Pasitraukus Akmenės merui dėl LSDP pirmininko kėdės varžysis du europarlamentatrai – Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas. Būtent pastarajam, tvirtina savo sprendimą feisbuke pranešęs V. Mitrofanovas, jis ir skirs savo paramą.

Savo feisbuko paskyroje meras paaiškino, kad iš rinkimų traukiasi vadovaudamasis logika.

„Manau, įvertinus pandeminį laikotarpį, riziką, rinkimų organizavimo aplinkybes ir ypatybes, saugojant mūsų visų sveikatą, taupant laiką ir partijos piniginius bei žmogiškuosius išteklius, būtų teisinga, kad partijos pirmininkas būtų išrinktas dar pirmajame ture“, – rašė politikas. Be to, jo teigimu, kai iš rinkimų pasitraukė ir paramą V. Blinkevičiūtei pareiškė L. Gudžinskas, rinkimai tapo „nebe lygiaverčiai“. Todėl, tikina V. Mitrofanovas, toliau rinkimuose jis rems J. Oleką.

„Aš remsiu ir palaikysiu Juozą Oleką. Esu pakviestas būti Juozo komandos nariu, tad tikiu, kad mano asmeninė patirtis, gebėjimai, pastebėjimai bei siūlymai galėtų padėti partijai atsitiesti, atgauti žmonių tikėjimą ir pasitikėjimą“, – rašė meras.

ELTA primena, kad LSDP pirmininko rinkimai vyks gegužės 3–9 dienomis.

LSDP pirmininką dvejų metų kadencijai renka visi partijos nariai. Jis tiesiogiai bus renkamas trečią kartą. Iki 2017 m. LSDP pirmininkai buvo renkami suvažiavimuose.

Pats savo kandidatūrą išsikėlęs L. Gudžinskas teigė, kad rinkimuose ketino dalyvauti, nes tuomet buvo tik vienas aiškus kandidatas – europarlamentaras Juozas Olekas.

„Buvo visai reali galimybė, kad būtume rinkęsi tik iš vieno žmogaus. Tokia karūnavimo procedūra būtų užkirtusi kelią esminėms diskusijoms, kas yra ne taip mūsų partijoje ir ką reikia keisti“, – laiške rašė jis.

Galiausiai politikas pažymėjo, kad, pasitraukęs iš partijos rinkimų, savo balsą atiduos V. Blinkevičiūtei.

ELTA primena, kad LSDP pirmininko rinkimai vyks gegužės 3–9 dienomis. Atsisakius rinkimuose dalyvauti L. Gudžinskui, dėl partijos pirmininko posto toliau varžysis europarlamentarai Juozas Olekas ir Vilija Blinkevičiūtė, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas.

LSDP pirmininką dvejų metų kadencijai renka visi partijos nariai. Jis tiesiogiai bus renkamas trečią kartą. Iki 2017 m. LSDP pirmininkai buvo renkami suvažiavimuose.

Socialiniame tinkle „Facebook“ partijos naujokas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas pirmadienio vakarą pranešė, kad savo kandidatūrą teikia norėdamas diskusijos.

„Ir ši diskusija negali užsibaigti tarp Tarybos išrinktųjų. Noriu, kad ši retos svarbos proga būtų neprarasta, todėl teikiu savo kandidatūrą“, – rašo L. Gudzinskas.

Be jo, į partijos pirmininkus siūlomi dar keturi kandidatai – Vilija Blinkevičiūtė, Orinta Leiputė, Mindaugas Sinkevičius ir Juozas Olekas, sako partijos frakcijos Seime seniūnas Algirdas Sysas.

Kandidatų į Socialdemokratų partijos pirmininkus kėlimas suplanuotas iki kovo 28 dienos.

Sausio pabaigoje apie atsistatydinimą iš LSDP pirmininko pareigų po partiečių kritikos pranešė Gintautas Paluckas. Partijos taryba tuomet laikinuoju pirmininku išrinko Jonavos merą M. Sinkevičių.

