„Pasirašėm, rytoj nešame visą šitą reikalą į Konstitucinį Teismą“, – BNS antradienį sakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnės pavaduotoja Guoda Burokienė.

Jos teigimu, kreipimąsi pasirašė 37 parlamentarai – visi „valstiečių“ frakcijos nariai, kiti opozicijos atstovai, taip pat keli valdantieji.

Pasirašydamas įstatymą dėl „q“, „w“, „x“ rašymo asmens dokumentuose šalies vadovas išreiškė viltį, kad poįstatyminiais teisės aktais „bus užtikrintas konstitucinis valstybinės kalbos statusas ir derama pagarba lietuvių kalbos sistemai bei savitumui“.

G. Burokienė sako, kad ją prezidento sprendimas „iš dalies nuvylė“.

„Kažkaip poįstatyminiai aktai dažnai būna liberalesni nei įstatymas. Esame pasimokę jau“, – dėstė parlamentarė.

Tuo metu teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pareiškė, kad „pagaliau turime svarbų valstybės žingsnį užtikrinant žmogaus teisę į vardą ir pavardę“.

Pasak jos, prezidentui pasirašius įstatymą, Teisingumo ministerija iki gegužės 1 dienos parengs įstatymo lydinčiuosius aktus, netrukus bus pradėtas rengti Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis pavardžių rašybos tvarką.

Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Seimas priėmė sausio 18 dieną, jis įsigalios gegužės 1 dieną.

Kažkaip poįstatyminiai aktai dažnai būna liberalesni nei įstatymas. Esame pasimokę jau.

Įstatymu įtvirtinta, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, jei jis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę.

Tai reiškia, kad įstatymas leis lietuviškuose pasuose rašyti x, w ir q raides.

Tokia rašyba būtų galima ir tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, taip pat – jei jis, tėvai, seneliai, protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas bei pavardė ne lietuviškais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Dar vienas variantas – originali asmenvardžių rašyba dokumentuose būtų leidžiama, jei jis vardą ir pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena, ir jie šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Įstatymo kritikai sako, kad nelietuviški rašmenys prieštarauja konstituciniam lietuvių valstybinės kalbos statusui ir yra išdavystė.

Diskusija dėl originalios asmenvardžių rašybos dokumentuose įteisinimo Lietuvoje vyko kelis dešimtmečius, parlamente ne kartą dėl to teikti įstatymų projektai, tačiau iki šiol nepakakdavo balsų jiems priimti.

Iki šiol užsieniečiai ir jų sutuoktiniai, norintys originalių pavardžių pasuose ir asmens tapatybės kortelėse, privalo kaskart šią poziciją ginti teismuose, iki šiol priėmusiuose jiems palankius sprendimus.

Galimybės rašyti pavardes originaliais rašmenimis taip pat siekė Lietuvos lenkai, šis klausimas nuolat keliamas per dvišalius Lietuvos ir Lenkijos politikų susitikimus.

„Dešimtmečius diskutuota tema, šimtai numintų teismų slenksčių, keli net skirtingi projektai skirtingų politinių partijų – šiandien pagaliau turime svarbų valstybės žingsnį užtikrinant žmogaus teisę į vardą ir pavardę. Gerbiant jo tautybę, šeimą“, – sakoma ministrės paskelbtame komentare feisbuke.

„Ačiū visiems, kurių dėka galėjome pasiekti šiandienos rezultatą – Seimo nariams, balsavusiems už, prezidentui, pasirašiusiam įstatymą, asmenims, nepabijojusiems teisminių procesų, Vyriausybei, kuri girdėjo argumentus ir teikė būtinus pasiūlymus, kad teisės viršenybės principas laimėtų. Šiandien laimėjo Lietuva, nes mūsų laisvė tikrai užaugo“, – pažymi ministrė.

Pasak jos, prezidentui pasirašius įstatymą, Teisingumo ministerija iki gegužės 1 dienos parengs įstatymo lydinčiuosius aktus, netrukus bus pradėtas rengti Vyriausybės nutarimas, reglamentuojantis pavardžių rašybos tvarką.

Ministrė taip pat paskelbė trečiadienį aptarti visų procesų susitinkanti su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininku Audriu Antanaičiu.

Prezidentas G. Nausėda antradienį pasirašė įstatymą, kuriuo įteisinta originali vardų ir pavardžių rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose.

Šiandien pagaliau turime svarbų valstybės žingsnį užtikrinant žmogaus teisę į vardą ir pavardę. Gerbiant jo tautybę, šeimą.

„Seimas ėmėsi iniciatyvos surasti sudėtingą dviejų konstitucinių vertybių pusiausvyrą – valstybinės kalbos savitumo išsaugojimo ir žmogaus teisių, tokių kaip asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisės laisvai judėti, asmens, priklausančio tautinei mažumai, teisės savo vardą ir pavardę rašyti priimtinesniu, įstatymo apibrėžtu būdu, apsaugos“, – Prezidentūros pranešime cituojamas šalies vadovas.

„Tikiuosi, kad priimant šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus bus užtikrintas konstitucinis valstybinės kalbos statusas ir derama pagarba lietuvių kalbos sistemai bei savitumui“, – teigė jis.

Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Seimas priėmė sausio 18 dieną, jis įsigalios gegužės 1 dieną.

Įstatymu įtvirtinta, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, jei jis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę.

Tai reiškia, kad įstatymas leis lietuviškuose pasuose rašyti x, w ir q raides.

Tokia rašyba būtų galima ir tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, taip pat – jei jis, tėvai, seneliai, protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas bei pavardė ne lietuviškais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Dar vienas variantas – originali asmenvardžių rašyba dokumentuose būtų leidžiama, jei jis vardą ir pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena, ir jie šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Įstatymo kritikai teigė, kad nelietuviški rašmenys prieštarauja konstituciniam lietuvių valstybinės kalbos statusui ir yra išdavystė. Opoziciniai „valstiečiai“ dėl šio įstatymo konstitucingumo ketina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Diskusija dėl originalios asmenvardžių rašybos dokumentuose įteisinimo Lietuvoje vyko kelis dešimtmečius, parlamente ne kartą dėl to teikti įstatymų projektai, tačiau iki šiol nepakakdavo balsų jiems priimti.

