Rugpjūčio 26 d., trečiadienį, 19.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius (įėjimas iš Didžiosios g. pusės) atidaroma menininko Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda yra "Vilnius Street Art" festivalio dalis.

Vilnius nuo seno yra dailininkų ir fotografų įkvėpimo šaltinis bei kūrybos objektas. Dabartinis miesto vaizdas sudarytas iš daugybės kultūrinių sluoksnių ir atminty užfiksuotų subjektyvių vizijų. Barokinės šviesos pervertas Jano Bułhako Vilnius, karo suniokotas Sofijos Urbanavičiūtės-Subačiuvienės Vilnius, sovietmečio stokos įelektrintas Algimanto Kunčiaus ir archyvinis Antano Sutkaus Vilnius, dviračio fotografuotas Gintauto Trimako Vilnius. L. Parulskio projektas kviečia pažvelgti į Vilniaus vaizdus kaip į miesto savivokos žemėlapius. Tai miesto kaitos ne tik fizinėje, bet ir virtualioje erdvėje kronikos, kuriose dokumentika derinama su fikcija, istorijos rašymas – su praeities ištrynimu arba ateities projektavimu utopinio realizmo stiliumi.

L. Parulskio projektą galima pavadinti vizualiniu miesto metatyrimu. Ne fiksavimu ir analizavimu, bet būtent miesto savivokos, savivaizdžio (de)konstravimu. Tai miestas, egzistuojantis ne tik konkrečioje erdvėje ir laike, bet ir meno kūrinių semantiniame lauke. O taip pat sapnuose ir vizijose – juk Vilnius gimė Gedimino sapne, todėl transformacija ir metafora įrašyta miesto genetiniame kode. Paradoksalus architektūros ir fotografijos santykis L. Parulskio darbuose aktualizuoja kūrybinės vaizduotės reikšmę. Architektūros studijas baigęs menininkas kuria pastatus-kentaurus, į barokinių statinių formą įmontuodamas daugiaaukščių fragmentus arba atvirkščiai – standartinę stambiaplokštę architektūrą padabindamas barokiniu dekoru. Tokios konceptualios miesto dėlionės išryškina skirtingus laiko modalumus, architektūros ir ideologijos sąveiką. Tai fizinio ir virtualaus urbanistinio peizažo transformacijos, aktyvinančios žiūrėjimo ir mąstymo procesą.

„Nepadarytas Vilnius“ – taip autorius apibūdina savo darbus. Nepadarytas – nes jokio miesto niekada negalima „padaryti“ iki galo. Kol jis gyvas, vyksta nuolatinė kaita – miesto vizijos gali tapti ateities realybe, o dabartis – falsifikuoti praeitį. Todėl tai ne tik miesto, bet ir žvilgsnio (kuriančio ir griaunančio) analizė, mentaliteto kaitos atspindžiai. Kokias reikšmes suteikiame svarbiems pastatams, kas atsitinka, kai jie išnyksta arba jų vietoje atsiranda kiti? Liudo Parulskio fotomontažai (ir jų negatyvai – kai pastatai ne įrašomi, o ištrinami) vizualizuoja ne tik Vilniaus architektūrines transformacijas, bet ir mūsų baimes, nerimą, ir lūkesčius, projektuojamus į aplinką. Ypač stipriai architektūra ir vietos dvasia, vaizduotė ir realybė rezonuoja keičiant simbolinės reikšmės prisodrintus vaizdus – Katedros aikštę, Aušros vartus, Jonų varpinę. Viename atvaizde susitinka du montuotojai, kiekvienas savaip transformuojantis realybę – laikas ir autorius. Katedros aikštė L. Parulskio montaže atrodo keistai ne tik dėl to, kad nėra varpinės. Bet ir dėl to, kad laikas negailestingai nušlavė senas plyteles ir betonines klombas, it viesulas išrovė medžius Gedimino pilies kalne. O Valdovų rūmų dar nė užuominos nematyti. Pridedant ir ištrinant pastatus laikas tame pačiame atvaizde sukiojamas pirmyn ir atgal. Žiūrovas niekada negali būti tikras, ar lankosi praeities, ar ateities, ar vaizduotės mieste.

