Istorinis pamatas
Pasak K.Rupeikaitės, vienos žydų kultūros nėra – jų yra daug, nes visos diasporos, nors ir išlaikydamos savas tradicijas ir kalbą, prisitaikė prie vietinės visuomenės, tuo pačiu darydamos didelę įtaką ir teritorijų, kuriose gyveno, kultūrai. Lietuva – ryškus to pavyzdys: žydai čia ne tik dideliuose, bet ir mažuose miestuose gyveno nuo XIV a., sykiu formuodami savitą kultūrą.
Litvakai tuomet į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) atvyko ieškodami saugumo – jiems čia buvo leidžiama gyventi ir judėti laisvai, turėti žemės nuosavybėje, be to, buvo užtikrinta ir religijos laisvė, tad tolerantiškoje LDK aplinkoje buvo lengva adaptuotis. Litvakų pavadinimas radosi todėl, kad Lietuvą vadino Lite, o kalbėjo jie jidiš kalba, susidariusia vokiečių kalbos pagrindu, kaip ir visi aškenaziai.
Situacija smarkiai keitėsi Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi – žydams imta taikyti daug apribojimų: jie nebegalėjo gyventi dideliuose miestuose, tad negalėjo įgyti ir reikiamo išsilavinimo.
K.Rupeikaitė pasidalino kiek komiška iš Vilniaus kilusio smuikininko Jascho Heifetzo istorija, kuris į Sankt Peterburgo konservatoriją įstojo būdamas devynerių. Buvo per mažas, kad galėtų gyventi savarankiškai, tad studentu tapti teko ir jo tėčiui Reuvenui Heifetzui. Laimei, dėstytojų būta supratingų, tad mokymąsi konservatorijoje jis galėjo simuliuoti. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, litvakai galėjo gyventi laisviau, tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Naciai ir sovietai sunaikino beveik visą jų kultūrinį palikimą, todėl jo istoriją vis dar atradinėjame. Anot K.Rupeikaitės, vis dažniau sužinome, kad pasaulyje žymūs žmonės iš tiesų buvo (ar yra) litvakų kilmės.
Labai svarbi liturginė muzika, visuomet turėjusi rytietišką atspalvį – melodijai būdingi maži intervalai, nėra ryškios mažoro–minoro sistemos.
Religiniai aspektai
Kad ir kur būtų gyvenę, žydams buvo labai svarbu integruotis į vietines visuomenes, tačiau taip pat neatsisakyti savo identiteto, todėl jų kultūroje ypatingą vietą užima mokslas ir išsilavinimas. Lietuvoje jis siejama su dviejomis iškiliomis asmenybėmis – Vilniaus Gaonu Elijumi ben Saliamonu Zalmanu, kurio 300-ąsias gimimo metines šiemet minime, ir filosofu Moses Mendelssohnu (kompozitoriaus Felixo Mendelssohno seneliu).
Abu sukūrė savitas edukacines sistemas, kurios buvo gajos dar labai ilgai – šių asmenybių įtakos aškenazių kultūrai jaučiamos dar ir dabar. Vilniaus Gaonas buvo žymus Toros ir Talmudo studijuotojas ir komentatorius, tad tapo dvasiniu lyderiu, kritikavusiu hasidų (ukrainos žydų) religinį mokymą, paremtą emociniu Dievo suvokimu.
M.Mendelssohnas buvo haskalos – žydų šviečiamojo sąjūdžio, kuris rėmėsi pasaulietiniu mąstymu, pradininkas. Ir nors Vilniaus Gaonui haskalos mokymas taip pat nebuvo priimtinas, persipynęs su jo paties, jis tapo ateities kartų litvakų išsilavinimo pagrindu. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje gimė daug menininkų ir mokslininkų, vėliau tapusių žinomais visame pasaulyje: pirmasis hebrajiškai noveles rašęs Abrahamas Mapu, Nobelio premijai nominuotas rašytojas Abrahamas Sutzkeveris ir Romainas Garry, tapytojas Lasaras Segallas, skulptorius Borisas Schatzas, Benradas Lownas, išradęs šiuolaikinį defibriliatorių bei gavęs Nobelio taikos premiją, ir daugelis kitų.
Liturginė tradicija
Žydų muzika, anot K.Rupeikaitės, visada labiau siejosi su kasdieniu gyvenimu, tad jų tradicijose yra labai svarbi liturginė muzika, visuomet turėjusi rytietišką atspalvį – melodijai būdingi maži intervalai, nėra ryškios mažoro–minoro sistemos, tekstas dažniausiai būna dedikuotas tradicinėms šventėms, tad jis būna linksmas, o melodija – labai liūdna.
Išliko: Rytų Europoje susiformavusi klezmerių tradicija dar ir šiandien gyva tiek Izraelyje, tiek ir svetur gyvenančiose žydų bendruomenėse.