„Seimas ėmėsi iniciatyvos surasti sudėtingą dviejų konstitucinių vertybių pusiausvyrą – valstybinės kalbos savitumo išsaugojimo ir žmogaus teisių, tokių kaip asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisės laisvai judėti, asmens, priklausančio tautinei mažumai, teisės savo vardą ir pavardę rašyti priimtinesniu, įstatymo apibrėžtu būdu, apsaugos“, – Prezidentūros pranešime cituojamas šalies vadovas.

„Tikiuosi, kad priimant šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus bus užtikrintas konstitucinis valstybinės kalbos statusas ir derama pagarba lietuvių kalbos sistemai bei savitumui“, – teigė jis.

Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Seimas priėmė sausio 18 dieną, jis įsigalios gegužės 1 dieną.

Įstatymu įtvirtinta, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, jei jis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę.

Tai reiškia, kad įstatymas leis lietuviškuose pasuose rašyti „x“, „w“ ir „q“ raides.

Tokia rašyba būtų galima ir tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, taip pat – jei jis, tėvai, seneliai, protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas bei pavardė ne lietuviškais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Dar vienas variantas – originali asmenvardžių rašyba dokumentuose būtų leidžiama, jei jis vardą ir pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena, ir jie šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Opoziciniai „valstiečiai“ dėl šio įstatymo konstitucingumo ketina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska tvirtino, kad taip užtikrinama pagarba asmens tautybei, kultūrai.

Tuo metu įstatymo kritikai teigė, kad nelietuviški rašmenys prieštarauja konstituciniam lietuvių valstybinės kalbos statusui ir yra išdavystė. Opoziciniai „valstiečiai“ dėl šio įstatymo konstitucingumo ketina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Diskusija dėl originalios asmenvardžių rašybos dokumentuose įteisinimo Lietuvoje vyko kelis dešimtmečius, parlamente ne kartą dėl to teikti įstatymų projektai, tačiau iki šiol nepakakdavo balsų jiems priimti.

Iki šiol užsieniečiai ir jų sutuoktiniai, norintys originalių pavardžių pasuose ir asmens tapatybės kortelėse, privalo kaskart šią poziciją ginti teismuose, iki šiol priėmusiuose jiems palankius sprendimus.

Teisingumo ministerijos duomenimis, 2019–2021 metais priimti 149 teismų sprendimai, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos civilinės būklės aktų įrašuose įrašyti asmenvardžius su „q“, „x“ ar „w“. Teismų sprendimų, kuriais būtų atsisakyta suteikti asmenvardžius su minėtomis lotyniškomis raidėmis, nebuvo.

Pasak ministerijos, dažniausiai tai yra atvejai, kai vienas iš sutuoktinių ar vaikų tėvų yra užsienietis, pavardėje turintis nelietuviškų raidžių, ir santuoka su užsieniečiu ar tėvystė yra priežastys, dėl kurių siekiama įgyti pavardes su nelietuviškais rašmenimis, t. y. tokias pačias pavardes, kokias turi sutuoktinis ar vienas iš tėvų.

Galimybės rašyti pavardes originaliais rašmenimis taip pat siekė Lietuvos lenkai, šis klausimas nuolat keliamas per dvišalius Lietuvos ir Lenkijos politikų susitikimus.

Grupė piliečių ketina Seimui siūlyti įstatymų pataisas, pagal kurias pavardės nelietuviškais rašmenimis būtų leidžiamos tik papildomame paso puslapyje.

Trečiadienį iniciatyvinė grupė, pasivadinusi „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“, savo iniciatyvą pristatė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri turi išduoti parašų rinkimo lapus. VRK dėl to spręs rugsėjo 2 dieną.

Iniciatoriai ketina surinkti 50 tūkst. Lietuvos piliečių parašų ir pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise pateikti siūlymą svarstyti Seimui.

Seimui norima pasiūlyti papildyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymą, kad pagrindiniame asmens oficialių dokumentų puslapyje vardai ir pavardės būtų rašomi tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba galėtų būti paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje.

„Manome, kad būtų nušauti du zuikiai - ir valstybinė kalba išsaugota, ir piliečiams, kurie nori užsirašyti asmens tapatybės dokumentuose kita kalba, būtų suteikta tokia galimybė“, - trečiadienį žurnalistams sakė vienas iš iniciatyvinės grupės narių Gintaras Songaila.

Anot jo, surinkus 50 tūkst. piliečių parašų ir Seimui priėmus jų siūlomą projektą, būtų baigtas visuomenės „kiršinimas“ dėl asmenvardžių rašymo.

Kitas grupės narys Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas Eugenijus Jovaiša pabrėžė, kad labai svarbu išsaugoti valstybinę kalbą su 32 raidžių abėcėle. Projekte siūloma į įstatymą įrašyti šį abėcėlės raidžių skaičių.

„Jaunimas kartais labai lengvai pasako: kas čia tos trys raidelės (w, x, y). Bet niekas nepasako, kad tų trijų raidelių neužteks. Niekada neužrašysite jokios pavardės, jeigu reikės parašyti lenkišką ž. Vadinasi, į lietuvių kalbą bus įsileisti netipiški jai simboliai, netipiškos raidės“, - sakė profesorius.

