Ar mes pažinojome tikrąjį V. Mykolaitį-Putiną, ar tariamės jį pažįstą, ar išvis įmanoma iki galo pažinti žmogų, juolab tokį prieštaringą, nebylų? „Mano gyvenimo raida ėjo taip, kaip turėjo eiti, pagal kažkokį dėsningumą, ir tai mano labui. (V.M.-P.)“ – priešlapyje tarsi įspėja rašytoja. Neteisti. Viskas Dievo valioje.

A. Ruseckaitė skverbiasi į Poeto vidinius sūkurius per santykius su svarbiausiomis Putino moterimis, kelią žymėdama eilėraščių citatomis, „Altorių šešėly“ interpretacijomis, laiškų ir amžininkų atsiminimų gairelėmis. Tačiau atveria ne viską, ne viskas aiškiai matoma, galime tik spėlioti, įsivaizduoti, pajusti, suprasti. Tačiau ne smerkti. Kas žino, koks gyvenimas teisingas, o koks ne? Todėl rašytoja iškelia daug atvirų klausimų, palikdama juos apmąstymams.

Romane kiekvienai moteriai skirtas atskiras skyrius: „Motina Magdalena“, „Sesuo Magdalena“, „Žmona Emilija“, „Mūza Irena“, po kiekvieno iš jų prabyla pats klasikas autorės balsu. Rašytoja išskaudėjo šių moterų meilę Mykolaičiui: sūnui, broliui, vyrui, mylimajam ir Mykolaičio meilę joms, Dievui ir kūrybai.

„Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius. Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nors patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats...“ (p. 243). Meilės leitmotyvo grandine sutvirtinta visų šių veikėjų mintys, jausmai, emocijos, nuotaikos, apsisprendimai, pagalvojimai ir nutylėjimai, kurios centre inkrustuotas solidus, prabangus ir brangus rubinas.

Moterys nelyg rūpintojėlės dažniausiai dūmoja apie Putiną, ne apie save. Kai motina Magdalena saulėtą Trijų Karalių rytmetį sunkiai pagimdė pirmagimį sūnų, „tikriausiai mintyse mane pažadėjo Dievui“ (p. 46). Giliai tikintys Vinco tėvai, stebėdami savo fiziškai silpną kūdikį, turbūt jau tada svajojo išleisti į kunigus – garbė šeimai ir visai giminei. Ar kuris nors įsiklausė į Vincą: jauti pašaukimą tarnauti Dievui ar ne? O paauglys ir pats „giliau savęs neanalizavo (...) bet kad kunigo pašaukimas jame negyvena, – tarsi jau suprato“ (p. 20). Didysis vidinis konfliktas įvyko Seinų kunigų seminarijoje, kai tarnystės idealus peraugo menininko idealai. Žmonių liežuviai ėmė plakti, negeri gandai pasiekė gimtinę. Motina išvažiavo į Kauną įsitikinti. Nuojauta jos neapgavo. Pasitraukimas iš kunigystės tėvą, o netrukus ir motiną, ne laiku nuvarė į kapus. Bet Motina jam atleido. Meilė atlaidi ir rūpestinga, ypač Motinos.

Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų, akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą.

 

A. Ruseckaitė subtiliai narsto prieštaravimų, dvejonių, kaltės, graužaties, neryžtingumo gijas, kurios jaunuolį vis nuveda į Aušrakalnio vienatvę. Sokratas pasakytų: „Neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“ (1), tai reiškia, kad „jeigu žmonės netiria principų, pagal kuriuos jie gyvena, netikrina ir kritiškai jų neįvertina, tai jie negali būti tikri, jog apskritai esama principų, pagal kuriuos būtų verta gyventi“ (2). Klierikas stebi, sveria ir svyruoja tarp. Būsenos sugula į pirmuosius eilėraščius, o neapsikentęs vėliau išsipažįsta autobiografiniame romane „Altorių šešėly“.

Auksė – tai Emilija. Savo dėstytoją, profesorių, inteligentą, intelektualą, kunigą pamilusi studentė ir devynetą metų kantriai ir atkakliai siekusi tikslo – pasiimti jį tik sau. Emilijos paveiksle ryškiausi du kraštutinumai: mylinti mūza ir rūpestinga, buitiška žmona, irgi mylinti, ar mylinti? Taip. Antraip nebūtų grįžusi į namus, kai dardėjo traukiniu į nežinią. Emilija Kvederaitė tapo pirmąja Putino eilėraščių skaitytoja ir įkvėpėja. Mašinėle atbarškindavo jo rankraščius, lydėdavo į koncertus, pobūvius, draugystė pamažu peraugo į intymius santykius. Likimas? „Dievas taip nenori, ir tėvai, broliai, seserys nenori, ir šiaip žmonės nepritaria, tai kokia dar aukštesnė jėga už visus, o visus? Nejaugi meilė? Meilė!“ (p. 126).