Jis socialdemokratams vadovaus iki gegužės 29 dieną vyksiančio suvažiavimo, kurio metu bus patvirtintas naujai išrinktas partijos pirmininkas. M. Sinkevičius pats sakė neketinantis dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose.

LSDP pirmininkas bus renkamas tiesiogiai partijos narių, pirmasis rinkimų turas numatytas balandžio 22–25 dienomis. Partijos pirmininkas renkamas dvejų metų kadencijai.

Pabrėžiamas socialinės lygybės poreikis Lietuvoje ir žadama išmokyti pasitikėti valstybės paslaugomis.

„Visi girdėjote, kad šiandien „Doing Business“ reitinge pakilome per kelias vietas. Na, fantastiška! Tačiau apie Vilniaus universiteto studiją, kurioje kalbama apie augančią socialinę atskirtį, ko gero, - ne. Tai labai gerai atspindi mūsų požiūrį į dabartines problemas“, - diskusiją apie LSDP siūlomą Lietuvos viziją iki 2024 m. trečiadienį pradėjo partijos vadovas Gintautas Paluckas.

Pasak politiko, svarbiausia - pasirūpinti žmogumi, kad šis jaustųsi saugus netekęs darbo, o už mokesčių mokėtojų pinigus teikiamos paslaugos turėtų gerinti kokybę, kad jomis būtų galima pasitikėti.

„Iš to kyla ir visi kiti dalykai, kaip mokesčių moralė, pasitikėjimas valstybe, valstybės institucijomis ir panašiai. Gerovės valstybė yra institucinių priemonių visuma, kuri sprendžia įvairius dalykus, kaip, pavyzdžiui, gyvenimišką riziką“, - aiškino G. Paluckas.

Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas, LSDP priklausantis Liutauras Gudžinskas pažymėjo, kad partijos tikslas skatinti kalbėti ne apie BVP augimą, o geresnį gyventojų išsilavinimą, geresnę sveikatą ir kitus rodiklius, kurie, anot politologo, išties rodo valstybės pažangą bei gyventojų pajėgumą.

„Mokslininkai yra parodę, kad pajamų nelygybė daro įtaką visai puokštei socialinių problemų, į kurias patenka ir sveikata. Kitaip tariant, kuo mažesnė pajamų nelygybė, tuo geresnė ir gyventojų sveikata bei socialinė būklė“, - aiškino L. Gudžinskas ir pastebėjo, kad šiandien penktadalis turtingiausių uždirba septynis kartus daugiau nei penktadalis uždirbančių mažiausiai.

Kuo mažesnė pajamų nelygybė, tuo geresnė ir gyventojų sveikata bei socialinė būklė.

Pasak politologo, gera naujiena ta, kad 61 proc. šalies gyventojų pasitiki viešosiomis paslaugomis - tai esą aukščiau Europos Sąjungos vidurkio. Tačiau geri rezultatai ne dėl dosnaus viešųjų paslaugų finansavimo.

„Čia duoklę reikėtų atiduoti medikams, socialiniams darbuotojams, kurie leidžia turėti tokį rezultatą, aukštesnį už ES vidurkį. Ko reikia - geriau finansuojamų ir efektyviau valdomų viešųjų paslaugų“, - kalbėjo socialdemokratas.

LSDP siūlo išvardytas problemas spręsti įvedant universalią nacionalinę senatvės pensiją, reformuojant esamą pensijų pakopų sistemą, remiant vaikus auginančias šeimas nedarbo ir skurdo atvejais, plečiant socialines paslaugas bei gerinant sveikatos apsaugos sistemą.