„Mūsų kalba susiformavusi praėjusio šimtmečio trečiame-ketvirtame dešimtmetyje, mūsų didieji kalbininkai ją padarė tokią literatūrinę, kokią mes ją dabar turime. Ir jeigu mums į valstybinę kalbą reikia įtraukti naujadarus, atsiduriame XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, kada literatūrinės kalbos formavimosi procese jau visa tai buvo. Buvo ta w, buvo ir x, buvo ir cz, buvo visokie dalykai, bet mes atėjome dabar tokia gražia seniausia kalba šnekėdami, kad nėra jokio reikalo valstybinę kalbą paversti naujų išbandymų lauku“, - tvirtino E.Jovaiša.

Panašų projektą dėl asmenvardžių rašymo antrame paso puslapyje anksčiau parlamentui yra pateikusi grupė Seimo narių. Tačiau šiam projektui siūlo nepritarti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Jis ragina leisti Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis, jeigu pateikiamas dokumento šaltinis su tokia pavarde ar vardu.

G.Songaila vylėsi, kad surinkti piliečių parašai paveiks parlamentarų apsisprendimą.

„Manau, kad piliečių nuomonė tikrai svarbi politikams, tas palaikymas turėtų padėti išspręsti tą konfliktinę situaciją“, - teigė jis.

Iniciatyvinei grupei taip pat priklauso rašytojas publicistas Vytautas Rubavičius, aktorius Gediminas Storpirštis, politologas Vytautas Sinica ir kiti.

Pagal Konstituciją, 50 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

Iniciatyvinė grupė ne mažiau kaip 50 tūkst. parašų privalo surinkti per dus mėnesius.

„Jei per nustatytą terminą parašų skaičius nebus surinktas, tokiu atveju Seime nebus sprendžiamas šitas klausimas“, - žurnalistams sakė VRK pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaitytė.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Seime ketvirtadienį pradėjus svarstyti pavardžių rašybą dokumentuose liberalizuojantį projektą padaryta pertrauka, nes kartu nebuvo įtrauktas alternatyvus projektas.

Pradėjus procedūrą, alternatyvaus projekto iniciatorius konservatorius Valentinas Stundys paprašė Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės daryti pertrauką, argumentuodamas, kad priešingu atveju bus pažeistas Seimo statutas.

„Alternatyvus projektas buvo, Seimas po pateikimo pritarė abiem projektams, Seimas taip pat turi priimti galutinį sprendimą dėl alternatyvaus projekto, o jis į darbotvarkę nėra įtrauktas, prašau nedaryti tokių pažeidimų. (...) Negalima taip įžūliai nugrūsti alternatyvos į pašalį, ignoruojant Statuto normas“, - sakė V.Stundys.

Perskaičiusi Seimo statuto nuostatą, kad tuo atveju, kai yra keli alternatyvūs to paties įstatymo projektai, Seimo komitete ir svarstymo Seimo posėdyje metu jie nagrinėjami kartu ir pasirenkamas vienas iš jų, parlamento vadovė Loreta Graužinienė paskelbė stabdanti svarstymą.

Seimui buvo pateikti du alternatyvūs projektai dėl originalios pavardžių rašybos. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) pagal socialdemokratų inicijuotą projektą pasiūlė leisti naudoti lotyniškos abėcėlės raides, rašant Lietuvos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose, jeigu jie šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Tuo metu alternatyvus projektas, kuris originalią pavardžių rašybą leistų tik papildomame paso puslapyje, liko komitete. Savo siūlymus dėl įrašų papildomame paso puslapyje iniciatoriai buvo įregistravę ir prie socialdemokratų projekto, bet TTK juos visus atmetė.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija laikosi pozicijos, kad trys raidės - q, w ir x - galėtų būti rašomos tik Lietuvos piliečių, susituokusių su užsieniečiais ir tokių sutuoktinių vaikų, bei Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių dokumentuose.

Liberalios pavardžių rašybos kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) trečiadienį nutarė leisti naudoti lotyniškos abėcėlės raides rašant Lietuvos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose. Siūlymai originalią pavardžių rašybą leisti tik papildomame paso puslapyje buvo atmesti.

Komitetas trečiadienį balsavo dėl keleto konservatoriaus Valentino Stundžio su kitais Seimo nariais inicijuotų pasiūlymų, tarp kurių - leidimas pavardes nelietuviškais rašmenimis rašyti tik papildomame paso lape. Visiems siūlymams nepritarta.

Po pagrindinio komiteto svarstymo siūloma Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekte numatyti, kad „Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, jeigu vardas ir pavardė šiaip rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje“.

Tuo metu Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) trečiadienį pakartojo savo poziciją, kad trys raidės - q, w ir x - galėtų būti rašomos tik asmenų, įgijusių Lietuvos pilietybę, dokumentuose. Anot VLKK, jų vardai ir pavardės galėtų būti įrašomi lotyniškais rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą, taip pat su užsieniečiais santuoką sudarantiems ir jų pavardes paimantiems Lietuvos piliečiams ir tokių sutuoktinių vaikams.

Parlamentui buvo pateikti du alternatyvūs įstatymų projektai, kaip reikėtų reglamentuoti vardų ir pavardžių rašybą dokumentuose, taip pat po pateikimo pritarta konstitucinio Lietuvių valstybinės kalbos įstatymo projektui.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Nelietuviškų asmenvardžių perrašymas pagal tarimą rodo, kad žmogus vertinamas kaip literatūrinis personažas, mano Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė. „Grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje autentiškus arba išgalvotus vardus visada perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad nepripažįstame tikrojo vardo [...], – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai“, – pastebi kalbininkė.

L. Vaicekauskienė priduria, kad raides, kurių taip bijome, rašė Kristijonas Donelaitis, jos esą lietuvių kalbos istorijoje ir lietuvių kalbos nesužlugdė. „Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė“, – įsitikinusi ji.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, poeto Antano A. Jonyno nuomone, asmenvardžių rašymo problema yra ne kalbos, o politinis klausimas, bet sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręstas taip, kaip norima jį išspręsti. A. A. Jonynas abejoja VLKK sudarančių kalbininkų profesine ir kalbine kompetencija ir teigia manantis, kad kalba nėra kalbininkų nuosavybė.

„Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais“, – sako A. A. Jonynas.

Savo ruožtu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė pabrėžia, kad VLKK yra valstybės institucija ir jų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas. Jame esą teigiama, kad būtent Komisija turi teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

„Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis“, – mano D. Vaišnienė.

– Į rudens sesiją susirinkęs Seimas svarstys du įregistruotus įstatymo dėl asmenvardžių rašymo projektus, o praėjusią savaitę Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pateikė savo išvadas. Tiek įstatymų projektai, tiek išvados numato, kad originali asmenvardžių rašyba turėtų būti galima tik kai kuriems asmenims. Pristatykite tas išvadas. Koks pagrindinis jų principas?

D. Vaišnienė: VLKK atsakė į klausimus, pateiktus Lietuvos Respublikos Seimo dėl dviejų įstatymų projektų, kuriais reglamentuojama asmenvardžių rašyba dokumentuose. Komisijos nuomone, iš esmės keisti rašybos dabar nebūtų pagrindo, neišgirdome argumentų, kodėl reikėtų iš esmės keisti dabar galiojančią tvarką. Matome, kad ne visai gerai suprantama, kaip dabar yra. Priminsiu, kad 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos (AT) nutarimo 3 punktas numato galimybę autentiškai rašyti asmenvardžius pagal dokumento šaltinį, išduotą kitos valstybės. Taigi šiuo metu asmenvardžių rašyba susieta su dokumento šaltiniu. Komisijos nuomone, šis pagrindas galėtų būti likęs toks, koks yra nuo 1991 m.

Tiesa, nuo 1999 m., Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu, perrašant asmenvardžius kitų valstybių piliečių, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, nevartojamos nelietuviškos raidės. Taigi dabar Komisija siūlo palikti 1991 m. išimtį, kuri jau buvo numatyta ir taikoma, ją išplėsti ir taikyti užsienio šalių piliečių sutuoktiniams ir jų vaikams, nes pagrindas, kaip ir tais atvejais, kai kitų šalių piliečiai tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, yra dokumentas, išduotas kitos valstybės.

A. A. Jonynas: Grįžkime prie paskutinio nutarimo – jis yra politinis ir, man atrodo, su kalba niekuo nesusijęs. Sakyčiau, politiškai nekorektiškas, diskriminacinis. Jei Lietuvos pilietė išteka už Lenkijos piliečio Iwaskevicziaus ar Vokietijos piliečio Wagnerio, ji gauna teisę rašyti w. Jeigu ji išteka už Lietuvos piliečio Vagnerio ar Ivaškevičiaus, rašyti jau nebegali. Įžvelgiu aiškią diskriminaciją.

Antra vertus, sakykim, mes į savo gramatiką šiuo nutarimu įsileidžiame w – ji egzistuoja, bet vieni gali rašyti, o kiti negali. Leisdami ją rašyti mes pripažįstame, kad ji negriauna nei lietuvių kalbos statuso, nei sistemos, bet kažkodėl savo piliečiams, kurie kilę iš Lietuvos, mes to daryti neleidžiame. Žinoma, galite sakyti, „pagal dokumento šaltinį“. Tada susirasiu savo senuosius bajorystės dokumentus, kuriuose parašyta Januszkiewizcius. Ar, kaip Lietuvos pilietis, turėsiu teisę rašyti w?

D. Vaišnienė: Taip, išimtis daroma pagal dokumento šaltinį. Ir dabar taip suformuluota. Taigi VLKK neįvedė naujų argumentų ar naujų išimčių.

– Atrodo, kad kalba ir asmenvardžių rašymo klausimas tampa ir politiniu įrankiu. Ir parlamentaras Valentinas Stundys teigia, kad tai tampa ir teisiniu, ir politiniu, ir geopolitiniu klausimu. Kaip yra iš tikrųjų? Ką reikia daryti, kad tai netaptų politinių jėgų žaidimu?

L. Vaicekauskienė: Tai – mažiausiai kalbos klausimas, jei iš viso kalbos klausimas. O kai tai siejama su grėsme lietuvių kalbai arba su kalbos apsaugojimu, tai daroma arba iš nežinojimo, arba sąmoningai manipuliuojant ar siekiant kokių nors politinių tikslų. Politikai, be abejo, turi tam tikrų tikslų.

Jei pažiūrėtume kaip kalbininkai ir nors kiek praplėstume kontekstą, galėtume iš karto pasakyti, kad bet kuriame vadovėlyje parašyta – visų pirma sakytinė, šnekamoji kalba turi seniausią istoriją. Raštas atsiranda gerokai vėliau. Prisiminkime lietuvių kalbos istoriją – raštas atsiranda, iškart neparenkant kažkokio raidyno ir sistemos. Tą raidę, kurios dabar taip baidomės, esame turėję šimtmečius. Ir Kristijonas Donelaitis rašė tas raides, kurių mes labai bijome ir kurių net vardą dabar bijau tarti. Tai netgi mūsų lietuvių kalbos istorijoje šios raidės yra buvusios ir niekaip, kaip matome, mūsų kalbos nesužlugdė.

Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė. Be to, mes kalbame ne apie lietuvių kalbą, o apie pavardes, kurios juo labiau yra ne lietuvių kalbos faktas. Šiuo atveju raidė yra tapatybės simbolis, o tai toli nuo kalbos struktūros ir grynųjų kalbos dalykų. Kai simbolis užrašytas, jis dar geriau matomas, todėl kels dar daugiau aistrų.

