– Apie ką yra tinklaraštis „Living in a farmhouse“?
– Apie šeimą, kuri augina du linksmus ir aktyvius berniukus: pirmoką Vilių ir keturmetį Motiejų. Dar vienas mūsų šeimos narys, kartais iškapstantis mano gėlynus, yra belgų aviganis Hugo. Namuose karaliauja katės Torka ir Pulga. „Living in a farmhouse“ yra daugiau mano popamokinė veikla (juokiasi). Šalia jos aš dar turiu ir pagrindinį – finansininkės – darbą.
– Ar jūsų vaikai lanko ugdymo įstaigas Vilniuje?
– Iki sostinės mums važiuoti reikia daugiau kaip 20 km. Pasitarę su vyru nusprendėme vaikus leisti į artimesnę – kaimo pradinę mokyklą, kurioje yra ir darželis. Taigi, abu berniukus vežame į tą pačią ugdymo įstaigą, maždaug 6 km nuo namų. Tai užtrunka apie 8 minutes. Kodėl taip pasirinkome? Abu su vyru esame kilę iš Aukštaitijos miestelių Kupiškio rajone. Kaip ir dauguma provincijos jaunimo, mudu atvažiavome studijuoti į Vilnių, radome darbus ir pamažu įleidome šaknis sostinėje. Gyvenome pačiame Vilniaus centre, labai mėgome tą didmiesčio judesį, kultūrinį sostinės ritmą, naktinį gyvenimą. Visur vaikščiodavome pėstute, dalijomės vienu automobiliu ir viskuo buvome labai patenkinti, kol…
– Kol?
– Buvome viskuo patenkinti iki tos dienos, kol gimė mūsų pirmagimis. Tada viskas staiga pasikeitė. Laisvalaikis, pramogų pobūdis, net ir patys mes: juk tapome tėvais!
Sumaniai: elgtis draugiškai brolius skatina jų mamos sugalvota pliusų ir minusų sistema./„Agne Solo Photography“ nuotr.
– Ko gi jums pritrūko sostinėje? Rodos, pasiguldai vaiką į vežimėlį ir dardi per nuostabų Vilniaus senamiestį, gurkšnodamas rytinę kavą?
– Žmonės tuo ir nuostabūs, kad jie visi skirtingi. Ir kiekvienos šeimos namų receptas yra unikalus. Mūsų šeimos svajonių būsto pagrindą sudarė gamta, taip pat – ramus ir lėtas gyvenimo būdas. Mano galva, šiais laikais tai pati didžiausia prabanga, kokią tik žmogus gali sau leisti. Kai studijavome Vilniuje, mėgdavome ištrūkti pas tėvus į gamtą, kur uogaudavome, grybaudavome, stovyklaudavome, plaukdavome baidarėmis ir užsiimdavome kitokia nemiestietiška veikla.
– Ar, gimus pirmajam sūneliui Viliui, pasikeitė jūsų su vyru vertybės, prioritetai?
– Kardinaliai. Mes supratome, kad vaikas – tai mūsų kūrinys. Kokį pavyzdį jam parodysime, kokias didžiąsias gyvenimo gaires į jį sudėsime, tokį jį ir turėsime. Ėmiau pastebėti, kad sostinėje kiekvienas parkas yra pilnas mamų, kad vežimėliai juda tarsi autostradoje… Iš dalies tai irgi buvo smagu, nes mezgėsi ryšiai, draugystės, kita vertus, norėjosi daugiau privatumo, vienumos, gamtos.
– Ar naujam gyvenimo etapui pasirinkote vienkiemį?
– Ne. Pasirinkome gyvenvietę, tiksliau, labai seną kaimą, kurį sudaro gal dešimt trobų. Vieną mūsų namo pusę juosia eglės, kurias pasodino mūsų kaimynai pirmąją savo vestuvių dieną. Toms eglėms yra tiek metų, kiek jų pirmagimiam sūnui. Visas šias istorijas man papasakojo patys kaimynai. Su jais susidraugavome dar tada, kai mūsų namo tebuvo pamatai. Beje, kaimynai į mūsų namo statybas reagavo gana skeptiškai, nes sklypas buvo gana šlapias. Tačiau mes padarėme gruntinius tyrimus, kurie parodė, kad namas čia gali stovėti.