L. Parulskio urbanistinės fototransformacijos skatina kitaip pasižiūrėti į miestą ir jo ateities scenarijus – siektinus ir vengtinus. Jos kviečia apmąstyti Vilniaus istoriją, architektūrą ir simbolius, sakralines ir kasdienes gyvenamąsias erdves. Kartu eksponuojama 3D vaizdų serija suaktyvina patį žiūrėjimo procesą ir dar labiau trina realybės ir virtualybės ribas. Ši paroda aktualizuoja mūsų atmintyje kuriamą vaizduotės Vilnių, ieškodama dialogo ne tik su architektūra, bet ir su fotografinėmis bei meninėmis jos interpretacijomis.

Rugpjūčio 19 d. festivalis „Vilnius Street Art“ pradeda meno injekciją į stoties rajoną. Pažymėti festivalio pradžią Vilniaus Geležinkelio stotyje, pirmajame perone, bus pristatyta specialiai festivaliui kurta penkių fotomenininkų paroda „Stoties utopija“, kurios kuratorė – Lietuvoje garsi fotografė Neringa Rekašiūtė. Festivalio metu, rugpjūčio 26 d., taip pat bus pristatyta ir Liudo Parulskio fotomanipuliacijų paroda „Barokas ir betonas“.

„Festivalis vyks jau trečią kartą, todėl vis svarbiau tampa permąstyti ankstesnę patirtį ir klausti, ar festivalio intervencija į vieną ar kitą rajoną jį kaip nors keičia? Ar mūsų tikslas yra keisti, o gal tik atspindėti jau vykstančius pokyčius? Juk ir šiemet ne veltui festivaliui buvo pasirinktas stoties rajonas – pastebėjome jame vykstančius pokyčius ir prisijungėme prie jų. Tuomet ir kilo idėja pirmiausia užfiksuoti stoties rajoną tokį, koks jis yra „čia ir dabar“ – rajono ervdves, kuriose nėra nagrinėjama socialinė problematika ar neigiami rajono atspalviai, apie kuriuos vis daugiau užsimenama viešojoje erdvėje. Norėjosi įamžinti stotį tokią, kokia ji yra savo architektūra, savo erdvėmis ir savo atmosfera“, – pasakoja festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė.

Rugpjūčio 19 d. atidaromai parodai pasirinkta netikėta erdvė – Vilniaus Geležinkelio stoties pirmasis peronas, viena labiausiai Stoties rajono tranzitiškumą atspindinčių vietų, kur meno darbai tampa netikėta ir neįtikėtina šio nuolatinio judėjimo dalimi. Netikėtas Stoties rajono pajutimas, galbūt net šiek tiek utopinis, atsiskleidžia ir parodos autorių – Andrej Vasilenko, Simo Linkevičiaus, Teodoro Malinausko, Astos Ostrovskajos ir Agnės Matulevičiūtės – darbuose.

„Per penkių miesto fotografų darbus mes susipažįstame su skirtingomis perspektyvomis, kurios tampa atspirties tašku realybės įsivertinimui: koks šiandien yra Vilniaus stoties rajonas? Juk iš tiesų nėra administracinių šio rajono ribų – tad parodoje keliamas klausimas, ar nėra taip, kad mūsų suvokimas apie stoties rajono ribas ir patį rajoną egzistuoja tik mūsų galvose ir asociacijose su socialinėmis atskirtimis bei tam tikrų žmonių portretais? Fotografijose išvysite nuo šių aspektų išvaduotą, beveik utopinį, rajono paveikslą”, – pasakoja parodos „Stoties utopija“ kuratorė, fotografė Neringa Rekašiūtė.

Rugpjūčio 26 d. Fotomenininkų sąjungos galerijoje festivalis pristatys dar vieną parodą – Liudo Parulskio fotomanipuliacijas „Barokas ir betonas“. „Liudo Parulskio fotomanipuliacijas galima pavadinti vizualiniu miesto metatyrimu. Architektūros studijas baigęs menininkas kuria „pastatus-kentaurus“, į barokinių statinių formą įmontuodamas daugiaaukščių fragmentus arba atvirkščiai – standartinę stambiaplokštę architektūrą pagražindamas barokiniu dekoru. Tokios konceptualios miesto dėlionės išryškina skirtingus laiko modalumus, architektūros ir ideologijos sąveiką“, – teigia šios parodos kuratorė, menotyrininkė Laima Kreivytė.

Abi parodos yra atviros Vilniaus gyventojams ir svečiams iki rugsėjo 19 d.

Trečiasis tarptautinis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ vyks 2015 m. rugpjūčio 19 d. – rugsėjo 23 d. Stoties rajone.