Sakysim, lentelė ant namo ar pavardė dokumente su kažkokia raide rodo sąmoningą piliečio pasirinkimą. Draudimas jam sąmoningai rinktis vėl rodo mūsų siaurą požiūrį ne tik į lietuvių kalbą, istoriją, bet ir į valstybę. Ar ji yra piliečių valstybė, ar vienos tautos valstybė? Vadovėliuose tokios sistemos, kurios draudžia raidę arba kitonišką raštą, vadinamos draudžiamaisiais kalbos režimais. Pavyzdys – Turkija, kuri kurdams uždraudė q ir w. Akivaizdu, kad tai politinis dalykas, galios žaidimas – mano smėlio dėžė, tu čia dabar nebežaisi, aš nuspręsiu, kaip ir su kuo tau tapatintis, kokį simbolį tau pasirinkti savo tapatybei. Nuo kalbos klausimų tai labai toli.

– Teko girdėti argumentų, kad kalba, apibrėžta įstatymuose ir Konstitucijoje, yra vienas politinių įrankių. Ar įmanoma ją atriboti nuo politikos?

D. Vaišnienė: Manau, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Jei viskas būtų taip paprasta, VLKK galėtų neskaityti teisės aktų, nestudijuoti tarptautinės patirties, o tiesiog susėsti prie kavos puodelio ir nuspręsti, kaip kam patinka. Noriu pasakyti, kad tai yra valstybės institucija ir mūsų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas, sakantis, kad mes turime teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis. Tai visuomenės valia – pasirinkti valstybinę kalbą.

– Bet ar čia yra visuomenės pasirinkimas?

D. Vaišnienė: Daugiau negu prieš 25 metus pirmasis žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę buvo Sąjūdžio siūlymas lietuvių kalbai suteikti oficialų statusą ir prilyginti prie rusų kalbos. Tai buvo visuomenės, kuri per Sąjūdį, per jo atstovus siekė, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Taigi mes galime kalbėti, kad nereikia paisyti teisės aktų, galima nepaisyti KT sprendimo, bet taip gali kalbėti paprasti piliečiai. Valstybės pareigūnai, Komisijos nariai, kurie yra paskirti įstatymų leidėjo, pirmiausia turi remtis teise. Žinoma, visi Komisijos nariai yra kalbininkai, atstovaujantys visoms kalbą tiriančioms institucijoms. Noriu pasakyti, kad už šį sprendimą, kurį šiandien mes komentuojame, buvo balsuojama visais balsais, neatsižvelgiant į skirtingas ideologines Komisijos narių pažiūras ar skirtingas pažiūras į kalbą.

L. Vaicekauskienė: Vėl nuskambėjo „valstybinė kalba, ją reikia apsaugoti“. Ar galėtume gauti kokį racionalesnį nei tie visi paragrafai argumentą? Kaip nukentės valstybinė lietuvių kalba į piliečio pavardę įrašius raidę, su kuria ji šimtmečius gyveno?

D. Vaišnienė: Norėčiau paklausti, ar Jūs skaitėte 1999 m. KT sprendimą, kur yra pasakyta apie lietuviškus rašmenis? Šiuo atveju VLKK privalo skaityti visus teisės aktus ir KT sprendimus. Todėl klausti manęs dalykų, kurie yra pasakyti KT sprendime, turbūt nebūtų korektiška.

L. Vaicekauskienė: Bet jūs naudojate tą argumentą.

D. Vaišnienė: Žinoma, mes privalome remtis visais Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Noriu priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė turi teisę nustatyti savo piliečių asmenvardžių rašybą asmens tapatybės dokumentuose. Tarp kitko, tai yra pasakęs ir KT. Tokią tvarką, kad galima rašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, turi latviai. Įdomu, kad ponia Loreta pasakė, jog tai reikėtų pavadinti režimu.

– Bet šį Latvijos pavyzdį, kai asmenvardžiai sulatvinami, o originali rašyba pateikiama papildomame lape, teisiškai neturinčiame jokios galios, Europos teisinės institucijos ir Jungtinės Tautos pripažino nesektinu pavyzdžiu. Atrodo, kad kalbinis aspektas lieka nuošaly, o svarbiausia – teisinis aspektas.

D. Vaišnienė: Jis svarbus, nes dėl šio klausimo yra pasisakęs KT.

A. A. Jonynas: Kalbinio aspekto čia nėra iš viso. Čia dangstomės kalba, iš tikrųjų spręsdami politinį, gal ir teisinį klausimą. Bet ar jis sprendžiamas teisingai ir naudingai Lietuvos valstybei ir jos piliečiams? Neapsimetinėkime – daugiausia vis dėlto kalbame apie lenkų kilmės piliečius, nors, žinoma, tai liečia ir kitus. Tai neprincipinis, smulkmeniškas kabinėjimasis ir trukdymas išspręsti šitą problemą, nors lenkai – artimiausi mūsų kaimynai. Tai valstybė, su kuria mes turėtume būti kuo geriausi partneriai, ypač dabartinėje situacijoje. Ar verta dėl kažkokios smulkmenos laužyti tokias ietis ir vaizduoti, kad tai labai svarbu? Iš tikrųjų tai nėra svarbus dalykas, o politiškai mūsų santykiams kenkia. Kam to reikia, aš nežinau.

D. Vaišnienė: Dėl šių klausimų apsisprendžia įstatymų leidėjas ir tai nėra Komisijos sprendimas.

A. A. Jonynas: Bet VLKK pateikia savo išvadas tam, kad politikai apsispręstų.

D. Vaišnienė: Manau, kad mes ne visi vienodai suprantame klausimą. Mes svarstome VLKK išvadas dviem alternatyviems įstatymo projektams.

L. Vaicekauskienė: O Komisija – tai tie keliolika kalbininkų, kurie susirinko ir svarstė? Taip?

D. Vaišnienė: Žinoma, tai yra Komisija.

A. A. Jonynas: Sudaryta vien iš kalbininkų?

D. Vaišnienė: Nebūtinai. Yra ir gamtos mokslų atstovų, ir kitų humanitarinių mokslų atstovų. Bet dauguma – kalbininkai. Be to, tą nuostatą, kuri pasakyta ir Komisijos išvadose, yra pakartojusios jau kelios VLKK kadencijos, tai nėra kokia nauja mintis. Dar priminsiu, kad 1991 m., rengiant AT nutarimą, jam siūlymus taip pat ruošė VLKK. Todėl labai džiaugiuosi, kad VLKK šiuo atveju yra nuosekli.