– Ir tuomet ėmėte kurti savo svajonių namus, o vyras pasiryžo įgyvendinti visus jūsų norus?
– Panašiai (juokiasi). Kupiškėnų vyrai labai nagingi. Ne išimtis ir mano. Nenorėjome greito, ekonomiško varianto. Man labai patiko draugės tėvų namai, tad pagal jų projektą mūsų draugas architektas sukūrė panašią versiją, tik jau pritaikytą mūsų šeimos poreikiams. Sėdėjome visi kartu ir svarstėme, kur pietūs, šiaurė, kiek reikės langų, durų, kaip atrodys svetainė. Turiu gebėjimą viską aiškiai numatyti, tad juo ir pasinaudojau. Tai buvo mūsų šeimos svajonių projektas. Šiuo metu jau beveik viskas baigta. Įsikraustėme beveik prieš penkerius metus. Tada turėjome vieną sanmazgą, virtuvę ir turbūt tik vieną čiužinį.
– Kuri jūsų namų erdvė populiariausia?
– Niekada prie nieko nekalu jokių užrašų. Viskas mūsų namuose yra mobilu ir nuolat kinta. Šiandien čia vaikų kambarys, o ryt – gal biblioteka ar miegamasis? Kiekvieną erdvę mes prisitaikome pagal tos dienos poreikius. Atsakant į jūsų klausimą, svetainė – taip, tai mūsų namų populiariausia vieta. Ją kurdama tiksliai žinojau, kad čia bus leidžiama daugiausia šeimos laiko. Pasakykite bent vieną mamą, kurios mažas vaikas vienas žaistų savo kambaryje? Juk žaislų kalnai visuomet būna svetainėje, tad aš juos bent perkėliau į dekoratyvias pintas dėžes. Ant svetainės stalo man patinka matyti sezoninį dekorą. Šiuo metu čia puikuojasi moliūgai iš mūsų daržo, iš kurių verdame trintas sriubas, nes tiesiog dieviname sezoninę virtuvę. Daržovių užsiauginame tiek, kad apdalijame visus, kurie užsuka į svečius. Vištas augina kaimynai. Yra ir laikančių karvę. Tad jei netingėčiau pavažinėti aplinkui, naminio maisto prisirinkčiau į valias.
Derlius: „Daržovių užsiauginame tiek, kad apdalijame visus, kurie užsuka į svečius“, – sako mielai daržininkyste užsiimanti Monika. / „Agne Solo Photography“ nuotr.
– Be visų tradicinių didžiųjų švenčių, minėjote, kad švenčiate ir dar vieną, kurią?
– Mes švenčiame Žolinę. Rugpjūčio 15-ąją mudu su vyru susituokėme, tą pačią dieną krikštijome savo vaikus, todėl ta proga kviečiame į svečius visus savo artimuosius – pusbrolius, pusseseres, tolimesnius giminaičius. Juk ta pandemija, karantinai taip visus atitolino…
– Iki Kalėdų dienos vis trumpyn, vakarai vis ilgyn ir tamsyn. Ką jais žadate veikti?
– Penktadienis ir šeštadienis – mūsų mėgstamiausios dienos. Nors, tiesą sakant, ir kitomis dienomis pas mus nėra rutinos. Kadangi turime 1 ha žemės, tai lauke visada atsiranda darbų. Gėlynai nužydėjo – akis bado, obuoliai ant žemės krinta – kepame obuolių pyragus. Užsikursime židinį, pasigaminsime kažką skanaus ir žiūrėsime visi drauge kokį gražų filmą visai šeimai.
– Po Vėlinių visi palengva ima ruoštis Kalėdoms. Tikintieji rimtimi ir susikaupimu pasitinka adventą, tėveliai drauge su vaikais gamina advento kalendorius, deda ten užduotėlių, skaičiuoja gerus darbus. O jūs?
