikimiems studentams, retkarčiais gerai pažįstamiems žmonėms įkišdavo į butų duris. Laikraštį studentai dažnai slėpdavo bibliotekoje tarp retai skaitomų kūrinių tomų.

Pradėdamas pasakojimą apie šį savo tėčio gyvenimo etapą, jo sūnus Linas Poška kukliai paprašė neheroizuoti jo tėvo, esą jam tai nepatiktų.

"Tėtis buvo labai kuklus žmogus, jo indėlis organizacijos veikloje nebuvo itin didelis. Jis pogrindinėje veikloje dalyvavo nepilną mėnesį, nelabai ką ir spėjo nuveikti. Ir tėčiui nepatiktų, jei dabar iš jo būtų daromas V.Landsbergis", – net kalbėdamas apie rimtus dalykus, humoro nestokojo L.Poška.

Vis dėlto galima spėti, jog Stasys buvo patikimas kovotojas, ir tai rodo tas faktas, kad jau kalėdamas lageryje jis nebuvo iš tų, kuris dangstėsi už kitų nugarų.

Iškilus gyvybės ir mirties klausimui, kas skirstys maistą valgykloje, – kriminaliniai nusikaltėliai ar politiniai kaliniai – S.Poška nedvejodamas prisidėjo prie likimo brolių – estų, ukrainiečių, lietuvių. Ir jiems pavyko paimti viršų.

Šio žygio įrodymai – randai nuo peilio sužeidimų ant S.Poškos kūno.

"Lagerio valdžia visada palaikydavo kriminalinius, nes jie savo esme – socialiai artimi elementai, tačiau šiuo atveju jie nesikišo. Savotiškas darvinizmas. Tai buvo palikta savireguliacijai su tam tikru kriminaliniu palaikymu. Paradoksalu, bet valdžia pripažino tuos, kurie pasirodė stipresni ir nebekeitė status quo", – teigė L.Poška.

Jau vėliau, savo vaikams pasakodamas apie "tautų kokybę", S.Poška pagal patikimumą į pirmą vietą iškeldavo estus, po to rikiavosi vakarų ukrainiečiai ir kazachai. Lietuviams pagal šią patikimumo skalę buvo skirta ketvirta vieta.

Meilė laukė Lietuvoje

O viskas prasidėjo fatališkai. Tas lemiamas 1950-ųjų pavasaris S.Poškai buvo lemtingas, jis studijavo institute, ten įstojo į pogrindinę organizaciją, ten susipažino su būsimąja žmona Rože ir tik sykį suspėjo nueiti į šokius Tauralaukyje.

Paskui Rožė juokais pasakojo vaikams, kad jis buvęs prastas šokėjas ir numynė jai kojas. Tačiau jaunajai panelei tada tai buvo nesvarbu.

Po kelių savaičių Stasį suėmė saugumas. Jo mylimoji nusprendė jo laukti, kiek reikės, ir sulaukė.

"Tėvas kalėjo penkerius metus. Jis tą laiką suskirstė į du etapus – iki J.Stalino mirties ir po jos. Iki 1953-čiųjų jis buvo taip nualintas, kad lagerio draugai jį parnešdavo iš miško, nes jis nebepaeidavo. Tėtis sirgo džiova, tačiau Sibire paprastai kaliniai mirdavo nuo širdies nepakankamumo, bet ne nuo plaučių ligų. Jis išbuvo ten penkerius metus", – pasakojo S.Poškos sūnus Linas.

Tie metai buvo sunkiai nusakomi, tačiau, pasak L.Poškos, jo tėvo pasakojimai apie lagerį savo stiliumi priminė Balio Sruogos "Dievų mišką".

"Tėtis pasakojo apie tą savo patirtį "sruogiškai" – su ironija, šmaikščiai. Po J.Stalino mirties jiems truputį palengvėjo. Tada kiek pagerėjo maitinimas, tėvas sustiprėjo ir jau turėjo jėgų ne tik dirbti, bet ir mokytis. Jis gilino vokiečių kalbos žinias, išmoko lenkų kalbą, žaisti šachmatais. Kitaip tariant, jis į Lietuvą grįžo labiau apsišvietęs nei išvyko. Tai vienas paradoksų, kai lageris ne tik atėmė, bet ir kažką davė", – dėstė L.Poška.