Emilijos charakterį ir išvaizdą rašytoja sudėliojo iš archyvinių nuotrupų, nuotraukų, skverbdamasi į giluminius klodus, fokusuodama jos rūpestį savo vyro nuolat šlyjančia sveikata, buitimi ir palankiomis kūrybai darbo sąlygomis, vaduodama nuo kito konflikto – rūpesčio buitimi – visus 32 metus. Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas“ (p. 144) – pareiškė Poetas bažnytinei valdžiai. Ne per geriausi atsiminimai apie Ly asmenybę pasiekė rašytoją A. Ruseckaitę, tačiau ne vien jais remiasi, todėl Mykolaitienės gyvenimas neatrodo užgriozdintas buitiniais reikalais reikalėliais kaip prastos kaimo moterėlės. O dvasiniai saitai su Putinu vėlėsi kaip pakulos: „Laimė? Kokia ji buvo šių dviejų žmonių – moters Emilijos ir vyro Vinco – nuėjusių labai sudėtingą gyvenimo kelią? Tikriausiai kartais buvo. Tikriausiai dažnai ir nebuvo. (...) Ir dėl visų susiklosčiusių situacijų nė vienas nebuvo kaltas. Jie tiesiog buvo tokie“ (p. 188) – konstatuoja rašytoja.

Ir Irena buvo tokia, kokia buvo. Irena Kostkevičiūtė „Pati išsitarė, jog betarpiškas ryšys su profesoriumi ir mokslinio darbo vadovu užsimezgė mano aspirantūros metais...“ (p. 199). Vėliau kartu dėstė Vilniaus universitete: „ji skvarbaus intelekto, kerinčio moteriškumo, visokeriopų talentų žmogus...“ – rašė profesorius. Ar galima buvo atsispirti? Atstumti? Susilaikyti? Rūsčią Mykolaičio vienatvę meilė perskrodė kaip žaibas. Menininkų sielas plaikstė kūrybos vėjai. Irena tapo Mūza. Nuodėminga meilė? Ar meilė gali būti nuodėminga? Kartu su meile skleidėsi ir kūrybos žiedai. Profesoriaus vienutė nušvito. „Aldona Liobytė po daugelio metų parašė laiške savo draugei: Tegul Kostkevičūtė 100 kartų isterikė, bet Putinas ją mylėjo ir dėl to gerų eilių parašė, o tas juk svarbiausia. Tas liks.“ (p. 204). Su Irena Mykolaitis atviravo, išsikalbėdavo, pasvarstydavo, abejodavo ir dvejodavo. Apie ką? Mūzos dienoraščiai užrakinti archyvuose daugeliui metų.

A. Ruseckaitė šiuos santykius atkuria iš kūrybinio palikimo, dienoraščių, laiškų, vėlgi neteisdama, supratingai, atsargiai. Mūzos paveiksle daugiausia šviesių spalvų (juk mūza tokia ir turėtų būti?!), akcentuojama jos lyg ir misija – skelbti ir išsaugoti kūrybinį palikimą. Per santykius su Irena plačiau atsiveria Putino vidinės durys: „ir jeigu negandos jų širdis išskirtų, vis tiek liks jausmas, kad švietė kaip žvaigždė mano dienos / Tiktai su tavim ir tiktai tavyje...“ (p. 215). Akyla visuomenės akis nenuleido nuo šios draugijos žvilgsnio, svarstė, aptarinėjo, teisė ir teisino. Tačiau meilė nenugalima.

Santuoka, būtent ši moteris išlaisvino Putiną iš kunigo tarnystės kalėjimo: „Gintis nė teisintis neketinu. Išstojęs iš kunigų luomo, kurio pareigoms neturiu nė mažiausio palinkimo, nesijaučiu kaltas.

 

Šios abi moterys bendravo su per karą į Australiją pasitraukusia Magdalena Mykolaityte. Seseriška meile ji gaubė savo brolį, jį palaikydama, trupindama nuogirdų sluoksnius, mažai kalbėdama apie save, vis rūpindamasi savo mylimu broliu, su dėkingumu, su atlaida. Mykolaitytės charakteris irgi nušviestas iš santykio su broliu perspektyvos ir byloja apie išmintingą ir stiprią moterį. Suvalkietę. Moterį su stuburu. Niekada neišdavusią brolio.

Mykolaitis šių moterų kontekste atskleidžiamas kaip vienišius, trokštantis laisvės ir skrydžio į kūrybos platumas ir aukštumas, iš šalies šaltas ir uždaras, sunkiai įžvelgiamas, bet už užsklandos jautrus ir emocingas, rūpestingas ir dosnus. Mylimas ir mylintis. O meilė Dievui? Kartą Putinas prisipažino Irenai: „jeigu aš tikiu, tai tikiu kažkokiu abstrakčiu dvasiniu pasaulio pradu, man artimesnė lyg ir kokia neapibrėžta panteistinė idėja (...) Gal tik neaiškiai galime nujausti, kad yra kažkas aukštesnio už mus pačius... (...) Tad gal ir žmonija neįstengia suvokti kitos aukštesnės būties, prasibrauti į kitą planą, kitą skritulį“ (p. 210). Ir taip kalba žmogus, buvęs katalikų kunigas.