– Negalėčiau pasakyti, kad esame labai tikintys, bet krikščionybė mums tikrai nesvetima. Per šventes einame į savo bažnyčią, turime ir kunigą, kuris mums labai patinka. Stengiamės laikytis tradicijų, kuriomis gyveno mūsų tėvai ir seneliai. Aš adventą pasitinku šiek tiek sulėtinusi savo gyvenimo ritmą. Man patinka krikščioniška tradicija degti kas savaitę po vieną žvakę ant advento vainiko. Dažnai jį darome drauge su vaikais. Žvakių liepsna man primena tuos artimuosius, kurių nebėra. Visuomet darome advento kalendorių. Pernai nupirkau žaislinių gyvūnėlių kolekciją, tad sūnūs kiekvieną dieną iki pat Kalėdų rasdavo kalendoriuje vis po naują gyvūną. Apie jį žiūrėdavome internete filmuką, aiškinomės, kuo jis minta, kur gyvena, kokia jo kalba. Iš tiesų buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga. Kalėdų švęsti vykstame pas anytą, bet galbūt ateityje persivers toji tradicija ir visi šiai šventei sugužės jau į mūsų namus. Beje, Velykas švenčiame pas mus, gamtoje. Tradiciškai kokį sausį pradedame rinkti svogūnų lukštus, o prieš Velykas prisirenkame visokių žolelių iš mano daržų, su kuriomis marginame kiaušinukus taip, kaip margino mano seneliai. Nors jų jau nebėra, kiekvienas kadaise ištartas jų žodis skamba mano ausyse ir šiandien.
– Gal ir sūnus auklėjate pasitelkę senelių išmintį?
– Na, taip. Auklėjame juos pagal tą metodiką, kuri, anot psichologų, šiuolaikiniams vaikams nelabai tinka (juokiasi). Mes auklėjame juos taip, kaip mūsų tėvai ir seneliai auklėjo mus. Mudu su vyru – visai padorūs žmonės. Kodėl vis kalbu apie savo senelius? Todėl, kad anais laikais tėvai daug dirbo, turėjo daug reikalų ir dažniausiai nepriklausomybės kartos vaikus augino jų tėvai, t. y. seneliai. Tuo metu jie galėdavo daug anksčiau išeiti į pensiją ir su didele meile auginti savo anūkus. Ne išimtis esu ir aš. Tad mielai naudojuosi savo senelių išmintimi, o jei susiduriu su auklėjimo sunkumais, ieškau informacijos internete, skaitau knygas, klausausi paskaitų.
– Ar jūsų vaikų auklėjimo sistemoje egzistuoja bausmės?
– Ant šaldytuvo turime pliusų ir minusų kalendorių. Surinkę atitinkamą kiekį pliusų, berniukai gali užsidirbti pramogų. Jei minusų – jas prarasti. Pliusai skiriami už gerą elgesį namuose, mokykloje, darželyje, taip pat – už gražų tarpusavio bendravimą, pagalbą tėvams ar vienas kitam. Surinkę dešimt pliusų jie paprastai užsidirba baseiną arba kino seansą su spragėsiais ir visomis kitomis atrakcijomis. Tada visi važiuojame į Vilnių ir mielai žiūrime šiuolaikinę animaciją. Ji įdomi ir mums su vyru.
– Ar pratinate savo vaikus prie nedidelių darbelių, pareigų namuose?
– Žinoma. Jie gali išsiurbti namus, o pavalgę – nusinešti indus bent iki kriauklės. Jie žino, kad mes taupome elektrą, o visi žaislai ir daiktai namuose turi savo vietas. Šiuo metu juos mokau iš ryto patiems apsirengti uniformas ar kitus drabužius, skirtus darželiui ir mokyklai. Drabužius aš iš anksto sudedu krūvelėmis ir paskirstau kiekvienai savaitės dienai. Jie turi atsirinkti ir patys apsirengti. Už tai, aišku, broliai gauna po pliusą. Ar veikia? Labai! Tie pliusai – tarsi jų naminė valiuta. Aš ir pati visada pabrėžiu, jei tarp brolių iškyla koks nedidelis konfliktas, kad tas, kuris mokės dalytis, gaus papildomą pliusą.