Lietuvoje tradicinė liturginė žydų muzika gyvavo ilgiau nei kitose šalyse, tad natūraliai ilgiau buvo išlaikytos ir tradicinės muzikos savybės – pirmoji choralinė sinagoga čia ėmė veikti tik XIX a. Žydų kultūroje liturginė muzika skverbiasi ir į kasdienį gyvenimą, nes kantorius dalyvauja ne tik liturginėse apeigose, bet ir kituose – kasdieniškesniuose įvykiuose, be to, privalo labai gerai artikuliuoti tekstą ir mokėti improvizuoti tradicinėmis dermėmis.
Pasak K.Rupeikaitės, būti kantoriumi Vilniuje visuomet buvo didelė garbė, tad čia gyveno keletas žymių, vėliau išgarsėjusių visame pasaulyje, o kai kurie jų pasirinko pasaulietinę operos solisto karjerą. Yoelis Davidas Lewensohnas Strashunsky Vilniaus kantoriumi tapo būdamas penkiolikos. Jis mokėsi pas Vilniuje gyvenusį žymų lenkų kompozitorių Stanisławą Moniuszką, tad pasklidus gandui apie nuostabų jo balsą, buvo pakviestas dainuoti klasikinę muziką Varšuvoje, kur žavėjo net ir išlepusią aukštuomenę.
Deja, tolimesnį sėkmingą karjeros vystymąsi sustabdė Antrasis pasaulinis karas – apie jo gyvenimo pabaigą pasakojama daug istorijų: neva praradęs balsą mirė psichiatrijos ligoninėje ar klajojo iš miesto į miestą, o amžinybėn iškeliavo dainuodamas sinagogoje.
Holokaustas sustabdė ir „žydų Caruso“ ar kantorių karaliumi vadinto Gershono Sironos karjerą, kuris, išgarsėjęs Vilniuje ir Varšuvoje, vėliau dainavo Niujorko Metropoliteno operos teatre, be to, buvo pirmasis, kuris pradėjo įrašinėti žydų liturginę muziką. Deja, jis mirė gete. Šalia šių dviejų minėtinas ir Mikhailo Alexandrovichiaus vardas, kurio karjera buvo neįtikėtinai ilga – truko apie 75-erius metus. Gyvenęs Sovietų Sąjungoje, kantoriumi būti negalėjo, tad buvo žinomas kaip profesionaliosios muzikos atlikėjas.
Groti juos samdė ne tik žydai, bet ir vietiniai ar aplinkinių apylinkių gyventojai, tad į jų muziką įsipindavo ir lietuviško, baltarusiško ar vokiško folkloro motyvai.
Pasaulietinės melodijos
Pasaulietinė muzika litvakų gyvenime buvo ne tik saviraiška – anot K.Rupeikaitės, tai tikrų tikriausia žydų gyvenimo kronika, nes socialinis gyvenimas dažniausiai ir nustatydavo muzikos gyvavimo formą ir jos skambesį.
„Klezmer“ hebrajiškai – dainavimo instrumentas, tad smuikai, mandolinos ir kiti klezmerių ansamblio instrumentai groja taip, tarsi verktų, imituodami žmogaus balsą, ir čia dažnai buvo remiamasi kantorinio dainavimo tradicija, kurios esmė – improvizacija.
Klezmerių ansamblius turėjo bene kiekvienas miestelis, kuriame gyveno žydai, o groti vestuvėse ar kitose šventėse juos samdė ne tik žydai, bet ir vietiniai ar aplinkinių apylinkių gyventojai, tad į jų muziką įsipindavo ir lietuviško, baltarusiško ar vokiško folkloro motyvai. Beje, klezmerio muzikantai dažnai šalia muzikavimo turėdavo dar ir kitas profesijas – Jaschos Heifetzo tėtis buvo ir muzikantas, ir šiaučius.
K.Rupeikaitė taip pat pasidalijo XX a. pradžios klezmerių ansamblių koncertų plakatais, kurie buvo rašomi penkiomis kalbomis, – tai liudija ne tik apie litvakų gebėjimą prisitaikyti prie vietinės kultūros, bet ir apie tuometinio Vilniaus multikultūriškumą.
Žinomi kompozitoriai
Šalia tradicinės liturginės bei klezmerio muzikos litvakų kultūroje buvo puoselėjamas ir profesionalus muzikavimas. Šiandien pasaulis pažįsta daug žymių kompozitorių, gimusių Lietuvoje, bet vėliau emigravusių svetur, todėl dažnai daugelis net nežino apie jų kilmę. Vienas tokių – Leopoldas Godowsky`is (1870–1938).
Aukštumos: litvakų muzikos tradicijos išugdė ir vieną geriausių visų laikų pianistų L. Godowsky.
