R. Flickas – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, rašytojas – gimė Veisiejuose, Lazdijų r., vaikystę praleido Šilutėje, kur baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Vilnių. Vilniaus universitete mokėsi archeologijos, o vėliau pramonės ekonomikos. 1970–1974 m. Maskvos I. Gubkino naftos ir dujų pramonės institute studijavo aspirantūroje ir ten apgynė dvi disertacijas. Grįžęs į Lietuvą, dirbo įvairiose ministerijų įstaigose, nuo 1986-ųjų skaitė paskaitas Vilniaus inžineriniame statybos institute, nuo 1987-ųjų buvo šio instituto profesorius. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais R. Flickas buvo energetikos ministro pavaduotojas, vėliau įkūrė savo verslą.

R. Flicko domėjimosi ir darbo sritis apėmė dujų pramonę. Šia tema jis parašė tris monografijas, taip pat publikavo daugiau nei 50 įvairių mokslinių straipsnių. Persikėlęs gyventi į Pamario kraštą, 1995 m. R. Flickas tvirtu žingsniu įžengė į literatūros pasaulį. Nuo 2014-ųjų priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai, jo knygos sulaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo. Kadangi rašytojo mama – vokietė, kilusi iš Prūsijos, R. Flickas save laikė Lietuvos vokiečiu ir itin domėjosi Klaipėdos kraštu, jo istorija. Šios temos atsispindėjo ir jo kūryboje.

2012 m. tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ konkurse už romanus „Šiaurės Sachara“ ir „Paskutinis traukinys“ rašytojui įteikta prozos premija, o 2015 m. – Ievos Simonaitytės literatūrinė premija už romaną „Emma, pastoriaus duktė“. 2022 m. už pastarųjų dešimties metų kūrinius Prūsų Lietuvos tematika rašytojas pelnė Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymo fondo ir kultūrinės atminties premiją „Prūsija“.

R. Flickas išleido šias knygas: „Mitingų metas sudrebinęs Lietuvą: ištraukos iš dienoraščio“ (2005), istorinę dramą „Ištiesk pagalbos ranką man (2008), autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ (2008, 2018), „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ (2010, 2015), romaną „Paskutinis traukinys“ (2012, 2014), romaną „Emma, pastoriaus duktė“ (2014, 2015), romaną apie senovės kuršius „Pradingę klajojančiam smėlyje“ (2016), taip pat romanus „Išlikę karo verpetuose“ (2018), Turtų voratinklyje“ (2020), biografinį romaną „Kur upė Šyša teka“ (2022). Parašė scenarijų videospektakliui „Karalienė Morta“ (rež. A. Armonas, R. Pletkauskas, 2013).

Renginio metu bus ne tik apžvelgtas R. Flicko literatūrinės kūrybos kelias. Tai proga pažinti jį kaip asmenybę, sužinoti, kodėl jam buvo svarbu rašyti, koks buvo rašytojo požiūris į kūrybą, kartu pajausti kūrėją formavusią laikmečio dvasią.

Prisiminimais dalysis Dalia Greičiutė, Nijolė Kepenienė, Romas Klimavičius, Algis

Kuklys, Lilija Petraitienė, Jovita Saulėnienė. Klasikinės muzikos kūrinius atliks ansamblis „Oboe con Archi“.

Nenaujas reiškinys

Redaktorių inicijuotų pakeitimų jau sulaukė detektyvų rašytojos Agathos Christie, „Čarlio ir šokolado fabriko“ kūrėjo Roaldo Dahlo ir kultinės „Džeimso Bondo“ sagos autoriaus Iano Flemingo darbai. Knygų adaptavimas siekiant, kad kūriniuose minimi žodžiai, frazės ar net veikėjai būtų pakeisti į to meto visuomenei tinkamesnius sprendimus, nenaujas.