Kaip mes suvokiame ir išpažįstame Dievą? Turbūt savaip. Klasikas nesklandė padebesiais, bet ir nebuvo žemiškas. Ar kūrėjas gali būti žemiškas? Irena kartą išgirdo: „turįs kažkokį „vilko plauką“, kuris trukdė jam laisvai su žmonėmis suartėti ir betarpiškai bendrauti. Ir netikėtai prisipažįsta: o kaip norėčiau aš išrauti kad ir visus savo plaukus, išraudamas drauge ir tą vieną...“ (p. 221). „Plaukai daugelyje kultūrų – realus jėgos įkūnijimas (...) arba jos simbolis“ (3), o „Vilkas, žvėris su ambivalentine simbolika, kurios vienas aspektas neigiamas – laukinio, šėtoniško žvėries, kitas teigiamas – artimo dvasioms“ (4). Ar ne toks ir buvo Vincas Mykolaitis-Putinas: kupinas nenugalimos gyvenimo aistros, laukinis sociume, stebėtojas iš nuošalės ir degantis kūrybos dvasia? Kaip suderinti visas stygas, kad visiems harmoningai skambėtum? Reikėtų pirmiausia save gerai pažinti? Įmanoma?

1 Mastroberti, S., Ruppert, M. K. Filosofijos žinynas. Kaunas: Šviesa, 2001, p. 9.

2 Ten pat, p. 10

3 Berker, U. Simbolių žodynas. Vilnius: Vaga, 1995, p. 201.

4 Ten pat, p. 306.

Knygoje aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno miesto istorijos metų. Kaip gyveno, kuo tikėjo, ką dirbo ir valgė įvairių istorinių laikotarpių kauniečiai? Kuo anuometė Kauno kasdienybė skyrėsi nuo dabartinės? Į knygą nugulė net 33 intriguojančios istorijos su savo herojais ir svarbiais įvykiais.

Apie miestą – kitaip

„Mokslinių straipsnių ir knygų apie Kauno istoriją turime gausybę. Tačiau kalbėdami su kauniečiais supratome, kad trūksta vienos, lengvai skaitomos mokslo populiarinimo knygos, kurioje būtų netradiciškai papasakoti svarbiausi Kauno miesto istorijos įvykiai, detalės, akcentai, – atskleidė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė.

Mokslinių straipsnių ir knygų apie Kauno istoriją turime gausybę. Tačiau kalbėdami su kauniečiais supratome, kad trūksta vienos, lengvai skaitomos mokslo populiarinimo knygos, kurioje būtų netradiciškai papasakoti svarbiausi Kauno miesto istorijos įvykiai, detalės, akcentai.

Knyga, tapusi programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi, yra kelių autorių kolektyvinis darbas. „Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė po dešimt svarbiausių to meto įvykių ir asmenybių. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą. Jos laukė išties nemenkas iššūkis – iš mūsų surinktos medžiagos atrinkti svarbiausius faktus ir juos paversti literatūriniu, lengvai skaitomu tekstu“, – pasakojo dr. I. Puidokienė.

Anot jos, knygoje miesto istorija pasakojama ne vien per žymias asmenybes. Daug dėmesio skiriama eilinio kauniečio buičiai, juk būtent šie žmonės daug prisidėjo prie miesto kūrimo. „700 metų Kauno istorija knygoje nugulė į 33 nedidelius apsakymus – skyrelius. Kiekvieno jų pasakojimas sukasi apie tam tikrą istorinį įvykį ir asmenybę, kartu atskleidžiant to laikotarpio miesto gyvenimą, teisę, religiją, pramonę ir prekybą, amatus, mediciną, mitybą ir daugelį kitų miesto kasdienybės dalių“, – paaiškino dr. I. Puidokienė.

Eilinio kauniečio žvilgsniu

Kolegų surinktus istorinius faktus vientisu tekstu pavertusi dr. Giedrė Milerytė-Japertienė pripažįsta: darbas buvo įdomus, bet ir kupinas iššūkių. Pašnekovė pasakoja, kad nors kiekviename knygos skyriuje aprašomi svarbiausi to laikotarpio įvykiai ir asmenybės, pagrindiniais istorijos pasakotojais tapo ne tokie žinomi kauniečiai.

„Aprašydami tam tikrą laikmetį, istorikai mėgsta į viską žvelgti iš viršaus. Jei statoma rotušė, žiūrima į tai, kokiame kontekste tai buvo daroma, kas tuo metu vyko valstybėje, kas valdė miestą. Mes šioje knygoje į miestą stengiamės žvelgti iš eilinio kauniečio perspektyvos: kaip atrodė vieta, kurioje statoma rotušė? Kokie žmonės ją statė? Kas vyko aplinkui? – kalbėjo ji. – Tad istorinius faktus knygoje pateikėme kiek kitaip ir netradiciniu būdu atskleidėme mūsų miesto istoriją.“

Dr. G. Milerytės-Japertienės teigimu, renkant medžiagą apie senuosius amžius Kaune, buvo sudėtinga surasti pagrindinius skyrių herojus. Iš vėlesnių laikotarpių yra išlikę daug istorinių šaltinių su tiksliais faktais. XVI a. ir senesnius laikus gaubia tam tikras paslapties šydas. Tad būtent šis aspektas pašnekovei tapo iššūkiu.