– Bet koks čia nuoseklumas, kai tos raidės yra rašomos visur? Viešojoje erdvėje, ko gero, angliškų ir kitokių vardų bei pavadinimų daugiau negu lietuviškų. Tarsi ten leidžiame vartoti nelietuviškus rašmenis, o čia – ne.

A. A. Jonynas: „Maxima“ gali būti, o Lietuvos piliečio Maxo – ne.

D. Vaišnienė: Taip, jie yra, ir ten, kur teisiniai dalykai nėra pakankamai sutvarkyti ir reglamentuoti, jie gali atsirasti. Viešojoje erdvėje dažniausiai matome prekių ženklus, bet jie yra teisiškai apsaugoti. Tai nėra šiaip sugalvoti ir parašyti. Prekės ženklus saugo tarptautinės konvencijos.

A. A. Jonynas: Mano pavardė tam tikra prasme – irgi mano prekės ženklas.

D. Vaišnienė: Čia jau turbūt teisinis klausimas.

– Bet ar VLKK neįžvelgia prieštaravimo – vienur leidžiama, kitur – ne?

D. Vaišnienė: Kartoju – mes dabar kalbame apie Komisiją, kaip apie bendraminčių būrelį, susirinkusį išgerti kavos. Tai valstybės institucija, kuri atsakingai sprendžia šiuos klausimus nagrinėdama ir tarptautinę kalbų politiką, ir LR teisės aktus. Porą mėnesių mes gilinomės į kitų kalbų reglamentavimą, kalbų teisę. Kalbos teisė taip pat yra teisės sritis ir jos taip pat privaloma paisyti. O sakyti, kad kalbos politikos formavimas yra režimo požymis, turbūt negalima, nes kiekviena Europos valstybė turi savo kalbos politiką, kuri priklauso nuo istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių.

– Įdomu, kad teisininkė, išnagrinėjusi kitų Europos šalių praktikas, pastebėjo, jog būtent Baltijos šalyse asmenvardžių rašymas yra reglamentuojamas griežčiausiai.

D. Vaišnienė: Valstybių kalbų politikas galima pažinti, jomis domėtis, jas lyginti, bet negalima vienos perkelti į kitą, nes kiekvienoje valstybėje susiklosto skirtingos politinės, socialinės, istorinės aplinkybės. Reikia tik pasakyti, kad nei Latvijoje, nei Estijoje nėra atskiro įstatymo, kuriame būtų reglamentuojama būtent rašyba. Rašybos nuostatos yra įtrauktos į asmens tapatybės dokumentų įstatymus. Tą būtų galima padaryti ir Lietuvoje, bet čia valstybės apsisprendimas, kaip ji tą reglamentuos.

L. Vaicekauskienė: Valstybių kalbų politika, be abejonės, egzistuoja daugelyje valstybių. Esu domėjusis ir tyrinėjusi kalbų politikas. Mes vis dar turime problemų kaip posovietinė valstybė, o kalbos politikos pagrindas senose demokratinėse valstybėse – padėti išspręsti individo arba individų grupės klausimus. Taigi mes jokiu būdu negalime lyginti šios politikos, kuri nepastebėjo, kad Lietuva per 20 metų pasikeitė. Mums vis cituoja tuos 1990 metus, bet tada mes buvome visiškai kitokie žmonės.

A. A. Jonynas: Tuo metu buvo visiškai kitokia politinė situacija, gyvenome visai kitoje valstybėje.

L. Vaicekauskienė: Komisija nemato, kad Lietuva jau kitokia, atsirado pilietinė Lietuva, kad susiformavo kritinė piliečių masė, kad tikrai yra ne vienas pilietis, kuris pageidautų kitokio sprendimo. Negalima palyginti ir pasakyti, kad mes turime tokią pačią Lietuvą. Tebėra gyvas nepaprastai didelis įsitikinimas, kad valstybė ateis ir savo galio vardu sureglamentuos. Visai kitaip yra senose Vakarų demokratinėse valstybėse, su kuriomis mes lygiuojamės tik valstybinės kalbos politikos pavadinimu.

O atsižvelgti į piliečius, ieškoti sprendimų privalote jūs. Būtent jūsų pareiga pasakyti, kad tą klausimą reikia siųsti atgal teisininkams, ir pasiteirauti, kaip ši problema galėtų būti sprendžiama, nes ji nėra kalbos klausimas. Ir neteisybė, kad Komisija yra nuosekli. Senoji Komisija labai aiškiai pasakė, kad tai ne kalbos klausimas, jūs savo retorikoje jau veliatės į kalbos apsaugą ir valstybinės kalbos klausimą.

D. Vaišnienė: Noriu priminti, kad KT 2014 m. yra priėmęs sprendimą, jog šiuo klausimu VLKK turi teikti išvadą. Jeigu jūs siūlytumėte nepaisyti KT sprendimo, VLKK to padaryti negali.

A. A. Jonynas: Atrodo, kad čia veikia kažkokios politinės jėgos, kurios nori, kad būtų taip. Klausimas ne kalbos, bet vis dėlto jis sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręsta būtent taip, kaip norima. Antra vertus, tikrai neabejoju VLKK sudarančių kalbininkų profesine, kalbine kompetencija ir t. t. Bet man truputį kelia abejonių, kad Komisija sudaryta tik iš kalbininkų.

Kalba nėra kalbininkų nuosavybė. Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais.

D. Vaišnienė: Aš tikrai neprisijungsiu prie tokio teisinio, valstybinio nihilizmo...

A. A. Jonynas: Čia kaip tik ne nihilizmas. Aš sakau, kad būtent valstybės institucijos turi dirbti taip, kad būtų naudinga piliečiams, o ne priešingai.