Bendrąją, iš valstybės biudžeto finansuojamą, pensiją socialdemokratai siūlo atsieti nuo draudimo stažo ir didinti iki 80 proc. minimalių vartojimo poreikių dydžio (vėliau - 100 proc.) - šiuo metu tai yra 196 eurai, rašoma dokumente. Teisei į tokią pensiją nebūtų reikalaujama minimalaus draudimo stažo, o neturintiems dabar taikomo būtinojo draudimo stažo ji nebus mažinama, tokią pensiją vėliau siūloma susieti su vartojimo kainų indeksu.

Socialdemokratai taip pat siūlytų steigti valstybinę II pakopos pensijų dalyvių įmokų administravimo agentūrą, kuri atstovautų dalyvių interesams renkantis pensijai kaupiamo finansinio turto investavimo valdytoją, derantis dėl investavimo paslaugų sąlygų, keičiant investavimo kryptį, pensijų fondą ir pensijų fondų valdytoją.

„Lietuvoje labai užmiršta ir socialinių paslaugų plėtra. Tiek kalbant apie neįgaliųjų integraciją ir kitus dalykus. Tačiau reikėtų susikoncentruoti ir į darbo užmokesčio augimo bei atitinkamų darbo sąlygų ir krūvio normatyvus“, - sakė L. Gudžinskas.

Politologas pastebėjo, kad reikia keisti ir požiūrį į sveikatos apsaugos sistemą. Negalima ir toliau leisti tęstis situacijai, kuomet pagal išlaidas sveikatos apsaugai stipriai atsiliekame nuo ES vidurkio, o trys ketvirtadaliai medikų nėra patenkinti savo darbo sąlygomis.

„Esminiai sprendimai čia - prieinama sveikatos priežiūros sistema, keliant finansavimo lygį iki 8 proc. BVP, mirtingumo mažinimo programos kūrimas ir rimtas dėmesys medikų atlyginimams“, - sakė L. Gudžinskas.

Pasak ekonomisto Romo Lazutkos, Lietuvoje vis dar remiamasi atgyvenusiu požiūriu, nes išties išlaidos socialinėms reikmėms turėtų būti vadinamos investicijomis. Dar daugiau, nepakankamos išlaidos socialinėms reikmėms turėtų būti laikomos nuostoliais.

„Nes senas ekonomikos mąstymas - pirma sukurti, po to padalinti buvo grįstas ūkininkavimo logika - kad mažiau suvalgai bulvių, daugiau lieka sėklai. Dabar situacija visai kitokia, nes yra kapitalo rinkos, todėl finansinių resursų galima ieškoti ir kitur“, - aiškino ekonomistas.

Šiuolaikinis darbuotojas nėra vien darbo jėga, sakė R. Lazutka, o į žmones reikia investuoti. Kadangi žmonės nėra vergai ir gali išeiti iš darbo, darbdaviai nenori investuoti į darbuotojus. Tai būtų galima išspręsti siekiant, kad gyventojai uždirbtų pakankamai daug, jog galėtų rūpintis savo kvalifikacija patys.

Taip LRT RADIJUI sako politologas Liutauras Gudžinskas. Jo pastebėjimu, nepaisant partiją krėtusių skandalų, liberalai per šiuos rinkimus pasirodė geriau nei kada anksčiau.

– Turbūt galima matyti, kad LRLS, kaip jokia kita partija, džiaugiasi rinkimų rezultatais?

– Taip, tai galima pavadinti šių rinkimų netikėtumu, nes dar sekmadienį tikrai nebuvo aišku, ar jie iš viso peržengs rinkimų slenkstį. Nemažai rinkėjų turbūt apskritai balsavo tiesiog iš pasigailėjimo ar baimės – kas įvyks, jei liberalai apskritai nepateks į Seimą.

Kita vertus, liberalai pasirodė dar stipriau, dar geriau nei 2012 m. rinkimuose. Vadinasi, Eligijaus Masiulio skandalas esminio poveikio liberalų elektoratui nepadarė.

– Ar tai nėra šiek tiek gąsdinantis faktas?