„Rengiant tekstus apie ankstyvuosius šimtmečius, buvo sudėtinga surasti asmenybių, kurios tais laikotarpiais veikė Kaune. Teko tikslinti daug detalių, perskaityti daugybę biografijų. Juk jei yra istorinių šaltinių, kurie liudija, kad tam tikra asmenybė tais metais gyveno Varšuvoje, negali rašyti, kad ji buvo Kaune. Nors knyga parašyta kūrybiškai, visi faktai joje yra tikri, istoriniai. Todėl laukė išties daug kruopštaus, skrupulingo darbo“, – atskleidė ji.

Kauno miesto muziejaus išleista knyga – pirmasis istorijos populiarinimo veikalas apie Kauną nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų.

Šaltinių paieškos

Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje Kauno istorija aprašoma nuo pat miesto įsikūrimo iki XX a. pabaigos. Aštuoni autoriai gilinosi į vis kitą miesto šimtmetį, stengdamiesi kuo geriau suprasti to laikotarpio kauniečių gyvenimą. Atskaitos taškas knygai tapo 2022-ieji – metai, kai Kaunas paskelbtas Europos kultūros sostine. Nuo šios datos buvo keliaujama septyniais šimtmečiais į praeitį iki pat pirmojo Kauno miesto paminėjimo.

Renkantis temas, L. Mikalkėnaitei atiteko XVI a. – laikotarpis, kai buvo pastatyta baltąja gulbe praminta gražuolė miesto rotušė. Tiesa, pašnekovė yra tarpukario laikotarpio istorijos ir diplomatijos specialistė. Tad ji pripažįsta, kad bandymas kuo tiksliau perteikti gyvenimą Kaune XVI a. sukėlė iššūkių.

„Visų pirma, pradėjome šaltinių paiešką ir surinkome visų garsiausių Kauno istorijos grandų veikalus. Kiekviename šimtmetyje atrinkome miestui svarbiausias datas, reikšmingiausius įvykius ir tuo laikotarpiu gyvenusias asmenybes, – procesą nupasakojo ji. – Žinoma, ankstyvaisiais amžiais buvo sudėtingiau atrasti konkrečių įvykių. Kita vertus, apie vėliausius amžius rašiusiems kolegoms taip pat teko sudėtinga užduotis stengiantis iš gausybės reikšmingų datų išrinkti tik kelias svarbiausias. Buvo ir tokių temų, kurioms neradome konkretaus asmens. Pavyzdžiui, viename knygos skyrių rašau apie pirmąjį Kauno barzdaskučių cechą. 1528 m. archyviniuose dokumentuose minimas Kauno barzdaskutys Matas, deja, apie jį daugiau nieko nežinome. Todėl skyriaus pasakojimas buvo kuriamas remiantis kitu asmeniu.“

Rotušės atsiradimas

Knygą iš viso sudaro 33 skyriai su savo atskiromis istorijomis, kuriose figūruoja vis kitas svarbus įvykis ir asmuo. L. Mikalkėnaitės surinkto ir dr. G. Milerytės-Japertienės aprašyto pasakojimo apie XVI a. atspara tapo Kauno rotušės statybos, prasidėjusios 1542 m.

Vyko daug statybų, buvo dirbami kiti fiziniai darbai, kuriuose trūko saugumo. Tad kaulų lūžiai buvo kasdienybė.

 

Iš viso pašnekovė parašė keturis skyrius, leidžiančius skaitytojui giliau pažvelgti į Kauno gyvenimą tuo laikotarpiu.

„Pirmuoju svarbiu šio šimtmečio įvykiu tapo Kauno rotušės statyba. Pagrindinis asmuo, apie kurį sukasi šios skyriaus pasakojimas, – buvęs Kauno burmistras Simonas Gradovskis. Jis – viena ryškiausių figūrų XVI a. vidurio–antrosios pusės Kaune. Jo paminėjimų galima rasti visose išlikusiose rankraštinėse XVI a. Kauno tarybos ar vaito aktų knygose. Visa šio Kauno burmistro karjera ir gyvenimas buvo susieti su rotuše, yra žinoma, kad jis prie jos ir gyveno. S. Gradovskis buvo vienas galingiausių to meto vyrų, garsios giminės atstovas, išleidęs savo sūnus į mokslus, – atskleidė ji. – S. Gradovskio sūnus Martynas netgi tapo pirmuoju kauniečiu, parašiusiu spausdintą knygą „Elegijos“. Knygos, skirtos Jėzaus Kristaus mirčiai ir prisikėlimui pagerbti ir dedikuotos LDK didikui Mikalojui Radvilai Juodajam, spausdinimą Frankfurte finansavo pats S. Gradovskis.“

Pasak pašnekovės, iki mums šiandien puikiai pažįstamos rotušės pastatymo Kaune buvo dar dvi jos pirmtakės. Jų tikslios vietos nėra žinomos, bet tikėtina, kad pati pirmoji miesto rotušė buvo pastatyta arčiau Kauno pilies ir Neries.