Mes supratome, kad vaikas – tai mūsų kūrinys. Kokį pavyzdį jam parodysime, kokias didžiąsias gyvenimo gaires į jį sudėsime, tokį jį ir turėsime.
– Gal gyvenant arčiau gamtos yra veiklų, į kurias broliai veržiasi ir be pliusų?
– Oi, mūsų mažylis Motiejus – tikras ūkininkas. Jam be galo artimas gyvenimas kaime. Vilius, tikiu, kažkada tikrai pasakys, kad nori grįžti į miestą. Kai nurinkau moliūgus, jis su kauptuku tiesiog iškapojo juos visus, šventai įsivaizduodamas, kad man padeda. Ar pykau? Už ką? Kad vaikas norėjo mamai padėti? Tiesiog pasisodinau jį ir ilgai kalbėjomės, o paskui rodžiau, kur tą įrankį galima geriau panaudoti. Abu su vyru esame iš tų tėvų, kurie dėl tokių dalykų nedaro tragedijos. Kai augo Motiejus, būdavo visko – ir išpieštų sofų, ir dar kitokių išdaigų. Ką tai rodo? Kad vaikui tiesiog trūksta dėmesio. Tuomet mesdavau visus darbus į šalį ir eidavau su juo ką nors veikti.
– Ar jūsų vaikai nezyzia: „Mama, nėra ką veikti...“
– Žinoma, kad zyzia, bet aš žinau, kad tas nieko neveikimas labai gerai stimuliuoja vaikų smegenų pusrutulius. Todėl ilgai laukti netenka: maždaug po pusvalandžio broliai patys susigalvoja sau veiklos, tad aš tiesiog stengiuosi praleisti tą jų „ką veikti“ pro ausis. Ar dažnai duodu telefoną? Na, šiuo klausimu turime tam tikrų ribojimų. Paprastomis dienomis pas mus nėra jokių telefonų, jokių liečiamųjų ekranų. Savaitgaliais, kai patys norime panaršyti telefonuose, ir vaikams leidžiame.
Prioritetai: tapus tėvais, norėjosi vaikus auginti gryname ore ir mėgautis lėtu gyvenimu kaime./„Agne Solo Photography“ nuotr.
– Dirbate finansininke, rašote populiarų tinklaraštį, kuriate nuostabius namus ir dar randate laiko pabūti su savo vaikais? Kaip viską spėjate?
– Nežinau, manau, kad ir kitos mamos kažkaip spėja. Mes tik mėgstame viena kitai pasiguosti, kad nespėjame, pavargstame, trūksta laiko, jėgų… Iš tiesų, jei reikia, mes galime. Spėkite, ką aš dabar veikiu, kol kalbu su jumis? Jau spėjau pakloti dvi lovas, sulankstyti skalbinius. Mamos yra daugiafunkcės asmenybės. Todėl, kai jos grįžta po dekretinių atostogų į savo darbus, o darbdaviai jų nenori (neva sirgs vaikai ir pan.), aš labai stebiuosi. Mamos padaro tiek, kiek nė vienas vyras neįstengtų.
– Kaip tos daugiafunkcės mamos įsikrauna, kai baigiasi jėgos?
– Turbūt kiekviena skirtingai. Man, tarkim, reikia vonios. Aš turiu privačią vonią, kurioje nesitaško vaikai. Net mano vyras ten dar niekada nesimaudė. Tai mano SPA su smilkalais, žvakėmis ir ilgu gulėjimu kvapniose putose. Aš ten žiūriu romantinius serialus ir atsigaunu po visų darbų. Dirbame mes abu nemažai, tik aš esu labiau idėjų generatorė, o vyras – jų įgyvendintojas. Dažnai jis man sako: „Monika, tai neįmanoma!“, bet aš visada žinau, kad jis vis tiek padarys!
– Tai kokia idee fixe dabar sklando ore?
– Dabar mes dirbame prie pirties ir svečių namelio projektų. Jei atvirai, tai tų projektų dar turime kokiai dešimčiai metų į priekį. Net nežinau, ar jie kada baigsis. Mes tokie žmonės, kuriems nuolat reikia kažką veikti. Gal tai ir yra mūsų laimės receptas – nuolat kažką kurti drauge.