– Manau, kad tai galima pavadinti duotu dar vienu šansu. Liberalų elektoratas yra vienas priekabesnių. Kita vertus, juos įtikino pasirinkta naujosios vadovybės strategija – atgaila ir tam tikrų argumentų pateikimas, kodėl vis dėlto už juos reikėtų balsuoti. Rinkėjai suteikia dar vieną šansą. Jei pasikartotų panaši istorija, abejoju, ar rinkėjai dar kartą atleistų.

– Bet ar tai netampa tam tikra tendencija – nieko tokio vienas kitas rimtesnis skandalas? E. Masiulio skandalas jau atrodė labai rimtas.

– Tiesą sakant, Lietuvos politika tokia, kad dažnai daug kam kyla dilema – nėra už ką balsuoti. Liberalams turbūt pasisekė. Yra nemažai rinkėjų, kuriems nepriimtinos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nuostatos, [...] jie negalėtų balsuoti už socialdemokratus, ir tada lieka liberalai.

Iš tikrųjų tų skandalų būta daug ir kitose partijose. Lietuvos rinkėjai, deja, su tuo jau susitaikę ir susigyvenę. Norėtųsi nepiešti visko juodomis, niūriomis spalvomis. E. Masiulio skandalas galbūt atvėrė akis ir leis šiek tiek atsinaujinti visam politiniam elitui.

– Kaip tada pačių liberalų mintis, kad tie 9 proc. yra įrodymas, jog žmonės vis dėlto pasitiki naujos kartos politikais?

– Reikėtų žiūrėti detaliau, kas ir kaip balsavo. Pastebima ir neigiama tendencija – [...] regioninė nelygybė, miesto ir kaimo auganti skirtis. Šiuo atveju yra tam tikra gyventojų dalis, kuri tiesiog dabar jau stabiliai balsuos tik už liberalus, nes jie atstovauja didesnes pajamas uždirbantiems žmonėms. Tai – sisteminis, tvarkingas ir nuoseklus pasirinkimas.

– Kaip vertinti Remigijaus Šimašiaus lyderystę, jos perspektyvą?

– Manau, kad jis vienas perspektyvesnių politikų. Liberalai susidūrė su papildoma problema – negana E. Masiulio skandalo, dar ir partijos pirmininkas negalėjo vesti partijos į rinkimus. Šį vaidmenį teko atlikti Eugenijus Gentvilui – tarsi senesniam, galbūt šiek tiek nusibodusiam politikui. Vis dėlto jis šį vaidmenį atliko puikiai.

Pats R. Šimašius, bent jau kaip galima spręsti iš Vilniaus miesto gyventojų rezultatų, daugiau ar mažiau palaikomas – rezultatai liberalams palankūs. Žinoma, tai subjektyvus požiūris, bet jis charizmatiškas, fotogeniškas ir t. t. Jis atitinka jaunos kartos politikų tendenciją, gana gerai „žiūrisi“ kartu su Gabrieliumi Landsbergiu.

Galima būtų patvirtinti, kad šiais rinkimais Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis jau nekvestionuojamai įsitvirtino kaip pagrindinė liberalus vienijanti šalies politinė jėga. Artūro Zuoko era praktiškai nueina į užmarštį. Sunku būtų tikėtis, kad jA. Zuokas kada nors sugrįžtų. Ar bus kitų jėgų, bandančių nugvelbti, varžytis dėl liberalų etiketės, prognozuoti sunku, bet bent jau dabartiniame horizonte sunku matyti kažkokių galimų konkurentų.

– Kiek tikėtina vaivorykštinė koalicija?

– Mažai tikėtina. Jau girdėjome G. Landsbergio pasisakymą, iš kurio buvo galima suprasti, kad konservatoriai patys į tai žiūri skeptiškai. Algirdas Butkevičius konferencijoje daug kalbėjo apie savo klaidas, bet nepamiršo kritikuoti TS-LKD.