„Tuo laikotarpiu nebūta mūrinės statybos, tad greičiausiai ši rotušė buvo medinė. Yra žinoma, kad ji sudegė, – atskleidė L. Mikalkėnaitė. – Antroji rotušė, tikėtina, kėlėsi arčiau dabartinės rotušės vietos ir Nemuno. Tad ji greičiausiai stovėjo tarp šiandienės Rotušės aikštės ir Vytauto bažnyčios. Vis dėlto tai tik hipotezė. Trečioji, dabartinė, Kauno rotušė jau buvo statoma mūrinė. Jos statyba prasidėjo 1542-aisiais, o po 20 metų – 1562-aisiais – ji pagaliau buvo atidaryta. Tiesa, tada nuspręsta, kad rotušė yra per maža, nes turėjo tik vieną aukštą. Tad iškart po atidarymo prasidėjo antrojo aukšto statyba.“

L. Mikalkėnaitė pasakoja, kad XVI a. miesto rotušė atliko daugybę funkcijų. Čia veikė pagrindinės miesto institucijos – magistratas, teismai. Tačiau pirmajame aukšte vykdavo ir prekyba, nes rotušėje buvo pagrindinės matų svarstyklės, tad prekeiviai galėdavo tiksliai pasverti savo prekes. Rotušėje buvo saugomas miesto archyvas, o rūsyje veikė net kalėjimas. Tiesa, priešingai nei šiais laikais, rotušėje nevykdavo tuoktuvės. Civilinės santuokos funkcija Lietuvoje atsirado tik sovietmečiu.

Kaip gydėsi kauniečiai?

Atskleisdama XVI a. kasdienybę Kaune, L. Mikalkėnaitė aprašė ir pirmojo barzdaskučių cecho įkūrimą. Pasak pašnekovės, tiksli cecho įkūrimo data nėra žinoma, tačiau 1545 m. šaltiniai jau mini keletą Kauno barzdaskučių, tarp jų – ir meistrų. Todėl būtent ši data laikoma cecho įkūrimu. Deja, šaltiniuose nepavyko rasti konkrečios informacijos apie to laikotarpio barzdaskučius, tad skyriaus herojumi tapo Kauno vaitas Petras Pečiūga.

„Kauno barzdaskučių cechas buvo įsikūręs dabartinėje Vilniaus gatvėje. Čia kauniečiai užsukdavo ne tik grožio, bet ir medicinos paslaugų. Tais laikais vienu pagrindinių gydymo metodų buvo kraujo nuleidimas. Tikėta, kad tai padeda išgyti nuo įvairių ligų ir negalavimų. Tad sveikatos problemų kamuojami kauniečiai dažnai skubėdavo pas barzdaskučius, kad šie jiems nuleistų kraują. Barzdaskučiai galėdavo sutvirtinti lūžusius kaulus, tai XVI a. buvo labai aktualu. Vyko daug statybų, buvo dirbami kiti fiziniai darbai, kuriuose trūko saugumo. Tad kaulų lūžiai buvo kasdienybė, – pasakojo pašnekovė. – Įdomu tai, kad tais laikais barzdaskučiai kartais atlikdavo ir teismo medicinos ekspertų funkciją. Įvykus nusikaltimui, jie būdavo kviečiami pakonsultuoti teisėjus ar tyrėjus, padėti jiems išsiaiškinti, kas galėjo nutikti nukentėjusiajam.“

Knygoje L. Mikalkėnaitė skiria dėmesio ir evangelikų liuteronų maldos namų įkūrimui 1558 m. Šio skyriaus svarbiausia figūra tapo Kaune veikęs evangelikų liuteronų kunigas Paulius Oderbornas. Jis išgarsėjo ne tik kaip šventikas. Galima sakyti, kad P. Oderbornas yra pirmojo Lietuvoje istorinio romano – knygos apie Ivaną Rūstųjį – autorius. Paskutinis XVI a. skyrius skirtas bažnyčios istorijai – benediktinių vienuolyno įkūrimui 1624-aisiais. Aprašoma ir pirmoji vienuolyno abatė Ona Eufemija Skorulskytė.

Siautėjo epidemijos, medicina dar neišvystyta, tad vaikų mirtys buvo dažnas dalykas. Žmogus gyvendavo kasdienėje įtampoje ir nuolat galvodavo, kaip jam išgyventi.

 

Pirklių miestas

Dėliodama svarbiausius 1522–1624 m. įvykius, L. Mikalkėnaitė kartu stengėsi padėti skaitytojui įsijausti į to laikmečio kauniečio kasdienybę. Pasakojama apie tai, kuo tuomečiai kauniečiai gyveno, kas jiems rūpėjo.