"Paliaubos" su okupantais

Anot L.Poškos, jo tėvai kaip buvo, taip ir liko Lietuvos patriotai tikrąja ta žodžio prasme. Tačiau su sovietais buvo priversti sudaryti savotiškas paliaubas, nes kito kelio išgyventi nebuvo.

Kai tėvas grįžo iš lagerio, jis apsisprendė kurti šeimyninį gyvenimą. Tai buvo savotiška "emigracija" į šeimą. Kadangi jokių kitų galimybių jam ir neliko.

"Aš pats esu "sovietikas", gimiau ir gyvenau Tarybų Lietuvoje, mes kitokie, nei mano tėčio karta. Jų pasirinkimas buvo kraštutinis, buvo žinoma, kokios pasekmės laukia. Tačiau, kaip nebūtų paradoksalu, nepriklausomybę atkovojo būtent "homo sovieticus". Ir jie anaiptol nebuvo velniai. Pats, turėdamas sovietinį antspaudą, nesijaučiu esąs puolęs žmogus. Tarybiniai žmonės buvo tam tikra prasme elastingi, o pokario karta nebuvo tokie, jie galbūt buvo tvirti, bet – trapus. Ir įvyko tokia nenatūrali atranka. Bet mano tėtis ištraukė laimingą bilietą, jis išgyveno", – mano L.Poška.

Grįžus jam teko peržiūrėti gyvenimo strategiją ir sudaryti tam tikras paliaubas su tarybų valdžia, nors S.Poška nestojo į komunistų partiją, bet, kaip juokavo jo sūnus Linas, atsisakė leisti ir pogrindinius laikraščius.

Sugrįžimas į mokyklą

S.Poška 1956 m. eksternu (nes Švėkšnos "Saulės" gimnazijos baigimo atestatą saugumas konfiskavo) baigė Utenos vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti rusų kalbą bei literatūrą.

Nepasitenkindamas rusų kalbos studijomis, 1957 m. pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitete baigė rusų (1962 m.) bei lietuvių (1965 m.) kalbos ir literatūros studijas.

"Tuo metų 1956 m. Tarybų Lietuvos valdžia buvo pasimetusi, kaip elgtis su politiniais kaliniais. Be to, tėčiui padėjo įsidarbinti buvęs kursiokas, kuris dirbo Švietimo skyriuje. Jis priėmė jį dirbti mokytoju, bet pasakė, jog jei jį išsiaiškins, pasakys, kad jo nepažįsta ir nieko apie teistumą nežino. Taigi tėtis trispalvių daugiau nekabino, ėmė dėstyti rusų kalbą ir niekas į jį nebekreipė dėmesio. Be to, jis ilgiau vienoje mokykloje neužsibūdavo, kad niekas nesusektų, kas jis toks", – teigė L.Poška.

Į mokyklą dirbti pavyko grįžti ir jo bendražygei A.Daugnoraitei, kuri netrukus sutiko artimą žmogų ir sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus.

Tačiau mokykloje ji dirbo tik metus, nes stalininės mėsmalės siaubą išgyvenusi jautri moteris itin skundėsi sveikata, buvo ne karta operuota ir 1971 m. mirė labai jauna, vos 42-ejų.

To, apie ką negalėjo tuomet viešai kalbėti, ji išliejo eilėraščiuose. "Trupiniai", taip pavadinta A.Daugnoraitės-Vičiulienės poezijos rinktinė, išleista prieš trejus metus.

Po euforijos – realybė

Skirtingai nei Agota, jos buvęs kovų bendražygis S.Poška sulaukė džiaugsmingos dienos – laisvos Lietuvos atkūrimo, tačiau ir tada jis liko toks, kaip iki tol.

"Man labai patiko jo laikysena po 1990-ųjų kovo 11-osios. Jis nelipo ant bačkos, nerėkavo, nemitingavo. Jis buvo realistas. Po tos trumpos euforijos jis suprato, kad žmonės taigi nepasikeitė, ydos ir silpnybės liko tos pačios. Jis nenusivylė tuo, kas nutiko po to. Jis žinojo, kad žmonės yra gobšūs ir pikti. Jam tai nebuvo naujiena. Naujų žmonių Lietuvoje neatsirado. Kurie buvo padorūs iki tol, tie ir liko", – kalbėjo L.Poška.

Po 1990-ųjų S.Poška susirado kelis savo bendražygius iš tos pačios bylos ir bendravo su jais. Jie stengdavosi būti be liudininkų.