Dar 1818 m. anglas Thomas Bowdleris išleido šeimai skirtą Williamo Shakespeare’o novelių rinkinio versiją, kurioje nebeliko, jo teigimu, nederamų išsireiškimų. Iš redaktoriaus pavardės vėliau kilo ir anglų kalboje vartojamas pašiepiantis terminas „bowdlerise“, kuriuo toks redagavimas vadinamas. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto (KTU SHMMF) lektorė, rašytoja Aldona Tüür studentus kūrybinio rašymo moko sakydama, kad literatūra yra gyvenimo atspindys – nedidelis jo gabalėlis, todėl išsaugoti kūrinių originalią formą yra svarbu.

„Rankose laikant tam tikros epochos kūrinį, pavyzdžiui, W. Shakespeare’o sonetus ar tragedijas, turi ne tik siužetą, bet ir atspindį to, kas tuo metu vyko visuomenėje. Jei skaitai giliai, gali atpažinti ir to meto politiką, visuomenės įsitikinimus ir papročius. Todėl literatūra yra vertinga. Kaip kitaip mes sužinosime istoriją?“ – retoriškai klausia A. Tüür.

Nors apie praeities įvykius galima spręsti iš dokumentuotų to meto įstatymų, specialių aktų ar teisinių įrašų, kuriais dažnai remiasi istorijos vadovėliai, A. Tüür sako, kad net ir tokie dokumentai gali būti kažkieno interpretacija. Pastaroji ne visada yra objektyvi, nes dažnai laikosi tuo metu vyravusių ideologijų.

„Literatūros kūriniai turi tam tikros laisvės, nes tai yra menas. Menas visada susijęs su asmenine žmogaus nuomone ir išraiška apie tai, kaip tas žmogus mato pasaulį. Manau, dėl to ir yra vertinga turėti ir matyti tuos praeities atspindžius grožinėje literatūroje, jie suteikia epochos paveikslui pilnumo“, – akcentuoja rašytoja, praėjusiais metais išleidusi debiutinį romaną „Kiltų nuoma“.

Tariamai draudžiamos temos

Išbraukytose kūrinių versijose yra keičiamos ištraukos, susijusios su svoriu, psichine sveikata, lytimi ir rase. Pavyzdžiui, A. Christie knygoje „Mirtis ant Nilo“ vienos iš veikėjų žodžiai apie vaikų veidus, keliančius jai pasišlykštėjimą, buvo panaikinti, o plačiai besišypsantis juodaodis tarnas tapo linkčiojančiu asmeniu, kurio rasė neatskleidžiama. Tačiau ar taip taisyti – etiška?

Pasak A. Tüür, vienareikšmio atsakymo nėra, mat tekstas ir šiaip nebūna publikuojamas lygiai toks, kokį parašė autorius, – redaktoriai taiso kūrinį atsižvelgdami į tai, kaip jį supras skaitytojas.

„Redaktorius irgi yra skaitytojas, todėl gali autoriui nurodyti, kurios jo kūrinio vietos yra šiek tiek neaiškios, rekomenduoti kažką pridėti ar atimti. Kai autorius gyvas, jis gali sutikti arba nesutikti su šiais pakeitimais ar net sugalvoti trečią variantą, kuris priimtinas visiems. Tačiau kai autorius miręs ir nebegali pasakyti savo nuomonės, nesu tikra, ar etiška tokį tekstą perrašyti“, – teigia KTU lektorė.

Impulsas diskusijai

Tiesa, A. Christie darbai ir anksčiau, jai dar būnant gyvai, susidūrė su kalbos taisymu – 1939 m. parašytas apsakymas „10 negriukų“ (angl. „Ten Little Niggers“) 1964 m. buvo pervardytas į „10 indėniukų“ (angl. „Ten Little Indians“), o JAV rinkai skirtas leidimas, kurio pavadinimas naudojamas iki šiol, neturi jokios užuominos į rasę – „Ir tada nebeliko nė vieno“ (angl. „And Then There Were None“).