„Pavyzdžiui, skyriuje apie Kauno rotušės statybą daug pasakojama ir apie pačią rotušės aikštę. Ji anuomet vadinosi turgaus aikšte, nes čia veikė pagrindinis miesto turgus, kuris buvo be galo svarbus. Čia kauniečiai parduodavo savo prekes ir įsigydavo jiems reikalingų. Didelė dalis miesto gyventojų buvo pirkliai – kadangi Kaunas tuo laikotarpiu buvo gana didelis miestas, į jo turgų suplaukdavo žmonių iš visų apylinkių“, – pasakoja L. Mikalkėnaitė.

Pasak pašnekovės, XVI a. tam tikra prasme būtų galima pavadinti Kauno aukso amžiumi. Šiuo laikotarpiu vyko daug statybų, miestas plėtėsi, augo gyventojų skaičius. Yra žinoma, kad tuo metu Kaune gyveno apytiksliai 7 tūkst. gyventojų. Tais laikais tai buvo gana didelis skaičius. Gyventojų augimui įtaką darė tai, kad Kaunas įsikūręs pagrindinių upių santakoje. Upės tuo laiku reiškė prekybą, o prekyba – gyventojų gausą.

Kaunas gyvavo ir augo, nepaisant tą šimtmetį siautėjusių epidemijų. „Knygą kaip tik rašėme koronaviruso pandemijos pradžioje, pirmojo karantino metu, tad labai stebino dabarties ir praeities sąsajos. Ypač skaitant apie pirmąsias epidemijas ir kovą su jomis. Iš tikrųjų pandemijos metu gyvendami karantine, mes neišradome nieko naujo, ko nebūtų žinoję žmonės XVI a. Šiuo laikotarpiu epidemijų metu taip pat būdavo skelbiami karantinai. Stabdant virusų plitimą, būdavo uždaromi netgi patys miestai ir į juos neįleidžiami jokie prašalaičiai“, – atskleidė pašnekovė.

Tautų katilas

Pasak L. Mikalkėnaitės, XVI a. kauniečio gyvenime nebūta daug pramogų. Pagrindiniai kasdienybė aspektai būdavo darbas ir bažnyčia.

„Šis laikotarpis nebuvo pats saugiausias – aplink siautėjo epidemijos, medicina dar neišvystyta, tad vaikų mirtys buvo dažnas dalykas. Žmogus gyvendavo jausdamas kasdienę įtampą ir nuolat galvodavo, kaip jam išgyventi ir užsidirbti pragyvenimui. Tad apie to meto kauniečių laisvalaikį neturime daug duomenų. Vis dėlto turtingesni miestiečiai XVI a. jau gaudavo spausdintinių knygų, kurios būdavo atplukdomos iš Karaliaučiaus. Tad pasiturintieji galėdavo skaityti ir plėsti savo pasaulėžiūrą, tačiau tokios pramogos būdavo prieinamos tikrai ne visiems“, – pasakoja pašnekovė.

Tuo laikotarpiu pagrindinės traukos vietos, kur susirinkdavo visi miestiečiai, būdavo Kauno bažnyčios. Anot L. Mikalkėnaitės, XVI a. svarbiausia miesto bažnyčia buvo šiandienė Kauno katedra, kuri tuo metu vadinosi tiesiog Kauno parapijos bažnyčia.

„Taip pat bažnyčias savo teritorijose turėjo vienuolynai. Pavyzdžiui, bernardinų bažnyčia stovėjo netoli Kauno pilies. Vėliau, kai įsikūrė benediktinių vienuolynas, pradėjo veikti ir Šv. Mikalojaus bažnyčia, – sakė istorikė. – Reikėtų paminėti, kad, be katalikiškų bažnyčių, XVI a. jau pradėjo veikti ir evangelikų liuteronų maldos namai. Tad vokiečiai evangelikai liuteronai tapo pagrindiniais konkurentais lietuviams katalikams. Kaune gyveno ir nedidelė totorių bendruomenė, čia atvykusi dar XIV a. Totoriai buvo įsikūrę dabartinėse I. Kanto, D. Poškos ir J. Gruodžio gatvėse ir aplink jas – čia buvo vadinamasis Totorių pakraštys, arba priemiestis. Yra žinoma, kad šiame kvartale stovėjo ir medinė mečetė. Deja, nėra rašytinių duomenų, kada ji buvo pastatyta ir kur tiksliai stovėjo. XVI a. į Kauną atvyko pirmieji žydai, kurie vėliau ėmė kurtis Vilijampolės teritorijoje. Tad miestas šiuo laikotarpiu pamažu ėmė virsti tautų katilu.“

L. Mikalkėnaitė džiaugiasi, kad šaltinių nagrinėjimas ir knygos rašymas jai padėjo geriau pažinti gilią Kauno miesto istoriją. Pašnekovė tiki, kad ir skaitytojai knygoje atras ne vieną jiems netikėtą, intriguojantį pasakojimą apie miesto kasdienybę šimtmečių sandūroje.

Pokalbis su J. Tumasonyte – apie magišką naujojo romano pasaulį, gyvenimą tarp knygų ir išsipildžiusias svajones.

