Ilgametis vienintelės pasaulyje hercogystės valdovas soste išbuvęs beveik keturis dešimtmečius, mirė sulaukęs 98 metų. Balandžio viduryje jis buvo hospitalizuotas dėl plaučių infekcijos.
Karo didvyris
1921 m. sausio 5 d. gimęs didysis hercogas Jonas, Bourbonų-Parmos giminės narys, buvo Liuksemburgo didžiosios hercogienės Karolinos ir Parmos princo Felixo de Bourbono vyriausias sūnus.
Antrojo pasaulinio karo priešaušriu monarchų šeima pabėgo iš Liuksemburgo prieš pat nacių okupaciją – laikinu prieglobsčiu tapo JAV. Kurį laiką būsimasis hercogas Kanadoje studijavo teisę, tačiau jau 1942 m. lapkritį jis savanoriu įstojo į Didžiosios Britanijos kariuomenę – būdamas griežtos katalikės sūnus, jis pasirinko katališkiškąją britų kariuomenės padalinį, Airių gvardiją.
Monarchų šeimos atžala neliko vien pasyviu kariuomenės nariu. Būsimasis hercogas dalyvavo 1944 m. birželio 6-ąją surengtame sąjungininkų išsilaipinime Normandijoje ir vėlesnėse karinėse operacijose, įskaitant Briuselio ir Liuksemburgo išvadavimą.
Kai 1944-aisiais britų armijos uniformą dėvintis tuometinis princas kartu su sąjungininkais išvadavo Liuksemburgą, visą šalis jį sutiko kaip didvyrį: žmonėms būsimasis hercogas atrodė būsiąs geriausias laisvės ir nepriklausomybės garantas. "Susitikimas su tėvynainiais 1944 m rugsėjį buvo vienas svarbiausių įvykių gyvenime", – vėliau rašė hercogas, kuriam Antrasis pasaulinis karas nesibaigė išvadavus gimtinę: dar ir 1945-ųjų pradžioje monarchas dalyvavo mūšiuose Vokietijoje.
Šalies transformacija
1953 m. būsimasis didysis hercogas vedė Belgijos princesę Josephine-Charlotte – buvusių Belgijos karalių Baudouino ir Alberto II seserį. Su 2005 m. sausį mirusia sutuoktine jis sulaukė penkių vaikų: Marie-Astrid, Henri, Jeano, Margarethos ir Guillaume'o.
Sostą iš savo motinos Jonas paveldėjo 1964 m. lapkričio 12 d., o 2000-ųjų spalio 7-ąją perleido jį vyriausiajam sūnui.
Per keturis Jono valdymo dešimtmečius Liuksemburgas, anksčiau laviravęs tarp žemės ūkio ir pramonės, virto modernia valstybe, kurios ūkio pagrindas – paslaugų (daugiausia – finansinių) sfera.
Per jo valdymo laikotarpį Liuksemburgas įsitvirtino Europos politiniame žemėlapyje. Iš šalies, kuri per amžius jautė didelę kitų žemyno monarchų šeimų įtaką, ji tapo savarankiška svarbia tarptautinių santykių dalyve. 1948-aisiais šalis sudarė ekonominės sąjungos susitarimą su Nyderlandais ir Belgija, o 1951 m., įkūrė ES pirmtakę Europos anglių ir plieno bendriją.
Per keturis Jono valdymo dešimtmečius Liuksemburgas, anksčiau laviravęs tarp žemės ūkio ir pramonės, virto modernia valstybe, kurios ūkio pagrindas – paslaugų (daugiausia – finansinių) sfera.
Septintąjį dešimtmetį čia įsikūrė pirmieji tarptautiniai bankai, o 350 ha plote pradėjo kilti Europos Bendrijos institucijų kompleksai. Šiandien Liuksemburgo mieste yra ES Teisingumo Teismo, Europos audito rūmų būstinės, įsikūręs Europos Parlamento generalinis sekretoriatas, Europos investicijų bankas, ES įstaigų Vertimo centras, dalis Europos Komisijos.
Dėl palankių sąlygų investuotojams, ypač lengvatinio apmokestinimo garantijų, Liuksemburgas netruko tapti viena turtingiausių pasaulio valstybių.
Kuklus skautas
Pagrindiniu hercogystės sėkmės istorijos autoriumi tiek užsienyje, tiek namuose laikomas dabar jau velionis hercogas. Nieko keista, kad ypatingą pagarbą liuksemburgiečiai perduodavo iš kartos į kartą, o monarcho asmeninės šventės tapdavo visos tautos šventėmis.
Didžiojo hercogo gyvenimas nedidelėje Fišbacho pilyje buvo diskretiškas, be skandalų. Apie tai, kas vyko kitapus rūmų sienų, buvo žinoma nedaug. Kad monarchas mėgsta žirgus, plaukti, slidinėti ir moka fechtuotis buvo sprendžiama pagal britų internato, į kurį buvo išsiųstas vos trylikos, mokymo programą.
Prieš pat įžengimą į sostą jis dar buvo prisiekęs skautas – 1964-aisiais jam buvo suteiktas aukščiausias Jungtinės Karalystės skautijos laipsnis – Sidabrinio vilko. Oficialioje biografijoje teigiama, kad didysis hercogas buvo prisiekęs gamtos mylėtojas, mėgo žvejoti ir domėjosi muzika bei fotografija.
Pastarąjį kartą viešumoje Jonas buvo pasirodęs kovo pabaigoje, per marčios didžiosios hercogienės Marios Teresos surengtą forumą, skirtą lytinio smurto prevencijai konfliktų zonose.
Valstybinių laidotuvių ceremonija numatyta gegužės 4 d. Liuksemburgo katedroje – didžiojo hercogo amžinojo poilsio vieta taps čia esanti kripta.