L.Godowsky`is gimė Žasliuose, o muzikos mokėsi pats – su muzikos teorijos pagrindais jį supažindino šeimos draugė, bet muzikos mokyklos jis nelankė. Iki 30-ies gyveno Vilniuje, vėliau buvo įstojęs į muzikos konservatoriją Berlyne, bet jautėsi pernelyg laisvas įsipareigoti studijoms institucijoje. Dėl itin puikios fortepijono technikos vadintas „Fortepijono Buda“, o jo originalios kompozicijos, kuriose jis savotiškai permąsto žymiųjų fortepijoninės muzikos kūrėjų kūrybą, pianistams ir dabar kelia nemenkus techninius iššūkius.
Iš Kauno kilęs Vlado Perlemuteris (1904-2002) taip pat buvo žymus pianistas. Dešimties patekęs į Paryžiaus konservatoriją, šiame mieste pasiliko visam, garsėjo subtiliu ir elegantišku atlikimo stiliumi. V.Perlemuteris daug dėmesio skyrė šiuolaikinei prancūzų muzikai, daug bendradarbiavo su Maurice'u Raveliu – vienas pirmųjų atliko visą jo repertuarą.
Josephas Achronas (1908–1943) gimė Lazdijuose, kantoriaus šeimoje. Emigravęs į JAV, tapo svarbia žydų bendruomenės dalimi. Kompozitorius Arnoldas Schoenbegras manė, jog J.Achronas buvo vienas labiausiai neįvertintų modernių kompozitorių, ir to priežastis galėjo glūdėti jo muzikinės kalbos specifikoje, kurioje žydiškos intonacijos pinasi su modernia muzikos kalba – žydams ji galėjo skambėti pernelyg europietiškai, o kitiems – pernelyg žydiškai.
Tarpukario Lietuvoje litvakų muzikinį gyvenimą praturtino Žydų muzikos institutas, įkurtas Sankt Petergurgo konservatorijos pavyzdžiu ir veikęs 1924–1940. Kai kultūrinis gyvenimas persikėlė į Kauną, litvakai čia įkūrė orkestrą, statė operas jidiš kalba, grojo ir džiazą, populiariąją muziką. Ryški tarpukario figūra buvo smuikininkas Danielius Pomerantzas (1904–1981), su savo „svinguojančiu“ orkestru grodavęs garsiojoje „Konrado“ kavinėje. Jo repertuare buvo madingiausia to meto populiarioji muzika – tango, valsai, fokstrotai, ispaniškos ir čigoniškos melodijos, kurias jis ne tik puikiai interpretuodavo, bet ir džiugindavo klausytojus savo meistriškomis improvizacijomis.
Paskaitos pabaigoje K.Rupeikaitė ypatingą dėmesį skyrė kompozitoriui Anatolijui Šenderovui (1945–2019), taip pat prasitarė rengianti monografiją. Anot jos, šis kūrėjas ypatingas tuo, kad yra vienintelis lietuvių kompozitorius, modernioje muzikoje naudojęs žydų muzikinį palikimą – senovines hebrajų, aškenazių ir sefardų melodijas jis supynė su šiuolaikinėmis muzikos išraiškos priemonėmis ir komponavimo technikomis.
A.Šenderovas gimė Rusijoje, į Lietuvą atvyko tik po Antrojo pasaulinio karo. Augo klezmerio muzikantų šeimoje, tačiau tėtis jį mažą dažnai vesdavosi į sinagogą, ir ši patirtis vėliau išsiskleidė jo paties kūryboje, o dar daugiau žydiškosios muzikinės kultūros klodų atrado nuvykęs į Izraelį – už oratoriją „Shma Israel“ apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.
Naikinti, bet išlikę
Litvakų kultūrinį paveldą iš meno istorijos ištrynė naciai ir sovietai: beveik visi žydų muzikos instituto dėstytojai žuvo Vilniaus gete. Nors ten sąlygos buvo baisios, žydai nenustojo gyventi ir kurti – paslapčia į getą įsinešus instrumentus, buvo suburti du orkestrai ir trys chorai, kultūrinio gyvenimo centru tapo Vilniaus geto teatras, kuriame ne tik skambėjo muzika, bet buvo statomos dramos ir net tragedijos. Tačiau už geto ribų naciai ir sovietai kūrė specialius štabus, skirtus žydų knygoms, pastatams ir kitiems kultūros paveldo objektams naikinti.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žydų kultūrinio paveldo likučiai saugoti trumpai veikusiame muziejuje, tačiau jį uždarius, buvo išbarstyti po pasaulį. Valstybinis žydų muziejus buvo atkurtas tik 1989-aisiais, o pirmoji paroda pasaulį išvydo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – 1991-aisiais, tad litvakų kultūrinį paveldą vėl teko rinkti ir atrasti iš naujo.