"Jie bendraudavo atskirai. Jie turėjo apie ką kalbėti, apie ką tylėti. Praėjusiems tuos dalykus, atsiranda tam tikras intymumas, kai net artimiausi žmonės yra tarsi iš kito pasaulio", – prisiminė L.Poška.

Kolūkinės bajorijos palikuonis

– Iš kur kilę jūsų tėvai?

– Mama kilusi iš Rietavo apylinkių, o tėvas – iš Alseikių, kurie yra tarp Švėkšnos ir Veiviržėnų. Abu tarsi žemaičiai, bet mama – iš vadinamųjų dūnininkų, o tėtis – iš dounininkų. Aš pats žemaitiškai moku dounininkų tarmę, bet ne todėl, kad tėtį mažiau mylėjau, tiesiog vaikystę praleidau tarp šios tarmės žmonių, nes tėvai nuolat klajojo po Telšių, Skuodo, Plungės rajonų mokyklas. Mano tėvų šeima buvo kaimo kultūrininkai. Kai manęs kas klausia apie mano paties kilmę, dažnai juokauju, kad esu kilęs iš smulkiosios kolūkinės bajorijos. Kad ir koks juokingas kaimo visuomenės susisluoksniavimas, mokytojai tuo metu buvo labai gerbiami, prieš juos kepurę keldavo ir apylinkės valdžia, ir kolūkio pirmininkas.

– Jūsų giminėje gausu rašančių žmonių, tarp jų – ne tik jūs pats, bet ir jūsų brolis poetas Sigitas Poškus, taip pat mama, kuri, beje, rašyti pradėjo labai vėlai. Kodėl?

– Mama pradėjo rašyti tapusi pensininke. Nors eiliuoti bandė dar studijų laikais. Po to viską nustūmė į šalį, – daug laiko atimdavo šeima, keturi vaikai, ūkis, nes ji buvo kaimo mokytoja. Tad prie rašymo grįžo tik perkopusi 60 metų. Ji išleido 10 knygų, tarp jų yra ir vertingų, kuriose ji rašo apie savo vaikystę, prieškarį, karą, pokarį. Šioje jos kūryboje per sterilią kalbą prasimuša ir tarmybių. Nors prieš tai mama kruopščiai ravėjo tarmybes tiek savo, tiek ir savo mokinių raštuose.

– Ar mama turėjo mokinių, kurie vėliau išgarsėjo rašydami knygas?

– Mama mokė žinomą rašytoją Kazį Sają. Jo gyvenimas buvo labai sudėtingas, jis augo be tėvų, jo pokarinė vaikystė buvo sunki. Rimto akademinio išsilavinimo jis negavo. Mano mama jį kurį laiką globojo kaip rašantį žmogų, kol jo balsas prasikalė. Jis labai anksti ir stipriai startavo puikiais apsakymais, kurie, mano manymu, netgi stipresni už vėliau jo sukurtas dramas.

Tėtis išbandė klieriko dalią

– Jūsų tėčio pavardė Poška, jūsų paties – taip pat, tačiau abiejų brolių ir sesers pavardžių galūnė skiriasi. Kodėl atsirado tokia painiava?

– Mamai pavardė "Poškus" atrodė elegantiškesnė nei "Poška", tai visų vaikų pavardės tapo kitokios, negu turėjo tėtis. Vėliau buvo vaikų pasirinkimas, ką su ta pakeista galūne daryti. Aš pats jau suaugęs susigrąžinau tikrąją pavardę. Ir šiandien labai džiaugiuosi, kad mūsų pavardės skiriasi. Manęs nepainioja su daug rimtesniu ir geresniu literatu mano broliu Sigitu, kuris liko Poškus. Juo labiau mūsų rašymo būdas, stilistika, jau nekalbant apie kokybę, yra skirtingi.

– Jūsų tėtis buvo stipri ir įdomi asmenybė. Ką jis jums reiškia?

– Tėtis mirė prieš trejus metus, jis buvo iš tų žmonių, kurių reikšmė ir svarba šeimai išryškėja tada, kai jų nebelieka. Jis tarsi organizmo stuburas, kurį ištraukus viskas subyra. Tėtis buvo tylus ramus šeimos žmogus, turėjo gerą humoro jausmą. Jis buvo vienas tų, kuris mokėsi ne sovietinėje mokykloje. Jis baigė Švėkšnos "Saulės" gimnaziją, kur buvo dėstomos klasikinės užsienio kalbos. Ten tuo metu mokytojavo net profesoriai, kurie karo metu duoną užsidirbdavo tokiose mokyklose. Taigi tėtis gavo gerą bazinį pasirengimą, geresnį nei mama, kuri baigė jau sovietinę Rietavo gimnaziją.