D. Vaišnienė: Girdžiu, kad čia mums jau priskiriamos tos kompetencijos, kurios turėtų būti įstatymų leidėjo galioje. Tai, teisingai sakote, nėra tik kalbos dalykai. Nes jie, kaip ir visose kitose valstybėse, turi būti reglamentuojami įstatymu.

– Jei pripažįstame, kad tai politinis veiksmas, kyla klausimas, kas priima tuos sprendimus, kas sudaro komisijas ir visa kita. Nes, cituojant Konstituciją, pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Tad, kai kalbame apie tapatybę, kyla diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimo klausimas. Teisininkė, su kuria kalbėjome, užtikrino, kad ir vienas, ir kitas projektas neišsprendžia Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių problemos. Ar sprendžiant, darant išvadas atsižvelgiama ir į tokius klausimus? Ar atsiribojama?

D. Vaišnienė: Žinoma. VLKK, svarstydama šį klausimą, yra gavusi daug atsiliepimų iš visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų. Yra atlikusi keletą apklausų, kaip valstybės institucijos ir įstaigose vartojami ne piliečių vardai, pavardės, kokia dabar būklė, kaip jie rašomi. VLKK turėjo visa tai įvertinti, ir išvados dėl tų dviejų įstatymo projektų buvo tokios, kad ir vienas, ir kitas įstatymo projektas turėtų būti taisomas. Kitas dalykas, VLKK, kaip valstybės institucija, turi turėti galvoje, kaip tai bus įgyvendinama, kokių valstybės išteklių reikės.

Jei kalbame apie Latvijos modelį, kuris siūlomas vienu iš įstatymo projektų, nepamirškime, kad Latvijoje veikia institucija, kuri latviškais rašmenimis pagal tarimą užrašo užsienio piliečių pavardes. O tam reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmonių tam reikia. Todėl visus tuos dalykus įstatymų leidėjas turėtų turėti galvoje. Taigi VLKK teikia tokias pastabas, kokias tikrai yra išnagrinėjusi remdamasi tarptautine patirtimi, kaip vienas ir kitas modelis veikia vienoje ir kitoje valstybėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje ir kitose valstybėse, kurios leidžia [originaliai] rašyti užsienio piliečių ir tautinėms mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius, daugeliu atveju rašoma be diakritinių ženklų, nes įvesti jų į informacines sistemas, registrus neleidžia techninės galimybės. VLKK nuomone, taip pat galėtų būti remiamasi tokia praktika, bet bent jau lotynišką raidyną būtų galima taikyti.

L. Vaicekauskienė: Pagalvojau apie perrašymą pagal tarimą. Jis skamba kaip kažkoks anachronizmas ir kartu to žmogaus traktavimas kaip personažo. Sakysim, grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje mes autentiškus arba išgalvotus vardus visą laiką perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad mes nepripažįstame autentikos, tikrojo vardo, su kuriuo jie nori tapatintis, kuris jiems bus simbolis.

– Tai vėl tapatybės klausimas.

L. Vaicekauskienė: Tas pats tapatybės klausimas. Bet dar vienas aspektas – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai, dabar padarysime tikresniais.

D. Vaišnienė: Tiesą pasakius, VLKK išvados ir siūlo, kad tie piliečiai, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, turi dokumento šaltinį, kur yra užrašytas asmenvardis, taip pat sutuoktiniai ir vaikai galėtų turėti tą asmenvardį. Dabar jie gali tą patį asmenvardį, kaip kito sutuoktinio (užsienio šalies piliečio) asmenvardis, turėti tik tais atvejais, kai nėra nelietuviškų rašmenų w, q, x, nes rašyba paprastai išlaikoma autentiška – pakeičiami tik nelietuviški rašmenys lietuviškais. Tai, VLKK nuomone, galėtų būti užrašoma visais lotyniško raidyno rašmenimis.

A. A. Jonynas: Vadinasi, piliečiai, kurie gavo Lietuvos pilietybę, savo pavardę gali rašyti su x ir w? Ir tai lietuvių kalbos sistemai nekenkia?

D. Vaišnienė: Reikia turėti galvoje, kad turbūt svetimų elementų dėl to kalboje labai nepadaugėja. Kitas dalykas – daugelis jų gyvena ne Lietuvoje.

A. A. Jonynas: Vadinasi, ne Lietuvoje gyvenantis negriauna lietuvių kalbos, o jei Lietuvoje apsigyvena, ima griauti. Ar ne keistoki dalykai?

– Kaip esamą situaciją galima spręsti?

L. Vaicekauskienė: Manyčiau, kad reikia spręsti taip atsižvelgiant į suinteresuotas puses, kurioms labiausiai skauda, spręsti savo piliečių labui. Simbolinis sprendimas gali būti. O finansinis argumentas, kaip čia bus sudėtinga ir t. t., yra antraeilis dalykas, ilgalaikis klausimas. Pirmiausia reikia simbolinio pagarbos piliečiams ir jų labui sprendimo.

A. A. Jonynas: Jei mes veikiame taip, kad mūsų valstybės piliečiai jaučia kažkokią nuoskaudą dėl mūsų veiksmų, vadinasi, tie veiksmai nėra labai teisingi.

D. Vaišnienė: Įstatymų leidėjas dabar svarstys šiuos klausimus ir priims sprendimą. Tai yra demokratinė institucija, išrinkta valstybės piliečių, taigi jie turi politinę galią šį klausimą spręsti, nes tai turi būti padaryta priimant įstatymą.

Vyriausybė trečiadienį patvirtino neigiamą išvadą grupės Seimo narių iniciatyvai leisti registruoti įmonių ir organizacijų pavadinimus visomis lotyniškomis - ne tik lietuviškomis - raidėmis.

Išvadoje sakoma, kad siūlomi pakeitimai sudarytų „prielaidas neigiamam poveikiui bendrinei lietuvių kalbai atsirasti“.