– Vilniaus knygų mugėje pristatomas jūsų naujausias novelių romanas „Naujagimiai“. Anotacijoje rašoma, kad tai knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą. Taip pat – apie ratu kaskart vis kitaip besisukančią istoriją, karą, vaikystę, motinystę ir stiprų troškimą gyventi. Gal galite šiek tiek daugiau atskleisti apie svarbiausias knygos temas ir įkvėpimus, paskatinusius imtis rašymo?

– Šio romano idėja gimė, kai vos nenumiriau gimdydama pirmąjį vaiką. Jeigu būčiau gimdžiusi, pavyzdžiui, prieš 100 metų, veikiausiai nei aš, nei kūdikis nebūtume išgyvenę. Ši mintis kurį laiką manęs neapleido, bet tada vyras „nuramino“, sakydamas, kad prieš 100 metų tikriausiai būčiau mirusi jau vaikystėje.

Svarsčiau, kiek žmogus gali įsikišti į tikrovę ir ją pakreipti savo naudai – taip sugalvojau vieną personažą, tada – kitą. Jau buvau parašiusi vieną novelę „Vargšas Jacekas“, kuri gavo apdovanojimą ir buvo lyg ir baigtinis kūrinys. Tačiau man atrodė, kad ta novelė gali turėti priešistorę ir tęsinį, o galiausiai virto tik dar viena, netgi ne pagrindinio veikėjo, gyvenimo linija. „Naujagimiuose“, kurie įvardijami kaip apsakymų romanas, leidau sau pafantazuoti ir peržengti tam tikras ribas, kitaip tariant, išplėčiau menamą tikrovę ir įkėliau į ją anapusinio pasaulio, etnografinių, istorinių motyvų.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. 

– Knygoje netrūks magiškojo realizmo – viena su kita besijungiančiose novelėse skaitytojas keliaus nuo menamų XIX a. įvykių iki tolimos ateities. Kuo ypatingas romane jūsų kuriamas savitas pasaulis?

Romanas – lyg maratonas, per kurį negali imti ir išsikvėpti viduryje kelio.

– Viena pagrindinių veikėjų – po šiltą, krauju atsiduodantį, vandenį plaukiojanti laumė, kuri padeda žmonėms persikelti į mirusiųjų pasaulį arba grįžti į gyvųjų. Aristokratų rūmuose gyvena grafaitės vyras, kuris netyčia iš aksolotlių išveisia būsimus neandertaliečius ir t. t. Stengiausi, kad būtų galima nujausti tam tikrus istorinius įvykius, tarkime Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinį karą, sovietų okupaciją, tačiau visa tai perteikti paralelinėje tikrovėje, neprisirišant prie konkrečių faktų.

– Tai penktoji jūsų knyga. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) jums pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją. Antrasis apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Ar jums svarbu rašyti kuo originaliau, kūrybiškiau? Gal labiau norisi, kad knyga paliestų skaitytoją asmeniškai ir sukeltų klausimų?

– Man atrodo, kad sunku rašyti galvojant apie tai, kaip čia kuo asmeniškiau paliesti skaitytoją. Tačiau meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visai apie juos negalvoju, – rašau taip, kad patiktų man pačiai ir žinau, kad panašaus skonio skaitytojams tai taip pat turėtų pasirodyti aktualu.

– Esate rašytoja, literatūros kritikė, kultūros žurnalistė, taip pat dirbote knygyne „eureka!”, kuriame nutikusius įvykius sudėjote į knygą „Knygyno istorijos” (2018). Atrodo, kad visas jūsų gyvenimas sukasi apie knygas ir rašymą. Kada pajutote tą pirmąjį polėkį rašyti? Kada supratote, kad tai jūsų kelias?

– Taip jau nutiko, kad kol kas tebeturiu privilegiją gyventi tarp knygų. Gyvenimas ir darbas glaudžiai susiję, persidengę vienas kitu. Kartais pagalvoju, kad gal būtų sveika imti ir vienus metus veikti kažką visai priešingo – pavyzdžiui, užveisti gervuogių ūkį. Puikiai viską įsivaizduočiau, tačiau realybėje iškart susiduri su sunkumais, nes ne taip paprasta persijungti į visai kitą sritį, trūksta išmanymo, o galiausiai vėl supranti, kad nereikia keisti gyvenimo būdo, jeigu jis ir taip puikus.

Rašyti, beje, pradėjau paauglystėje ir seniai žinojau, kad noriu būti rašytoja. Studijuodama bakalaurą vis svarsčiau, kas bus toliau, – nejaugi reikės dirbti kaip daugeliui normalių žmonių, t. y. vaikščioti į kontorą, rašyti kokius nors tekstus rimtiems užsakovams ir t. t. Paskui viskas kažkaip vis tiek susidėliojo į vietas.

– Svajojantys rašyti arba jau pradedantys rašytojo kelią jauni žmonės neretai šią profesiją idealizuoja. Kaip ankstyvoje jaunystėje viskas atrodė jums? Ar tokį rašytojos gyvenimą ir įsivaizdavote?