– Ar tėtis visada buvo toks tylus ir ramus, kokį jūs jį pamenate?

– Tėtis jaunystėje iš tiesų nebuvo toks tylus ir ramus. Mažai kam žinomas faktas, bet jis kelis semestrus prasimokė Kunigų seminarijoje. Jo bendramokslis buvo vyskupas Antanas Vaičius (1926–2008). Šias studijas tėtis pasirinko ne dėl religinių motyvų, tiesiog 1944 m. į Raudonąją armiją neimdavo seminarijoje studijuojančių jaunų vyrų. Jis pasirinko tokį pabėgimo iš armijos būdą. Tačiau ten jis mokėsi neilgai, vėliau mokytojavo Klaipėdos krašte Saugose. Kasmet keliavo iš vietos į vietą. Ir 1947 metais jis įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą.

Sudėtingi meilės išbandymai

– Kaip jūsų tėčiui sekėsi studijos Klaipėdoje?

– Tėtis instituto nebaigė. Jis buvo suimtas ir už antitarybinę veiklą nuteistas 15 metų kalėjimo. Klaipėdos universiteto istorikai peržiūrėjo iš archyvų paimtą jo bylą. Ten paaiškėjo įdomių dalykų. Pokariu uostamiestyje veikė gana aktyvi nesmurtinio pasipriešinimo studentų organizacija, kuri leido savo laikraštį. Tada ne visi į mišką nuėjo, dalis inteligentijos ieškojo ir kitokių būdų priešintis sistemai. Tėvas figūravo šioje byloje. Lyderiai buvo nuteisti po 25 metus, o jis atsipirko "vaikiška bausme". Jis buvo tik porą savaičių įstojęs į tą organizaciją ir nieko rimta nespėjo nuveikti. Bet prieš tą įstojimą suspėjo nueiti į šokius su savo būsima žmona, mano mama.

– Kaip jie susipažino?

– Dabartiniame Skulptūrų parke, tada ten buvo kapinės. Tėtis pasakojo, kad jis su dviem draugais kapinių takeliu ėjo paskui tris studentes, įsikniaubusias į užrašus, besiruošiančias egzaminui. Jie susipažino. Sakyčiau, tai buvo didvyriškas žingsnis jiems abiem, mama išdrįso kalbėti su nepažįstamu, o tėtis ryžosi prakalbinti merginą kieno nors kito jai nepristatytas. Tais laikais tai buvo nepadoru. Tačiau senoji tvarka buvo subyrėjusi ir reikėjo susikurti naują. Po tos pažinties jie dar spėjo nueiti į šokius Tauralaukyje. Mama vis pasakodavo, kad tėtis jai mindė kojas, nes nelabai mokėjo šokti. Ir jeigu ne tėčio "komandiruotė" į Tolimuosius Rytus, visi šeimos vaikai būtų buvę gerokai vyresni.

– Mama buvo pasiryžusi jo laukti 15 metų?

– Nežinau, kaip ten būtų buvę. Aišku, aš savo šeimą romantizuoju, bet, kita vertus, nebuvo iš ko rinktis. Pokariu buvo didžiulis vyrų stygius. Pavyzdžiui, tėčio dvi seserys taip ir liko neištekėjusios ir mirė sulaukusios garbaus amžiaus. Už komunistų tekėti savigarba neleido, už kitataučių – taip pat. Visa laimė, kad tėčio kalinimas truko tik trečdalį skirto termino. 1955 metais buvo paskelbta amnestija, ir jis grįžo į Lietuvą.

Paliaubos su okupantais

– Ar tėčio patirtis sovietinėje sistemoje formavo ir jo vaikų, taip pat jūsų, pilietinę poziciją?

– Grįžęs iš įkalinimo, tėtis su sovietų valdžia sudarė savotiškas paliaubas ir jis savo vaikus siekė paruošti tokiam gyvenimui, kad jie išliktų gyvi esamomis sąlygomis. Jis nesitikėjo sulaukti nepriklausomybės. Tėtis pripažino tarybų valdžios nuopelnus švietimo ir medicinos srityse. Jam imponavo, kad gydymas ir mokslas yra prieinamas visiems, nepriklausomai nuo turimų pajamų.

– Ar jis ką nors pasakodavo apie sovietinį kalėjimą?