Takoskyra tarp TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų yra. [...] Toks scenarijus būtų įmanomas tik tuo atveju, jei iš tai būtų tik vienintelė išeitis. Šiuo atveju yra ir kitų galimybių. Politikai stengsis nesujaukti bendro Lietuvos politinės sistemos vaizdo, paveikslo, mėgins elgtis taip, kaip iš tikrųjų rinkėjai yra pratę matyti jiems atstovaujančias partijas.

– Kas vis dėlto labiausiai nustebino – liberalų surinkti 9 proc., tai, kad Darbo partija, panašu, nepatenka į Seimą ar yra dar kažkokių netikėtumų, kuriuos norėtumėte pabrėžti?

– Šie netikėtumai – du pagrindiniai. Žinoma, nustebino ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Galima sakyti, kad šie rinkimai buvo testas – ar keičiasi bendros rinkimų tendencijos Lietuvoje, ar ne, ar pralaimi valdančioji partija, ar toliau išliks (kaip apklausos ilgai rodė), ar yra nauji gelbėtojai, ar nėra.

Matome daug nuostabą keliančių dalykų, bet taip pat galima pasakyti, kad bendrosios struktūrinės rinkimų ypatybės išliko. Nors Lietuvos ekonomika auga, matome tokį patį aktyvumą, rinkėjų norą balsuoti už gelbėtojus. Kiek tai tęsis, sunku pasakyti, bet tikrai galima patvirtinti, kad tai labai sunkiai pokyčiams pasiduodančios tendencijos.

Latvijos Prezidentu išrinktas gynybos ministras Raimondas Vėjuonis turėtų gerai jausti Baltijos šalių saugumo niuansus, tikėtina, jog jis dar labiau rems trijų valstybių bendradarbiavimą, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Liutauras Gudžinskas.

„Jis yra gynybos ministras ir jis patvirtino savo reputaciją - nes pradžioje buvo tam tikras skepsis dėl jo, ar jis bus stiprus lyginant su ankstesniuoju ministru. Turint omenyje ir sudėtingą geopolitinę situaciją, tikėtina, kad jis gerai supras visus niuansus ir bus vienas iš aktyvių Baltijos šalių tarptautinio bendradarbiavimo rėmėjų“, - BNS sakė politologas.

Anot eksperto, R.Vėjuonis yra „išbandytas politikas“ užima tvirtą ir principingą laikyseną net ir tais atvejais, kai kalba apie savo rėmėjus, pavyzdžiui, jį finansiškai rėmusį Venspilio merą, kurį įvardijo kaip „grėsmę nacionaliniam saugumui“. Politologas neabejojo, kad dėl to R.Vėjuoniui neturėtų iškilti sunkumų bandant susitarti su įvairių jėgų politikais.

Jo nuomone, R.Vėjuonis „yra labiau linkęs į tarptautinį bendradarbiavimą“ nei dabartinis prezidentas Andris Berzinis, taip pat gali laisviau bendrauti anglų kalba. Vis dėlto politologas linkęs manyti, kad Latvijos užsienio politikos kryptis, taip pat ir dėl santykių su Lietuva, neturėtų keistis dėl per menkų prezidento galių užsienio politikoje.

„Latvijos prezidentas šioje sistemoje turi mažiau galių, jis turi derinti savo veiksmus. Tai yra vyriausiasis pajėgų vadas, jis gali palesti Seimą tam tikromis aplinkybėmis. Bet kalbant apie užsienio politiką, pirmiausia svertai yra Vyriausybės, pirmiausia yra jos užduodamas bendras tonas. Tad bendroji politika, mano įsitikinimu, neturėtų kažkaip keistis“, - sakė L.Gudžinskas.
„Manau, esminių permainų nebus, o jei ir bus, tai veikiausiai į gerą“, - pridūrė jis.