Nors rasistiniai pasisakymai literatūroje gali kelti abejonių dėl jų svarbos išliekamajai kūrinio vertei, A. Tüür mano, kad jų egzistavimas skatina pokalbius, kurie yra savaime vertingi.

Toks savotiškas nepadorumas, nevisiškas politkorektiškumas yra dalis tų knygų smagumo.

„Viena vertus, kai kurie dalykai jau rėžia akį ar ausį, iš kitos – literatūros kūrinys yra ir pasakojimas apie tuos laikus, kai vyravo tokios pažiūros. Jeigu tuo metu juodaodžiai buvo vadinami „negrais“, paauglys, pamatęs šį žodį kūrinyje, gali klausti, kodėl, ir tada galima pasikalbėti apie tam tikrus žodžius, kurie šiais laikais jau laikomi nederamais“, – sako A. Tüür.

Rasistinė kalba egzistuoja ne vien A. Christie, bet ir kituose XX a. rašytojų kūriniuose. Pavyzdžiui, I. Flemingo knygose taip pat gausu įžeidžių žodžių, kurie, kritikų manymu, atspindi tuo metu britams būdingą imperinį mąstymą.

„Namuose turiu Harrietos Beecher-Stowe romano „Dėdės Tomo trobelė“ 1993 m. leidimą – jame yra vartojamas žodis „negras“. Smalsumo vedama patikrinau vėlesnius leidimus – 2011 m. ir 2020 m. leidimuose taip pat yra žodis „negras“. Nors užsienyje buvo nemažai diskusijų apie tos knygos aktualumą, turbūt į Lietuvą ši perrašymo banga dar neatėjo“, – teigia KTU kūrybinį rašymą dėstanti lektorė.

Dėmesys vaikų knygoms

Šiuolaikinis knygų adaptavimas neaplenkia ir vaikams skirtų kūrinių. Šių metų pradžioje buvo paskelbta apie tai, kad R. Dahlo kūriniuose „mamos“ ir „tėčio“ įvaizdžiai bus keičiami lyties atžvilgiu neutraliais terminais, o žodžio „storas“ knygose nebeliks.

A. Tüür juokauja, kad jautriems užsienio skaitytojams, kuriems yra dedikuotos šios naujosios kūrinių versijos, nevertėtų skaityti lietuvių liaudies pasakų.

„Lietuvoje turbūt dar neegzistuoja tokia kultūra, kur mus įžeistų žodis „storas“ literatūros kūrinyje. Užtenka pasiskaityti lietuviškas pasakas ir ten rasi visko: ir tos vargšės raganos, prikabintos prie deglos kiaulės, lekiančios laukais, ir blizgantis sniegas, ant kurio raganos taukai išsibarstė. Man atrodo, kad toks savotiškas nepadorumas, nevisiškas politkorektiškumas yra dalis tų knygų smagumo. Jeigu visa tai bus panaikinta ir palikti nugludinti posakiai, kurie nieko neįžeistų, tos knygos neteks to, dėl ko jos yra vertinamos“, – mano A. Tüür.

KTU kūrybinio rašymo lektorė svarsto, kad jei šios knygos neatitinka šiuolaikinių skaitytojų poreikių, galbūt jų nebereikia pakartotinai leisti. Galbūt verčiau suteikti galimybę pasireikšti naujiems autoriams, kurie rašo šiais laikais ir taip, kaip visuomenėje priimta.

„Jeigu jau yra taip, kad knyga tampa nebetinkama skaityti dėl savo kalbos, gal reikėtų įžangos, kuri suteiktų galimybę skaitytojams sužinoti kūrinio kontekstą. Svarbu, kad knyga vaikams būtų morališkai teisinga – blogis nubaudžiamas, teisybė atkuriama, veikėjai laimi dėl to, kokie jie yra, kokių vidinių savybių turi. Tada būtų galima priartėti prie konteksto – pasakyti, kad čia galbūt yra tokių žodžių, kokius rašė rašytojai tais laikais, bet štai gėris vis tiek laimėjo“, – sako A. Tüür.