– Kaip pats teigė, jam tam tikra prasme labai pasisekė. Jis kalėjo kartu su rusakalbiais – rusų ir žydų inteligentais, intelektualais. Daug ko iš jų išmoko. Jis labai gerai atsiliepė apie estus, tačiau skeptiškas liko latvių atžvilgiu. Kodėl? Taip ir nepavyko išsiaiškinti.

– O kaip tėtis sureagavo į nepriklausomybę?

– Jis nepriklausomybę priėmė labai džiaugsmingai. Galbūt tai, kas prasidėjo vėliau, jam ir nepatiko, bet jis nebuvo iš tų, kurie kalbėtų, kad mes ne už tokią Lietuvą kovojome. Jo idealus modelis buvo prieškarinė Lietuva su tam tikromis pataisomis, kaip jau minėjau, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse.

– Pats veikiausiai turite savo tėčio jaunystės įkarščio, kad įsiliejote į politinę veiklą?

– Aš jau nebe partinis. Prieš trejus metus pasitraukiau į šalį. Nes tai nėra prievolė. Ilgą laiką eikvojau savo laiką ir energiją įtikinėti žmones, tad tam tikri dalykai mieste būtų padaryti. Ir daug kas buvo pasiekta, man prašant, siūlant, patarinėjant. Dabar aš išėjau į atsargą. Tai nereiškia, kad buvusių partijos kolegų nebemyliu ar jie man per prasti. Tiesiog taip yra. Nesu pesimistas ir nemanau, kad Lietuva išnyks, bankrutuos, o likę piliečiai išsilakstys. Mano manymu, kiekvienas gali daryti mažus gražius dalykus, kad ir šiukšlyne pasodinti žydinčią gėlę, ir ką nors pakeisti, kas nuo tavęs priklauso.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1960 m. sausio 19 d. Klaipėdoje.

Baigė Plungės 3-iąją vidurinę mokyklą (1976), Vilniaus universitetą (1987), Lietuvos muzikos akademiją (1992).

Dirbo krovėju, elektriku, muziejininku, archyvaru, sargu, žurnalistu. Dabar – individualus verslininkas.

Išleido dvi knygas – žinybinę istoriją "Vanduo turi tekėti" (2013) bei smulkiosios prozos ir publicistikos "Taikomuosius raštus" (2014).

Vedęs, žmona Asta.

Nepartinis, nekandidatuoja.

Antradienį klaipėdiečių dėmesį sutelkė uostamiesčio rašytojo, istoriko ir filosofo Lino Poškos knygos pristatymas. 2014 m. pasirodęs šio autoriaus eseistikos kūrinys "Taikomieji raštai" – ilgą laiką brandintas darbas.

Kaip teigė pats autorius, dar praėjusiame amžiuje gimęs pirmasis šios knygos tekstas sunkiai leidžia ją vadinti nauja. Vis dėlto, net ir nagrinėdamas daugelį praėjusio meto įvykių, kūrinys nepraranda aktualumo ir šiandien.

"Kadangi datavau visus parašytus tekstus, tai neleido pasiklysti laike. Pirmasis jų pasirodė dar 1982-aisiais", – sakė L.Poška.

Knygos recenzentų ir kritikų teigimu, apibūdinti ir įsprausti kūrinį į žanro rėmus – gana sudėtinga. Esą joje apstu įvairių stilių – nuo parodijos iki klasikinio esė, nuo istorinės retrospektyvos iki groteskiškos miniatiūros.

Nuotaikingu mąstytoju ir šių dienų renesansine asmenybe tituluojamas L.Poška užsiminė, kad tiksliausiai knygą apibūdina esė žanras.

"Iš tikrųjų ten galima rasti visko: ir šnekamosios estrados žanro, ir trumpo galiojimo tekstų, atliepiančių konkrečius praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, taip pat ir naujojo amžiaus įvykius. Kruopščiai darbavomės kartu su leidėjais ir atrinkome turinčius didesnę nei literatūrinę, galbūt net memorialinę vertę tekstus", – teigė "Taikomųjų raštų" autorius.

Knygos pristatyme dalyvavo ir pastabomis apie knygą bei patį kūrėją dalijosi socialinių mokslų daktaras Liutauras Kraniauskas, režisierius ir rašytojas Vytautas V.Landsbergis.

Nors autorius sakė knygą skiriantis visiems, vis dėlto jos auditoriją apibrėžė kaip jaunesniąją kartą.