L.Gudžinskas R.Vėjuonio išrinkimą Latvijos prezidentu taip pat vadino „pergale dabartinei Vyriausybei“, nes prieš rinkimus jį palaikė tik dvi iš trijų valdančiųjų partijų. Taip esą bus užtikrintas ir koalicijos stabilumas, nes šiuo metu visos trys valdančiosios partijos dalijasi aukščiausius - premjero, prezideto ir Seimo pirmininko postus.

Ekspertas tvirtino, kad nors rinkimai Latvijoje kartais kritikuojama, jog prezidentą renka ne tauta, o parlamentas, tai turi ir politinių pliusų: gana susiskaldžiusiame Seime partijos esą renkasi patvirtintus, stiprius bei „kompromisinius“ politikus, o tai padeda išvengti Vyriausybės krizių.

R.Vėjuonis prezidentu išrinktas trečiadienio vakarą, už jį balsavo 55, prieš - 42 Seimo nariai.

Ekspertai teigia, kad Lietuvoje socialinė atskirtis po truputį mažėja, bet tempai galėtų būti greitesni.

Vyriausybės nacionalinio saugumo būklės ataskaitoje socialinė atskirtis įvardinta tarp vidaus pavojų ir grėsmių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Šiaurės Europos studijų centro vadovas Liutauras Gudžinskas teigia, kad situacija yra kontroliuojama, o pablogėtų tik smarkiai išaugus nedarbui, ypač tarp jaunimo.

Politologas pažymėjo, jog Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, skurdo ir socialinės atskirties rizikos laipsnis krito, bet dėl krizės 2009 metais rodikliai vėl pablogėjo.

„2005-2013 metais žmonių, esančių rizikos zonoje, sumažėjo nuo 41 iki 31 proc. Visgi tai prastesnis rodiklis nei ES vidurkis - 24,5 proc. - ir dalies mūsų kaimynių. Pavyzdžiui, Estijoje žmonių, patiriančių skurdo ar socialinės atskirties grėsmę 2013 metais buvo 23,5 proc., Lenkijoje - 25,8 proc. Reikia pažymėti, kad geriausia padėtis Lietuvoje šiuo atžvilgiu buvo 2008 metais. Vėliau smarkiai išaugo, o pastaruoju metu palaipsniui krito. Taigi, situacija yra kontroliuojama ir po truputį gerėja, tačiau ne tokia gera kaip dalyje kitų pokomunistinių ES valstybių narių“, - BNS komentavo politologas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Europos socialinio teisingumo indeksą Lietuvą iš naujųjų ES šalių lenkia čekai, slovėnai ir estai. „Turbūt pagrindinis veiksnys, galintis paaiškinti skirtumus, ypač kalbant apie Baltijos šalis, yra valdymo kokybė, struktūrinių viešojo sektoriaus reformų stoka, korupcijos kontrolė“, - sakė VU TSPMI dėstytojas.

Vyriausybės pateikiamoje nacionalinės saugumo būklės 2014 metais ataskaitoje netolygi ir socialinė raida įvardijama kaip viena iš vidaus rizikos grėsmių.

Dokumente rašoma, kad šalies regionai smarkiai atsilieka nuo didžiųjų šalies miestų, o socialinės ir ekonominės raidos netolygumams turėjo dar neįveikti pasaulinės finansinės krizės socialiniai padariniai ir Europoje susiformavusi nepalanki geopolitinė padėtis.

Pasak ataskaitos, atsigaunanti ekonomika sudarė galimybę didėti gyventojų darbo pajamoms, tačiau socialinės išmokos nedidėjo, dėl to gilėjo skurdo riziką patiriančių asmenų pajamų atotrūkis nuo skurdo rizikos ribos.

Ataskaitoje pateikiami duomenys, kad skurdą patiria beveik kas trečias kaimo gyventojas, didžiuosiuose miestuose – kas devintas. Skurdo riziką patiria du trečdaliai darbo neturinčių asmenų.

