Apie literatūros laisvę ir patį rašytinį meną kaip laisvės galimybę, atrodė, buvo galima pamiršti ilgam. Vėliau, Sovietijos gyventojams vis labiau prisitaikant prie represinio režimo, ideologinis spaudimas atlėgo, kol išsivadavome ir dabar, regis, kiekvienas gali rašyti, ką tik nori, ir leisti knygas.
Šis istorinis eksursas yra reikalingas kaip kontekstas, norint suprasti šių dienų literatūrinį skandalą mūsų šalyje – romanistės Kristinos Sabaliauskaitės romano "Petro imperatorė" neįtraukimą į "Metų knygų" penketuką ir visas peripetijas, kurios lydi garbingos komisijos sprendimą.
Kai kurie naivesni literatūrologai socialiniame tinkle viešai džiūgauja, kad jau labai seniai lietuvių literatūros kritika nebuvo sulaukusi tokio dėmesio, koks jai yra skiriamas šiandienos žiniasklaidoje, radijuje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose.
Ankstesniais metais būdavo įprasta, kad literatūros mokslininkų vertinimus, renkant geriausias metų knygas, ir oficialios valdžios institucijos, ir leidėjai, ir skaitytojai sutikdavo pagarbiai ir jų nekvestionuodavo. Aišku, vidinių komisijos diskusijų būta visuomet, tačiau turbūt dar niekad po nepriklausomybės atgavimo, kaip šiemet, nebuvo taip viešai niekinama profesinė kompetencija ir ekspertinis žinojimas.
Tiesą sakant, tai nestebina, nes žodis "ekspertas" mūsų kalboje jau seniai prarado savąją reikšmę ir tėra tuščias garsų skambesys. Apie mūsų žodyno išblukimus dar prieš dešimtmetį yra rašęs ne vienas mokslininkas ir publicistas. "Literatūrinio skandalo" šviesoje viešas ekspertinio žinojimo niekinimas jokiu būdu nepanaikina geriausias knygas renkančios komisijos žinių ir išmanymo.
Bet kokią komunikaciją garbinanti viešoji erdvė šiais laikais dėl žiniasklaidos priemonių vidinės politikos dažnai yra linkusi taikyti spaudimą vienam ar kitam asmeniui ar grupei. Įvairios valdžios institucijos ne taip seniai įtvirtino taisyklę: viską darome puikiai, tačiau nepakankamai komunikuojame.
Tiesa rodo, kad iš tiesų už tos visuotinės komunikacijos neretai slypi abejotini ar net nusikalstami sprendimai. K. Sabaliauskaitės romano vertinimo atveju, ekspertų komisija, tenka apgailestauti, pasidavė žiniasklaidos spaudimui komunikuoti – teisintis dėl savo sprendimų.
Tai byloja apie du bendresnius tikrovės aspektus: tai, kad visuomeniniu vadinamam transliuotojui ir jo produkcijai specifinis literatūros išmanymas yra beveik nereikalingas, ir tai, kad ekspertas šių dienų Lietuvoje yra lyg ujamas gyvūnas, kurį reikia atriboti nuo viešumo ir nuolat abejoti jo kompetencija. Apie pagarbą ir kitus neregėtus negirdėtus dalykus galima tiesiog pamiršti.
Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.
Tačiau to negana. Lietuvos leidėjų asociacija praėjusią savaitę išplatino pareiškimą, kuriame ragina ekspertų komisiją dirbti skaidriai ir viešai. Toks, iš pažiūros, nekaltas ir standartinis reikalavimas iš tiesų reiškia tai, kad nuo šiol literatūros kritikas ir jo nuomonė bus kontroliuojama, lyg vykdant viešuosius pirkimus ar kokį kitą valdininko darbo vertą uždavinį.
Lietuvos leidėjų asociacija netiesiogiai mums teigia, kad literatūros kritiku būti bus pavojinga – kaip stalinistinėje epochoje rašytojus persekiojo represinių struktūrų darbuotojai, taip nūdien literatūros kritikus kontroliuos leidėjai, remdamiesi šventais skaidrumo ir viešumo reikalavimais. Tie, kuriems knygos yra verslas, pamiršo ir turbūt jau niekad neprisimins, kad literatūra yra ir abejonės, subjektyvumo, individualumo erdvė, kuri tiesiog nepasiduoda vadybos ar viešojo administravimo taisyklėms ir reikalavimams.
Ir, pagaliau, dar vienas Lietuvos leidėjų asociacijos signalas visuomenei – skaitytojai turbūt geriau išmano literatūrą, nei dešimtmečius studijavę mokslo daktarai, profesoriai. Minėtos asociacijos pranešime netiesiogiai teigiama, kad literatūros kritikas turėtų orientuotis į skaitytojus, jų lūkesčius ir pagal tai rinkti metų knygas. Tačiau tai, kad patys skaitytojai turėtų lygiuotis į kritikus, pamiršti yra naudinga. Juk literatūrą išmanantys žmonės gali pasiūlyti specifinių skaitinių, kurie nebus perkami masiškai, todėl ekspertinį žinojimą pripažįstanti pozicija reikštų ir verslo savižudybę. Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.
Ar esant tokiai padėčiai geriausia ekspertų pozicija būtų atsitraukti ir visai neberinkti geriausių knygų? Atsakymas į šį klausimą slypi komentaro pradžioje pateiktos reminiscencijos analizėje: ankstyvuoju sovietmečiu į oficialiąją literatūrą eita tik kolaboruoti (vedant paralelę su šiandiena, tai reikštų užsakomąjį ekspertavimą), o pogrindyje sklandė ne vienos dešimties autorių rezistencinė kūryba (jos atitikmuo būtų žūtbūtinis eksperto bandymas išlaikyti nepriklausomą ir individualią savo nuomonę).
Kai dėl priešinimosi masinei tamsybei reikalaujama teisintis, reikėtų tiesiog tylėti, nekomunikuoti, nes literatūra, noriu tikėti, dar yra ne valdininkų ar biznierių pagal savo išmanymą tvarkoma gyvenimo sritis. Ir literatūros kritikų sprendimai tikrai nėra nei ką nors garbstantys, nei šalinantys iš dėmesio lauko – tai tie, kurie vis dar arba jau ir dabar veikia pagal sovietinį mąstymą, linkę literatūros kritikai priskirti represyvaus teisėjo vaidmenį, kuris iš tiesų tėra nepretenzingas mokslinis žinojimas, ne brukamas, o tik siūlomas. Bet, žinoma, tie, kurie kasdien mus maitina informaciniu srautu, šio niuansuoto skirtumo tiesiog nesuvokia arba suprasdami ignoruoja.
Nepaisant visų piniginių ir simbolinės valdžios įtakų, literatūros kritika šiandien jau yra ne stalinistinės galios, o gilaus žinojimo darbas, kurio kelios dešimtys mokslininkų, kad ir kaip stalinizmo epochą primenančiais svertais spaustų televizija ar valdžia, dar nemetė. Gyvenant gandų lygmens informaciniame lauke, toks darbas reikalingas tikrai ne milijonams Lietuvos knygynų ir mugių lankytojų.