Anot išvadą rengusios Kultūros ministerijos, nelietuviški juridinių asmenų pavadinimai, atsidūrę viešojoje erdvėje, ima gožti lietuvių kalbą, į tai nuolat atkreipia dėmesį Vilniaus ir kitų miestų gyventojai.

Įstatymų pataisų autoriai teigia, kad dabartinė tvarka sudaro sunkumų įmonėms, ypač mažoms, pritraukti užsienio investuotojų ir eksportuoti produkciją.

Priėmus pataisas, juridinius asmenis būtų galima registruoti naudojant ir raides x, q ar w.

Kultūros ministerija nepritaria grupės Seimo narių iniciatyvai leisti registruoti įmonių ir organizacijų pavadinimus visomis lotyniškomis - ne tik lietuviškomis - raidėmis.

„Manytina, kad siūlomi įstatymų projektai sudaro prielaidas neigiamam poveikiui bendrinei lietuvių kalbai atsirasti“, - rašoma Kultūros ministerijos parengtame rašte.

Anot ministerijos, nelietuviški juridinių asmenų pavadinimai, atsidūrę viešojoje erdvėje, ima gožti lietuvių kalbą, į tai nuolat atkreipia dėmesį Vilniaus ir kitų miestų gyventojai.

Remdamasi šiais argumentais, Kultūros ministerija siūlo Vyriausybei pateikti neigiamą išvadą įstatymų projektams, kuriuos ketinama svarstyti rudens sesijoje.

Įstatymų pataisų autoriai teigia, kad dabartinė tvarka sudaro sunkumų įmonėms, ypač mažoms, pritraukti užsienio investuotojų ir eksportuoti produkciją.

Priėmus pataisas, juridinius asmenis būtų galima registruoti naudojant ir raides x, q ar w.

Siūlymas leisti asmens dokumentuose rašyti originalių pavardžių rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis reikalautų keisti visą valstybės informacinę sistemą, sako Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Valentinas Stundys.

„Pirmasis projektas, iš esmės siekdamas įteisinti galimybę užsieniečiams ar už užsieniečių ištekėjusioms moterims savo pavardes asmens dokumentuose rašyti ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, atveria galimybę ir Lietuvos piliečiams pakeisti savo pavardes asmens dokumentuose, ir tas pavardės keitimas būtų susijęs su visos valstybės informacinės sistemos pertvarka ir visų registrų pertvarka“, - pirmadienį spaudos konferencijoje Seime sakė V.Stundys.

„Įsileisdami į savo apyvartą kitus lotyniško pagrindo rašmenis, be abejo, sukurtume ypatingą precedentą, kai lietuviška abėcėlė, susiformavusi per šimtmečius, patirtų neišvengiamą kitų rašmenų poveikį“, - pažymėjo V.Stundys. Jis pažymėjo, jog grupės parlamentarų pateiktas alternatyvus projektas, kuris leistų originalią pavardžių rašybą papildomame puslapyje, būtų kompromisinis.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs kalbininkas prof. Kazimieras Garšva atkreipė dėmesį, jog leidus lotyniško pagrindo rašmenis, oficialios kalbos raštas pasipildytų ne trimis raidėmis „w“, „x“ ir „q“, kaip dažnai manoma, o pusantro šimto.

„Būtų labai sukomplikuota padėtis, jei nebūtų atmestas socialdemokratų projektas ir po to teikiamas mažumų įstatymas. (...) Tarp kitko, mes šnekam ne apie tris raides, o apie 150, ir jūs nė vienas visų nemokat, neperskaitysit, o tada prasidės konfliktai, nes pavardė bus iškraipyta. Dabartiniai darbuotojai nemokės rašyti, nes vien lenkiškų yra dešimt (papildomų su diakritiniais ženklais - red.), latviškų - aštuonios, vokiečių, prancūzų ir susideda, su apostrofais. Bet Europos Sąjungoj (taip - red.) ir nerašo, ir JAV, ir Lenkijoj taip pat“, - kalbėjo K.Garšva.

Dar vienas spaudos konferencijos dalyvis, Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pabrėžė būtinybę mokėti savo tėvynės kalbą. „Mokydamas vaikus ir puoselėdamas jų meilę tėvynei pradedu nuo to - jei nori pasiekti karjerą, būtinai turi išmokti gražiai kalbėti. Kai gražiai kalbėsi, gražų darbą turėsi, kai gražų darbą turėsi, gražiai ir gyvensi“, - sakė direktorius.

Socialdemokratai Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas yra parengę Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuriuo siūlo pagrindiniame paso puslapyje leisti originalią pavardės rašybą nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Premjeras Algirdas Butkevičius, balandį susitikęs su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku, jam pažadėjo, kad įstatymas bus priimtas vėliausiai gegužės mėnesį.

Grupė parlamentarų įregistravo alternatyvų projektą. Jie siūlo įteisinti originalią nelietuvišką vardų ir pavardžių rašybą asmens tapatybės dokumentų papildomame puslapyje. Vienas projekto iniciatorių konservatorius V.Stundys sako, kad įregistruotas pasiūlymas - kompromisinė išeitis, nes lengviau suderinamas su lietuvių kaip valstybinės kalbos statusu ir iš to kylančiais reikalavimais.

Konstitucinis Teismas vasarį yra paskelbęs, kad nustatydamas vardo ir pavardės rašymo pase taisykles Seimas turi gauti lietuvių kalbos specialistų „aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“.

Teismas taip pat išaiškino, kad kalbininkų siūlymu gali būti nustatytos ir kitokios taisyklės, nei esančios Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarime. Šiame nutarime įtvirtinta, kad nelietuvių vardai ir pavardės pase rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Originalios pavardžių rašybos siekia lenkų tautinė mažuma, kuri taip pat nori ir lenkiškos vietovardžių rašybos tautinių mažumų gyvenamuose regionuose.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruosius kelerius metus buvo įtempti dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų situacijos.