Pasak L.Gudžinsko, didėjant socialinei atskirčiai bei smarkiai išaugus nedarbui, atsirastų grėsmė, kad į politinę areną iškiltų populistinės ar kraštutinės dešinės ir kairės jėgos, o tradicinės partijos prarastų vyraujantį vaidmenį.

„Tai savo ruožtu gali dar labiau susilpninti valstybę ir pasitikėjimą jos institucijomis - tiek iš gyventojų, tiek iš tarptautinių partnerių pusės. Nors vargu ar tai reikštų realios karinės grėsmės padidėjimą, tačiau, be jokios abejonės, informacinė politika, skatinanti abejonės dėl ligšiolinio Lietuvos geopolitinio kurso, būtų veiksmingesnė ir galinti turėti savų politinių padarinių. Kol kas situaciją šiek tiek amortizuoja laisvas darbo jėgos judėjimas, tačiau esant dideliems emigracijos tempams, prastėja ilgalaikis šalies konkurencingumas“, - pažymėjo L.Gudžinskas.

Per dešimt narystės ES metų Lietuvoje kai kuriose srityse vyko teigiami pokyčiai, tačiau bendrai visuomenė netapo labiau patenkinta gyvenimu. Tai atskleidžia pastarąjį dešimtmetį analizuojanti studija, kuri penktadienį pristatyta Seime.

Tikėtasi didesnių pokyčių

Studiją, analizuojančią pokyčius šalyje 2004 m. – 2014 m., ruošė Seimo Europos klubas, Vilniaus universiteto Tarptau¬tinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) bei viešoji įtaiga „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP).

Tyrimo vadovas, socialinių mokslų daktaras, TSPMI Europos studijų katedros vyresnysis mokslo darbuotojas ir ESTEP valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas, apibendrinamas studiją, sakė, jog ekonomiškai per dešimtmetį Lietuva supanašėjo su kitomis ES šalimis, tačiau pastebima ir kita ryški tendencija – daugumos struktūrinių rodiklių stagnacija.

„Iš to seka antras teiginys, kad tos transformacijos ir proveržio, kurios daug kas tikėjosi įstojus į ES, ypač gerovės politikos srityse, nebuvo. Nepaisant to, bendri pokyčiai šalyse iš esmės vyko teigiami, bet jie visuomenės yra suvokiami neadekvačiai. Tai didžia dalimi susiję su nemažėjančia socialine nelygybe ir suvokiama korupcija“, – savo išvadas pristatė K. Maniokas.

Ekonominėje ir politinėje darbotvarkėje iškilo ekonominio saugumo imperatyvas, ir dabar virsta tiesiog saugumo imperatyvu, o gerovės politikų sritis pasitraukė į šalį.
Po narystės ES Lietuvoje galima matyti netgi daugiau oligarchizacijos, atsirado daugiau paskatų siauriems interesams. „Kita vertus, jos tikrai negalime vadinti sistemine, ji išliko kontroliuojama. Galima pasakyti, kad pastarieji metai, didieji energetikos projektai gali žymėti teigiamo etapo pradžią“, – komentavo K. Maniokas.

Pinigų padaugėjo, dėmesio – ne

Socialinių mokslų daktaras, TSPMI lektorius, Šiaurės Europos studijų centro vado¬vas Liutauras Gudžinskas, pristatydamas savo tyrimo dalį, pabrėžė, kad ES tiesiogiai nereguliuoja gerovės politikų sričių – sveikatos apsaugos, švietimo politikos, socialinio draudimo sistemų ir panašiai.

„Tačiau ES daro netiesioginę įtaką šioms sritims. Galima buvo tikėtis, kad įstojus į Bendriją, Lietuvoje dėmesys šioms politikoms išaugs. Jeigu būtų laikomasi šios tendencijos, tuomet turėtų keistis politikų diskursas, keistis finansavimas ir atsirasti tam tikros struktūrinės pertvarkos. Iš mano tyrimo matyti, kad šios tendencijos nėra vienareikšmiškos“, - kalbėjo L. Gudžinskas.