Negalima lyginti su cenzūra

Aršiausi klasika tapusių kūrinių gerbėjai tokius perrašymus vadina cenzūra ir lygina jas su knygų, neatitinkančių valdžios nustatytų moralinių standartų, draudimu, būdingu diktatūros valdomoms šalims. Vis dėlto A. Tüür primena, kad gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje kiekvienas gali rinktis, ką skaityti.

„Tikiu, kad išbraukymas yra labiau diskusija negu cenzūra, nes iškelia į viešumą tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui, paskelbus apie R. Dahlo knygų išbraukymus, kilo arši diskusija viešojoje erdvėje, daugybė žmonių gynė autoriaus teisę turėti savo originalų balsą. Galiausiai buvo nutarta išleisti du leidimus: vieną – išbraukytą, kitą – originalų, kad visi turėtų savo pasirinkimą, skaityti šiems laikams adaptuotą kūrinį, ar neadaptuotą“, – akcentuoja rašytoja.

KTU kūrybinį rašymą dėstanti lektorė sako, kad ši moderniųjų skaitytojų, kartu ir rašytojų karta geba atsirinkti tai, kas jiems priimtina, todėl įžeidžių žodžių savo kūryboje nebevartoja.

„Naujųjų medijų kalbos studentai, kuriems dėstau kūrybinio rašymo modulį, savo darbuose retai renkasi drąsius pasisakymus ar siužeto detales – retai išeina iš ribų. Be to, jie rašo angliškai, o daugeliui jų tai nėra gimtoji kalba“, – kalba A. Tüür.

Kadangi lektorė vertina literatūrą kaip laikmečio atspindį, studentų darbuose taip pat ieško realybės, žmogiškųjų patirčių. Jos teigimu, studentų kūrinių temos įprastai būna susijusios su kasdienybe, tačiau nutolusios nuo universiteto, o dažniausiai pasitaikantys žanrai – romantiškos istorijos arba fantastinio tipo kūriniai.

„Aišku, yra ir išskirtinių darbų – esu skaičiusi kūrinių apie pragarą. Dažnai studentai mėgsta rašyti apie nepagydomas ligas ir kaip jos pakeičia gyvenimą. Na, kartais man atrodo, kad su tokiomis patirtimis reikia elgtis atsargiai, todėl, redaguodama studentų tekstus, nevengiu pasidalyti įžvalgomis. Tai vis dėlto gal aš irgi tuos kūrinius savotiškai išbraukau?“ – sako A. Tüür.

„Aš rašau rašytoją“, – sako S. Keturakis.

Skamba keistai, tačiau tai tiesa. Pasitelkęs programavimo kalbą profesorius išmokė dirbtinį intelektą kurti literatūros kūrinius. Jo noveles jau spausdino vienas žurnalas, tačiau humoro jausmo nestokojantis S.Keturakis šią unikalią situaciją aplipdė atskiro kūrinio verta intriga. Dirbtiniam intelektui sukūrė tapatybę.

Tai neva estų rašytojas Tomas Maagi, gimęs Šiaurės Lietuvoje, melioratorių šeimoje. Ilgainiui netgi radosi rašytojų, „pažįstančių“ estą. Tuomet sunerimęs, kad pokštas eina nežinoma kryptimi, profesorius ir atskleidė, jog tai tik jo kuriamas eksperimentas. Tačiau buvo per vėlu. Įsismarkavęs neegzistuojantis estas jau rašo romaną, o S.Keturakiui nelieka nieko kito, kaip tik padėti rašyti jo sukurtam rašytojui.

Bet pokalbis „Kauno dienos“ studijoje ne vien apie dirbtinio intelekto galimybes, kurios kur kas didesnės, nei novelių ar romanų rašymas. Tai apie jaunosios kartos skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžius, kurie byloja, kad keičiasi žmonijos smegenų veikla ir mąstymo struktūra. Intelektualo, humanitaro ir programuotojo S.Keturakio įžvalgos tikrai sudomins smalsius protus.