– Taip, aš irgi idealizavau. Įsivaizdavau, kad gyvensiu senamiestyje, gyvensiu bohemiškai ir būsiu antra Jurga Ivanauskaitė (juokiasi). Gal, iki gimstant vaikams, panašiai ir buvo, tik netapau tokia populiari kaip minėta rašytoja.

– Rašymo karjerą pradėjote nuo trumpų novelių, dabar taip pat daugiausia rašote novelių ir apsakymų knygas. Atrodytų, kad romanui užtenka vienos idėjos ir vieno pagrindinio siužeto, o štai novelių knygai reikia daugybės idėjų ir siužetų. Kuo jus patraukė būtent trumposios prozos žanras? Ar jis nėra tam tikra prasme sudėtingesnis?

– Kartais turi puikių personažų ir puikų siužetą, bet jie tempia tik iki novelės. Romanas – lyg maratonas, per kurį negali imti ir išsikvėpti viduryje kelio. Skiriasi šių dviejų žanrų rašymo trukmė. Dabar negalėčiau sakyti, kad man labiau patinka trumpi tekstai. Kiekvienas jų turi savotiško žavesio ir rašymo iššūkių.

– Esate pasakojusi, kad romaną sunkiai rašėte kelerius metus, vėliau viską metėte ir ėmėtės naujos istorijos. Galiausiai 2020 m. buvo išleistas jūsų pirmasis romanas „Remontas: tragikomiška gyvenimo istorija su detektyvo elementais“. Kas lėmė, kad būtent ši istorija tapo pirmuoju jūsų romanu?

– Pagaliau turėjau istoriją, kurią sugebėjau tęsti ir baigti.

– Romane rasime nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Pastarąjį dešimtmetį tarp lietuvių autorių populiaru rašyti apie paauglystės ir ankstyvos jaunystės 1990-aisiais patirtis. Ar „Remontą...“ galima pavadinti nostalgišku romanu – tarsi duokle vaikystei?

– Jeigu nostalgiją laikysime praeities romantizavimu, nesakyčiau, kad ten daug meilės praėjusiam laikui. Nei veikėjos gyvenamoji erdvė, nei ją supantys žmonės nealsuoja gėriu, grožiu ir šiluma. Tai greičiau tekstas apie traumas ir paveldėtą atmintį. Taip pat – pagrindinės veikėjos pastangas susitvarkyti su savo kartos ir asmeninėmis problemomis.

– 2010–2013 m. dalyvaudavote slemo turnyruose. Per pastaruosius kelerius metus šios poetų varžytuvės Lietuvoje tapo gana populiarios. Tačiau prieš dešimtmetį apie tai buvo žinoma kur kas mažiau. Kaip patekote tarp slemerių?

– Tarp slemerių patekau atsitiktinai – iš pradžių stebėjau kaip žiūrovė, o paskui su draugėmis susilažinome, kad po savaitės dalyvausime ir mes. Kažką parašiau, paskaičiau, sulaukiau teigiamų atsiliepimų iš publikos ir užsikabinau. Be to, ten dalyvavo draugai ir bičiuliai, tad greitai susibūrėme į tam tikrą bendruomenę, nors niekada nesijaučiau tikra slemere, greičiau, tokia prozininke, kuri paskaito savo istorijas. Tai tęsėsi turbūt porą metų, pamenu daug smagių akimirkų. Paskui išsikrausčiau į Kauną ir kažkaip natūraliai nuo slemo žanro nutolau. Vėl grįžusi į Vilnių daugiau niekada turnyruose nebedalyvavau. Gal ir vėl būtų smagu dalyvauti, bet dabar būtų sunku persijungti į šį žanrą – visiškai neišmanau, kas šiuo metu dedasi scenoje. Reikės pasidomėti.

– Augote Kaune, studijavote Vilniuje, po studijų sostinėje ir pasilikote. Kaip šiandien žvelgiate į gimtąjį Kauną, koks jis jums atrodo?

– Buvau sugrįžusi į Kauną, pabaigiau čia magistrantūros studijas ir neatmetu minties, kad galbūt vėl kada nors grįšiu čia pagyventi. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metu Kaunas man priminė Europos didmiestį, kuriame gausu renginių. Tikiuosi, kad ta puiki atmosfera dar ilgai neišsikvėps.

– Jūsų vyras vertėjas Gediminas Pulokas taip pat yra žmogus iš literatūros pasaulio. Kaip atrodo jūsų kūrybinė kasdienybė? Abu užsidarote skirtingose namų kertėse – vienas rašyti, kitas – versti? Galbūt būtent mylimasis tampa pirmuoju jūsų kūrinių skaitytoju ir kritiku?

– Jis dirba leidykloje, tad skirtingose namų kertėse trintis dažniausiai netenka. Man pasisekė, kad šalia gyvena profesionalus knygų skaitytojas ir redaktorius, tad tuo pasinaudoju ir parodau jam savo tekstus pirmajam.