Pasak lektoriaus, pirmoji prielaida neįvykdyta: įvertinus visas premjerų kalbas ir darbotvarkes, matyti, kad dėmesys socialinėms politikoms yra netvarus. „Priešingai, nei energetinis saugumas – jis labai iškilęs“, – sakė L. Gudžinskas.

Antroji prielaida lyg ir būtų patenkinama – socialinių politikų srities finansavimas per dešimtmetį padvigubėjo, viešųjų paslaugų kokybė išaugo, jos tapo labiau prieinamos.

„Tačiau, jeigu palygintume su ES, kam skiriamas finansavimas, pamatytume, kad politika skiriasi. ES lygiu dabar iškelta socialinių investicijų programa. Ypač Šiaurės šalyse, skiriama daug lėšų ikimokykliniam švietimui ir ugdymui, nes per pirmuosius penkerius metus susiformuoja lemiami žmogaus socialiniai ir kognityviniai gebėjimai. Lietuvoje tuo tarpu jam skiria mažiausiai, daug dėmesio skiria aukštajam mokslui. Estai šiuo atžvilgiu yra kur kas arčiau Šiaurės šalių. Taigi mūsų pokyčiai neatliepia europinių tendencijų, kas akivaizdu ir kalbant apie struktūrines pertvarkas sveikatos apsaugoje, švietime, nepavykusioje pensijų reformoje ir taip toliau“, – skirtumus vardijo L. Gudžinskas.

Lūkesčiai sumenko

Anot „ESTEP Vilnius“ direktoriaus Dariaus Žeruolio, kai kurie studijoje tirti rodikliai dabar yra kiek prastesni nei buvo prieš dešimtmetį, kai kurie – šiek tiek geresni. Per tuos metus pagerėjo, nors, lyginant su ES, dar nėra geri vidutinės sveiko gyvenimo trukmės ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodikliai. Įvairūs valdymo, pasitikėjimo institucijomis, Vyriausybės reglamentavimo efektyvumo indikatoriai yra beveik nepasikeitę.

„Žymiausi pokyčiai yra ekonominės konvergencijos, sveiko gyvenimo metų skaičiaus ir asmenų, baigusių aukštąjį mokslą, skaičiuose“, – sakė D. Žeruolis.

Jo teigimu, nors ir nedidelių, bet vis tik teigiamų pokyčių visuomenė teigiamai nė nevertina, ir gyventojų, nepatenkintų gyvenimu, dalis per dešimt metų iš esmės nepasikeitė. Visuomenės lūkesčiai 2004 m., stojant į ES, buvo dideli, bet per laikotarpį iki šiol nemažėjo suvokiama korupcija, nepasitikėjimas valstybės institucijomis. „Be to, jeigu narystės pradžioje ES didžioji dalis gyventojų tapatino su socialine, materialine gerove, po dešimt metų šis skaičius yra žymiai sumažėjęs, ir gyventojai situaciją mato realiau. Socialinė nelygybė per dešimt metų yra beveik nepasikeitusi, korupcija, lyginant su ES vidurkiu, aukšta“, – komentavo prelegentas.

Minėtai studijai skirtame specialiame žurnalo „Politologija“ numeryje publikuojami Sabinos Karmazinaitės, K. Manioko, Dariaus Žeruolio, Vytauto Kuokščio, L. Gudžinsko, Vitalio Nakrošio, Sabinos Bankauskaitės-Grigaliūnienės ir Ramūno Vilpišausko straipsniai. Juose nagrinėjami bendri pokyčiai Lietuvoje po įstojimo į ES,  poveikis šaliai, euro įvedimas ir kiti aktualūs klausimai.